Plateliškė dvylika klasių įveikė per vienuolika metų

Iki šiol yra abe­jo­nių

Vik­to­rija – ne tik Pla­te­lių gim­na­zi­jos pre­zi­dentė, bet ir ak­ty­vi Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės jau­ni­mo rei­kalų ta­ry­bos narė, per po­sėdžius ne­bi­jan­ti iš­reikš­ti sa­vo nuo­monės jau­ni­mui ak­tua­lio­mis te­mo­mis. Pa­sak Pla­te­lių gim­na­zi­jos di­rek­torės Re­gi­nos Ru­bi­nienės, ši moksleivė – mo­kyk­los pa­si­did­žia­vi­mas. „Ši mer­gaitė it spin­dulė­lis mūsų mo­kyk­lo­je. Jos vi­sur pil­na“, – gra­žių žod­žių apie pla­te­liškę abi­tu­rientę ne­gailė­jo mo­kyk­los va­dovė.
Kaip pa­sa­ko­jo pa­ti Viktorija, kiek pa­grei­tin­ti moks­lus ji nu­tarė pa­ska­tin­ta ma­mos. Ir būda­ma de­šim­tokė pui­kiai su­si­tvarkė su dviejų kla­sių kur­sais, sėkmin­gai per va­sarą at­si­skaitė vi­sus kont­ro­li­nius dar­bus ir jau ki­tus moks­lo me­tus pra­dėjo kaip abi­tu­rientė.
Pak­laus­ta, ar šian­dien ne­si­gai­li žen­gu­si tokį žingsnį, Vik­to­ri­ja vis tik gūžčio­ja pe­čiais. „Tru­putį abe­jo­jau šiuo sa­vo spren­di­mu, min­ty­se kirbė­jo klau­si­mas, ar ne­pas­kubė­jau. Abe­jo­nių ky­la ir da­bar, bet ma­nau, jog tai – nor­ma­lu. Jos vi­siš­kai iš­sisk­lai­dys tik pa­ma­čius eg­za­minų re­zul­ta­tus“, – sa­ko moks­leivė.
Pa­sak jos, be gim­na­zi­jos mo­ky­tojų pa­gal­bos, šei­mos ir draugų pa­ra­mos jai ne­būtų pa­vykę ženg­ti šio žings­nio.
Bet ar ne­bu­vo sun­ku iš­sis­kir­ti su seną­ja kla­se ir su­si­bi­čiu­liau­ti su nau­ja? Abi­tu­rientė tvir­ti­na, jog – ne. Galbūt dėl to, kad mer­gi­nos san­ty­kiai su bu­vu­siais klasės drau­gais ne­nutrū­ko – jie drau­giš­kai bend­rau­ja ir šian­dien. O ir su nau­ja kla­se vis­kas nuo pra­džių ge­rai klo­jo­si, iš­kart pa­vy­ko ras­ti bend­ra­min­čių.


Vir­tua­lios pa­mo­kos net pa­ti­ko

Šiais moks­lo me­tais Vik­to­ri­jai te­ko su­si­gy­ven­ti ir su dau­giau nau­jo­vių. Tie­sa, jau ne vie­nai, nes dėl pan­de­mi­jos pe­rei­ti prie nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si te­ko vi­siems moks­lei­viams. Ypač di­delį stresą į vir­tua­lią erdvę per­si­kėlu­sios pa­mo­kos su­kėlė abi­tu­rien­tams. Juk pa­sku­ti­niai moks­lo me­tai jiems – ypa­tin­gai svarbūs. Tai – lai­kas, kai dar ga­li­ma už­pil­dy­ti mokslų spra­gas ir pa­gi­lin­ti ži­nias.
Ta­čiau pla­te­liškės moks­lai iš namų neišgąs­di­no. Prie­šin­gai – kurį laiką net pa­ti­ko. Ži­no­ma, mer­gi­na džiaugė­si, kai jau galė­jo su­grįžti į mo­kyklą, kur laukė mo­ky­to­jai bei drau­gai, ta­čiau ji įsi­ti­ki­nu­si, kad ir mo­ky­da­mie­si iš namų bent jau Pla­te­lių gim­na­zi­jos mo­ki­niai di­de­lių sun­kumų ne­pa­tyrė. „Turė­jo­me dau­gybę kon­sul­ta­cijų, o ga­li­mybė sa­va­ran­kiš­kai pla­nuo­ti sa­vo laiką bu­vo vi­sa­pu­siš­kai nau­din­ga“, – sa­vo nuo­monę dėsto Vik­to­ri­ja.
La­biau­siai jai ap­mau­du, kad dėl nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si bu­vo at­si­sa­ky­ta kai ku­rių mo­kyk­li­nių šven­čių, ki­tos, jei ir vy­ko, tai tik pa­si­tel­kiant šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas. O juk to­kios šventės, kaip, pa­vyzd­žiui, šim­ta­die­nis, džiu­gi­na tik kartą gy­ve­ni­me.
„Ta­čiau ir vėl mi­nu­sus kei­čia pliu­sai: šių metų pra­kti­ka – did­žiu­lis nuo­to­li­nis kalė­di­nio kar­na­va­lo ren­gi­nys bei vir­tua­li šim­ta­die­nio šventė – įro­do, jog at­stu­mas ne­truk­do švęsti ir da­lin­tis ge­ro­mis emo­ci­jo­mis“, – sa­ko po­zi­ty­vu­mu trykš­tan­ti mer­gi­na.


Galvą pra­vėdi­na bėgio­da­ma ir skrie­da­ma dvi­ra­čiu

Ne ma­žiau nei po­zi­ty­vo Vik­to­ri­ja sa­vy­je tu­ri ir ener­gi­jos bei no­ro veik­ti. Sep­ty­nio­lik­metė tie­siog ne­ga­li nu­styg­ti vie­to­je ir vis ieš­ko sau ma­lo­nios, ta­čiau pra­smin­gos veik­los. Tą pa­ste­bi ir jos mo­ky­to­jai bei ki­ti gim­na­zis­tai, ku­riems Vik­to­ri­ja – tik­ras pa­vyz­dys. Ne vel­tui mer­gi­na jau tre­čius me­tus iš­rink­ta Pla­te­lių gim­na­zi­jos pre­zi­den­te bei Ta­ry­bos na­re.
Šios pa­rei­gos pla­te­liš­kei be ga­lo svar­bios, todėl ji sten­gia­si jas tin­ka­mai at­lik­ti. Mer­gi­na pa­sa­ko­ja, kad pel­ny­tas mo­ki­nių pa­si­tikė­ji­mas ją įkvėpė steng­tis pa­dėti bend­ruo­me­nei, ini­ci­juo­jant ap­lin­kos tvar­ky­mo ak­ci­jas, tam­pant e. skau­te mies­te­lio bib­lio­te­ko­je.
Abi­tu­rientė ma­to­ma ir ki­tur – ji nuo­la­tinė gim­na­zi­jos ren­gi­nių or­ga­ni­za­torė ir vedė­ja, ku­ri vėliau viską dar ir ap­ra­šo. Vi­sa tai pa­da­ry­ti jai pa­de­da, kaip pa­ti sa­ko, mo­ty­vuotų mo­ki­nių ko­man­da.
Bet vien gim­na­zi­ja abi­tu­rientė neap­si­ri­bo­ja. No­ras veik­ti, pri­si­dėti prie jau­ni­mui svar­bių klau­simų gvil­de­ni­mo ją at­vedė ir į Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės Jau­ni­mo rei­kalų ta­rybą. Šios ir Va­dovų klu­bo, ku­riam taip pat pri­klau­so, po­sėdžiuo­se Vik­to­ri­ja itin ak­ty­vi. Vi­sa tai mer­gi­na ver­ti­na kaip did­žiulę pa­tirtį, nea­be­jo­ti­nai pa­si­tar­nau­sian­čią jai atei­ty­je.
Ko ge­ro, daž­nas iš mūsų min­ty­se svars­to, kad tiek daug savęs ati­duo­dant moks­lams bei po­pa­mo­ki­nei veik­lai, apie laisvą laiką, skirtą sau, lie­ka tik pa­sva­jo­ti. Bet Vik­to­ri­ja, rea­guo­da­ma į to­kius pamąs­ty­mus, pur­to galvą ir nu­ker­ta, kad vis­kam įma­no­ma ras­ti lai­ko, tik rei­kia to norė­ti.
Mer­gi­nos nuo­mo­ne, moks­lams ar ki­tai reikš­min­gai veik­lai ati­duo­tas va­lan­das tie­siog būti­na kom­pen­suo­ti poil­siu. Pa­ti Vik­to­ri­ja daž­niau­siai jį sie­ja su spor­tu. Ak­tyvų gy­ve­ni­mo būdą mėgstan­ti gim­na­zistė, ra­du­si lai­ko, ne ant so­futės pa­to­giai įsi­tai­so, o šo­ka į spor­tinę ap­rangą ir le­kia pa­bėgio­ti ar­ba sėda ant dvi­ra­čio ir skrie­ja pamėg­tu ta­ku ap­link Pla­te­lių ežerą. Neat­si­sa­ko ir sta­lo te­nisą pa­žais­ti.


Nemėgs­ta būti va­di­na­ma pirmū­ne

Aki­vaiz­du, lai­ko švais­ty­ti be­pras­miams da­ly­kams Vik­to­ri­ja ne­lin­ku­si. Pri­pa­žin­ki­me, šiais lai­kais to­kių jau­nuo­lių nėra daug, bet pa­ti Vik­to­ri­ja savęs ne­lai­ko išs­kir­ti­ne. Ne­per­ver­ti­na ji ir sa­vo gerų pa­žy­mių. Prie­šin­gai – sa­ko esan­ti ei­linė mo­kinė, neiš­sis­ki­rian­ti kaž­ko­kiu ypa­tin­gu ta­len­tu ar ga­bu­mais. Ir nemėgs­ta žod­žio „pirmūnė“. Pa­sak jos, tai – ba­na­lus žmo­gaus ly­gi­ni­mas su ki­tais, ku­ris daž­nai tei­kia did­žiulį stresą gi­ria­mam vai­kui ir did­žiulį nu­si­vy­limą daug be­si­mo­kan­čiam, pro­tin­gam, ta­čiau ne pa­čiam ge­riau­siam klasės mo­ki­niui.
„Aš – tie­siog ak­ty­vi. To­kia esu nuo vai­kystės. Man ne­rei­kia steng­tis būti at­sa­kin­ga ir pa­rei­gin­ga mo­ki­ne. To­kia esu sa­vai­me. Mėgstu daug kalbė­ti, dis­ku­tuo­ti ir da­lin­tis ži­nio­mis“, – apie sa­ve pa­sa­ko­ja abi­tu­rientė.
Tokį po­žiūrį mer­gi­nai pa­dėjo išug­dy­ti tėvai, ku­rie vi­sa­da ją ska­ti­na mo­ky­tis ir to­bulė­ti, ta­čiau nie­ka­da ne­spaud­žia ir ne­prie­kaiš­tau­ja. Būtent tėve­lius bei vy­resnįjį brolį Vik­to­ri­ja lai­ko au­to­ri­te­tais ir įkvėpėjais, ku­rie vi­sa­da pa­lai­ko, pa­drąsi­na.


Lau­kia eg­za­minų

Gra­žiai abi­tu­rientė at­si­lie­pia ir apie sa­vo mo­ky­to­jus, ku­rie, jos žod­žiais,  bu­vo tar­si kel­rodės žvaigždės. Ir, nu­steb­si­te, pri­du­ria su ne­kant­ru­mu jau lau­kian­ti bir­že­lio 7-ąją star­tuo­sian­čios eg­za­minų se­si­jos.
Ir ne dėl to, kad jau­čia­si vi­siš­kai jiems pa­si­ruo­šu­si. Tie­siog jai smal­su, ko bus ver­tas jos ilgų metų triū­sas. Pak­laus­ta, į kokį eg­za­miną eis la­biau­siai už­tik­rin­ta, Vik­to­ri­ja pri­si­pažįs­ta, jog tvir­čiau­siai jau­čia­si mąsty­da­ma apie lie­tu­vių kal­bos bei li­te­ratū­ros eg­za­miną, nes abi jos auklė­to­jos bu­vo li­tua­nistės, pa­dėju­sios pri­si­jau­kin­ti iki tol sve­timą knygų pa­saulį ir įkvėpu­sios tarp ei­lu­čių ma­ty­ti ne tik bal­tas li­ni­jas.
Pla­te­liškė la­bai do­mi­si ir is­to­ri­ja, todėl ir šio eg­za­mi­no ti­ki­si džiu­gi­nan­čių re­zul­tatų, prie ku­rių daug bus pri­si­dėju­si jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja, kiek­vie­nais me­tais kvie­tu­si da­ly­vau­ti Kons­ti­tu­ci­jos ir Eu­ro­pos eg­za­mi­nuo­se, kon­kur­se „Lie­tu­vos is­to­ri­jos ži­no­vas“ ir, ži­no­ma, is­to­ri­jos olim­pia­do­se.
Di­delės baimės mer­gi­nai ne­ke­lia ir ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­nas. O štai kalbė­da­ma apie anglų kal­bos ži­nių pa­tik­ri­nimą ji ne to­kia už­tik­rin­ta. Sa­ko, kad būtent šio da­ly­ko eg­za­mi­nas ga­li pa­ro­dy­ti jos moks­lo spra­gas. Bet Vik­to­ri­ja tu­ri viltį kai ku­rias jų dar spėti pa­ša­lin­ti.
Įvei­kus did­žiau­sią dvy­li­kos metų iš­ban­dymą – bran­dos eg­za­mi­nus, – teks pa­si­rink­ti kitą švie­ti­mo įstaigą. Pla­te­liškė stu­di­joms iš­si­rin­ko Vil­niaus uni­ver­si­tetą. Mer­gi­nos, itin be­si­do­min­čios ry­tie­tiš­ka, ara­biš­ka kultū­ra, žvilgs­nis kryps­ta į su tuo su­si­ju­sias stu­di­jas. Ar­ti­ma jai ir fi­lo­so­fi­ja.
Pa­bai­gai moks­leivės pa­klausė­me, ką jai as­me­niš­kai reiš­kia tai, kad jos mo­kyk­lai šiais moks­lo me­tais teks at­si­svei­kin­ti ne tik su pa­sku­ti­nią­ja abi­tu­rientų lai­da, bet ir su gim­na­zi­jos sta­tu­su. Vik­to­ri­ja ne­slėpė, kad dėl to jai la­bai liūd­na, ta­čiau sakė su­pran­tan­ti, kad ki­tos išei­ties ne­bu­vo. Mer­gi­na fi­lo­so­fiš­kai svars­to, jog vis­kas šiam pa­sau­ly­je yra lai­ki­na, tad ne vi­sa­da esa­me pa­jėgūs plauk­ti prie­š srovę.
„Ma­nau, kad da­bar svar­bu yra įpras­min­ti bu­vusį gim­na­zi­jos vardą, nu­džiu­gin­ti bend­ruo­menę pa­sku­tinės abi­tu­rientų lai­dos eg­za­minų re­zul­ta­tais ir iš­lai­ky­ti ne­mirš­tan­čius pri­si­mi­ni­mus“, – sa­ko ji.