Atos­to­gos - pui­kus, gal net pui­kiau­sias me­tas. Tie, ku­rie sun­kiai dir­ba, tą ge­rai  su­pran­ta. Kaip pra­leis­ti tą pui­kų­jį lai­ką, pri­klau­so nuo žmo­gaus fan­ta­zi­jos, no­ro, ir, ži­no­ma, nuo pi­ni­gi­nės sto­rio. Gal to­dėl dau­ge­lis ten­ki­na­si vie­na ki­ta ke­lio­ne prie Bal­ti­jos jū­ros, o dau­giau­sia lai­ko pra­lei­džia krapš­ty­da­mie­si so­de.
Kaip ir kur pra­lei­do ato­sto­gas, šį kar­tą klau­sė­me dau­giau ar ma­žiau ži­no­mes­nių plun­giš­kių.

Ele­na Kli­mie­nė, „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mu­zi­kos mo­ky­to­ja:
- Taip, ato­sto­ga­vau tris sa­vai­tes. Bu­vau nu­skri­du­si į Va­šing­to­ną pas ten jau de­šimt me­tų gy­ve­nan­čią duk­rą Au­re­li­ją. Ir, ži­no­ma, vai­kai­čius - aš­tuo­ne­rių Ju­su­fą ir ket­ve­rių So­fi­ją. Va­žia­vau be vy­ro Al­bi­no, nes jam ato­sto­gos dar ne­prik­lau­so.
Bu­vau nu­vy­ku­si kar­tu su sa­vo 82-ejų tė­ve­liu. Vi­si kar­tu lan­kė­me mu­zie­jus, ap­žiū­rė­jo­me Ka­pi­to­li­jų, klau­sė­mės nuo­sta­bių, aukš­to ly­gio kon­cer­tų, lei­do­me lai­ką prie At­lan­to van­de­ny­no. Bend­rau­ti ne­sun­ku, nes mo­ku ang­lų kal­bą, jos mo­ko­si net ma­no tė­ve­lis. To­kios ke­lio­nės neiš­pa­sa­ky­tai pra­ple­čia aki­ra­tį, ten ki­to­kie žmo­nės, ki­to­kia gy­ve­ni­mo ko­ky­bė. De­ja, mū­sų ša­ly­je ki­tos ga­li­my­bės, mes vargs­ta­me.
Min­dau­gas Jur­čius, me­ro pa­va­duo­to­jas:
- Atos­to­gas su šei­ma pla­nuo­ja­me per Ka­lė­das. Jos man dar ir ne­prik­lau­so. Gy­ve­na­me ne­to­li Pla­te­lių eže­ro, tad ten pra­leis­tas lai­kas sa­vait­ga­liais -
trum­pos, bet ge­ros ato­sto­gos. Žmo­na Vil­ma dir­ba gro­žio sa­lo­ne kir­pė­ja, to­dėl va­sa­rą ir jai dar­bų ne­trūks­ta. Šil­tuo­ju me­tų lai­ku dau­giau ir ūkio dar­bų, prie ku­rių pri­kim­ba aš­tuo­nio­lik­me­tis sū­nus Mar­ty­nas bei try­li­ka­me­tė duk­ra Sil­vi­ja.
Ge­no­vai­tė Žio­ba­kie­nė, Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los di­rek­to­rė:
- Tu­rė­jau daug pla­nų: nu­va­žiuo­ti prie jū­ros, bu­vau pa­kvies­ta į kas­me­ti­nį tarp­tau­ti­nį fes­ti­va­lį „Drus­ki­nin­kų va­sa­ra su Čiur­lio­niu“, kur tu­rė­jau skai­ty­ti pra­ne­ši­mą bei da­ly­vau­ti ki­tuo­se ren­gi­niuo­se.
Ta­čiau ne­vel­tui sa­ko­ma: jei­gu no­ri pra­juo­kin­ti Die­vu­lį, pra­dėk pla­nuo­ti. Man taip ir at­si­ti­ko šią va­sa­rą. Tik pra­si­dė­jo ato­sto­gos,  tu­rė­jau ko­jos trau­mą. Iš pra­džių sun­ku bu­vo priim­ti min­tį, jog vi­si pla­nai griū­va. Vė­liau  su­si­tai­kai ir vi­sus rei­ka­lus imi ri­kiuo­ti iš nau­jo.
Jo­nas Var­ka­lys, UAB „Plun­gės Jo­nis“ val­dy­bos pir­mi­nin­kas:
-  Per il­gą­jį sa­vait­ga­lį vi­sa mū­sų šei­my­na - žmo­na, vai­kai ir anū­kai - va­žia­vo­me į Ni­dą. Ban­džiau pa­si­le­pin­ti pa­sku­ti­niais va­sa­ros sau­lės spin­du­liais, pa­si­mau­dy­ti jū­ro­je ir pa­tin­gi­niau­ti. Tie­siog pa­tin­gi­niau­ti ir iš­si­mie­go­ti. Žie­mą kas­met su bend­ro­vės dar­buo­to­jais, ku­rie no­ri, vyks­ta­me į Aust­ri­ją, Slo­va­ki­ją ar Ita­li­ją pa­sli­di­nė­ti.