PLUN­GIŠ­KIAI tur­gaus par­da­vė­jai žie­mos me­tu šą­la kaip ir jų par­duo­da­mi sū­riai ar ki­ti pro­duk­tai. To­dėl ne vie­nas pir­kė­jas čia par­da­vi­nė­ja­mų gė­ry­bių šal­to­mis die­no­mis ga­li nu­si­pirk­ti pi­giau -
už pre­kys­ta­lio sto­vin­tys žmo­nės sku­ba kuo grei­čiau sa­vo pre­kes par­duo­ti ir grįž­ti į šil­tus na­mus, pa­mirš­da­mi apie di­des­nį už­dar­bį.
STAL­GĖ­NIŠ­KĖ ma­no, jog ge­ros ko­ky­bės rū­bų ge­riau­sia ieš­ko­ti pi­gių rū­bų par­duo­tu­vė­se. „Jie čia bū­na vie­ne­ti­niai. Nu­si­pir­kus to­kį, ant­ros taip pat ap­si­ren­gu­sios po­nios grei­čiau­siai ne­pa­ma­ty­si. Be to, jie - pi­gūs. Sma­gu, kai ga­li­ma ir gra­žiai pa­si­puoš­ti, ir tau­piai gy­ven­ti, ir pa­nau­do­ti dar ge­rus daik­tus, o per­kant kai ku­rio­se to­kio­se par­duo­tu­vė­se, dar ir pa­rem­ti skurs­tan­čius vai­kus“, - džiau­gė­si stal­gė­niš­kė.
ŽLI­BI­NIŠ­KĖS mo­te­rys, ne­tu­rin­čios in­ter­ne­to ir ku­li­na­ri­nių kny­gų, įsi­gud­ri­no kai ku­rių pa­tie­ka­lų re­cep­tus su­si­ži­no­ti pre­ky­bos cent­ruo­se: at­vy­ku­sios į di­des­nį pre­ky­bos cent­rą ir atė­ju­sios prie miš­rai­nių sky­riaus, jos pa­pras­čiau­siai per­skai­to miš­rai­nių su­dė­tį, o ta­da to­kių ir na­mie pa­si­ga­mi­na. Tik bė­da ta, jog ne vi­sa­da iš na­mų aki­nius pa­sii­ma.
PLUN­GIŠ­KIAMS, atė­ju­siems į vie­no or­kest­ro kon­cer­tą, di­ri­gen­to bu­vo pri­min­ta, ka­da rei­kia plo­ti. Iš­gir­dęs žiū­ro­vus plo­jant po vi­sų tri­jų vie­no kū­ri­nio da­lių, prieš ki­tą kū­ri­nį di­ri­gen­tas iš­kė­lė tris pirš­tus, pa­ro­dy­da­mas, kad bus trys da­lys ir plo­ti rei­kia tik po pa­sku­ti­nio­sios. Tie­sa, to­kį ženk­lą di­ri­gen­tas klau­sy­to­jams pa­ro­dė la­bai „man­da­giai“ - jau pa­si­ruo­šęs di­ri­guo­ti or­kest­rui ir į žiū­ro­vus at­si­su­kęs nu­ga­ra.

Pra­si­dė­jo penk­tie­ji me­tai nuo tos die­nos, kai kiek­vie­ną sa­vai­tę „Že­mai­čio“ skai­ty­to­jai pri­vers­ti re­gė­ti pa­lai­das min­tis. Ki­tą sa­vai­tę bus ly­giai tre­ji, kai pir­mą kar­tą pa­lai­da­min­čių pa­va­di­ni­me at­si­ra­do ir iki šiol ne­dings­ta žo­de­lis „apie“. Re­gis, uni­ver­sa­les­nį, tin­kan­tį kiek­vie­nam ra­ši­niui, var­gu ar ga­li­ma ras­ti, nes vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas yra „apie“. O jei­gu dar „Apie žmo­gų“ - tel­pa vis­kas. Net­gi apie triu­šį kal­bant, vis tiek kal­ba yra apie žmo­gų: apie jo re­gė­ji­mą, kaip triu­šis at­ro­do, ką jis jau­čia, ir... koks jo sko­nis.Apie žmo­gų šne­kant, var­gu ar pa­vyk­tų iš­veng­ti pa­tie­ka­lų te­mos. Ir iš­si­suk­ti nuo pa­lai­dos min­ties, jog ne­re­tai po­pu­lia­riau­sia yra žmo­gie­na - ki­to žmo­gaus ner­vai, juo­dos min­tys, iš­gąs­tis, nea­py­kan­ta, be­jė­giš­ku­mas. To­kį pa­tie­ka­lą pa­gei­dau­jan­tie­ji ra­gau­ti vis dėl­to daž­niau­siai jį tu­ri su­si­kur­ti pa­tys. O kū­ry­ba pa­lie­ka prie „apie“ at­ve­dan­tį pėd­sa­ką. Tad nie­ko ne­rei­kia iš­gal­vo­ti. Te­mas dik­tuo­ja pa­ts gy­ve­ni­mas.
Apie apa­čio­je gy­ve­nan­tį kai­my­ną, šią šal­tą žie­mą pa­bė­gu­sį pas vai­kus į ki­tą mies­tą iš sa­vo bu­to, ku­ria­me už­ša­lo van­den­tie­kio vamz­dis ir vir­šu­je gy­ve­nan­tie­ji li­ko be van­dens, bet apa­ti­niam kai­my­nui tai ne­rū­pi.
Apie vers­li­nin­ką, ku­ris tik iš ži­niask­lai­dos su­ži­no­jo, kad iš­rink­tas Vla­di­mi­ro Ro­ma­no­vo įsteig­tos Žmo­nių par­ti­jos val­dy­bos na­riu, ir la­bai nu­ste­bo, nes net ar­ti tos par­ti­jos ne­bu­vo, o pa­skui dar tu­rė­jo iš­klau­sy­ti drau­gų, pa­žįs­ta­mų, vers­lo par­tne­rių nuo­sta­bos ku­pi­nų žo­džių ir ne­tgi šio­kio to­kio už­gau­lio­ji­mo.
Apie die­ną nak­tį už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus sau­go­ja­mą mo­te­riš­kę ir apie mo­kes­čių mo­kė­to­jus, ku­riems nie­kas do­rai taip ir ne­paaiš­ki­no, ko­dėl jų pi­ni­gai skir­ti sau­go­ti tą mo­te­riš­kę, o ne vien­kie­my­je gy­ve­nan­čią mo­čiu­tę.
Apie tau­tos did­vy­riu va­di­na­mą prieš­ka­rio, ka­ro ir po­ka­rio vei­kė­ją, ku­rio var­du pa­va­din­ta mo­kyk­la, o ba­rel­je­fas ka­bo ant pa­sta­to Vil­niaus cent­re, bet is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas ra­do fak­tų, by­lo­jan­čių apie tai, kad jis 1941 me­tų lie­pos mė­ne­sį įsa­kė pra­dė­ti ma­si­nes žu­dy­nes Plun­gė­je, o did­vy­riu jį pa­skel­bę po­li­ti­kai taip ir ne­paaiš­ki­na, kaip bu­vo iš tik­rų­jų.
Tad jei­gu re­dak­to­rius su­ma­ny­tų be­ne il­giau­siai ra­ši­nių pa­va­di­ni­muo­se be per­trau­kos nau­do­ja­mą žo­dį įra­šy­ti į kol kas neeg­zis­tuo­jan­čią Plun­gės ra­jo­no re­kor­dų kny­gą, tre­ji me­tai bū­tų ne ri­ba.