Daugiau nei prieš sa­vai­tę pas Did­vy­čių kai­me gy­ve­nan­tį Sta­sį Bumb­lį at­bė­go kai­my­nė Da­nu­tė Na­var­daus­kie­nė ir iš to­lo ėmė šauk­ti: „Bumb­ly, lai­mė­jai pa­grin­di­nį pri­zą, da­bar ta­ve ko­res­pon­den­tai iš vi­sų pu­sių pa­veiks­luos.“ Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis iš­kart ne­la­bai ir su­pra­to, ką čia ta kai­my­nė šū­ka­lio­ja, bet kai ji pa­ki­šo „Že­mai­tį“ ir pa­ro­dė, kad jam, o ne kam ki­tam ati­te­ko pa­grin­di­nis lo­te­ri­jos pri­zas - 500 li­tų, ir nu­ste­bo, ir ap­si­džiau­gė.  Ir žmo­na Al­do­na iš pra­džių tuo ti­kė­ti ne­no­rė­jo: „Tur­būt ty­čiom taip sa­ko, mo­nai čia...“ Bet pa­ma­čiu­si „Že­mai­ty­je“ aiš­kiai vy­ro pa­var­dę iš­rai­ty­tą, ga­lų ga­le pa­ti­kė­jo. „Ma­no gy­ve­ni­me tai - pir­mas ir pa­ts di­džiau­sias lai­mė­ji­mas“, - džiau­gė­si Sta­sys Bumb­lys, žur­na­lis­tus obuo­liais iš sa­vo so­do vai­šin­da­mas.

Vi­sas jo gy­ve­ni­mas pra­bė­go čia pat - Plun­gės ra­jo­ne. Gi­mė Sta­sys Bumb­lys Ša­tei­kių se­niū­ni­jos Vy­dei­kių kai­me, kur da­bar vy­riau­sias jo vai­kas Ar­vy­das su šei­ma gy­ve­na. Šei­mo­je jie bu­vo ke­tu­ri vai­kai, bet da­bar tik dvie­se su se­se­ri­mi gy­vi. Jis pa­ts įsi­kū­rė Did­vy­čiuo­se, kur iki šiol drau­ge su ant­ruo­ju sū­nu­mi - Ro­lan­du ir jo šei­ma gyvena: juo­du su žmo­na - pir­ma­ja­me, o sū­naus šei­ma - ant­ra­ja­me aukš­te. Vi­są am­že­lį dir­bo ko­lū­ky­je su vikš­ri­niu trak­to­riu­mi. Tie­sa, kol bu­vo sen­vai­kis, Sta­sį vi­sur prie me­lio­ra­ci­jos dar­bų siun­ti­nė­jo. Dar­ba­vo­si ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Lat­vi­jo­je.
Bū­da­mas 30-ties, pa­si­čiu­po į žmo­nas pen­ke­riais me­tais jau­nes­nę Al­do­ną ir taip drau­ge vi­sus tuos 50 me­tų nu­gy­ve­no. Da­bar juo­du po na­mus su­ki­nė­ja­si, sū­nus Ro­lan­das prie Klai­pė­dos vie­no ūki­nin­ko (ku­ris ar tik ne 1000 hek­ta­rų val­do) eko­lo­gi­nia­me ūky­je dar­buo­ja­si, o jo žmo­na, kaip plun­giš­kiams jau įpras­ta, „Vi­čiū­nuo­se“ plu­ša. Ro­lan­das Bumb­lys tu­ri duk­rą ir sū­nų, tad anū­kai ir yra svar­biau­sie­ji pre­ten­den­tai į se­ne­lio lai­mė­ji­mą.
„Pir­mą­kart to­kį pi­ni­gą vie­no­je vie­to­je ma­tau, - var­ty­da­mas 500 li­tų ku­piū­rą kal­bė­jo did­vy­tiš­kis, - gai­la bus skai­dy­ti, bet ry­toj gau­siu pen­si­ją, tai ga­lė­siu anū­kus ap­do­va­no­ti.“ Ar apie tė­vo lai­mė­ji­mą gir­dė­jo Vy­dei­kiuo­se gy­ve­nan­tis Ar­vy­das, Sta­sys Bumb­lys sa­kė ne­ži­nan­tis. Sū­nus jau ne­be­tu­ri lai­di­nio te­le­fo­no, o tė­vas ne­mo­ka nau­do­tis mo­bi­liuo­ju, tad kol vy­res­nė­lis neat­va­žiuo­ja, tė­vai jo­kių ži­nių iš jo ir ne­gau­na. „Be­veik kas sa­vai­tę mus ap­lan­ko, tai ir šį šeš­ta­die­nį tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti. Sūnaus vai­kai jau di­de­li - su jais re­čiau ma­to­mės“, - no­riai pa­sa­ko­jo lai­mė­to­jas.
Pak­laus­tas, nuo ku­rio pus­la­pio pir­miau­sia pra­de­da skai­ty­ti „Že­mai­tį“, Sta­sys Bumb­lys nu­si­šyp­so­jo: „Nuo nu­si­kal­ti­mų, ki­to­kių įvy­kių. O žmo­na be­veik vis­ką per­skai­to. Vos spė­ja at­neš­ti laik­raš­tį, ji tuoj capt - ir skai­to. Po to mar­ti capt - ir abi tu­ri apie ką šne­kė­tis...“ Ir links­mai pri­dū­rė: „Ma­tot, kaip ge­rai, kad šie­met pa­ts kvi­tą į re­dak­ci­ją at­ne­šiau. Jau daug me­tų jū­sų lo­te­ri­jo­je da­ly­vau­ju, bet vis nie­ko ne­lai­mė­da­vau. Tai gruo­dį laiš­ka­ne­šiui Sta­siui Juš­kai ir sa­kau: Sta­se­li, tu, ma­tyt, ne į tą ply­šį kvi­tą įme­ti, šie­met pa­ts ban­dy­siu. Ir ką jūs pa­sa­ky­sit - lai­mė­jau.“