Gruo­džio ant­ro­sios va­ka­rą rie­ta­viš­kiai, sve­te­liai iš ki­tų Lie­tu­vos kraš­tų rin­ko­si į Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­rą, į mū­sų že­mie­čio - mu­zi­kos mo­ky­to­jo, chor­meis­te­rio, kom­po­zi­to­riaus, var­go­ni­nin­ko bei poe­to -
Aloy­zo Meš­kaus­ko 80-me­čiui skir­tą au­to­ri­nį va­ka­rą-kon­cer­tą. Per ma­ža bu­vo Kul­tū­ros cent­ro sa­lė, kad jo­je tilp­tų vi­si, ku­rie ge­rai pa­žįs­ta A. Meš­kaus­ką, gė­ri­si jo kū­ry­ba.

Rug­sė­jo 23-io­ji mo­tu­lės gam­tos pa­da­lin­ta pu­siau - po ly­giai die­nai ir nak­čiai. To­kį ru­dens ly­gia­die­nį prieš 52-ejus me­tus Že­mai­čiuo­se - Plun­gės ra­jo­no Sprau­džio kai­me - iš­vy­do Al­gi­man­tas Kra­ji­nas - bū­si­ma­sis Plun­gės gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas. Ir vi­sas jo gy­ve­ni­mas, žings­niuo­jant miš­ko ta­kais, su­pa­si tar­si ly­gia­die­nio svars­tyk­lė­se - su švie­ses­niais ir tam­ses­niais at­spal­viais.

Plun­giš­kis me­ni­nin­kas Vir­gi­ni­jus Nar­kus sa­ko jau­čian­tis ne­ma­žą ju­ve­ly­rų prie­šiš­ku­mą, mat šie, kiek be­var­ty­da­mi ir be­ty­ri­nė­da­mi jo pa­puo­ša­lus, ku­riuo­se tau­rio­jo el­nio ra­gas tar­si su­lie­tas su gin­ta­ru, ga­liau­siai pri­pa­žįs­ta net ne­nu­tuo­kią, ko­kiu bū­du šie ma­ži me­no kū­ri­niai pa­ga­mi­na­mi. „Jei at­skleis­čiau šią tech­no­lo­gi­ją ko­kiems ki­nams ar in­dams, net nea­be­jo­ju, šie mik­liai iš to pa­si­pel­ny­tų. Gal net pra­dė­tų ma­si­nę ga­my­bą“, - sa­ko plun­giš­kis, jau su­lau­kęs ne vie­no laiš­ko iš mi­nė­tų­jų ša­lių, ku­riuo­se do­mi­ma­si, kaip plun­giš­kiui pa­vyks­ta ap­dirb­ti ne­pap­ras­tai kie­tą tau­rio­jo el­nio ra­gą. „No­ri­me da­ry­ti kaip jūs, bet sa­vu sti­liu­mi“, - ra­šo idė­jų me­džio­to­jai. Bet plun­giš­kis sa­ko kol kas ne­ke­ti­nąs nei at­skleis­ti, nei par­duo­ti sa­vo su­kur­tos tech­no­lo­gi­jos.

„Kad ug­nia­ge­siai, ruoš­da­mie­si ge­sin­ti gais­rą, ne­sku­ba - se­nas mi­tas. Vos su­lau­kę skam­bu­čio, puo­lam reng­tis ir le­kiam, mums duo­da­ma tik vie­na mi­nu­tė“, - apie sa­vo dar­bo už­ku­li­sius pa­sa­ko­ja Plun­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos pa­rei­gū­nas To­mas Gir­de­nis. Neseniai Lie­tu­vo­je ge­riau­siu ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju ta­pęs 26-erių plun­giš­kis jau kon­kur­so me­tu įro­dė, kad ap­sau­gi­nius dra­bu­žius ap­sivilkti, vi­sus juo­se esan­čius už­trauk­tu­kus už­si­trauk­ti ir sa­gas už­si­seg­ti jis ga­li ir kur kas grei­čiau. Tie­sa, Plun­gė šio ga­baus pa­rei­gū­no ga­lė­jo ir ne­su­lauk­ti - sta­liaus spe­cia­ly­bę tu­rin­tis T. Gir­de­nis sa­kė, kad kaž­ka­da apie ug­nia­ge­sio dar­bą mąs­tęs kaip apie neį­gy­ven­di­na­mą sva­jo­nę ir tik at­si­tik­ti­nu­mo dė­ka jis da­bar gelbs­ti žmo­nes bei jų tur­tą.

 Ne­pa­kel­da­mi Sta­li­no ti­ro­ni­jos, dau­ge­lis pa­si­prie­ši­no - išė­jo par­ti­za­nau­ti į miš­kus. Bet da­bar Pra­nui Ra­da­vi­čiui nak­tį - vie­na val­džia, die­ną - ki­ta. O lie­tu­vių skun­di­kų bu­vo ap­stu.
1948 m. ant­ro­jo­je pu­sė­je pra­si­dė­jo ma­siš­ka ir prie­var­ti­nė ko­lek­ty­vi­za­ci­ja. O žmo­nės šau­kia: ką no­ri, tą da­ryk, tik į kol­cho­zą ne­va­ryk.
Pra­nui Ra­da­vi­čiui - šiur­piau­si lai­kai. Sun­ku ir sa­vo min­ty­se su­si­vok­ti. Tiek daug nu­gy­ve­no, bet to­kios ti­ro­ni­jos ne­bu­vo ma­tęs.  Jau tre­ji me­tai, kai ka­ras pa­si­bai­gęs, te­be­si­lie­ja krau­jas, ne­si­bai­gia aša­ros, prie­var­ta.
Vie­ną 1949-ųjų nak­tį, pa­si­kin­kęs li­ku­sį ark­lį, prie ve­ži­mo pri­ri­šęs pa­sku­ti­nę kar­vę, su žmo­na Ka­zi­mie­ra jis pa­lie­ka tuš­čią, vil­čių puo­se­lė­tą so­dy­bą, į ku­rią tiek daug dar­bo, lė­šų įdė­ta. Pa­bė­ga kaip nu­si­kal­tė­lis iš Tel­šių į Plun­gės ra­jo­ną. Tie­siog su­grįž­ta į tuos ūkius, kur ber­na­vo. Bet ir čia daug tuš­čių so­dy­bų: vie­ni iš­trem­ti į Si­bi­rą, ki­ti pa­tys pa­bė­gę...

Tė­vų rū­pes­čiai ir džiaugs­mas

Vai­kai ma­ži - rū­pes­čiai ma­ži. Vai­kai di­de­li ir rū­pes­čių pa­dau­gė­ja. Lai­min­ga Ra­da­vi­čių po­re­lė net ne­pa­ju­to, kaip spar­čiai au­ga jų vai­kai. Liū­di­no 8 mė­ne­sių duk­ros Va­le­ri­jos mir­tis ir pri­si­mi­ni­mai apie ją.
Tė­vas sten­gė­si, kad jo vai­kai mo­kė­tų ra­šy­ti, skai­ty­ti ir tu­rė­tų kuo ma­žiau rū­pes­čių gy­ve­ni­me. Vai­kai ne­li­ko sko­lin­gi ir jau apie 1937 me­tus bend­ra­var­dis sū­nus iš­mo­kė tė­vą pa­si­ra­šy­ti. Tuo pa­čiu, ne­sku­bant, ga­lė­jo ir pa­skai­ty­ti. Tė­vui di­džiu­lis džiaugs­mas, ne­pa­kar­to­ja­mas įvy­kis!
Užau­go gra­žios, dai­lios, bal­sin­gos duk­ros, ku­rios ne­li­ko ne­pas­te­bė­tos Že­mai­ti­jos vai­ki­nų. Tuo la­biau kad Ra­da­vi­čių gy­ve­ni­mas lei­do duk­roms skir­ti di­de­lius krai­čius. Per di­de­lis vai­ki­nų en­tu­ziaz­mas kė­lė tam tik­rų rū­pes­čių. Ne­su­si­tar­ta ge­ruo­ju.
Sau­ši­lio kai­me jau­tė­si bend­ruo­me­niš­ku­mas: žmo­nės sten­gė­si vie­nas ki­tą pa­lai­ky­ti, vie­nas ki­tam pa­dė­ti. Kai jau­ni­kiai pra­dė­jo va­ži­nė­ti pas vy­res­nią­ją duk­rą Zu­za­ną, Sau­ši­lio vai­ki­nai su­ne­ri­mo: iš ki­tur at­vy­ku­siems jos nea­ti­duos. Pa­gąs­di­nus, vie­nus jie ne­sun­kiai iš­vi­jo, o bu­vo ir to­kių, ku­rie ne­la­bai no­rė­jo nu­si­leis­ti. Ir sau­ši­liš­kiai tą drą­suo­lį nu­ta­rė pa­mo­ky­ti - surengė at­bai­dy­mo muš­ty­nes. Dėl to te­ko trim Sau­ši­lio vai­ki­nam sė­dė­ti pu­sę mė­ne­sio Tel­šių ka­lė­ji­me. Ta­čiau vy­rams - nie­kis, džiau­gė­si, jog Zu­za­na iš­te­kė­jo už stam­baus ūki­nin­ko Sau­ši­lio kai­me. Sau­ši­liš­kė - sau­ši­liš­kiams!
Pa­na­šios bė­dos bu­vo ir su ant­rą­ja duk­ra Ka­zi­mie­ra. Kon­ku­ren­ci­nė­je ko­vo­je Ka­zi­mie­ros šir­dį lai­mė­jo Ke­tu­ra­kių ei­gu­lys, ku­riam į pa­gal­bą atė­jo Ža­rė­nų gi­ri­nin­ki­jos ei­gu­liai ir gi­ri­nin­kas.
Leng­viau bu­vo pri­kal­bin­ti Ža­rė­nų var­go­ni­nin­kui duk­rą Jad­vy­gą. Pa­ti Jad­vy­ga, tu­rė­da­ma pui­kų bal­są ir no­riai da­ly­vau­da­ma baž­ny­čios cho­re, pa­ti­kė­jo var­go­ni­nin­ko žo­de­liais ir už jo iš­te­kė­jo.
Sū­nus Pra­nas įni­ko į moks­lus: Za­le­pū­gų pra­džios mo­kyk­la, Tel­šių vals­čiaus gim­na­zi­ja, Klai­pė­dos, Vil­niaus pe­da­go­gi­niai ins­ti­tu­tai.
Ku­rį lai­ką Tel­šių vals­čiaus gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi bu­vo Ru­ba­že­vi­čius, tai to pa­ties Ru­ba­že­vi­čiaus sū­nus iš Smil­gių. Po moks­lų bai­gi­mo jau­na­sis Pra­nas taip pat dir­bo Upy­nos, Vieš­vė­nų, Klai­pė­dos mo­kyk­lų di­rek­to­riu­mi. Se­na­sis Pra­nas bu­vo la­bai pa­ten­kin­tas, kad jo sū­nus pa­sie­kė tiek, kiek bu­vo pa­sie­kęs Smil­gių Ru­ba­že­vi­čius.
Ra­da­vi­čiai daug vil­čių dė­jo į jau­niau­sią­ją duk­rą Ele­ną. Ke­ti­no jai pa­lik­ti vi­są ūkį. Ta­čiau, pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, vi­si pla­nai bu­vo tra­giš­kai su­jauk­ti. Neiš­si­pil­džiu­sios atei­ties sva­jo­nės nu­grimz­do pra­gaiš­tin­guo­se oku­pan­tų la­bi­rin­tuo­se.

Pra­bė­gus dau­ge­liui me­tų, kai vi­sa Sta­nis­la­vos Jur­kai­ty­tės (jau se­niai ta­pu­sios Ru­die­ne) šei­ma buvo grį­žu­si iš Kras­no­jars­ko kraš­to ir ap­si­gy­ve­nu­si Lie­tu­vo­je, se­sers Kos­tės vy­ras mo­ters at­si­pra­šė. Ma­tyt, vi­sus tuos me­tus kal­tė, kad už­drau­dė žmo­nai su sa­vi­mi pa­siim­ti dvy­li­ka­me­tę se­se­rį, jį, tar­si koks kir­mi­nas, grau­žė. „Aš tą­kart jam pa­sa­kiau, jog esu ka­ta­li­kė ir tu­riu at­leis­ti, bet pa­mirš­ti... nie­ka­-da ne­su­ge­bė­siu“, - sa­kė mi­la­šai­tiš­kė Sta­nis­la­va Ru­die­nė. Pa­ty­lė­ju­si, kol nu­ri­jo aša­ras, ji ta­rė: „Vis­ko bu­vo, bet li­ki­mu skųs­tis ne­ga­liu. Tu­rė­jau ge­rą vy­rą, ku­ris be ga­lo ma­ni­mi rū­pi­no­si, į moks­lus iš­lei­do. Tu­riu tris ge­rus vai­kus, sep­ty­nis anū­kus ir vie­ną proa­nū­kę - ko dar be­no­rė­ti. O svar­biau­sia - su­lau­kiau
die­nos, kai Lie­tu­va ta­po de­mok­ra­ti­ne, ne­prik­lau­so­ma vals­ty­be. To­dėl ne­ga­liu su­pras­ti nuo­lat verkš­le­nan­čių ir de­juo­jan­čių. Kar­tais net gė­da jų ai­ma­nų klau­sy­tis. Tie­sa, kas­met, kai vi­si mi­nim Ge­du­lo ir vil­ties die­ną, ver­kiu ir aš. Ne­bu­vau trem­ty­je, bet bu­vau trem­ti­nė - at­plėš­ta nuo vi­sų ir pa­lik­ta li­ki­mo va­liai.“

Tą ne­lai­min­gą die­ną, kai į Kras­no­jars­ko kraš­tą bu­vo iš­vež­ta mi­la­šai­tiš­kės Sta­nis­la­vos Ru­die­nės (Jur­kai­ty­tės) šei­ma, jos gy­ve­ni­mas tar­si ski­lo į dvi da­lis: iki to ir po to. Iki tol bu­vo vis­kas pa­pras­ta ir aiš­ku: ji tu­rė­jo na­mus, abu tė­vus, lan­kė Sta­ne­lių pra­di­nę mo­kyk­lą. Gy­ve­no taip, kaip ir ki­ti jos bend­raam­žiai tar­vai­niš­kiai. O vie­ną die­ną  li­ko be nie­ko: be na­mų, ar­ti­mų­jų, drau­gų, su tris­kart ap­link ją ap­su­ka­mu se­sers dro­bi­niu si­jo­nu, su­ski­lu­siom klum­pėm ir... siau­bin­ga bai­me. Mer­gai­tė pa­si­da­rė lyg žvė­re­lis - sve­ti­mą pa­ma­čiu­si tuoj pat pul­da­vo slėp­tis. Ir kol mi­la­šai­tiš­kiai ją pri­si­jau­ki­no, kol ji pa­ti­kė­jo, kad yra ir ge­rų žmo­nių, tu­rė­jo pra­bėg­ti ne­ma­žai lai­ko.

„Nak­ti­mis iš­ty­kin­da­vau iš sa­vo šiau­dų guo­lio ir nu­sė­lin­da­vau į prie fer­mos bu­vu­sią vir­tu­vę. Ten sto­vė­jo di­džiu­liai me­ta­li­niai ka­ti­lai su karš­tu van­de­niu. Kai nu­si­praus­da­vau ir šluos­ty­da­vau­si, pa­žas­ty­se pa­kib­da­vo il­giau­si utė­lių „ka­ro­liai“. Jos bu­vo bal­tos, di­de­lė­mis juo­do­mis gal­vo­mis ir rau­do­no­mis aki­mis. Verk­da­vau ir brauk­da­vau jas že­myn, vi­sa iš siau­bo vir­pė­da­ma. Kaž­ko­dėl man at­ro­dė, kad pa­ma­žu aš virs­tu į to­kią pat utė­lę...“ - pri­si­me­na  Mi­la­šai­čiuo­se gy­ve­nan­ti Sta­nis­la­va Ru­die­nė. Jai te­bu­vo dvy­li­ka, kai 1948-ai­siais į Si­bi­rą iš­trė­mė abu jos tė­vus, bro­lį ir se­se­rį, o ją, tuo me­tu vie­šė­ju­sią pas se­se­rį, pa­li­ko. Po­ka­rio me­tais Lie­tu­vą kaus­tė bai­mė, ma­tyt, to­dėl paaug­lės ne­prig­lau­dė nei pa­tys ar­ti­miau­si, nei to­li­mes­ni gi­mi­nai­čiai, tad jos na­mais ta­po... kiau­lių fer­ma. „Da­bar, kai iš­girs­tu žmo­nes, de­juo­jan­čius ir be­si­skun­džian­čius sun­kiu gy­ve­ni­mu, vi­sa­da min­ty­se sa­kau: jūs ne­ži­no­te, kas yra sun­kus gy­ve­ni­mas“, - sa­ko mi­la­šai­tiš­kė. Ir ji tu­ri tei­sę tą tvir­tin­ti. Tuo pa­ti­kė­si­te ir jūs, per­skai­tę šios mo­ters is­to­ri­ją.

Aist­ra rink­ti, rū­šiuo­ti, mai­ny­tis daž­niau­siai už­si­kre­čia­ma dar vai­kys­tė­je. Su­si­do­mi­ma įvai­riau­siais da­ly­kais - nuo sal­dai­nių po­pie­rė­lių, spal­vo­tų pieš­tu­kų iki  laik­raš­čių ar net kny­gų. Dau­ge­lis su lai­ku nu­ma­ri­na to­kią aist­rą, bet yra žmo­nių, ku­rie sa­vo ko­lek­ci­jas kau­pia nuo vai­ko ir šio ma­lo­nu­mo ne­ke­ti­na at­si­sa­ky­ti. Ko­lek­ci­nin­kus ga­lė­tu­me pa­va­din­ti sa­vo­tiš­kais is­to­ri­jos fik­suo­to­jais - per dau­ge­lį me­tų jų su­rink­tos ko­lek­ci­jos įgau­na is­to­ri­nę ver­tę, ga­lin­čią tuo lai­ko­tar­piu dar že­me ne­vaikš­čio­ju­siems daug ką pa­pa­sa­ko­ti apie praė­ju­sius lai­kus. To­kiu is­to­ri­ku pa­va­din­si­me ir Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos di­rek­to­rių Al­gi­man­tą Bud­rį. Jo na­muo­se - per ke­tu­ri šim­tai Lie­tu­vos laik­raš­čių pir­mų­jų nu­me­rių.

Pa­sau­lio al­pi­nis­tams ge­rai ži­no­ma Van­dos Rut­ke­vič (Blaš­ke­vi­čiū­tės) pa­var­dė. Ši mo­te­ris, kaip spė­ja­ma, 1992 me­tų ge­gu­žės 12-13 die­nomis žu­vo, kop­da­ma (o gal įko­pu­si) į Kan­čen­džan­gos kal­ną. Jei­gu Van­da Rut­ke­vič (Blaš­ke­vi­čiū­tė) įko­pė į šį kal­ną, tuo­met ji ta­po pir­mą­ja mo­te­ri­mi, už­ka­ria­vu­sia tris aukš­čiau­sias pa­sau­lio vir­šu­kal­nes.

Svars­tant by­las, Plun­gės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo tei­sė­jas Vai­das Ga­siū­nas - rim­tas ir san­tū­rus. Ta­čiau tie, ku­rie su juo bend­rau­ja ne teis­mo sa­lė­je, jį daž­niau ma­to be­si­šyp­san­tį. O daug kam tik­rai bus di­de­lis ne­ti­kė­tu­mas su­ži­no­ti, jog tei­sė­jas nuo įtam­pos at­si­pa­lai­duo­ja... skai­ty­da­mas ku­li­na­ri­nes kny­gas ir kep­da­mas py­ra­gus. Vir­tu­vės ne­si­bai­do ir abu Vai­do bei Sau­le­nos Ga­siū­nų sū­nūs: šie­met Se­na­mies­čio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą baig­sian­tis Ei­man­tas ir „Ry­to“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los šeš­to­kas Do­man­tas. Vai­das Ga­siū­nas da­bar su šyp­se­na pri­si­me­na, kad kaž­ka­da bu­vo įsi­ti­ki­nęs, jog sa­vo vai­kams leis daug dau­giau ne­gu rea­liai da­bar yra leidžiama. Ko­dėl? Ogi, ir pa­ts mė­go ret­kar­čiais nu­ste­bin­ti sa­vo tė­vus. Pa­vyz­džiui, kai pra­si­dū­rė au­sį ir įsi­vė­rė aus­ka­rą...

Vy­gan­to Pronc­kaus pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių pra­džia - to­li­mo­jo­je In­di­jo­je, kur jis su­si­ti­ko su dva­si­niu mo­ky­to­ju Šri Sai Ba­ba. Kaip sa­kė plun­giš­kis, jo­kios konk­re­čios re­li­gi­jos ne­pro­pa­guo­jan­tis, bet sie­kian­tis at­gai­vin­ti die­viš­ką­jį ti­kė­ji­mą, Šri Sai Ba­ba jam su­tei­kė daug fi­zi­nių bei dva­si­nių jė­gų. O tų jė­gų la­bai rei­kė­jo, nes, kaip pa­ts  plun­giš­kis pri­si­pa­ži­no, jis ne­se­niai bu­vo iš­bri­dęs iš al­ko­ho­liz­mo liū­no. Ap­lan­kęs In­di­ją, Vy­gan­tas Pronc­kus drau­ge su ki­tais pi­lig­ri­mais, ne­ši­ni kry­žiu­mi, ap­ke­lia­vo ap­link vi­są Lie­tu­vą. Bu­vo ir dar ke­lios ke­lio­nės. Jų me­tu pi­lig­ri­mai ap­lan­kė mū­sų kraš­te esan­čias žy­miau­sias šven­tas vie­tas.
Po to iš Vil­niaus, su kry­žiu­mi ant pe­čių, jie pės­čio­mis išė­jo į Ro­mą. Ki­tos ke­lio­nės me­tu pės­čio­mis ap­ke­lia­vo Eu­ro­po­je esan­čias Kal­va­ri­jas. Ši ke­lio­nė bai­gė­si Iz­rae­ly­je. Sug­rį­žus iš Šven­to­sios že­mės, lau­kė ke­lio­nė į Lur­dą. Šį­kart pi­lig­ri­mai iš Pran­cū­zi­jos pės­čio­mis pa­sie­kė Ši­lu­vą. Ir pa­sku­ti­nio­ji plun­giš­kio ke­lio­nė - iš Fa­ti­mos, kar­tu su ki­tais pi­lig­ri­mais, jis ėjo šv. Jo­kū­bo ke­liais.

Prieš 20 me­tų Rie­ta­vo ka­pi­nė­se bu­vo pa­lai­do­tas fan­tas­ti­nės li­te­ra­tū­ros pra­di­nin­kas Lie­tu­vo­je, ra­šy­to­jas Vy­tau­tas Nor­bu­tas. Pir­mą­ją jo kny­gą - moks­li­nę fan­tas­ti­nę apy­sa­ką „Ne­mir­tin­gu­mo lyg­tis“ 1970 me­tais iš­lei­do „Va­gos“ lei­dyk­la. 1972-ai­siais skai­ty­to­jai su­lau­kė fan­tas­ti­nių ap­sa­ky­mų rin­ki­nio „Skor­pio­no ženk­las“.1991-ai­siais (jau po ra­šy­to­jo mir­ties) iš­leis­ta kny­ga „Sa­ma­rei­čiai“, pa­va­din­ta fan­tas­ti­niu gro­tes­ku. V. Nor­-
bu­to kū­ry­ba įtrauk­ta į pir­mą­jį lie­tu­viš­kos fan­tas­ti­kos ap­sa­ky­mų rin­ki­nį „Tu­ran­gi­tas“, ku­ris die­nos švie­są iš­vy­do dar 1988-ai­siais.

„Viskas, ką norėčiau pasakyti apie Jurgitą, yra labai teigiama.“ Tokie buvo pirmieji žodžiai, pasakyti auklėtojos Ramutės Damulienės apie Kulių vidurinės mokyklos dešimtokę, mokinių tarybos pirmininkę Jurgitą Brauklytę.

Prieš 125 metus, kovo 13 dieną, Joniškyje gimė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, prozininkė ir dramaturgė, poetė ir publicistė, literatūros istorikė, kritikė, dailės ir teatro vertintoja, pedagogikos ir kalbos kultūros specialistė, vertėja (mirė 1958 m. gruodžio 1 d.). Dėl nepaprastos erudicijos ir tiesaus bei užsispyrusio būdo kunigo Mykolo Vaitkaus buvo pavadinta „europiete žemaite“. Septyneri būsimos rašytojos ir lietuvių kalbos dėstytojos vaikystės metai prabėgo Kuliuose, dar beveik dešimt metų Sofija iš mokslų grįždavo į Plungę pas tėvus ir globėją Vincentą Jarulaitį. 1909 metais Plungėje prabėgo laimingiausia Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių gyvenimo vasara - meilės ir kūrybinio džiaugsmo vasara. Žemaičių žemės vaizdus, sutiktų žmonių paveikslus rašytoja vėliau atkūrė savo romanuose, apysakose ir pjesėse. Žemaitiški Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūriniai saugo ne vieną nykstantį ar jau išnykusį žodį, tik žemaičiams būdingą vaizdingą posakį.

Nuotrauka - iš Dalios PALUKAITIENĖS asmeninio archyvo

Ne­se­niai „Žemaitis” rašė, kad vy­ku­sia­me Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės me­ro pa­dėkos va­ka­re ap­do­va­no­ji­mai ir pa­dėkos bu­vo įteik­ti ke­tu­riems jau­nie­siems rie­ta­viš­kiams, sa­vo dar­bais gar­si­nan­tiems mies­tą ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je. Vie­nas jų - de­šim­to­kas Be­nas Turs­kis, tarp­tau­ti­nia­me Bar­ba­ros Pet­che­nik vaikų žemė­la­pių kon­kur­se Čilė­je tapęs nu­galė­to­ju 12-15 metų am­žiaus grupė­je.

Ket­vir­tą ry­to Plun­gės cent­re gy­ve­nan­tis Vla­dis­lo­vas Pet­ras Va­lat­ka jau ne­mie­ga - vaikš­to iš kam­po į kam­pą, kol žmo­na Afe­mi­ja jį su­ba­ra: „Ar tu nei­si gult, juk į dar­bą jau ne­be­rei­kia, ko čia da­bar ba­la­do­jies.“ Sun­kiai at­si­dūs­ta dau­giau ne­gu 40 me­tų Plun­gės au­to­bu­sų par­ke vai­ruo­to­ju iš­dir­bęs Vla­dis­lo­vas Va­lat­ka ir pa­len­da po pa­ta­lais. Tik kas iš to, mie­gas nei­ma. Taip at­vi­ro­mis aki­mis ir pra­gu­li iki ry­to. O kar­tais at­si­sto­ja prie lan­go ir klau­so­si: čia leng­va­sis au­to­mo­bi­lis pra­va­žiavo, čia - ge­rai pa­žįs­ta­mas au­to­bu­so LAZ ūže­sys... Jei­gu ne žmo­na, dar ir šian­dien žmo­gus bū­tų au­to­bu­so vai­rą su­kio­jęs, bet  tam griež­tai Afe­mi­ja pa­si­prie­ši­no. Te­ko nu­si­leis­ti ir pa­ra­šy­ti pa­reiš­ki­mą, kad jį iš dar­bo at­leis­tų.

Da­bar, kai že­mė pa­lin­do po žie­mos pa­ta­lais, kai­my­ni­nia­me Ši­la­lės ra­jo­ne, Lau­ku­vo­je, gy­ve­nan­tis Vai­do­tas Di­gai­tis min­ti­mis vis grįž­ta  į rug­sė­jo 8-ąją. Tą die­ną de­šimt lie­tu­vių rai­te­lių ir pen­kio­li­ka že­mai­tu­kų iš Se­nų­jų Tra­kų iš­jo­jo prie Juo­do­sios jū­ros. Rai­te­liai bu­vo pa­si­ry­žę ne tik per 40 die­nų pa­kar­to­ti Vy­tau­to Di­džio­jo žy­gį, bet ir ap­lan­ky­ti lie­tu­viams la­bai svar­bias is­to­ri­nes vie­tas, tad žy­gį pa­va­di­no „2000 ki­lo­met­rų is­to­ri­jos“.