Jau gir­dė­jo­me, kad prie pat Plun­gės, Kal­niš­kių kai­me, ruo­šia­ma­si ati­da­ry­ti sli­di­nė­ji­mo ku­ror­tą. Jo žmo­nės lau­kia ne­su­lau­kia. Įsi­gi­jęs 16 hek­ta­rų kal­vo­tą že­mės skly­pą, plun­giš­kis Sau­lius Gra­maus­kas ren­gia tra­sas. Ža­da­ma jų ir pra­de­dan­tie­siems, ir pa­žen­gu­sie­siems, ir snieg­len­ti­nin­kams. Di­džio­ji dar­bų da­lis jau se­no­kai pa­da­ry­ta, tra­sos su­for­muo­tos, trūks­ta tik… snie­go.

Be­veik kas­dien prie Mor­tos kal­no (taip vie­tą pa­va­di­no šei­mi­nin­kas) at­va­žiuo­ja ne vie­nas au­to­mo­bi­lis, ke­lei­viai iš­li­pa, pa­si­žval­go, bet iki šiol snie­go ne­ras­da­vo. Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį, iš po nak­ties tik tru­pu­tė­lį šals­te­lė­jus ir že­me­lei šiek tiek pa­ba­lus, prie kal­no vie­nu me­tu net še­šios ma­ši­nos su­va­žia­vo. Kai ku­rie dėl vi­so pik­to jau ap­si­ren­gę „kaip rei­kiant“ ir pa­si­ruo­šę tra­są iš­ban­dy­ti. Žmo­nės ak­ty­viai ta­rė­si, iš kur amu­ni­ci­jos rei­kės gau­ti, bet bu­vo ži­nan­čių, kad „tu­ri, tu­ri čia tų sli­džių ir spe­cia­lių ba­tų“. Yra ma­čiu­sių, kaip iš­pa­ka­vo.
Bet snie­go pa­tran­kos (spe­cia­lūs įren­gi­mai snie­gui ga­min­ti) ty­lė­jo. Vie­ną sy­kį, prieš Ka­lė­das, snie­go jau bu­vo pri­pūs­ta, de­ja, nu­li­jo. Vis dėl­to šal­tu­kui dar spus­te­lė­jus, sek­ma­die­nį snie­go pa­tran­kos pa­leis­tos į dar­bą. Nuo sa­vai­tės pra­džios jos dir­bo be­veik be per­sto­jo, ir nak­tį. Gal šį kar­tą pa­si­seks? Jei šal­čio bū­tų dau­giau - 8 ar 10 laips­nių že­miau nu­lio, pa­tran­kos ga­lė­tų dirb­ti na­šiau. Kai šal­čio ma­žiau, snie­go ga­mi­ni­mo įren­gi­mai ne­ga­li dirb­ti vi­su pa­jė­gu­mu, nes van­duo, trau­kia­mas iš Sruo­jos upe­lio, ne­spė­ja su­sting­ti. Bet vis dėl­to pro­ce­sas vyks­ta, o žmo­nės kant­riai lau­kia.
Kad čia ne­trūks­ta lan­ky­to­jų, ko­res­pon­den­tai pa­tys įsi­ti­ki­no ant­ra­die­nį. Va­žiuo­da­mi į Kal­niš­kius, su­vo­kė­me, kad to­kio ju­dė­ji­mo šia­me ke­ly­je gal nie­ka­da ne­bu­vo. Tai vie­nas, tai ki­tas au­to­mo­bi­lis iš lė­to ju­da vie­na kryp­tim, ki­ti -
jau at­gal, tik­riau­siai „patikrinę“, kaip ten vis­kas bei­na­si. Pra­si­lenk­da­mi vai­ruo­to­jai šyp­so­si, su­pras­da­mi, kad vi­si čia va­žiuo­ja vie­nu tiks­lu. Prie tra­sų su­ti­ko­me ir klai­pė­diš­kių po­re­lę, ir bū­rį vai­ki­nų, ku­riems la­biau čia rū­pė­jo snieg­len­ti­nin­kų per­spek­ty­va. Vai­ki­nai už­ko­pė į Mor­tos kal­ną, ap­žvel­gė te­ri­to­ri­ją ir dar pa­juo­ka­vo, kad čia be­trūks­ta ka­me­ros:  „Kad ma­mai ga­lė­čiau pa­mo­juo­ti!“
Žmo­nės la­bai do­mi­si. Tai pa­tvir­ti­na ir pa­ts Sau­lius Gra­maus­kas. Ir kad at­va­žiuo­ja, ir kad skam­bi­na. „Ka­da? Ka­da?“ -
klau­sia. „Ne­be­lie­ka lai­ko su vi­sais ir pa­si­kal­bė­ti, vi­siems at­sa­ky­ti“, - sa­kė S. Gra­maus­kas, jau ke­lin­tą nak­tį ma­žai mie­go­jęs. Da­bar vers­li­nin­kas be­veik ap­skri­tą pa­rą rū­pi­na­si snie­go ga­mi­ni­mu, pa­sku­ti­niais dar­bais ir ti­ki­si, kad gam­ta pa­dės.
 S. Gra­maus­kas pa­tvir­ti­no, kad veiks ir nuo­mos punk­tas, bus gau­dyk­lės, t. y. spe­cia­lios tvo­ros, ieš­ko­ma sli­di­nė­ji­mo inst­ruk­to­riaus. Va­kar jau tu­rė­jo bū­ti iš­ban­dy­ta vie­na, trum­pes­nė, tra­sa. Jei gam­ta leis, šeš­ta­die­nį - dar vie­na. „Tik­ra­sis ku­ror­to ati­da­ry­mas bus tik pa­ruo­šus vi­sas tra­sas“, - sa­ko šei­mi­nin­kas. Kel­tu­vų ir įran­gos nuo­mos kai­nos jau se­niau pa­skelb­tos in­ter­ne­te. Pa­ly­gi­nus su kai ku­riais Lat­vi­jos sli­di­nė­ji­mo ku­ror­tais, jos - že­mes­nės. Sup­ran­ta­ma, Plun­gė­je to­kio ser­vi­so, kaip se­niai vei­kian­čia­me Lat­vi­jos Milž­kal­ny­je, iš­kart ne­bus, bet juk vis­kas su lai­ku. Be to, mū­siš­kiams - bet ko­kiu at­ve­ju pi­giau: atimk ke­lio­nę į Lat­vi­ją ir at­gal.
Plun­giš­kiai ir ap­lin­ki­nių ra­jo­nų sli­di­nė­ji­mo en­tu­zias­tai ža­vi­si to­kia Sau­liaus Gra­maus­ko ini­cia­ty­va, drą­sa, tuo, kad sli­di­nė­ji­mo cent­ras bus čia pat, na­mų pa­šo­nė­je, to­dėl gir­dė­ti tik tei­gia­mi ko­men­ta­rai, pa­lai­ky­mas ir lin­kė­ji­mai - snie­go ir šal­tu­ko. Žmo­nės vie­nin­gi kaip per krep­ši­nį.
Per pa­sku­ti­nius de­šimt me­tų daug lie­tu­vių (ir že­mai­čių) sli­di­nė­ji­mą iš­ban­dė ir pa­mė­go. Vy­res­ni at­si­mi­nė, kaip vai­kys­tėj nuo žvyr­duo­bių ir kal­ve­lių lei­do­si, kaip per sa­vo pa­si­da­ry­tus tramp­li­nus šo­ki­nė­jo. Ne­ma­žai jau­nų ant sli­džių ap­skri­tai ne­bu­vo sto­vė­ję, pra­dė­jo vis­ką nuo pra­džių - kaip ma­ži vaikš­čio­ti.
Ne­pa­ty­ręs sli­di­nin­kas - kaip rai­te­lis be gal­vos - šuo­liuo­ja nuo kal­no ir po­sū­kių ne­da­ro!
Pa­tir­tis atei­na pa­ma­žu. Da­bar sli­di­nė­ji­mo en­tu­zias­tų daug. Bet mo­ky­tis rei­kė­jo va­žiuo­ti ar­čiau­siai bent į Lat­vi­ją. Plun­giš­kiai plun­giš­kius ant kal­no kai­my­ni­nė­je vals­ty­bė­je su­tik­da­vo. Ko ge­ro, lat­viai nu­liūs, jei virš Kal­niš­kių bent ke­lias die­nas pa­si­lai­kys mi­nu­si­nė tem­pe­ra­tū­ra ir Mor­tos kal­no tra­sos ims veik­ti. Ypač Milž­kal­nio šei­mi­nin­kai, nes že­mai­čiai per žie­mą po ke­lis kar­tus ten nu­vyk­da­vo. Ne kar­tą ir ne tik šven­čių pro­ga kai­my­nai pa­ro­dy­da­vo drau­giš­ku­mo ženk­lą - Lat­vi­jos sli­di­nė­ji­mo ku­ror­tuo­se mū­sų tris­pal­vė ple­vė­suo­da­vo. Va­di­na­si, ten mū­sų tik­rai lau­kė. Tai ge­rai, bet jei tik spus­te­lė­tų šal­tu­kas... Plun­gėj bū­tų dar vie­na mies­to šven­tė! De­ja, už­va­kar ir va­kar tem­pe­ra­tū­ra jau bu­vo pliu­si­nė.
Ir vis dėl­to... Kaip ma­no­te, kas pir­mas nu­si­leis nuo Mor­tos kal­no?