Valstybės atkūrimo diena - Vasario 16-oji- mūsuose paminėta daugelyje mokyklų, didesni minėjimai vyko Rietave, Plungės rajono seniūnijose, taip pat - Plungėje.
Mokytoją ir senųjų stalystės, baldininkystės, drožybos amatų meistrą, puoselėtoją Viktorą RAIBUŽĮ galima sutikti mokytojų konferencijose, tautodailininkų susibūrimuose, parodose, mugėse - pamatyti jo sukurtų gamtinių formų, tekintų ir kitų įvairių dirbinių, Užgavėnių kaukių, klumpių. Energingas vyras pasakoja apie gyvenimo pomėgius, giminės meistrystės liniją, mokytojavimą ir savo darbų tikslus.
Kaip ir kiekvienais metais, po sveikatinimo projektas „Nedelsk!“ visas Lietuvos mokyklas ir vaikų darželius pakvietė dalyvauti akcijoje „Tūkstantis gervelių“. Prie jo prisijungė ir Plungės akademiko Adolfo Jucio pagrindinė mokykla, vasario 10-ąją „Plungės sveikatos centrui“ padovanojusi apie tūkstantį origamio figūrėlių.
Pačią pirmąją vasario dieną, kai šaltis spaudė lyg pašėlęs, rietaviškis Arūnas Kalnikas kopėčiomis nusileido į kieme esantį šulinį. Jam rūpėjo atšildyti užšalusį vamzdį. Kai darbas jau buvo baigtas, žmogus staiga iki pažastų paniro į ledinį šulinio vandenį. Prie šulinio stovėjo jo žmona Ona Kalnikienė, bet viena ištraukti permirkusio vyro ji nesugebėjo. Laimė, moteris nepasimetė ir paskambino į policiją. Atvykę pareigūnai rietaviškį išgelbėjo.
Rietaviškė Valda Gudauskienė turi ne tik auksines rankas - jai netrūksta ir kūrybinės ugnelės. Tą pajunta kiekvienas, kuris tik išvysta jos sukurtus megztus rūbus ir papuošalus. Moteris pati stebisi savo sugebėjimais. Ne taip seniai ji tik servetėles nėrė, bet kai viena paskui kitą užgriuvo didžiulės nelaimės ir jokie vaistai nebepadėjo pabėgti nuo depresijos, ėmė kurti rūbus. Ne tik jų raštus, bet ir modelius. Išsigelbėjusi pati, virbalus „įdėjo“ ir į sesers rankas. Dabar mezga abi. Ir abi... vėl šypsotis išmoko.
Lenkijoje, Ščecino mieste, gyvenanti Tereza Šeler (buvusi Šukštaitė) kiekvienais metais, atvažiavusi į Lietuvą, aplanko ir Medingėnuose esantį Šukštų dvarą, kur prabėgo jos vaikystė. Su liūdesiu žvelgdama į tuščius laukus ji sako, kad kažkada čia buvo labai gražus didžiulis sodas. Keturių hektarų plote augo 200 obelų, 30 kriaušių, vyšnių, slyvų... Sodą ji gerai prisimena, o kiek ir kokių medžių jame augo, paaiškėjo po to, kai pavyko atgauti tėvų archyvą. Šiandien dvigubą - Lenkijos ir Lietuvos - pilietybę turinti moteris daug žino apie savo gimtinę. Tačiau ilgus metus, kol nesugriuvo Sovietų sąjunga, jai su broliu buvo uždrausta net užsiminti, kad abu yra kilę iš dvarininkų šeimos.
Penktadienį į „Žemaičio“ redakciją paskambino susirūpinusi Plungės Stoties gatvės gyventoja ir pranešė, jog šalia esančiame Babrunge ant ledo tupi galbūt įšalusios septynios gulbės - dvi suaugusios ir penki dar pilki jaunikliai.
Tikriausiai ne vienas medingėniškis nustebtų išgirdęs, kad jiems gerai žinoma Šukštų giminė nėra išnykusi - gyvi keturi patys artimiausi tos šeimos palikuonys. Tarp jų - beveik visą gyvenimą Lenkijos Ščecino mieste gyvenusi Tereza Šukštaitė, kuri šį rudenį viešėjo pas savo draugus Ireną ir Faustą Žilinskus, gyvenančius šalia Lieplaukės. Gyvendama Ščecine, T. Šukštaitė ištekėjo už pirmojo vyro Pajievskio pavarde. Vėliau sukūrė antrąją santuoką ir tapo Šeler. Viešnia noriai pasakojo apie savo giminę, kuriai priklausė ir rašytoja Šatrijos Ragana. Apie pastarąją jai bei kitiems vaikams visada buvo draudžiama ne tik klausinėti, bet net ir užsiminti. Medingėniškius turėtų nustebinti ir šios moters Varšuvos archyve rastas dokumentas, kuris byloja, jog Šukštos nebuvo eiliniai bajorai. Tame dokumente parašyta, kad 1528-aisiais Medingėnų bajoras, kunigaikštis Piotras Lavrinovičius Šukšta, kurio žmona - Jelena Končianka, yra Bušiškių ir Kražių miesto savininkas bei Kauno miesto stalininkas.| ( 1 ) | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11-20 | 21-28 | toliau |