Su Rietavo poete, Žemaitijos kolegijos kūno kultūros dėstytoja ir politike Birute Lengveniene kalbėjomės jos namuose, jaukiai įsitaisę prie arbatos puodelio. Šalia glaustėsi juodai baltas katinas. „Padovanojo prieš metus, Naujųjų metų išvakarėse. Labai jo nenorėjau, bet dabar taip pamilau", - prasitarė Birutė, glostydama šalia įsitaisiusį pūkų kamuolį. Ir vėliau, besikalbant apie poetės jaunystės metus ir vėlesnes patirtis, vis prisimindavau šią istoriją su katinu: visi įvykiai moters gyvenime taip pat buvo nelaukti, neplanuoti, bet netikėtai taip pavergę, jog, rodos, kitaip ir būti negalėjo.

- Eilėraščius rašėte dar mokykloje, bet atėjus apsisprendimo metui pasirinkote ne poetės, literatės ar lietuvių kalbos, bet kūno kultūros mokytojos duoną. Rodos, tai tokios skirtingos sritys.

- Poetės gyslelę paveldėjau iš mamos. Ji rašė visą gyvenimą. Net senatvėje atminčiai sutrikus deklamuodavo Salomėjos Nėries eilėraščius lyg savus. Besimokydama Švėkšnos vidurinėje mokykloje svajojau būti lietuvių kalbos mokytoja. Galėdavau valandų valandas nagrinėti sakinius, žymėti kalbos dalis. Tai taip įtraukdavo, lyg žaidimas kortomis. Tikslieji dalykai sekdavosi prastai, tad kai į mokyklą atvykdavo kokia delegacija, per lietuvių kalbos pamokas atsakinėti kviesdavo mane. Juk didesnis efektas, kai matematikos dvejetukininkė be klaidų pila lietuvių kalbos žinias.

Kad pasirinkau visai kitą kelią, kaltas buvo mano kūno kultūros mokytojas Medardas Urmulevičius. Buvau sportiška mergina, tad jis man patarė stoti į Kauno kūno kultūros institutą. Tiesa, nedaug betrūko, ir būčiau tapusi bibliotekininke. Mat nebuvau komjaunuolė, o tais laikais negavusieji komjaunimo nukreipimo nebuvo priimami į aukštąsias mokyklas. Laimei, mokytojo parašyta rekomendacija per neapsižiūrėjimą buvo palaikyta nukreipimu.

- Koją kyštelėjo žemaitiškas užsispyrimas?

- Ir pakišo, ir išgelbėjo. Niekada nenorėjau plaukti pasroviui, daryti, kaip visi daro. Net ir įstojusi į institutą nepasimokiau iš savo „klaidos": neįsirašiau į komjaunuolių gretas, nors ir kaip įkalbinėjo. Net užrakinę laikė. Manė, išsigąsiu ir persigalvosiu. Bet atsitiko atvirkščiai: kuo smarkiau mygo, tuo labiau norėjau nepaklusti.

- Atsidėjote sportui, bet ir plunksnos nepamiršote.

- Niekada. Nors studijuodama retai galėdavau atitrūkti kūrybai. Baigusi studijas pradėjau dirbti kūno kultūros mokytoja Kvėdarnos vidurinėje mokykloje, Šilalės rajone. Vieną kartą su mokiniais surengėme poeto S. Jesenino minėjimą. Už tai, kad kišuosi ne į savo sritį, buvau iškviesta direktoriaus, dirbusio lietuvių kalbos mokytoju, pasiaiškinti. Laimei, dirbti kūno kultūros mokytoja man patiko ir sekėsi. Su vaikais laimėjome ne vieną pergalę lengvosios atletikos, krepšinio varžybose.

- Tai tik dvi jūsų gyvenimo pusės. Likimas, atvedęs į Rietavą, timptelėjo už skverno į politiką.

- Į Lietuvos socialdemokratų partiją stojau iš idėjos. Kai Klaipėdoje prieš septynerius metus žuvo mano bičiulis, politikas ir verslininkas Juozapas Paliakas, viešai buvo pranešta, kad jis neva susisprogdino. Nors visi žinojome, kad tai buvo politinis susidorojimas. Tad mano ėjimas į politiką buvo savotiška protesto forma.

- Užuot sedėjusi rankas sudėjusi ir keikusi sistemą, tapote jos dalimi.

- Sakysite, Rietavas nedidelis, kokia čia politika. Bet kiek klausimų per Savivaldybės tarybos posėdžius reikia išspręsti. Tai maži, bet žmonėms labai svarbūs dalykai.

- O kas sunkiausia: būti Žemaitijos kolegijos kūno kultūros dėstytoja, Rietavo savivaldybės tarybos nare ar poete?

- Neabejotinai, poete. Tai kainuoja daugiausia jėgų ir nervų. Dažniausiai gatvėje į akis krinta kokia detalė, žmogus ar situacija. Paprastai tai tampa paskutiniu eilėraščio posmu. Grįžusi namo ilgai vargstu, kol parašau visą eilėraštį. O sunkiausia būna su dainomis. Kai dainininkas Alfonsas Juškys paklausė, ar nesutikčiau rašyti žodžių jo dainoms, pamaniau: sukursiu eiles, o jis parašys joms melodiją. Bet buvo atvirkščiai. Jis atsiunčia melodiją ir užsako temą, apie ką turi būti daina. Tada vargstu, kol sugalvoju žodžius, surimuoju. Kartą A. Juškys užsakė parašyti dainą su priedainiu „Makaronų man nebekabink..." Kaip toj Arūno Valinsko dainoj. To jau buvo per daug, atsisakiau.

- Esate išleidusi 16 knygelių: poezijos, humoreskų ir pasakėčių, eilėraščių vaikams. Tai leistų spėti, kad rašote gana lengvai?

- Būna, kad eilėraštis tartum pats pasirašo, be jokių pastangų. Bet tada pagalvoju, kad išėjo kažkoks lėkštas. Imu taisyti, vargti, laužyti galvą. Eilėraščiai ir pasakaitės vaikams rašosi lengviau. Kai kam tai net užkliūna. Štai viena recenzentė, apžvelgdama vaikų literatūrą, rašo, kad Rietave yra tokia Lengvenienė, per metus „iškepanti" po dvi knygeles. Atseit dabar kaimiečiai nebe kiaules augina, bet „biznį" iš knygų daro. Jau buvau net atsakymą šiai recenzentei parašiusi, bet taip jo ir neišsiunčiau. Tegul mano, ką nori. Kiek iš knygų uždirbu? Geriausiu atveju atsiimu savo įdėtus pinigus. Jei ne geri žmonės, verslininkai ar šiaip poezijos mėgėjai, padedantys išleisti knygeles, dabar nė vienos jų nebūtų. Kitas ir 60 litų perlaidą atsiunčia. Ačiū jiems visiems.

- Be kritikos, sulaukiate ir gerų atsiliepimų.

- Žinoma, gerų daugiau. Būna, pradedantys poetai atsiunčia man įvertinti jų kūrybą. Tai irgi savotiškas įvertinimas, nors kartu ir labai sunki užduotis. Negaliu jų kritikuoti, dažniausiai pagiriu, paskatinu. Labai patinka susitikti, pabendrauti su skaitytojais. Neseniai buvau ypač nustebinta. Vienoje vakaronėje Labardžiuose moteris padeklamavo seną mano eilėraštį ir paklausė susirinkusiųjų, kieno jis. Žmonės ėmė sakyti, kad Justino Marcinkevičiaus. Buvo labai malonu, kad mane sugretino su tokiu poetu.

- Jūsų paskutinė knyga - eilėraščių rinkinys „Gyvenimas - albumas" - išpirkta greičiau nei per mėnesį. Ar neketinate išleisti jos pakartotinai?

- Tikrai ne. Man pačiai ši knygelė nėra labai stipri. Parengiau ją skubotai, todėl labai nustebino ši sėkmė. Netrukus turėtų išeiti nauja mano knygelė vaikams „Lobis niekur nepradingo". Šventosios pagrindinės mokyklos moksleiviai su mokytojais jau rengia vaidinimą pagal šį pasakojimą. Taip pat su „Baltų lankų" leidykla tariuosi dėl naujos knygos, kurioje sudėtos abi mano išleistos humoreskų knygos („Per bruką" (1997 m.) ir „Krepšinis: y-ga-ga" (2001 m.) ir dalis naujų kūrinių. Tikiuosi, kitąmet galėsiu pristatyti ir eilėraščių rinktinę.

- Rugsėjį už kūrybą ir nuopelnus garsinant Rietavo vardą jums buvo suteiktas miesto garbės pilietės titulas. Ar brangus jums šis įvertinimas?

- Gavau jį nepelnytai. Pagalvojo: sena jau ji, reikia pagerbti, kol ne vėlu. Yra nemažai labiau jo vertų kraštiečių, pavyzdžiui, Aušra Liutkutė. Man daug mielesnis prieš porą metų gautas Metų kaimo mokytojos apdovanojimas, skirtas Lietuvos žemės ūkio ministerijos.