Su­si­tik­ti su dai­li­nin­ku - įdo­mi pa­tir­tis. Juo la­biau kai jo dar­bai su­do­mi­na, juo­se įžvel­gi, ran­di sau tin­kan­čių da­ly­kų, gau­ni tai, kas ra­mi­na, tei­kia iš­min­ties. Apie kū­ry­bą, dar­bą, ver­ty­bes, gim­tas vie­tas, dai­li­nin­kų sam­bū­rius ir kit­ką pa­si­kal­bė­jo­me su gra­fi­ku, ta­py­to­ju plun­giš­kiu Val­du SI­MU­ČIU.
Apie kū­ry­bą
Pir­miau­sia ap­žiū­ri­nė­ju dai­li­nin­ko dirb­tu­vė­se-bal­ko­ne esan­čius dar­bus. Įsi­me­na tie, ku­riuo­se - vien­ti­si at­spal­viai: tai vio­le­ti­nės, tai ža­lios, tai ru­dos spal­vos, iš pa­veiks­lų į žiū­ro­vą žvel­gia di­džiu­lės akys. Dai­li­nin­kas pa­sa­ko­ja, jog ta­po alie­ju­mi, tem­pe­ra, la­ku... Jo pa­veiks­luo­se ma­tau su­sto­ju­sį lai­ką, aki­mir­kas, nu­si­ke­liu į kai­mą, kur at­lie­ka­mi ri­tua­li­niai dar­bai ar mė­gau­ja­ma­si ra­miu poil­siu. Pro­ce­si­ja ap­link baž­ny­čią, va­žia­vi­mas dvi­ra­čiu, kar­vė, šie­no ve­ži­mas... Ar­ti­ma ir sa­va, vi­sa - lyg na­mie. At­ro­do, su­sto­ji, ir iš­tirps­ta lai­kas... Ta­čiau me­ni­nin­kas pa­ro­do ir  ki­to­kių  dar­bų. „Pa­ban­džiau ta­py­ti kiek ki­taip, - no­va­to­riš­ką li­ni­jų iš­raiz­gy­tą dar­bą pa­ke­lia dai­li­nin­kas. - Ame­ri­kie­tis Džek­so­nas Po­lo­kas bu­vo pir­ma­sis, su­gal­vo­jęs ta­py­ti tie­siog var­vin­da­mas da­žus ant dro­bės. Kaž­ką su­kū­riau ir aš, sa­vaip“, - sa­ko me­ni­nin­kas ir pri­du­ria, jog ta­py­ba jam - kaip poil­sis nuo dar­bo-na­mų cik­lo.
Apie dar­bą
Val­das Si­mu­tis dir­ba mo­ky­to­ju Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je. Dės­to gra­fi­ką. Daug gra­fi­kos dar­bų, sa­vo ir mo­ki­nių, me­ni­nin­kas tu­ri na­mie. Vie­ną po ki­tos ro­do ma­žas me­di­nes len­te­les, ant ku­rių (gal taip pa­si­tai­kė pa­ro­dy­ti)  iš­dro­ži­nė­ti gam­tos mo­ty­vai. Me­di­nių len­te­lių pil­na bal­ko­ne sto­vin­ti dė­žė, jos, kaip pa­sa­ko­jo me­ni­nin­kas, po to at­spau­džia­mos ant po­pie­riaus. Me­džio rai­žy­mas rei­ka­lau­ja tiks­lu­mo, kruopš­tu­mo. Gra­fi­kas pa­ro­do ir me­ta­li­nių ma­žų plokš­te­lių rai­ži­nius. Čia svar­bu - li­ni­jos.
Apie ver­ty­bes
Ne­to­lie­se pa­dė­ti pa­ties dai­li­nin­ko pa­ruoš­ti ta­py­ti rė­me­liai su ap­trauk­to­mis dro­bė­mis, po­kal­bis pa­su­ka pa­mąs­ty­mų ke­liais. Pri­si­lies­ti prie me­džia­gų, pa­jus­ti dar­bo pro­ce­są Val­dui Si­mu­čiui yra ma­lo­nu - daug ma­lo­niau nei to­kius rė­me­lius nu­si­pirk­ti par­duo­tu­vė­je. No­rė­da­mas pa­ly­gin­ti, jis pa­ro­do už­sie­ny­je ga­min­tos dro­bės teks­tū­rą: iš­syk pa­ste­bi jos ne­na­tū­ra­lu­mą. Dai­li­nin­kas ne kar­tą mi­ni tik­ru­mo, na­tū­ra­lu­mo, o ir gy­vo bend­ra­vi­mo gy­ve­ni­me svar­bą. Kal­ban­tis apie tai, min­tys nu­kryps­ta ir prie šiuo­lai­ki­nių „su­si­ti­ki­mų“: bend­rau­ja­me, sė­dė­da­mi prie kom­piu­te­rių, kar­tais net ne­ži­no­da­mi, su kuo iš tie­sų „kal­ba­mės“. Mo­ky­to­jas džiau­gia­si, kad vai­kai, į Me­no mo­kyk­lą su­si­rin­kę iš įvai­rių bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lų, ga­li pa­si­kal­bė­ti apie skir­tin­gas mo­kyk­las, gy­vai pa­si­da­lin­ti sa­vo min­ti­mis ir nuo­mo­nė­mis.
Apie stu­di­jas
Nu­si­ke­lia­me ir į stu­di­jų lai­ko­tar­pį. Val­das Si­mu­tis stu­di­ja­vo tuo­me­ti­nia­me Tel­šių dai­lės tech­ni­ku­me, o vė­liau - Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, gra­fi­kos ka­ted­ro­je. Sa­ve va­di­na la­biau gra­fi­ku nei ta­py­to­ju. „Vai­kys­tė­je la­bai mė­gau pieš­ti pieš­tu­ku, tu­šu. To­dėl ir sto­ja­mie­siems tu­rė­jau daug dau­giau pieš­tu­ku da­ry­tų dar­bų.“
Me­ni­nin­kas sa­ko, kad mėgs­ta ir lip­dy­mą, mo­lį, ta­čiau, jo žo­džiais ta­riant, vis­ko neap­rėp­si. Lai­ko per ma­žai. Skulp­tū­ros me­no jis mo­kė­si aka­de­mi­jo­je. „Kai ku­rie ma­no kur­so drau­gai ir da­bar ei­na tuo ke­liu - šiuo me­tu ku­ria įspū­din­gas ug­nies ir le­do skulp­tū­ras“, - sa­ko jis.
Apie dai­li­nin­kų sam­bū­rius
Paš­ne­ko­vas - Plun­gės dai­li­nin­kų kū­ry­bi­nės gru­pės „3+“ na­rys. Gru­pės veik­la, šiek tiek ku­rį lai­ką nu­ti­lu­si, jau po tru­pu­tį at­si­gau­na. „Ir Leo­nar­das Čer­niaus­kas tu­ri idė­jų, ir ki­ti na­riai, - sa­ko Val­das Si­mu­tis. - Kar­tais plun­giš­kiams bū­na sun­ku su­reng­ti skir­tin­gų me­ni­nin­kų darbų pa­ro­dą, ap­rėp­ti skir­tin­gą kū­ry­bą. Vil­niu­je į vie­ną pa­ro­dą tel­pa ir skulp­to­rių, ir ta­py­to­jų, ir ki­tų me­no sri­čių at­sto­vų dar­bai.“ Val­das Si­mu­tis džiau­gia­si jau vien tuo, kad su­si­bū­rę me­ni­nin­kai ga­li bend­rau­ti, da­lin­tis idė­jo­mis. „Plun­giš­kiai -
gal la­biau in­di­vi­dua­lis­tai, ta­čiau ga­li­ma įvai­ro­vę su­jung­ti. Pa­vyz­džiui, mu­zi­ko­je sin­te­ti­na­mi įvai­riau­si žan­rai. Tą pa­tį ga­li­ma da­ry­ti ir vaiz­duo­ja­ma­ja­me me­ne. Svar­bu, kad bū­tų bend­rau­ja­ma, iš anks­to bū­tų nu­ma­to­mos pa­ro­dų te­mos. Svar­biausia - ge­ra idė­ja“, - sa­vo min­ti­mis da­li­jo­si jis.
Apie pa­ro­das
Per­nai spa­lio mė­ne­sį dai­li­nin­kas, gra­fi­kas, kny­gų iliust­ruotojas Pet­ras Rep­šys pa­kvie­tė mū­sų me­ni­nin­ką su­reng­ti ta­py­bos dar­bų pa­ro­dą Vil­niu­je. Val­das Si­mu­tis sa­ko, kad šio žy­maus žmo­gaus pa­siū­ly­mo ne­bu­vo kaip at­si­sa­ky­ti. Pa­ro­da vy­ko Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos ga­le­ri­jo­je „Aka­de­mi­ja“. Nors did­mies­čių me­no­ty­ri­nin­kai ste­bė­jo­si, kaip žmo­gus, aka­de­mi­jo­je lip­dęs apo­lo­nus, „ši­taip su­ge­bė­jo grįž­ti į sa­ve“, pa­ts dai­li­nin­kas ma­no, kad nuo liau­dies kū­ry­bos jis nie­kad ne­bu­vo ati­to­lęs. Ta­čiau, nors jo ta­pyb­je ir gra­fi­ko­je ir vy­rau­ja liau­dies, gam­tos te­ma­ti­ka,
V. Si­mu­čio sa­vi­tos me­ni­nės raiš­kos su nie­kuo ne­su­pai­nio­si.
Apie gim­tas vie­tas
Pak­laus­tas apie jas, Val­das Si­mu­tis at­sa­ko, jog mėgs­ta gy­ven­ti Plun­gė­je, taip pat mo­men­tus, kai ga­li ant kros­nies iš­si­vir­ti žmo­nos Eg­lės pri­rink­tų žo­le­lių ar­ba­tos. Val­das pri­si­me­na vai­kys­tės epi­zo­dus, kai ne prie kom­piu­te­rių vai­kai sė­dė­da­vo, o su ka­muo­liu kie­me žais­da­vo iki su­te­mų. „Bur­da­vo­mės į ko­man­das ir žais­da­vo­me, kol ka­muo­lį ma­ty­da­vo­me. Va­sa­ras leis­da­vau kai­me.“
Ta­čiau dai­li­nin­kas mėgs­ta ap­lan­ky­ti ir ki­tas vie­tas. „Ke­lio­nių me­tu ple­čia­si aki­ra­tis, gims­ta nau­jų idė­jų, ga­li pa­ly­gin­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, pa­sau­lė­žiū­rą su ki­to­kia. Vis dėl­to grį­žęs su­pran­ti, jog vi­si tur­tai - po ko­jo­mis“, - sa­ko jis.
Gy­vas, bet kar­tu ra­mus po­kal­bis bai­gė­si. Iš su­si­ti­ki­mo iš­si­ne­šiau du skir­tin­gus da­ly­kus: iš po­kal­bio - gy­vas­tį ir džiaugs­mą, jog gy­ve­na­me, bend­rau­ja­me, iš kū­ry­bos - pa­ky­lė­tas, bet kar­tu to­kias ra­mias, kas­die­ny­bės ri­tua­luo­se, am­ži­na­ja­me ra­te su­sto­ju­sias aki­mir­kas.