Pra­si­dė­jo penk­tie­ji me­tai nuo tos die­nos, kai kiek­vie­ną sa­vai­tę „Že­mai­čio“ skai­ty­to­jai pri­vers­ti re­gė­ti pa­lai­das min­tis. Ki­tą sa­vai­tę bus ly­giai tre­ji, kai pir­mą kar­tą pa­lai­da­min­čių pa­va­di­ni­me at­si­ra­do ir iki šiol ne­dings­ta žo­de­lis „apie“. Re­gis, uni­ver­sa­les­nį, tin­kan­tį kiek­vie­nam ra­ši­niui, var­gu ar ga­li­ma ras­ti, nes vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas yra „apie“. O jei­gu dar „Apie žmo­gų“ - tel­pa vis­kas. Net­gi apie triu­šį kal­bant, vis tiek kal­ba yra apie žmo­gų: apie jo re­gė­ji­mą, kaip triu­šis at­ro­do, ką jis jau­čia, ir... koks jo sko­nis.Apie žmo­gų šne­kant, var­gu ar pa­vyk­tų iš­veng­ti pa­tie­ka­lų te­mos. Ir iš­si­suk­ti nuo pa­lai­dos min­ties, jog ne­re­tai po­pu­lia­riau­sia yra žmo­gie­na - ki­to žmo­gaus ner­vai, juo­dos min­tys, iš­gąs­tis, nea­py­kan­ta, be­jė­giš­ku­mas. To­kį pa­tie­ka­lą pa­gei­dau­jan­tie­ji ra­gau­ti vis dėl­to daž­niau­siai jį tu­ri su­si­kur­ti pa­tys. O kū­ry­ba pa­lie­ka prie „apie“ at­ve­dan­tį pėd­sa­ką. Tad nie­ko ne­rei­kia iš­gal­vo­ti. Te­mas dik­tuo­ja pa­ts gy­ve­ni­mas.
Apie apa­čio­je gy­ve­nan­tį kai­my­ną, šią šal­tą žie­mą pa­bė­gu­sį pas vai­kus į ki­tą mies­tą iš sa­vo bu­to, ku­ria­me už­ša­lo van­den­tie­kio vamz­dis ir vir­šu­je gy­ve­nan­tie­ji li­ko be van­dens, bet apa­ti­niam kai­my­nui tai ne­rū­pi.
Apie vers­li­nin­ką, ku­ris tik iš ži­niask­lai­dos su­ži­no­jo, kad iš­rink­tas Vla­di­mi­ro Ro­ma­no­vo įsteig­tos Žmo­nių par­ti­jos val­dy­bos na­riu, ir la­bai nu­ste­bo, nes net ar­ti tos par­ti­jos ne­bu­vo, o pa­skui dar tu­rė­jo iš­klau­sy­ti drau­gų, pa­žįs­ta­mų, vers­lo par­tne­rių nuo­sta­bos ku­pi­nų žo­džių ir ne­tgi šio­kio to­kio už­gau­lio­ji­mo.
Apie die­ną nak­tį už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus sau­go­ja­mą mo­te­riš­kę ir apie mo­kes­čių mo­kė­to­jus, ku­riems nie­kas do­rai taip ir ne­paaiš­ki­no, ko­dėl jų pi­ni­gai skir­ti sau­go­ti tą mo­te­riš­kę, o ne vien­kie­my­je gy­ve­nan­čią mo­čiu­tę.
Apie tau­tos did­vy­riu va­di­na­mą prieš­ka­rio, ka­ro ir po­ka­rio vei­kė­ją, ku­rio var­du pa­va­din­ta mo­kyk­la, o ba­rel­je­fas ka­bo ant pa­sta­to Vil­niaus cent­re, bet is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas ra­do fak­tų, by­lo­jan­čių apie tai, kad jis 1941 me­tų lie­pos mė­ne­sį įsa­kė pra­dė­ti ma­si­nes žu­dy­nes Plun­gė­je, o did­vy­riu jį pa­skel­bę po­li­ti­kai taip ir ne­paaiš­ki­na, kaip bu­vo iš tik­rų­jų.
Tad jei­gu re­dak­to­rius su­ma­ny­tų be­ne il­giau­siai ra­ši­nių pa­va­di­ni­muo­se be per­trau­kos nau­do­ja­mą žo­dį įra­šy­ti į kol kas neeg­zis­tuo­jan­čią Plun­gės ra­jo­no re­kor­dų kny­gą, tre­ji me­tai bū­tų ne ri­ba.

„Daž­nai pa­si­tai­ko, kad mo­ki­niai, pui­kiau­siai ži­no­da­mi iš kny­gų Min­dau­go, Kęs­tu­čio ir ki­tų mū­sų tau­tos ga­liū­nų gy­ve­ni­mą ir vi­so kraš­to praei­tį, ne­ži­no sa­vo apy­lin­kės praei­ties ir jos reikš­mės bend­ram kul­tū­ri­niam vi­so kraš­to gy­ve­ni­mui. Re­tai kas su­pran­ta ra­maus pi­lia­kal­nio kil­mę ir ži­no jo is­to­ri­ją, nors tas pi­lia­kal­nis yra čia pat vie­to­je“, - dar 1927 me­tais kny­go­je „Prie­šis­to­ri­nė Lie­tu­va“ ra­šė vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vo­je ar­cheo­lo­gų Pet­ras Ta­ra­sen­ka. Gai­lė­da­ma­sis, kad „Li­gi šio lai­ko mū­sų įdo­mi ir nuo­sta­biai gra­ži is­to­ri­ja yra dės­to­ma kuo­ne tik teo­re­tiš­kai, pa­si­nau­do­jant ne­dau­ge­liu ten­den­cin­gų va­do­vė­lių“, P. Ta­ra­sen­ka pa­tei­kia, kaip, jo ma­ny­mu, moks­lei­viai, jų mo­ky­to­jai ir tė­vai ga­lė­tų la­biau pa­žin­ti sa­vo kraš­tą ir jo is­to­ri­ją, o, pa­ži­nę, su­pras­ti „įvai­rius šiais lai­kais be­vyks­tan­čius tau­tos gy­ve­ni­mo reiš­ki­nius“.
Praė­jo aš­tuo­nias­de­šimt pen­ke­ri me­tai. Gė­da, bet pa­dė­tis dar la­biau su­pras­tė­jo, o vie­nas ki­tas kraš­tą pa­žin­ti ir iš jo is­to­ri­jos mo­ky­tis kvie­čian­tis en­tu­zias­tas daž­nai pa­lie­ka­mas vie­nas ty­ruo­se. Pe­da­go­gai skun­džia­si, kad jiems trūks­ta va­do­vė­lių, me­to­di­nių nu­ro­dy­mų, kaip to­kią veik­lą or­ga­ni­zuo­ti. Vie­nas ki­tas lei­di­nys spra­gų neuž­pil­do, be to, bū­na, kad jis po­pu­lia­ri­na­mas tik iki to lai­ko, kol au­to­riai gau­na ho­no­ra­rą.
Tuo tar­pu te­rei­kia paim­ti P. Ta­ra­sen­kos kny­gą ir, pa­tiks­li­nus kai ku­rias vie­tas, ją iš­spaus­din­ti. Švie­saus at­mi­ni­mo Bro­nis­lo­vas Lu­bys ruo­šė­si tai pa­da­ry­ti, bet... Dar ne­ga­li­me per­skai­ty­ti, kad į at­sar­gą išė­jęs, Lie­tu­vo­je pa­si­li­kęs ca­ri­nės Ru­si­jos ar­mi­jos ka­ri­nin­kas pa­mi­lo šį kraš­tą ir ta mei­le bei ja ska­tin­tu no­ru ži­no­ti da­li­jo­si su ki­tais. Ir ra­gi­no sa­vo aki­mis ma­ty­ti, pro­tu pa­žin­ti, šir­di­mi jaus­ti.Ir gai­la, ir gė­da, kad taip ne­siel­gia­me.
Ypač gai­la, kad pa­ke­lė­se ap­leis­tos stūk­so is­to­ri­jos pa­mo­kos - pi­lia­kal­niai. Jie pa­na­šūs tik į men­ka­ver­čiais krū­mais, me­džiais apau­gu­sias ei­li­nes kal­vas, už ku­rių net žvilgs­nis neužk­liū­na.
O juk rei­kia la­bai ne­daug: at­ver­ti pi­lia­kal­nius ir pa­sta­ty­ti ant jų ženk­lus. Tai bran­giai ne­kai­nuo­ja. Be to, tu­ri­me gra­žų pa­vyz­dį: gy­dy­to­jo Rai­mon­do Do­vil­čio su­bur­ta Var­ka­lių bend­ruo­me­nė at­vė­rė pi­lia­kal­nius ir is­to­ri­jos pa­mo­ką pa­do­va­no­jo mums vi­siems.
Bet vis dėl­to gė­da, kad per aš­tuo­nias­de­šimt pen­ke­rius me­tus tik var­ka­liš­kiai iš­gir­do P. Ta­ra­sen­ką.

Nors Plun­gė ir di­džiuo­ja­si Ogins­kių pa­li­ki­mu, ta­čiau tik 1873 me­tais ku­ni­gaikš­tis Ire­nė­jus Ogins­kis iš Ru­si­jos vals­ty­bės vei­kė­jo Pla­to­no Zu­bo­vo nu­pir­ko Plun­gės dva­rą ir pa­li­ko jį sū­nui My­ko­lui. Tad ga­li­ma sa­ky­ti, kad pir­mas ir pa­sku­ti­nis Plun­gė­je gy­ve­nęs Ogins­kių di­nas­ti­jos at­sto­vas bu­vo My­ko­las Ogins­kis. Per be­veik tris­de­šimt čia pra­leis­tų me­tų jis pa­sta­tė nau­jus rū­mus, per­tvar­kė par­ką, įspau­dė iki šių die­nų re­gi­mą ir pri­si­me­na­mą pėd­sa­ką mies­to gy­ve­ni­me.
Ta­čiau vis dėl­to Ogins­kiai daug ryš­kes­nį pėd­sa­ką pa­li­ko Rie­ta­ve ir jo apy­lin­kė­se. Toks ver­ti­ni­mas nė­ra var­žy­tu­vių re­zul­ta­tas, o tik spė­ji­mas, kad ir plun­giš­kiai, ir rie­ta­viš­kiai tu­rė­tų ne var­žy­tis, o veik­ti kar­tu. Bent jau kol kas plun­giš­kiai la­biau lin­kę sa­vin­tis rie­ta­viš­kių pa­li­ki­mą, nors, pla­čiau žvel­giant, jis yra nei vie­nų, nei ki­tų, bet vi­sos Lie­tu­vos ar net Eu­ro­pos.
Šie­met su­kan­ka 140 me­tų Bog­da­no Ogins­kio Rie­ta­ve įsteig­tai pir­ma­jai Lie­tu­vo­je pro­fe­sio­na­liai še­šia­me­tei mu­zi­kos mo­kyk­lai. Plun­giš­kiai ir­gi tu­rė­jo My­ko­lo Ogins­kio „mu­zi­kan­ti­nę“, tad, kai­my­nams su­si­vie­ni­jus, ga­lė­tų bū­ti gra­žus ir pras­min­gas to įvy­kio pa­mi­nė­ji­mo ren­gi­nys. O jei­gu dar pri­kib­tų Kul­tū­ros bei Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos, paaiš­kė­tų, kad vi­sai Lie­tu­vai svar­bus pa­li­ki­mas rū­pi ne tik rie­ta­viš­kiams ir plun­giš­kiams.
Te­le­fo­no tink­lų ope­ra­to­riai ga­lė­tų pri­si­dė­ti pa­mi­nint te­le­fo­no Lie­tu­vo­je 130-ąjį gim­ta­die­nį. Jo lai­dai Rie­ta­vą su Plun­ge, Kre­tin­ga ir Pa­lan­ga su­jun­gė 1882 me­tais.
Ener­ge­ti­kos mi­nis­te­ri­jai tu­rė­tų bū­ti gar­bė pa­mi­nė­ti Rie­ta­ve įreng­tos pir­mo­sios Lie­tu­vo­je elekt­ri­nės 120-me­tį. Lie­tu­vos ban­kas gal ne­pra­žiop­sos kar­tu su rie­ta­viš­kiais pri­si­min­ti itin svar­bų įvy­kį: 1842 me­tais Rie­ta­ve įkur­ta pir­mo­ji Lie­tu­vo­je vals­tie­čių tau­po­mo­ji ka­sa, o per ke­le­rius me­tus - dar pen­kios. Tai kal­bin­tam Lie­tu­vos ban­ko at­sto­vui bu­vo nau­jie­na, bet, anot jo, ver­ta dė­me­sio.
Šie­met Rie­ta­ve yra ką pa­mi­nėt ir ži­niask­lai­dai: prieš 155 me­tus tu­rė­jo pa­si­ro­dy­ti pir­ma­sis Lie­tu­vo­je sa­vait­raš­tis „Ait­va­ras“. Lau­ry­nas Ivins­kis jau bu­vo su­rin­kęs me­džia­gos ke­tu­rias­de­šim­čiai nu­me­rių, bet ca­ro val­džia lei­di­nį spaus­din­ti už­drau­dė.
Čia iš­var­din­ti tik šių me­tų ju­bi­lie­jai. Ki­tais me­tais bus ki­ti, ku­rių iš­ta­kos - vi­sos Lie­tu­vos ar net Eu­ro­pos at­min­ties da­le­lę sau­go­jan­čia­me Rie­ta­ve.

Vie­na iš pa­šle­mė­kiš­kų Lie­tu­vos in­for­ma­ci­jos prie­mo­nių pa­skel­bė, jog Jur­gi­ta Jur­ku­tė „fil­ma­vi­mams įsi­gei­dė tri­jų su­kne­lių iš Lon­do­no“. Bent jau taip ga­li­ma su­vok­ti, ša­lia ant­raš­tės iš­vy­dus ža­vio­sios plun­giš­kės nuo­trau­ką.
Su­py­kau ant Jur­gi­tos. Ši­taip tik „plas­tiš­kai tin­kuo­toms“ po­niu­tėms įpras­tu bū­du men­kin­ti že­mai­čių var­dą! Juo­lab kad jos vei­das nė iš to­lo ne­pa­na­šus į fi­zio­no­mi­nin­kų pie­šia­mus be­sme­ge­nių po­rtre­tus. O šyp­se­na nė­ra ke­rin­ti, bet daug sa­kan­ti apie jos tik­rą­jį gro­žį. Tą, ku­rį ne vi­si ma­to.
Pri­si­ver­čiau per­skai­ty­ti apie su­kne­les. Bet po pa­šle­mė­kiš­ka ant­raš­te iš­gul­dy­tas teks­tas by­lo­jo ne apie Jur­gi­tos įgei­dį, o apie rū­bų mo­de­liuo­to­jų troš­ki­mą ap­vilk­ti ją sa­vo kū­ri­niais ir taip pa­si­rek­la­muo­ti. Pyk­tis pra­puo­lė. Bet įsi­žei­džiau ir už Jur­gi­tą, ir už že­mai­čius. To­kia reak­ci­ja net nu­ste­bi­no, nes šiaip įsi­žeis­ti ne­su grei­tas.
Gal, sa­kau, kaž­ko­kia ba­ci­la už­puo­lė. Juo­lab kad kaip tik tuo me­tu pa­si­py­lė daug įsi­žei­du­sių­jų.
Sei­mo pir­mi­nin­kė įsi­žei­dė dėl so­cial­de­mok­ra­to A. But­ke­vi­čiaus kal­ti­ni­mų jos sū­nui ir pa­pra­šė ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro iš­siaiš­kin­ti, ko­dėl par­ti­jos va­do­vas ig­no­ra­vo Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 237 straips­nį, nu­ma­tan­tį at­sa­ko­my­bę už nu­si­kal­ti­mo ar nu­si­kal­ti­mą pa­da­riu­sio as­mens slė­pi­mą.
Ar tik ne pu­sę Lie­tu­vos įžei­dė Kė­dai­nių teis­mo spren­di­mas grą­žin­ti duk­rą mo­ti­nai. Ži­nia­sklai­da pil­na sam­pro­ta­vi­mų apie tai, kad mer­gai­tės is­to­ri­ja yra vos ne vals­ty­bin­gu­mo eg­za­mi­nas.
Įsi­žei­du­sių­jų dėl teis­mo spren­di­mo iš­tei­sin­ti A. Pa­lec­kį, ma­nan­tį, kad „sa­viš­kiai šau­dė į sa­vus“, ir­gi ap­stu. Bet tai - taip pat be­veik vals­ty­bin­gu­mo eg­za­mi­nas: jei­gu vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos ne­su­ge­ba aiš­kiai ir ne­dvip­ras­miš­kai įver­tin­ti įvy­kių vals­ty­bė­je, ji lie­ka lyg šla­pias mo­lis: kas ką no­ri, tą ir lip­do. O kai to­kių įvy­kių ne vie­nas? Kol vie­na­reikš­miš­kai ir įti­ki­na­mai ne­paaiš­kin­tos til­to per Bra­žuo­lės upe­lį sprog­di­ni­mo, J. Ab­ro­ma­vi­čiaus, V. Po­ciū­no žu­vi­mo prie­žas­tys, „Sno­ro“ ban­ko griū­tis, įsi­žei­du­sių­jų bus ap­stu. Kal­ti­na jie Sei­mą, Vy­riau­sy­bę, teis­mus, ži­niask­lai­dą - vi­sas ke­tu­rias vals­ty­bės stu­bu­rą su­da­ran­čias ins­ti­tu­ci­jas.
To­dėl ver­si­ja, kad stu­bu­ro au­gi­mo me­tu kaž­kas pa­vo­gė jam rei­ka­lin­gą kal­cį ir pa­nau­do­jo nuo­sa­viems kau­lams stip­rin­ti, ir­gi tu­ri tei­sę eg­zis­tuo­ti.
Ar kas nors įsi­žei­dė dėl to­kio spė­ji­mo?

Pa­sa­ky­mas „pjau­ti gry­bą“ reiš­kia krės­ti kvai­lys­tes, už­siim­ti nie­kais. „Nug­ry­bau­ti“ - nu­klys­ti į lan­kas, pliaukš­ti ne­są­mo­nes. Kas ir ko­dėl su­gal­vo­jo to­kius po­sa­kius, neaiš­ku.
Iš tik­rų­jų gry­bas ir kvai­lys­tės - ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai. At­ro­do, kad Iz­rae­lio moks­li­nin­kai rim­tai ti­ria šiuos kar­tais au­ga­lais, o kar­tais ir gy­vū­nais va­di­na­mus gam­tos tva­ri­nius ir yra ant ne tik nau­jų vais­tų, bet ir iki šiol neį­si­vaiz­duo­ja­mų da­ly­kų at­ra­di­mo slenks­čio. Ma­tyt, in­for­ma­ci­ja apie tai nu­te­kė­jo ir į ži­niask­lai­dą. Iz­rae­lio lei­di­ny­je „Mo­saf kal­ka­list“ gry­bams skir­tas di­de­lis ra­ši­nys, ku­rio tu­ri­nys ir ste­bi­na, ir ver­čia keis­ti po­žiū­rį ne tik į gry­bą, bet ir į gam­tą.
Straips­ny­je ap­ra­šy­tas Ho­kai­dos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus, bio­lo­go ir fi­zi­ko To­ši­ju­ki Na­ka­ga­ki eks­pe­ri­men­tas. Phy­sa­rum po­ly­cep­ha­lum pe­lė­si­nio gry­bo ga­ba­lė­lį jis pa­dė­jo prie įė­ji­mo į la­bi­rin­tą, o prie išė­ji­mo - cuk­raus. Nors pa­pras­tai gry­bai au­ga ap­skri­ti­mu, bet šis, gam­to­je įsi­ku­rian­tis ant la­pų ir ak­me­nų, pa­si­lei­do klai­džiot la­bi­rin­tu. Į ak­la­vie­tę pa­kliu­vu­sios atau­gos ap­si­suk­da­vo ir grįž­da­vo ieš­ko­ti ki­to ke­lio. Tą pa­čią die­ną gry­bas pa­sie­kė cuk­rų.
Bet nie­kas ne­ga­lė­jo net nu­ma­ny­ti, kas įvyks ant­ro­je eks­pe­ri­men­to da­ly­je. Pir­mo­jo­je da­ly­va­vu­sio gry­bo ga­ba­lė­lį moks­li­nin­kai pa­dė­jo prie to­kio pat la­bi­rin­to įė­ji­mo, to­je pa­čio­je vie­to­je pa­dė­jo ir cuk­raus. Phy­sa­rum po­ly­cep­ha­lum tuoj pat iš­lei­do dvi atau­gas. Vie­na tie­siau­siu ke­liu, nė kar­to ne­pak­ly­du­si nu­vin­gia­vo prie cuk­raus, ki­ta už­si­ka­ba­ro­jo la­bi­rin­to sie­ne­le ir lu­bo­mis tie­siu tai­ky­mu pa­sie­kė cuk­rų.
Pa­sau­ly­je yra apie 160 tūks­tan­čių gry­bų at­mai­nų, ku­rių dau­gu­ma ro­do ypa­tin­gus su­ge­bė­ji­mus. T. Na­ka­ga­ki gry­bų mais­to ga­ba­lė­lius iš­dė­lio­jo že­mė­la­py­je ant stam­biau­sių Ja­po­ni­jos mies­tų, o gry­bą - ant To­ki­jo. Per 23 va­lan­das gry­bo vo­ra­tink­lis nu­vin­gu­ria­vo per vi­są ša­lį, be­veik tiks­liai pa­kar­to­da­mas Ja­po­ni­jos ge­le­žin­ke­lių tink­lą. Ang­li­jo­je, Is­pa­ni­jo­je gry­bas „nu­tie­sė“ op­ti­ma­lų au­to­mo­bi­lių ke­lių tink­lą, ku­rį žmo­nės kū­rė šimt­me­čius, o pa­skui dar to­bu­li­no.
Pa­si­ro­do, jog ne­se­niai at­si­ra­dęs in­ter­ne­tas - nie­ko nau­jo. Jis pa­kar­to­ja ne tik po že­me iš­si­raiz­giu­sių gry­by­nų tink­lo for­mą, bet ir jo pa­skir­tį per­duo­ti in­for­ma­ci­ją.
Bū­ti­ny­bė sau­go­ti gam­tą (tiks­liau - sa­ve) pra­si­de­da nuo jos pa­ži­ni­mo. „Pjau­ti gry­bą“ - di­de­lė ri­zi­ka.

Drau­gai pa­lai­do­jo ar­ti­mą gi­mi­nai­tį. Mi­rė jis Nor­ve­gi­jo­je, ma­ža­me kai­me­ly­je. Kas­dien iš už pen­kias­de­šim­ties ki­lo­met­rų esan­čios mies­to du, o jei­gu rei­kė­jo ir tris kar­tus už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus tak­si at­va­žiuo­da­vo dvi ar trys slau­gy­to­jos nu­praus­ti, per­reng­ti, ma­sa­žuo­ti li­go­nį. Anot gi­mi­nai­čių, mi­rė jis oriai, ra­miai, be skaus­mo, ap­sup­tas ne tik ar­ti­mų­jų rū­pes­čio, bet ir vals­ty­bės glo­bos, nors ne­bu­vo jos pi­lie­tis, o tik dirb­ti at­va­žia­vęs emig­ran­tas.
Bet šį sy­kį - ne apie svei­ka­tos ap­sau­gą. Ir net ne vals­ty­bės ir jos žmo­nių po­žiū­rį apie ke­lią išei­ti iš šio pa­sau­lio. Ly­gin­ti nor­ve­giš­ką ir lie­tu­viš­ką bū­tų tas pa­ts, kaip be nu­skaus­mi­ni­mo dras­ky­ti mirš­tan­čio­jo kū­no žaiz­das.
Lie­tu­vos pi­lie­čiui gal­va su­si­suk­ti tu­rė­tų jau vien dėl to, kad slau­gy­to­jos pas li­go­nį ke­le­tą kar­tų per die­ną va­ži­nė­ja tak­si au­to­mo­bi­liu. Bet, ko ge­ro, tai ir yra vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl nor­ve­gai tur­tin­gi. Ži­no­ma, be­pi­gu jiems, „sė­din­tiems“ ant naf­tos ir du­jų tel­ki­nių, ta­čiau tas tak­si au­to­mo­bi­lis - lyg po­žiū­rio į eko­no­mi­ką pa­vyz­dys. Nor­ve­gai duo­da už­dirb­ti sa­viems. Grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis val­go mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus, o tak­si duo­da jiems už­dirb­ti. Už­dirb­ti pi­ni­gai į vals­ty­bės iž­dą grįž­ta per mo­kes­čius, ska­ti­na var­to­ji­mą, ku­ria dar­bo vie­tas.
Lie­tu­vo­je švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro Gin­ta­ro Ste­po­na­vi­čiaus ko­man­da, svars­ty­da­ma, kaip su­tau­py­ti pi­ni­gų, pa­siū­lė ati­dė­ti moks­lei­vių dai­nų šven­tę. Sei­mo Švie­ti­mo, moks­lo ir kul­tū­ros ko­mi­te­tas nu­ta­rė kreip­tis į Vy­riau­sy­bę, kad ši iš kur nors jai iš­trauk­tų aš­tuo­nis mi­li­jo­nus li­tų.
Dar neaiš­ku, kuo vis­kas baig­sis. Kaip neaiš­ku ir tai, kiek ir ko­kių bus skan­da­lų su tų pi­ni­gų pa­nau­do­ji­mu, jei­gu šven­tė įvyks. Ta­čiau aiš­ku, kad tie aš­tuo­ni mi­li­jo­nai li­tų tu­rė­tų lik­ti Lie­tu­vo­je. Juos už­dirb­tų tie, ku­rie duo­tų vai­kams ir jų va­do­vams nak­vy­nę, mai­tin­tų, ve­žio­tų, siū­ly­tų pra­mo­gas, ap­tar­nau­tų ne tik šven­tės da­ly­vius, bet ir jos žiū­ro­vus.
Kas čia per po­žiū­ris? Kai rei­kia sam­dy­ti eks­per­tus iš už­sie­nio, pirk­ti sve­ti­mas pre­kes ir pa­slau­gas, po­li­ti­kams ir val­di­nin­kams iš­vež­ti li­tus į ki­tus kraš­tus - pi­ni­gų yra. O kai at­si­ran­da pro­ga duo­ti už­dirb­ti sa­viems, ska­tin­ti var­to­ji­mą, kur­ti dar­bo vie­tas, jų trūks­ta.
Ko ge­ro, tai ir yra di­džiau­sias nor­ve­giš­kos ir lie­tu­viš­kos eko­no­mi­kų skir­tu­mas.

Šian­dien - dar tik ant­ra­die­nis, bet ry­toj ry­tą iš re­dak­ci­jos jau tei­rau­sis, ka­da bus „pa­lai­da­min­tės“, nors į laik­raš­čio ma­ke­tą jas įde­da ket­vir­ta­die­nį, o skai­ty­to­jus jos pa­sie­kia penk­ta­die­nį.
To­kia įžan­ga rei­ka­lin­ga šio ra­ši­nio pa­bai­gai, o kol kas - Vals­ty­bi­nio tu­riz­mo de­par­ta­men­to prie Ūkio mi­nis­te­ri­jos pra­ne­ši­mas. Ja­me sa­ko­ma, kad per­nai Lie­tu­vą ap­lan­kė 1,75 mi­li­jo­no tu­ris­tų, jie pa­li­ko apie tris mi­li­jar­dus li­tų. Be­veik po 1800 kiek­vie­nas, nors vi­du­ti­niš­kai bu­vo Lie­tu­vo­je tik po pust­re­čios pa­ros.
Gal jau ir nu­si­bo­dau su sa­vo niurz­gė­ji­mais, bet ir vėl pa­zir­zė­siu, jog Plun­gės kraš­tas kol kas neiš­nau­do­ja sa­vo ga­li­my­bių tu­ris­tams vi­lio­ti. Na, gal at­si­ras jų dau­giau, kai įsi­bė­gės veik­ti sli­di­nė­ji­mo tra­sa, kai bus baig­tas dvi­ra­čių ta­kas iš Plun­gės į Pla­te­lius. Nors į pa­ža­dus pa­sta­rą­jį nu­ties­ti daug kas žiū­rė­jo at­sar­giai, bet Sei­mo na­rys Jur­gis Raz­ma pla­te­liš­kių va­ka­ro­nė­je vie­šai pa­ti­ki­no, jog ta­kas tik­rai bus.
Ta­čiau, var­vi­nant sei­lę į tu­ris­tų at­ve­ža­mus mi­li­jar­dus, su bu­vu­sios ra­jo­no me­rės E. La­pu­kie­nės pa­lai­mi­ni­mu pa­nai­kin­tas Plun­gės tu­riz­mo ir vers­lo in­for­ma­ci­jos cent­ras yra lyg lak­mu­so po­pie­rė­lis, ro­dan­tis, kad mū­sų po­li­ti­kai pa­siel­gė la­bai ne­to­lia­re­giš­kai. Juo­lab kad gir­di­si bal­sų, jog iš ra­jo­no biu­dže­to ga­li tekt su­grą­žint šiam vers­lui skir­tus Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gus. Apie mi­li­jo­ną li­tų. Ir dar gir­dėt, kad ki­tais me­tais toks pat cent­ras Plun­gė­je vėl pra­dės veik­ti.
To­kie eko­no­mi­niai ir po­li­ti­niai ju­de­siai vers­lu tik­rai ne­va­di­na­mi. Vers­lą rei­kia kur­ti. O kū­ry­ba pra­si­de­da nuo gal­vo­je gi­mu­sios min­ties.
Ži­niask­lai­do­je skel­bia­ma sta­tis­ti­ka by­lo­ja, kad dau­giau­siai „Vi­kin­gų“ lo­te­ri­jos pi­ni­gų lai­mi ją su­kū­rę nor­ve­gai. Ne­nus­teb­siu, jei­gu prie šim­ta­mi­li­jo­ni­nės su­mos ar­tė­jan­čio lai­mė­ji­mo di­džio­ji da­lis šį ar ki­tą sy­kį vėl­gi pa­liks Nor­ve­gi­jo­je. Su­rink­ti iš ke­lių vals­ty­bių pi­ni­gė­lius ir pa­lik­ti juos sa­vo ša­ly­je - ir­gi vers­las.
Šian­dien - dar tik ant­ra­die­nis. Ry­toj - „Vi­kin­gų“ lo­te­ri­jos die­na. Nor­ve­gai, suo­miai, da­nai, is­lan­dai, es­tai, lat­viai ir lie­tu­viai va­ka­re karšt­li­giš­kai tik­rins sa­vo bi­lie­tus. Jei­gu dau­giau­sia džiaugs­min­gų šūks­nių sklis iš nor­ve­gų lū­pų, tai reikš, jog jų vers­lo pla­nas mai­tin­ti sa­vo eko­no­mi­ką kai­my­nų pi­ni­gais pa­si­tei­si­na. Ir yra gra­žus, nes pi­ni­gus ati­duo­da­me gra­žiai, sa­vo no­ru.

„Ger­bia­mas au­to­riau, Jū­sų žo­džiai ir min­tys kar­tais bū­na auk­si­niai. Ta­čiau ar Jums ne­su­si­da­ro įspū­dis, kad kal­ba­tės pa­ts su sa­vi­mi? Ar nė­ra žiau­riai liūd­na, kai nė­ra vi­suo­me­nės dis­ku­si­jos?“ - klau­sia „pa­lai­da­min­čių“ ko­men­ta­to­rė.
Tik­rai ne­liūd­na. Kam „auk­si­nes“ min­tis bars­ty­ti ko­men­ta­rų pe­le­nais? Daug, per daug ko­men­ta­rų ra­šo pikt­džiu­giš­ki ne­vy­kė­liai, ku­riems rei­kia iš­kry­pė­liš­ko sme­ge­nų or­gaz­mo. O ki­ti pa­si­kal­ba su pro­tin­gai­siais. Su sa­vi­mi. Jei­gu pa­lai­dos min­tys pa­ska­ti­na tai da­ry­ti, ko dau­giau rei­kia?
Be to, ne­bū­ti­na ko­men­tuo­ti raš­tu. Aną­dien jau­na, gra­ži, vy­rų dė­me­sio ne­sto­ko­jan­ti mo­te­ris prie­kaiš­ta­vo už tai, kad ra­šiau, jog ne­ma­žai iš­te­kan­čių mer­gi­nų tu­ri min­tį pa­keis­ti sa­vo vy­rus į to­kius, ko­kių jos no­ri, o ne prii­ma, ko­kie jie yra. Jos ma­ny­mu, tuo už­sii­ma vy­rai. Ir dar ku­ria tau­to­sa­ką. „Ma­no žmo­na - kaip stir­ne­lė“, - sa­ko vie­nas. „Ma­no­ji - lyg an­ge­las“, - gi­ria­si ant­ras. Tre­čia­sis at­si­dūs­ta ir pri­si­pa­žįs­ta: „Ma­no­ji - ir­gi ne žmo­gus.“Iš­dy­go pa­ra­dok­sas. Sa­vo prie­kaiš­ta­vi­mais, pa­tvir­tin­da­ma „pa­lai­da­min­tė­se“ už­ra­šy­tą nuo­mo­nę, ji aiš­kiai ro­dė, jog no­rė­tų, kad pa­keis­čiau sa­vo su­vo­ki­mą į jos. Gal psi­cho­lo­gas pa­ste­bė­tų, jog ji jau pri­bren­do iš­te­kė­ti ir tre­ni­ruo­ja­si keis­ti bū­si­mą vy­rą pa­gal sa­vo kur­pa­lį?
Bet vis dėl­to tai bu­vo dis­ku­si­ja. Su ano­ni­mi­niais ko­men­ta­to­riais ne­pa­si­kal­bė­si. Jiems vi­siš­kai ne­svar­bu, ką jie gir­di ar skai­to. Komentatoriams svar­biau­sia tai, ką jie sa­ko ir ra­šo. At­ro­do, jog jie ne­si­kal­ba net su sa­vi­mi. O tai - tra­ge­di­ja. Nes žmo­gui pro­tas duo­tas vie­nin­te­liam tiks­lui: kai atei­na lai­kas nu­spręs­ti, ką da­ry­ti vie­no­je ar ki­to­je pa­dė­ty­je, pro­tas ty­ri­nė­ja su­kaup­tą in­for­ma­ci­ją ir siū­lo ge­riau­sią išei­tį. Tai ir yra po­kal­bių su sa­vi­mi re­zul­ta­tas.
Dar ki­taip tai va­di­na­ma nuo­dė­mių at­lei­di­mu. Ne­bū­ti­na ei­ti į baž­ny­čią ir apie sa­vo dar­bus pa­sa­ko­ti ku­ni­gui, ku­ris, pa­si­nau­do­da­mas sa­vo pa­tir­ti­mi ir baž­ny­čios ka­no­nais, nu­spren­džia, kaip žmo­gui elg­tis. Po­kal­bis su sa­vi­mi ir yra iš­pa­žin­tis, o nuo­dė­mių at­lei­di­mas atei­na tik­tai po pa­si­ža­dė­ji­mo dau­giau ne­da­ry­ti blo­gų dar­bų, ne­skleis­ti blo­gų min­čių.
Re­gis, šian­dien tin­ka­mas lai­kas pa­si­kal­bė­ti su sa­vi­mi. Va­din­ki­te tai dis­ku­si­ja, iš­pa­žin­ti­mi ar pa­pras­čiau­siu po­kal­biu. Nes ry­toj - pa­sku­ti­nė me­tų die­na, dar tu­rin­ti ir blo­gų min­čių at­si­kra­ty­mo var­dą.

Dar se­no­vė­je žy­dų iš­min­čiai sa­ky­da­vo, kad, no­rė­da­mas pa­keis­ti pa­sau­lį, žmo­gus tu­ri pra­dė­ti nuo sa­vęs. Di­de­lė pa­gun­da eit ir val­dy­ti mi­nią, jai nu­ro­di­nė­ti, kaip ir ko­dėl ver­ta gy­vent, ta­čiau pir­miau­sia rei­kia per­si­jo­ti sa­vo min­tis. Nai­kin­ti tas, ku­rios ėda kū­ną bei sie­lą. Gal ne be rei­ka­lo ka­len­do­rius skel­bia, jog pa­sku­ti­nė me­tų die­na skir­ta at­si­kra­ty­ti blo­gų min­čių.
Pas­kui rei­kia iš­kuop­ti sa­vo na­mus. Kam­puo­se vi­sa­da bū­na dul­kių, o pa­lė­pė­se - ne­rei­ka­lin­gų daik­tų.
Tik ta­da lai­kas ei­ti tvar­ky­ti kie­mą. Po to - gat­vę, mies­te­lį, vals­ty­bę. Jei­gu dar ne­bus praė­jęs no­ras keis­ti pa­sau­lį, ta­da ir ateis me­tas sa­ve ir sa­vo ge­rus dar­bus ro­dy­ti žmo­nėms bei kvies­ti juos ne sek­ti iš pa­skos, o ei­ti drau­ge.
Te­ne­su­pyks­ta mo­te­rys, bet ne­ma­žai jų iš­te­kė­da­mos tu­ri min­tį pa­keis­ti sa­vo vy­rus į to­kius, ko­kių jos no­ri. Nep­rii­ma žmo­gaus, koks jis yra, o ant­rą die­ną po ves­tu­vių su­bti­liai ar ties­mu­kai jau ban­do mo­ky­ti, kaip su­tuok­ti­nis tu­ri elg­tis. O šis, rū­pū­žio­kas, ne­su­vo­kia ge­rų žmo­nos ke­ti­ni­mų ir prie­ši­na­si. Pra­si­de­da sky­ry­bo­mis ar nuo­la­ti­ne įtam­pa na­muo­se pa­si­bai­gian­ti ko­va, ku­rio­je nė­ra nė vie­no lai­mė­to­jo. Vi­si ken­čia pra­lai­mė­ji­mo kar­tė­lį, o vy­rų ku­ria­ma tau­to­sa­ka su šluo­ta su­tik­tos mo­te­riš­kės siū­lo klaus­ti, ar ji šla­vi­nė­ja­si, ar ruo­šia­si skris­ti.
Vy­rai leng­viau at­si­du­so, kai vie­nas aukš­tai iš­ki­lęs že­mai­tis pri­si­pa­ži­no, jog sa­vo žmo­nai tik per ves­tu­ves sa­kęs, jog ją my­li. „Jei kas pa­si­keis, pra­ne­šiu“, - pa­juo­ka­vo jis. „Va­di­na­si, ne aš vie­nas taip da­rau“, - ap­si­džiau­gė vy­rai.
Ba­la ne­ma­tė tų žo­džių. Juos ga­li­ma iš­ste­nė­ti vi­so­kius, bet žvilgs­niai, pri­si­lie­ti­mai ne­me­luo­ja. Ta­čiau kai nė­ra ne tik žo­džių apie mei­lę, bet ir apie ją by­lo­jan­čių veiks­mų, tai nė­ra vy­riš­ku­mas. Ta­da nie­ko nė­ra. Tik bend­ros du­rys į na­mus.
To­kie po­strin­ga­vi­mai kve­pia kar­tą per me­tus bū­nan­čia šven­te. Kai kiek­vie­nas, kas ne­tin­gi, siū­lo ne tik žiū­rė­ti į sa­ve, bet ir ma­ty­ti, ne­temp­ti bran­gaus žmo­gaus ant sa­vo kur­pa­lio, o priim­ti to­kį, koks jis yra, sa­ky­ti vie­ni ki­tiems švel­nius žo­džius.
Bet te­gu šį kar­tą tai bū­na da­ly­bos į 365 da­lis. Kad kas­dien ma­ty­tum sa­ve ir ki­tus sa­vy­je. Kad kas­dien at­ver­tum du­ris įei­nan­čia­jam ir sa­ve at­ne­šan­čia­jam. Kad kas­dien ne tik klau­sy­tu­mei­si, bet ir gir­dė­tum. Kad kas­dien mo­ky­tu­mei­si ir im­ti, ir duo­ti.
Su sau­lėg­rį­ža!

Ra­mu­nė Sa­ka­laus­kai­tė yra vie­na iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vo­je li­ku­sių žur­na­lis­tų, ku­rių gy­ve­ni­mas dar ne­pri­ver­tė vai­ky­tis pi­gių sen­sa­ci­jų. Iš ar­ti re­gė­ju­si įta­kos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mui tu­rė­ju­sius iš­ki­lius ūkio, po­li­ti­kos, sie­lo­va­dos vei­kė­jus, ji mo­ka įtai­giai ir, re­gis, ob­jek­ty­viai pa­pa­sa­ko­ti apie juos. Ne tam, kad pa­nar­šy­tų po skal­bi­nius, o tam, kad skai­ty­to­jas su­vok­tų, kas šia­me gy­ve­ni­me jiems bu­vo svar­bu, ir pa­mąs­ty­tų apie sa­ve. Dar Ra­mu­nė yra Jur­gos Iva­naus­kai­tės kū­ry­bos pa­vel­do cent­ro di­rek­to­rė, mon­sin­jo­rui Ka­zi­mie­rui Va­si­liaus­kui at­min­ti skir­to skve­ro idė­jos au­to­rė ir pro­jek­to va­do­vė, plu­ša ir „Bė­dų tur­gu­je“, ir rink­da­ma lė­šas pa­dė­ti nuo ka­ro nu­ken­tė­ju­siems vai­kams.
To­dėl, kai skai­tau jos straips­nį „Lie­tu­vo­je nė­ra vie­tos se­nu­kams“, ti­kiu tuo, ką ji ra­šo. Na, ir kaip ne­ti­kė­si, jei­gu ir pli­ka aki­mi ma­ty­ti, jog jos ar­gu­men­tai apie pen­si­nin­kų gy­ve­ni­mą - sva­rūs, o jos klau­si­mas „Ar ne­ju­da­me vals­ty­bės su­si­nai­ki­ni­mo link?“ yra kaip dau­gy­bės Lie­tu­vos pi­lie­čių klau­si­mų api­bend­rin­ta iš­raiš­ka.
Da­bar­ti­nį su­si­sie­ki­mo mi­nist­rą Eli­gi­jų Ma­siu­lį re­gė­jau nuo jo pir­mų­jų žings­nių po­li­ti­ko­je Klai­pė­do­je. Jau ta­da bu­vo aiš­ku, kad tas vy­ru­kas tu­ri ir įgim­tų ga­li­my­bių, ir svei­kos nuo­vo­kos bei to­kių pat am­bi­ci­jų kop­ti kar­je­ros laip­tais. Jo veik­la ir vie­ši teks­tai by­lo­ja, jog jis ka­te­go­riš­kai drau­džia sau da­ry­ti ir skelb­ti tai, kas atei­ty­je ga­li tap­ti kliū­ti­mi siek­ti aukš­čiau­sių po­stų vals­ty­bė­je ar net tarp­tau­ti­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se.
To­dėl, kai skai­tau jo straips­nį „Šio­je ša­ly­je nė­ra vie­tos jau­niems ir dir­ban­tiems žmo­nėms“, ti­kiu, kad ati­džiai pa­sver­tas kiek­vie­no ar­gu­men­to žo­dis.
Tai­gi. Du pa­si­ti­kė­ji­mą ke­lian­tys žmo­nės vie­nu me­tu pa­skel­bė, kad Lie­tu­vo­je nė­ra vie­tos nei se­nu­kams, nei jau­nie­siems ir dir­ban­tie­siems. Tai pri­me­na anek­do­tą apie Leo­ni­dą Brež­ne­vą ir So­fi Lo­ren. Ak­to­rės ža­ve­sio apa­kin­tas TSKP CK ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius pa­ža­dė­jo įvyk­dy­ti bet ko­kį jos no­rą. So­fi Lo­ren pa­pra­šė at­ver­ti TSRS sie­nas. „Tu ką, - nu­džiu­go vals­ty­bės va­do­vas, - tik­rai no­ri, kad mu­du su ta­vi­mi čia lik­tu­me dvie­se?“
Tie, ku­rie ti­ki Ra­mu­ne ir Eli­gi­ju­mi, kam priim­ti­na anek­do­tu pa­vers­ta vi­suo­me­nės nuo­tai­kų iš­raiš­ka, tu­rė­tu­me su­si­vie­ny­ti ir ban­dy­ti iš­siaiš­kin­ti, kas yra tas ar tie, ku­rie no­ri Lie­tu­vą iš­ma­rin­ti, iš­vai­ky­ti ir lik­ti čia vie­ni.