Šian­die­ni­niu „šep­ka“ va­di­na­mas me­džio dro­žė­jas iš Že­mai­ti­jos Ka­zimieras Striau­pa vėl pa­tvir­ti­no ge­riau­sio­jo meist­ro var­dą. Į Do­vai­nius jis par­si­ve­žė ant­rą­jį „Auk­so vai­ni­ką“, lai­mė­tą to­kio pat pa­va­di­ni­mo 2011 me­tų liau­dies me­no kon­kur­se, ku­rio res­pub­li­ki­nė pa­ro­da ir už­da­ry­mas šie­met vy­ko Jur­bar­ke.

Pa­gal Lie­tu­vos liau­dies kul­tū­ros cent­ro jau sep­ty­ne­rius me­tus ren­gia­mo kas­me­ti­nio „Auk­so vai­ni­ko“ kon­kur­so nuo­sta­tus, to­kio pat pri­zo lau­rea­tas ga­li ti­kė­tis tik po pen­ke­rių me­tų, va­di­na­si, dėl tre­čio­jo „vai­ni­ko“ liau­dies me­ni­nin­kas ga­lės kon­ku­ruo­ti tik 2017-ai­siais, ei­da­mas 85-uo­sius. Šie me­tai
K. Striau­pai - ju­bi­lie­ji­niai: ko­vo 3 die­ną jam sueis aš­tuo­nias­de­šimt.
„Meist­ras, vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­dęs Že­mai­ti­jo­je, ma­tyt, tie­siog pa­vel­dė­jo ir jos tra­di­ci­jų tur­tus, - pa­sa­ko­jo Liau­dies kul­tū­ros cent­ro Tau­to­dai­lės po­sky­rio vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Ele­na Po­čiul­pai­tė. - Ta­len­tas pa­bu­do bran­džia­me am­žiu­je ir iš­si­lie­jo su ne­ti­kė­ta jė­ga. Net­ru­ko ir pri­pa­ži­ni­mas atei­ti. Pir­ma­sis di­de­lis lai­mė­ji­mas - Lion­gi­no Šep­kos me­džio dro­žy­bos kon­kur­so lau­rea­to var­das, o ne­tru­kus ir „Auk­so vai­ni­ku“, tuo kas­me­ti­nio liau­dies dai­lės kon­kur­so lau­rea­to ženk­lu, bu­vo vai­ni­kuo­tas. Tai bu­vo 2006-ai­siais, po to, pa­ties meist­ro žo­džiais tariant, jis pen­ke­rius me­tus iš­bu­vo ka­ran­ti­ne, nes pen­ke­rius me­tus ne­ga­lė­jo pre­ten­duo­ti į šį ap­do­va­no­ji­mą. Ta­čiau ap­skri­čių tu­ruo­se da­ly­vau­da­vo. Šio­ji, pen­kių dar­bų, ko­lek­ci­ja, už ku­rią ga­vo ant­rą­jį „Auk­so vai­ni­ką“, - sa­vo­tiš­ka meist­ro kū­ry­bos vir­šū­nė, ku­rio­je su­si­tin­ka tra­di­ci­jos, ori­gi­na­li in­terp­re­ta­ci­ja ir to­bu­la for­ma.“
Lau­rea­tų ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­jo­je, ne­se­niai vy­ku­sio­je Jur­bar­ke, da­ly­va­vo ir kul­tū­ros mi­nist­ras Arū­nas Ge­lū­nas. Meist­ras, ku­rį „Res­pub­li­ka“ pa­svei­ki­no te­le­fo­nu, pra­ju­ko pa­klaus­tas, ar ne­si­ren­gia su­kur­ti mi­nist­ro skulp­tū­rė­lės, juk yra dro­žęs ir Lie­tu­vos di­džių­jų ku­ni­gaikš­čių me­džio ba­rel­je­fus, ir gar­sių po­li­ti­kų Al­gir­do Bra­zaus­ko bei Vy­tau­to Lands­ber­gio fi­gū­rė­les. Ne, sa­kė, var­gu, nes da­bar no­ri grįžt į pa­go­ny­bę, kai lie­tu­viai ti­kė­jo gam­tos reiš­ki­niais ir ki­tais die­vais, no­ri pa­ban­dy­ti iš­drož­ti jų fi­gū­rų, nes Bib­li­jos per­so­na­žus, ku­riuos ži­no­jęs, jau iš­dro­žęs, ir vi­sus ku­ni­gaikš­čius, ku­riuos ži­no­jęs, jau su­kū­ręs.
Va­sa­rą, sa­kė K. Striau­pa, dirb­ti ge­riau, nes žie­mą jis ne­tu­ri šil­tų pa­tal­pų, bet be dar­bo, anot jo, nie­ka­dos ne­bū­na. Ver­čia­si taip: di­džiuo­sius dar­bus, t.y. me­džio ga­ba­lus, nu­si­ta­šo klė­te­lė­je, kur yra „at­si­tvė­ręs to­kį ga­liu­ką“, pas­kui ruo­ši­nius par­si­ne­ša vir­tu­vėn ir sku­ti­nė­ja po tru­pu­tį, kol, juo­kau­ja, nuo mar­čios „ne­gaun su šluo­ta“. Dėl to­kio meist­ro darbš­tu­mo sta­tu­lė­lių, skulp­tū­ri­nių gru­pių jau ne­bu­vę kur dė­ti ir jis sa­vo ran­ko­mis su­ren­tė klė­te­lę, ne bet ko­kią - nend­ri­niu sto­gu, kur įren­gė mu­zie­jų, ku­ris va­sa­ro­mis daž­niau, žie­mą re­čiau yra lan­ko­mas eks­kur­si­jų ne tik iš Že­mai­ti­jos mo­kyk­lų. Ma­no, kad šį pa­va­sa­rį sve­čių bus dar dau­giau, nes dėl as­fal­tuo­to ke­lio pa­ge­rė­jo pri­va­žia­vi­mas. Ži­no­ma, klė­te­lė­je ankš­to­ka ir meist­rui ne­la­bai yra kur dė­tis, nes ką nors par­da­vęs vie­toj jo šmakšt iš­dro­žia ki­tą.
Re­ži­sie­riaus Jus­ti­no Lin­gio do­ku­men­ti­nia­me fil­me „Ka­zimieras Striau­pa“ (2007) gir­dė­jau skulp­to­rių iš­min­tin­gai aiš­ki­nant, kad no­rint pa­da­ry­ti dar­bą rei­kia tu­rė­ti no­ro, jei ne­no­rė­si, jo­kie moks­lai ne­pa­dės. Jis dro­žy­bos ne­si­mo­kė nie­kur, vis­ką at­ra­di­nė­jo pa­ts. 25 me­tus dir­bo vai­ruo­to­ju Pla­te­lių ko­lū­ky­je. Ve­žio­jo kro­vi­nius, pa­skui žmo­nes: į dar­bą, iš dar­bo, pie­tų, ne­bu­vę ka­da drož­ti. Ne­pei­kia jis to dar­bo, sa­ko, net pa­ti­ko jam bū­ti vai­ruo­to­ju, už ne­prie­kaiš­tin­gą dar­bą ko­lū­kio val­dy­ba jam kas­met skir­da­vo pre­mi­jas.
Dro­žy­bos že­mai­tis grie­bė­si in­tui­ty­viai. Sa­ko, su­si­da­rė to­kios są­ly­gos: žmo­na mi­rė, į pen­si­ją išė­jus sū­nus pa­si­li­ko su juo gy­ven­ti, ir jis pa­ti­kė­jo sū­nui ūkį. Ka­dan­gi nie­ko ne­veik­da­mas gy­ven­ti ne­ga­li, pra­dė­jo „po biš­kiu­ką dro­ži­nėt“...
Pak­laus­tas, ar džiau­gia­si jo „Auk­so vai­ni­kais“ šei­ma, be­veik pen­kias­de­šim­ty­je hek­ta­rų Do­vai­nių kai­me ūki­nin­kau­jan­tys sū­nus ir mar­ti, sa­ko ne­ži­nąs, ar džiau­gia­si, bet kad ne­smer­kia, ga­li pa­sa­ky­ti.
„Plun­gės ra­jo­no Do­vai­nių kai­mas gal ne­bū­tų kuo nors ypa­tin­gas, jei­gu ja­me ne­gy­ven­tų Ka­zi­mie­ras Striau­pa, - sa­ko Liau­dies kul­tū­ros cent­ro vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė E. Po­čiul­pai­tė. - Ir Ka­zi­mie­ro Striau­pos so­dy­ba ka­žin ar kuo la­bai iš­si­skir­tų, jei­gu jo­je ne­bū­tų klė­te­lės, ku­rio­je, tar­si ko­kio­je krai­čio skry­nio­je, su­krau­ti šio vi­so­je Lie­tu­vo­je gar­saus liau­dies skulp­to­riaus kū­ry­bos tur­tai -
skulp­tū­ros. Tra­di­ci­nio sak­ra­li­nio tu­ri­nio kom­po­zi­ci­jos ir įvai­rios, sa­ky­tum, kas­die­nės, te­ma­ti­kos dar­bai, net že­mai­tiš­kos Už­ga­vė­nių kau­kės.“