Dvi la­bai reikš­min­gos ir tik vie­na šiaip sau - tiek iš vi­so mi­nė­ti­nų die­nų su­ra­šy­ta šian­dien ka­len­do­riuo­se.
Už­ga­vė­nės šven­čia­mos pas mus nuo pa­go­ny­bės lai­kų. Tai žie­mos iš­va­ry­mo, kau­kė­tų per­si­ren­gė­lių siau­tė­ji­mo, Mo­rės ve­žio­ji­mo ir de­gi­ni­mo, Ka­na­pi­nio per­ga­lės prieš La­ši­ni­nį, rie­baus pri­si­val­gy­mo, spė­ji­mų ir bur­tų die­na.
Bur­tų ir spė­ji­mų? Ne­bū­ki­te prie­ka­būs, ger­bia­mie­ji, ne­be­ti­kin­tys jo­kiais bur­tais ir spė­lio­ji­mais. O ar­gi ne jūs slap­čio­mis ti­ki­te aiš­kia­re­giais ir ekst­ra­sen­sais, ar ne jūs tam­sio­se sa­vo sie­lų sau­gyk­lo­se esa­te su­kau­pę ai­bes mig­lo­tų da­bar­ties prie­ta­rų ko­lek­ci­jų? Pri­si­pa­žin­ki­te: juk dar va­kar sa­vo ho­ros­ko­puo­se iš­skai­tė­te, jog žvaigž­dės jums le­mia kaž­ką ge­ro? Nors ir sua­be­jo­jo­te, bet, va, pa­ti­kė­jo­te. Nes juk jūs, kaip ir tie, ku­riuos kai kas pra­var­džiuo­ja tam­suo­me­ne, vis dar ti­ki­te, nors ir abe­jo­da­mi, ta ma­žy­te vil­ties žvaigž­de­le? Juk taip, ar ne?
Ant­ra reikš­min­ga šios die­nos da­ta - Tarp­tau­ti­nė gim­to­sios kal­bos die­na. Vi­sų tau­tų gim­to­sios kal­bos die­na, neį­kai­nuo­ja­ma do­va­na, pa­vel­dė­ta iš pro­tė­vių. Mums ji skir­ta bend­rau­ti. Liep­ta iš­sau­go­ti ir per­duo­ti sa­vo pa­li­kuo­nims. Kad gerb­tų ir my­lė­tų ją, gry­nin­tų ir gin­tų nuo pa­vo­jaus iš­nyk­ti.
Ar mū­sų kal­bai gre­sia to­kie rim­ti pa­vo­jai? Ir taip, ir ne.
Emig­ran­tų vai­kai. Kai ku­rie jau ir da­bar ne­be­kal­ba lie­tu­viš­kai. Mū­sų pa­čių jau­ni­mė­lis, ra­šan­tis švep­luo­jan­čiais pus­žo­džiais, kal­ban­tis gat­vės žar­go­nu.
Mū­sų vie­šai kal­ban­tis eli­tas. Ne vie­nam iš to bū­rio pa­tar­ti­na įsi­ra­šy­ti į gim­to­sios kal­bos kur­sus.
Grės­mę su­men­kin­ti mū­sų gim­tą­ją kal­bą ke­lia vi­so­kie pseu­do­kul­tū­ros vei­kė­jai: pa­gal juos dai­nuo­ti ang­liš­kai tin­ka ta­len­tams, o lie­tu­viš­kai - kai­mo Jur­giams.
O vis dėl­to bū­ki­me op­ti­mis­tai. Ti­kė­ki­me lie­tu­viš­ko žo­džio ga­lia.
Praėjusį šeš­ta­die­nį bro­liai lat­viai iš­lai­kė eg­za­mi­ną sa­vo vals­ty­bi­nei kal­bai ap­gin­ti. Lat­vi­jos po­li­ti­kai, ini­ci­ja­vę re­fe­ren­du­mą dėl ant­ro­sios vals­ty­bi­nės kal­bos, aki­vaiz­džiai pra­lai­mė­jo. Tarp­tau­ti­nę gim­to­sios kal­bos die­ną lat­viai šven­čia pa­kel­to­mis gal­vo­mis.
Tre­čia, reikš­min­ga tik siau­ros pro­fe­si­jos žmo­nėms, - Tarp­tau­ti­nė gi­dų die­na. Gi­dai - tai žmo­nės, tu­rin­tys daug pro­fe­si­jos ži­nių, iš­kal­bos do­va­ną, ten­ki­nan­tys tu­ris­tų, eks­kur­si­jų da­ly­vių smal­su­mą.

Penk­ta­die­nio va­ka­ro su­te­mo­se su­skam­bo te­le­fo­nas. Mo­te­riš­kas bal­sas klau­sia, ar aš po­nas Bro­nius. Pat­vir­ti­nu: taip, aš.
Pa­si­ro­do, toks Vil­niaus kny­gy­nas (koks, iš kar­to pa­mir­šau) kaž­ka­da pa­štu siun­tęs man kaž­ko­kią kny­gą. O gal net ne vie­ną kar­tą, nes tas bal­sas pra­dė­jo aiš­kin­ti, kad mi­nė­tas kny­gy­nas man, lo­ja­liam pir­kė­jui, siū­lo už la­bai priei­na­mą kai­ną pirk­ti to­kį prie­tai­siu­ką krau­jos­pū­džiui ma­tuo­ti. Aiš­ki­nu, kad ne­rei­kia, nes tu­riu. Tai gal per­lų vė­ri­nį? Do­va­ną žmo­nai, duk­rai, a?
Įsi­ti­ki­nu­si, kad ne­ke­ti­nu pirk­ti tai, ko man, ačiū Die­vui, ne­rei­kia, ta po­nia ar pa­ne­lė at­si­svei­ki­nu­si pa­de­da ra­ge­lį.
Ban­dau pri­si­min­ti, kaip čia su to­mis kny­go­mis bu­vo. O taip ir bu­vo: iš jo­kių kny­gy­nų nie­ka­da jo­kių kny­gų ne­par­si­siun­ti­nė­jau. O jei ir ga­vau, tai čia ki­ti rei­ka­lai. Ki­ta fir­ma bu­vo. Ši­tai jau at­si­bo­do siun­ti­nė­ti sto­rus vo­kus su vi­lio­jan­čiais įkal­bi­nė­ji­mais ką nors pirk­ti ar ko­kią nors do­va­ną lai­mė­ti.
Kei­čia­si lai­kai. Ir pa­pro­čiai. Tik ne­si­ste­bėk, kad kny­gy­nai krau­jos­pū­džio ma­tuok­liais pre­kiau­ja ir per­lų vė­ri­nius par­da­vi­nė­ja. Ma­tyt, ne iš ge­ro gy­ve­ni­mo. Len­ty­nos nuo kny­gų lūž­ta, bet ne kiek­vie­no ki­še­nei jų kai­nos. Gal to­dėl ir pre­kiau­ja tuo, kas tu­ri pa­klau­są.
Vis dau­giau bran­daus am­žiaus žmo­nių ne­be­no­ri lai­ko gaiš­ti prie te­le­vi­zo­riaus. Dau­gu­ma iš jų skun­džia­si, kad pa­si­da­rė aler­giš­ki rek­la­mai. Užuot žiū­rė­ję ką nors do­mi­nan­čio, TV žiū­ro­vai eik­vo­ja sa­vo lai­ką pro­tą bu­ki­nan­tiems įkal­bi­nė­ji­mams pirk­ti.
Dar įžū­les­nė rek­la­ma atei­na iš in­ter­ne­to. Čia nuo­lat iš­šoks­ta lan­ge­liai, kad esi lai­mė­jęs iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną ar dar ką nors ne­rei­ka­lin­go. Tik už­pil­dyk lau­ke­lius, pa­spausk OK ir ti­kė­kis, kad vis­kas taip ir bus. Tik ne­nus­tebk ir ne­si­pik­tink, jei šis žai­di­mas išeis tau ne į nau­dą. Juk nie­kas ta­vęs ne­ver­tė pa­si­duo­ti tai pa­gun­dai.
O tos pa­gun­dos ty­ko ta­vęs kiek­vie­na­me žings­ny­je.
Ga­li­te ne­ti­kė­tai su­lauk­ti įra­šy­to skam­bu­čio: „Svei­ki­ni­mai jums! Skam­bi­na­me jums, no­rė­da­mi pra­neš­ti, jog lai­mė­jo­te ke­lio­nės į N šalį iš­lai­dų ap­mo­kė­ji­mą. Spaus­ki­te „9“, kad su­ži­no­tu­me de­ta­liau.“
Sau­go­ki­tės. Tai - ne­pap­ras­tai bran­gi li­ni­ja. Mi­nu­tės po­kal­bio kai­na - 110 li­tų. Jei nu­spau­si­te ir tuo­jau pat pa­dė­si­te ra­ge­lį, jū­sų po­kal­bis vis tiek au­to­ma­tiš­kai bus su­jung­tas 5-ioms mi­nu­tėms. Pas­kai­čiuo­ki­te, kiek pra­ras­tu­mė­te.
Nuos­to­lis bū­tų dar skau­des­nis, jei po 13 mi­nu­čių su­ži­no­tu­mė­te, kad lai­mė, de­ja, nuo jū­sų nu­si­su­ko...