Rie­ta­viš­kė Val­da Gu­daus­kie­nė tu­ri ne tik auk­si­nes ran­kas - jai ne­trūks­ta ir kū­ry­bi­nės ug­ne­lės. Tą pa­jun­ta kiek­vie­nas, ku­ris tik iš­vys­ta jos su­kur­tus megz­tus rū­bus ir pa­puo­ša­lus. Mo­te­ris pa­ti ste­bi­si sa­vo su­ge­bė­ji­mais. Ne taip se­niai ji tik ser­ve­tė­les nė­rė, bet kai vie­na pa­skui ki­tą už­griu­vo di­džiu­lės ne­lai­mės ir jo­kie vais­tai ne­be­pa­dė­jo pa­bėg­ti nuo dep­re­si­jos, ėmė kur­ti rū­bus. Ne tik jų raš­tus, bet ir mo­de­lius. Iš­si­gel­bė­ju­si pa­ti, vir­ba­lus „įdė­jo“ ir į se­sers ran­kas. Da­bar mez­ga abi. Ir abi... vėl šyp­so­tis iš­mo­ko.

Val­dai Gu­daus­kie­nei li­ki­mas skaus­mo ne­pa­gai­lė­jo. Mo­te­ris sep­ty­nio­li­ka me­tų au­gi­no nuo pat gi­mi­mo vi­siš­ką ne­ga­lią tu­rin­čią duk­rą. Tik tas, kas to­kį skaus­mą pa­ty­rė, ga­li ją su­pras­ti. Ta­da rie­ta­viš­kė ne­tu­rė­jo lai­ko nei sa­vęs gai­lė­tis, nei kaž­kam guos­tis ar skųs­tis. Be duk­ros, ji su vy­ru Ar­vy­du au­gi­na ir du sū­nus - And­rių bei Ai­ri­dą. Vy­res­ny­sis šiuo me­tu - Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to stu­den­tas, ma­žy­lis - dar mo­ki­nu­kas. Vi­sus tuos me­tus ji bu­vo dė­kin­ga sa­vo vy­rui už tai, kad šis ne­trink­te­lė­jo du­ri­mis ir nei­šė­jo ki­tų na­mų ieš­ko­ti, o kiek ga­lė­da­mas pa­dė­jo tą naš­tą ne­šti.
At­ro­do, se­niai bu­vo su­si­tai­kiu­si su mintimi, kad vie­ną die­ną duk­ros ne­teks, bet jos mir­tis mo­te­rį su­krė­tė. Dar il­gai Val­da vis sku­bė­da­vo prie jos kam­ba­rio ir tik at­vė­ru­si du­ris su­vok­da­vo - ja­me nie­ko ne­bė­ra... Nes­pė­ju­si at­si­pei­kė­ti po vienos nelaimės, iš­gir­do ki­tą ne ma­žiau skau­džią ži­nią - bank­ru­ta­vo UAB „Sap­re­ga“. Ar­vy­das Gu­daus­kas ne­te­ko dar­bo. Vėl ne­mi­gos ir ne­ri­mo pil­nos nak­tys. At­ro­dė, jog blo­giau bū­ti ne­be­ga­li, bet juk ne be rei­ka­lo sa­ko­ma: ką Die­vas my­li, tam ir kry­že­lį duo­da. Tuo ji ne­tru­kus įsi­ti­ki­no...
Val­da gi­mė ir užau­go Rie­ta­ve, še­šių vai­kų šei­mo­je: jo­je bu­vo trys bro­liai ir trys se­se­rys. Rie­ta­viš­kiai ge­rai ži­no, o ir ne vie­nas „Že­mai­čio“ skai­ty­to­jas tik­riau­siai dar ne­pa­mir­šo mū­sų laik­raš­ty­je ap­ra­šy­tos liūd­nos is­to­ri­jos, kai 2010-ai­siais Lo­pai­čiuo­se esan­čia­me Ruš­kio eže­re sken­do jau­nas vy­ras. Iš eže­ro jį iš­trau­kė dar gy­vą, ta­čiau ne­tru­kus rie­ta­viš­kis li­go­ni­nė­je mi­rė. Iš­gir­du­si apie sū­naus mir­tį, po tri­jų va­lan­dų mi­rė ir jo mo­ti­na. Tas 27-erių rie­ta­viš­kis - Jur­gis Jaz­daus­kis - bu­vo Val­dos Gu­daus­kie­nės jau­niau­sias bro­lis.
„Aš - šei­mo­je vy­riau­sia, to­dėl vi­sa­da rū­pi­nau­si jau­nes­niais - net ir pirš­lia­vau vi­siems. Kai Jur­gis, o po to ir ma­ma, mi­rė, jau­čiau­si at­sa­kin­ga už sa­vo šei­mą. Kaus­tė toks siau­bas, kad bai­su ir pri­si­min­ti, - pa­sa­ko­jo Val­da Gu­daus­kie­nė. - Vien min­tis, jog naš­lai­čiais li­ko du Jur­gio vai­kai, nak­ti­mis vers­da­vo šok­ti iš lo­vos. Jur­gis su žmo­na gy­ve­no ant­ra­ja­me tė­vų na­mo aukš­te, kur iki šiol gy­ve­na jo žmo­na su vai­kais. Pir­ma­ja­me aukš­te įsi­kū­ręs bro­lis Gied­rius. Jis - ne­ve­dęs, tad pa­de­da Jur­gio šei­mai.“
Rie­ta­viš­kė sa­ko, kad ir da­bar daž­nai min­ti­mis vis grįž­ta į die­ną prieš bro­lio mir­tį. Vis­kas, at­ro­dė, bus ge­rai. Ypač po to, kai va­ka­re jis ši­taip ge­rai jau­tė­si, pa­si­kal­bė­jo ne tik su sa­viš­kiais, bet pa­skam­bi­no ir drau­gams. Tą­kart Jur­gis sa­kė: jei­gu pa­sveiks, pės­čio­mis į Rie­ta­vą pa­reis. Ir pri­si­pa­ži­no, kad ne­no­rė­tų gy­ven­ti, jei­gu lik­tų pri­kaus­ty­tas prie in­va­li­do ve­ži­mė­lio. O ry­tą pa­skam­bi­no iš li­go­ni­nės ir pa­sa­kė, kad bro­lio... ne­bė­ra. Po tri­jų va­lan­dų ne­be­li­ko ir mo­ti­nos. Šo­kas bu­vo toks, kad jo­kiais žo­džiais neap­sa­ky­si. Šei­ma jau­tė, kad da­lis kal­tės dėl Jur­gio mir­ties gu­la ir ant me­di­kų pe­čių, bet ieš­ko­ti tei­sy­bės jė­gų neuž­te­ko. Be to, kad ir ką bū­tų da­rę, Jur­gio ne­bep­ri­kel­si.
Val­da Gu­daus­kie­nė sa­ko, kad iki šiol nė vie­nas jų šei­mos na­rys nė­ra per­žiū­rė­jęs lai­do­tu­vių nuo­trau­kų. Įra­šė jas į kom­piu­te­rio laikmeną, bet at­si­vers­ti ne­drįs­ta. Po lai­do­tu­vių mo­te­ris grie­bė­si vais­tų, bet jie ne­la­bai ką ir be­pa­dė­jo. Kar­tą, per­žiū­rint ma­mos daik­tus, žvilgs­nis už­kliu­vo už su­knu­tės. Val­da pa­ma­nė, jog rei­kė­tų ją per­si­siū­ti sau. Ir ta­da šo­vė min­tis, kad bū­tų įdo­mu au­di­nį derinti su mez­gi­niu. Taip ir pa­da­rė.
Dau­giau­sia dar­bo ir šir­dies ji įdė­jo į iš li­no nu­megz­tą su­kne­lę, po to mez­gė bliu­ze­les, megz­tu­kus. Kuo to­liau, tuo da­rė­si įdo­miau - ypač po to, kai ir raš­tus, ir mo­de­lius ėmė kur­ti pa­ti. „Vir­ba­lai ju­da, o tu skai­čiuo­ji ir skai­čiuo­ji akis, kol imi ir pa­bė­gi nuo nuo­lat kan­ki­nan­čių min­čių. Po kiek lai­ko ėmiau su­vok­ti, jog pa­tys ge­riau­si vais­tai nuo dep­re­si­jos - kū­ry­ba“, - kal­bė­jo mo­te­ris, ro­dy­da­ma vie­ną mez­gi­nį po ki­to. Akį trau­kė ir megz­ti bei kai­liu pa­gy­vin­ti jos pa­puo­ša­lai. To­kiais ne vie­na, net ir itin ma­dų be­si­vai­kan­ti mo­te­ris, no­rė­tų pa­si­puoš­ti.
Val­da Gu­daus­kie­nė, be mo­de­lia­vi­mo ir mez­gi­mo, tu­ri dar vie­ną aist­rą - ko­lek­cio­nuo­ja su­ve­ny­ri­nius al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų bu­te­liu­kus. O lais­vo­mis va­lan­dė­lė­mis drau­ge su vy­ru Ar­vy­du šo­ka „Trep­sy­je“. Po tų ne­lai­mių praė­jus šiek tiek lai­ko ir Val­dai vėl pa­ju­tus gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, kiek­vie­nai mo­te­riai da­bar ji ga­li drą­siai pa­sa­ky­ti: ka­muo­ja ne­mi­ga, jau­ti įtam­pą, bi­jai su­sirg­ti dep­re­si­ja - ne­ryk tab­le­čių sau­jo­mis, o griebk į ran­kas vir­ba­lus ar vą­še­lį, ir - pir­myn. Kū­ry­ba ne tik gy­do, bet ir su­tei­kia spar­nus.