Naujausios
Sezonas nutrauktas anksčiau
Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, šiuos žvėris galima medžioti nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d., tačiau sumedžiojus jų tiek, kiek buvo patvirtinta, sezonas nutraukiamas.
Pernai vilkai baigti medžioti tik kovo 9 dieną (ilgesnį sezoną lėmė dėl COVID-19 pandemijos paskelbtas karantinas ir įvestas draudimas judėti tarp savivaldybių), užpernai – sausio 16-ąją.
Kaip praneša Aplinkos ministerija, šįkart vilkų buvo sumedžiota 47-ių rajonų savivaldybėse. Daugiausia – 13 – Kėdainių, po 12 vilkų sumedžiota Anykščių ir Rokiškio savivaldybėse, Ukmergės savivaldybėje – 11.
Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugija ministerijai nurodė, kad Plungės rajone ir Rietavo savivaldybėje buvo patiesti 7 pilkiai. Pirmasis jų nuo medžiotojų kulkos krito praėjusių metų spalio 28 d., paskutinis – sausio 10-ąją.
Tiesa, tikslių duomenų, kiek iš šių vilkų nušauta Plungės rajono, o kiek – Rietavo savivaldybės miškuose, neturima, mat draugijai suplaukia duomenys iš abiejų jų, be to, čia medžioja ne tik Plungės ir Rietavo, bet ir klaipėdiškių medžiotojų būreliai ir klubai.
„Medžiotojams rankos surištos“
„Sakyčiau, nemažai šįkart sumedžiota. Tai vienas didesnių skaičių, nes ankstesnių sezonų rezultatas būdavo 3, kartais 4. O šįkart net 7. Bet tai tik parodo, kad vilkų populiacija auga. Ir labai gaila, kad centrinė valdžia į tai numoja ranka. Jau seniai reikėjo didinti limitus, ilginti medžioklės sezoną. Bet paskelbia pabaigą ir viskas – medžiotojams rankos surištos. Nors antai bičiulis pasakojo neseniai Narvaišių pusėje matęs bėgant net 6 ar 7 vilkus“, – pasakojo S. Vengalis.
Pasak jo, pastaraisiais metais susidarė gana palankios sąlygos vilkams. Dėl išplitusio afrikinio kiaulių maro miškuose pasitaikydavo šernų dvėselenos, tad pilkiai galėjo tarpti net neeikvodami jėgų medžioklei. Ypač pasisekė maisto sau ieškojusiems Alsėdžių, Platelių ir Šateikių miškuose, nes tame rajono pakrašty afrikinis kiaulių maras pridarė daugiausiai žalos, čia kurį laiką net buvo paskelbta ekstremali situacija.
„Aš suprantu, Europos Sąjunga spaudžia, Lietuva yra pasirašiusi direktyvą dėl vilkų išsaugojimo, bet visur turi būti taikomas protingumo kriterijus. Ne išimtis – ir čia. Kaip bebūtų, turime reguliuoti vilkų populiaciją. O kai žmogus nesiima priemonių ir kurios rūšies susidaro perteklius, pati gamta įsikiša, prasideda ligos. Medžiotojai stebisi, kad atsiranda niežų apsėstų vilkų, nušaunama jų su išplikusiais kailiais, nors metų metais šito nėra buvę. Gamta pradeda natūralią atranką“, – įsitikinęs draugijos pirmininkas.
Nelinksmos prognozės dėl ateities
Ilgametis medžiotojas papasakojo ir apie vilkų medžioklės ypatumus. Pasak jo, nušauti sveiką, budrų vilką – labai sunki užduotis. Esą žmogui atėjus prie miško, net už dviejų kvartalų esantis vilkas tą išgirsta ir traukia į tankmę.
Žinodami tai medžiotojai pilkiams kartais paruošia savotiškus spąstus – raudonomis vėliavėlėmis apraišiota virve aptveria tam tikrą miško plotą. Esą jaunesni ir patirties stokojantys vilkai paprastai nedrįsta lįsti per tokią virvę, juos gąsdina vėliavėlių plazdenimas. Bet jei vilkas – su patirtim, pralįs pro apačią ir nurūks savo keliais.
S. Vengalio nuomone, susirūpinti augančia vilkų populiacija reikėtų ne tik dėl ūkininkų patiriamų nuostolių, kai pilkiai įsisuka į gyvulių aptvarus.
„Vilkas yra toks gyvūnas, kad visad renkasi lengviau pasiekiamą grobį. Žmonėms kol kas nėra ko baimintis, daugybę metų negirdėti, kad vilkas būtų ką puolęs. Bet jei koks 1–2 savaites badavęs vilkas pamatys pamiške einantį vaiką... Negali žinoti, kas tokiam gyvūnui šaus į galvą. Todėl valdžios vyrai turėtų rimtai pasidomėti situacija ir pasvarstyti, kas galėtų būti, jei nebus imamasi priemonių.“