Len­ki­jo­je, Šče­ci­no mies­te, gy­ve­nan­ti Te­re­za Še­ler (buvusi Šukš­tai­tė) kiek­vie­nais me­tais, at­va­žia­vu­si į Lie­tu­vą, ap­lan­ko ir Me­din­gė­nuo­se esan­tį Šukš­tų dva­rą, kur pra­bė­go jos vai­kys­tė. Su liū­de­siu žvelg­da­ma į tuš­čius lau­kus ji sa­ko, kad kaž­ka­da čia bu­vo la­bai gra­žus di­džiu­lis so­das. Ke­tu­rių hek­ta­rų plo­te au­go 200 obe­lų, 30 kriau­šių, vyš­nių, sly­vų... So­dą ji ge­rai pri­si­me­na, o kiek ir ko­kių me­džių ja­me au­go, paaiš­kė­jo po to, kai pa­vy­ko at­gau­ti tė­vų ar­chy­vą. Šian­dien dvi­gu­bą - Len­ki­jos ir Lie­tu­vos - pi­lie­ty­bę tu­rin­ti mo­te­ris daug ži­no apie sa­vo gim­ti­nę. Ta­čiau il­gus me­tus, kol ne­sug­riu­vo So­vie­tų są­jun­ga, jai su bro­liu bu­vo už­draus­ta net už­si­min­ti, kad abu yra ki­lę iš dva­ri­nin­kų šei­mos.

Iš­sis­ky­rė ant Til­žės til­to
Ėjo 1944-ie­ji. Vo­kie­čių ka­riuo­me­nei trau­kian­tis iš Lie­tu­vos, pa­ju­dė­jo ir jų šei­ma. Vi­sas tur­tas bu­vo su­krau­tas į du ve­ži­mus. Vie­nu va­žia­vo ma­ma, ku­ri, be į ve­ži­mą su­krau­tų daik­tų, rū­bų, su sa­vi­mi bu­vo pa­siė­mu­si ir šei­mos bran­ge­ny­bes. Ant­rą­jį va­de­lio­jo tė­vas. Mo­te­ris sa­kė taip nie­kuo­met ir ne­su­ži­no­ju­si, kas tą­kart nu­ti­ko, kad jos tė­vai ant Til­žės til­to iš­si­sky­rė. Gal kal­tas bu­vo su­si­šau­dy­mas, ku­rio dun­de­sys vis ar­tė­jo, tad vi­si pa­si­lei­do lėk­ti lyg pa­klai­kę, o gal dar kaž­kas. Ji ir bro­lis Ri­čar­das li­ko vie­na­me ve­ži­me su ma­ma, o tė­vo ve­ži­mas kaž­kur din­go. Spė­lio­ti ją ver­čia tai, jog nei tė­vas, nei ma­ma prie vai­kų apie tą at­si­sky­ri­mą nie­kuo­met ne­kal­bė­jo.
Pri­si­mi­nu­si tuo­met pa­tir­tas emo­ci­jas, mo­te­ris pa­sa­ko­jo: „Per­va­žia­vus til­tą, ma­ma iš­si­gan­do, jog ne­spė­si­me pa­siek­ti Ka­ra­liau­čiaus. Ji, nors ir bai­gu­si Pa­ne­vė­žio len­kų gim­na­zi­ją, la­bai gra­žiai kal­bė­jo vo­kiš­kai. Ne­be­ži­no­da­ma, ką da­ry­ti, ma­ma krei­pė­si į vo­kie­čių ka­ri­nin­ką ir pa­pra­šė mus nu­vež­ti į Ka­ra­liau­čių. Šis iš pra­džių at­si­sa­kė, bet iš­gir­dęs, kad už tai gaus avie­nos, su­ti­ko. Mes su sa­vi­mi pa­siė­mė­me tik pa­čius rei­ka­lin­giau­sius ir bran­giau­sius daik­tus. At­va­žia­vo­me į Ka­ra­liau­čių, kur ma­ma tu­rė­jo su­si­tik­ti su vie­na gim­na­zi­jos lai­kų drau­ge ir kar­tu ke­liau­ti į Gdans­ką. Drau­gės taip ir ne­su­lau­kėm.“
Užp­lū­dus pri­si­mi­ni­mų ban­gai, kiek pa­ty­lė­ju­si vieš­nia tę­sė: „Ma­ma nuė­jo į ge­le­žin­ke­lio sto­tį, bet ci­vi­liams skir­to trau­ki­nio į Gdans­ką ne­bu­vo. Į ka­riš­kių trau­ki­nį mums įsi­pra­šy­ti ne­pa­vy­ko. Ta­da ma­ma ka­si­nin­kui ati­da­vė si­dab­ri­nių šaukš­te­lių komp­lek­tą - taip mes ga­vo­me bi­lie­tus į Vie­ną.
Iš­li­pom Vie­no­je, o ten - dar bai­siau ne­gu prie Til­žės til­to: ap­link kau­kia, švil­pia, bumb­si - mat tą­kart kaip tik bom­bar­da­vo Aust­ri­jos sos­ti­nę. Ką da­ry­ti? Ar­čiau­sia bu­vo Miun­che­nas, tad nie­ko ne­lau­kę iš­va­žia­vo­me ten. Šia­me mies­te gy­ve­no­me apie dve­jus me­tus. Aš ne­šio­jau pre­kes, ma­ma tar­na­vo. Jai, ba­jo­rų šei­mos vai­kui, pri­pra­tu­siai, jog ki­ti jai pa­tar­nau­tų, bu­vo be ga­lo sun­ku, bet ma­ma nie­ka­da ne­si­skun­dė. Net­ru­kus ji įsi­dar­bi­no ame­ri­kie­čių kont­ro­liuo­ja­mo­je li­go­ni­nė­je.“
„Ma­ma, lyg sau­lėg­rą­ža, vis į tė­vo pu­sę su­ko­si...“
Vieš­nia pa­sa­ko­jo, kad jos ma­ma la­bai bi­jo­jo ru­sų. Ji vi­są lai­ką sten­gė­si kuo to­liau nuo jų lai­ky­tis, ta­čiau kai 1946-ai­siais per Rau­do­ną­jį Kry­žių su­ži­no­jo, kad tė­vas gy­ve­na ru­sų kont­ro­liuo­ja­mo­je Len­ki­jo­je, ne­to­li Šče­ci­no, nu­spren­dė, jog šei­ma pri­va­lo va­žiuo­ti pas jį. „Vi­są gy­ve­ni­mą ma­ma la­bai my­lė­jo tė­vą. Ji, tar­si sau­lėg­rą­ža, vis į jo pu­sę su­ko­si“, - švel­niai šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­jo dva­ri­nin­kai­tė. Mo­te­ris sa­kė, kad nei ji, nei bro­lis nie­kuo­met taip ir ne­su­ži­no­jo, ko­dėl tė­vas neužk­liu­vo ru­sų KGB. Jis bu­vo bai­gęs vo­kie­čių gim­na­zi­ją Ry­go­je ir ka­ro me­tais dir­bo ver­tė­ju. Yra mi­nė­jęs, jog te­ko ver­tė­jau­ti ir ru­sams.
Grį­žu­si su vai­kais pas vy­rą, Ha­li­na Šukš­tie­nė įsi­kū­rė Šče­ci­ne. Jie ne­no­rė­jo dirb­ti so­vie­tų val­džiai, tad pa­si­rin­ko la­biau­siai pa­ti­ku­sį ir val­džios to­le­ruo­ja­mą vers­lą - bi­ti­nin­kys­tę. Vi­są lai­ką šei­ma lai­kė ne ma­žiau kaip pu­sant­ro šim­to avi­lių, ku­riuos va­sa­ro­mis iš­vež­da­vo į ko­lū­kių lau­kus. Vieš­nia sa­kė, kad jos ma­ma dir­bo nei jė­gų, nei svei­ka­tos gai­lė­da­ma, o tė­vas kaip gi­mė
ba­jo­ru, taip ba­jo­ru ir mi­rė - jis tik va­do­va­vo. Bū­da­ma try­li­ka me­tų jau­nes­nė už sa­vo vy­rą, mo­ti­na mi­rė 1969-ai­siais. Tė­vas su­lau­kė 93-ejų ir mi­rė prieš pat Lie­tu­vos at­gi­mi­mą - 1988-ai­siais.
„Ma­ma la­bai sten­gė­si, kad aš ir Ri­čar­das baig­tume moks­lus, - da­li­no­si pri­si­mi­ni­mais vieš­nia. - Jos sva­jo­nė iš­si­pil­dė: po vi­du­ri­nės įsto­jau ir bai­giau eko­no­mi­kos mo­kyk­lą. Po to net 37-erius me­tus dir­bau dis­pe­če­re Šče­ci­no uos­te. Ri­čar­das bai­gė lai­vų sta­ty­bos mo­kyk­lą. Jis - me­cha­ni­kas. Kai nuo 1972-ųjų bu­vo leis­ta iš­va­žiuo­ti iš Len­ki­jos, bro­lis di­džiu­liu tank­lai­viu, ku­ris ve­žio­jo ku­rą ki­tiems lai­vams, iš­mai­šė vi­są pa­sau­lį.“
Gim­to­ji vie­ta - Že­mai­ti­ja
Ha­li­na Šukš­tie­nė iki pat mir­ties bi­jo­jo ru­sų. Nei ji, nei tė­vas sa­vo vai­kams nie­ka­da ne­kal­bė­jo apie praei­tį, drau­dė net už­si­min­ti, kad jie - iš ba­jo­rų gi­mi­nės ir kaž­ka­da Lie­tu­vo­je val­dė dva­rus. Iši­mant nau­jus do­ku­men­tus, gi­mi­mo vie­tos skil­ty­je įra­šė: Lie­tu­va, Že­mai­ti­ja. Kai ki­ti jų klaus­da­vo, ar Že­mai­ti­ja yra mies­tas, abu su bro­liu tu­rė­jo sa­ky­ti, kad taip. Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, Te­re­za Še­ler ne­sun­kiai Lie­tu­vos ar­chy­vuo­se ra­do įra­šus apie sa­ve ir ne­tru­kus mo­te­ris jau tu­rė­jo dvi pi­lie­ty­bes: Len­ki­jos ir Lie­tu­vos.
O an­tai su bro­liu Ri­čar­du pra­si­dė­jo bė­dos - apie jį nie­kur ne­bu­vo nė žo­de­lio. Tarp tė­vų do­ku­men­tų ne­bu­vo nei jo gi­mi­mo liu­di­ji­mo, nei ki­to­kio do­ku­men­to, pa­tvir­ti­nan­čio, kad bro­lis gi­mė Lie­tu­vo­je. Tik po to, kai Olš­ty­ne mi­rė mo­ti­nos gi­mi­nai­tis, jo vai­kai pa­ra­šė, kad tė­vo na­muo­se ra­do Šukš­tų šei­mos ar­chy­vą. Ten bu­vo ne tik Ri­čar­do gi­mi­mo liu­di­ji­mas, bet ir jų ba­jo­rys­tę įro­dan­tys bei že­mės val­das nu­sa­kan­tys do­ku­men­tai. Ta­da jie su bro­liu su­pra­to, kaip bai­siai ma­ma tu­rė­jo bi­jo­ti ru­sų val­džios. Ji da­rė vis­ką, kad nie­kas nie­ka­da apie jų šei­mos praei­tį ne­su­ži­no­tų. Su­nai­kin­ti do­ku­men­tus bu­vo gai­la, to­dėl ir pa­slė­pė juos pas gi­mi­nai­tį, ku­riuo, ma­tyt, la­bai pa­si­ti­kė­jo.
Jiems su bro­liu iki šiol neaiš­ku, ar apie tai, kur yra šei­mos ar­chy­vas, ji bu­vo pa­sa­kiu­si vy­rui. Jei­gu ne to gi­mi­nai­čio mir­tis, ne­ži­nia, kaip vis­kas bū­tų pa­si­bai­gę. Te­re­zai Še­ler Lie­tu­va ir pi­lie­ty­bę su­tei­kė, ir že­mę grą­ži­no, o Ri­čar­dą Šukš­tą - pa­var­dės sau­go­to­ją - gim­ti­nė iš pra­džių su­ti­ko abe­jin­gai. Tik įro­dęs sa­vo kil­mę, at­ga­vo jam pri­klau­san­čią že­mę. Tie­sa, ne Šukš­tų dva­ro že­mes - jas pa­si­da­li­no ki­ti pa­vel­dė­to­jai. Ir po­nia Te­re­za, ir jos bro­lis at­siė­mė mo­ti­nos - Ha­li­nos Nar­ke­vi­čiū­tės - že­mę, ku­rią ne­tru­kus par­da­vė.
Į na­mus par­ve­da il­ge­sys
Te­re­za Še­ler gy­ve­na lau­ki­mu - nuo vie­nos va­sa­ros iki ki­tos, nes bū­tent va­sa­ro­mis ji grįž­ta į sa­vo gimtinę. Prieš ke­le­rius me­tus at­va­žia­vu­si į Tel­šius, mo­te­ris gat­vė­je su­stab­dė Ire­ną bei Faus­tą Ži­lins­kus ir pa­si­tei­ra­vo, kur yra ar­chy­vas. Taip ši at­si­tik­ti­nė pa­žin­tis ta­po drau­gys­te, ku­ri kas­met tik stip­rė­ja. Iš pra­džių ma­niu­si, jog už­mir­šo lie­tu­vių kal­bą, ji la­bai var­žė­si pra­bil­ti lie­tu­viš­kai. Pra­dė­ju­si šne­kė­ti, ki­taip, kaip lie­tu­viš­kai, Lie­tu­vo­je jau ne­be­kal­ba. Ne­ži­no­da­ma ko­kio žo­džio, sten­gia­si jį pri­si­min­ti ir tik ma­ty­da­ma, kad ne­pa­vyks, iš­ta­ria jį len­kiš­kai.
Grį­žu­si į na­mus, Te­re­za Še­ler apie sa­vo gim­ti­nę pa­sa­ko­ja ir vai­kams, ir anū­kams. Iš pir­mos san­tuo­kos ji užau­gi­no sū­nų ir duk­rą. Sū­nus Zbig­ne­vas bai­gė Poz­na­nės miš­kų aka­de­mi­ją.
Jis - miš­ki­nin­kas, dai­li­nin­kas ir fo­tog­ra­fas. Tu­ri sū­nų Ja­ci­ką. Te­re­zos Še­ler mar­ti ki­lu­si iš Lie­tu­vos, Tra­kų ra­jo­no. Duk­ra Mi­ros­la­-
va - vai­kų psi­cho­lo­gi­jos ma­gist­rė. Tu­ri 23-ejų ir 19-kos me­tų sū­nus. Da­bar vi­sa šei­ma ži­no, kur yra jų šak­nys. Ži­no ir di­džiuo­ja­si sa­vo ba­jo­riš­ka kil­me.
Kar­tu su ja į Lie­tu­vą bu­vo at­va­žia­vę ne tik vai­kai, bet ir bro­lis Ri­čar­das. Ir at­vy­ku­si vie­na, ir drau­ge su bro­liu Te­re­za Še­ler vi­sa­da už­su­ka į Me­din­gė­nų baž­ny­čią. Vie­ną kar­tą baž­ny­čios re­mon­tui ji paau­ko­jo 1500, ki­tą kar­tą - 500 li­tų. Pen­kis šim­tus li­tų paau­ko­jo ir bro­lis Ri­čar­das. Mo­te­ris džiau­gia­si, kad jos vai­kys­tės baž­ny­čia re­mon­tuo­ja­ma, nes kai jo­je ap­si­lan­kė per pir­mą­jį at­vy­ki­mą, ap­verk­ti­na baž­ny­čios būk­lė ją nu­liū­di­no.
Sva­jo­nė - per­skai­ty­ti Šat­ri­jos Ra­ga­nos kny­gą
Dva­ri­nin­kai­tė Te­re­za Jo­lan­ta Šukš­tai­tė (vė­liau ta­pu­si po­nia Pa­jievs­ka, po to - po­nia Še­ler) lan­ko­si ir Len­ki­jos, ir Lie­tu­vos ar­chy­vuo­se, kur po kruo­pe­ly­tę ren­ka sa­vo šei­mos is­to­ri­ją. Tu­ri pa­si­da­riu­si ir ge­nea­lo­gi­nį me­dį. Ne­ma­žai to me­džio ša­kų jai ži­no­mos, bet yra ir to­kių, apie ku­rias iki šiol nie­ko ras­ti ne­pa­vy­ko. Mo­te­ris iš­siaiš­ki­no, jog iki že­mės re­for­mos jos tė­vo gi­mi­nė Že­mai­ti­jo­je val­dė 1430 hek­ta­rų. Vie­na­me ar­chy­vų ra­do do­ku­men­tų apie dė­dę An­ta­ną Šukš­tą, ku­ris da­ly­va­vo 1863-ių­jų me­tų su­ki­li­me. Su­ki­li­mą pra­lai­mė­jus, šis dva­ri­nin­kas ne­te­ko vi­so tur­to.
Ra­do do­ku­men­tų apie di­dį­jį gais­rą, kai per 1863-ių­jų su­ki­li­mą su­de­gė Šukš­tų dva­ras. Įvai­rių do­ku­men­tų apie mo­kes­čius, vals­tie­čius, įvai­rius san­do­rius. Vi­są pa­čios su­rink­tą ir ne­ti­kė­tai ras­tą tė­vų ar­chy­vą mo­te­ris pa­liks vai­kams. Nes­var­bu, kad šie ne­tu­ri pa­li­ki­mo tei­sių į Šukš­tų dva­rą, - jų gys­lo­mis vis tiek te­ka šios gi­mi­nės krau­jas. O ji pa­ti vi­lia­si, kad, anks­čiau ar vė­liau, pa­si­seks per­skai­ty­ti tė­vo pus­se­se­rės Šat­ri­jos Ra­ga­nos apysaką „Se­na­me dva­re“ ir at­spė­ti tą pa­slap­tį, ku­ri su­pyk­dė jų gi­mi­nę. Taip su­pyk­dė, jog net po ra­šy­to­jos mir­ties jai ne­bu­vo at­leis­ta.