„Visų prašau: pasiruoškit Velykų Mišioms kaip dera“

Vla­do GAU­DIE­ŠIAUS nuo­trau­ka
Plungės pa­ra­pi­jos kle­bo­nas de­ka­nas V. Ged­vai­nis, ne­pai­sant da­bar­tinės si­tua­ci­jos, vi­sus ti­kin­čiuo­sius kvie­čia Ve­lykų rytą pa­si­tik­ti įpras­tai – šv. Mi­šio­mis. Neįp­ras­ta šie­met bus tik tai, kad Mi­šios tie­sio­giai bus trans­liuo­ja­mos in­ter­ne­tu
Šios Ve­ly­kos bus ki­to­kios nei esa­me pra­tę – ma­žiau šven­tiš­kos, o kai ku­riems – gal net vie­ni­šos. Rytą ti­kin­tie­ji ne­si­rinks į baž­ny­čią, su gau­siai su­si­rin­ku­siais ar­ti­mai­siais ne­sės prie bend­ro Ve­lykų sta­lo. Savaitgalį ne­tgi bus ribojamas įva­žia­vi­mas į mies­tus ir mies­te­lius, kad ne­kiltų pa­gun­dos sve­čiuo­tis, kai ko­ro­na­vi­ru­sas dar ne­sut­ram­dy­tas. Ta­čiau dva­si­nin­ki­ja įžvel­gia ir švie­siąją ka­ran­ti­no pusę – esą žmonės ima at­si­gręžti į sa­vo vidų, į šeimą.
Taip ma­no ir Plungės šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas de­ka­nas Vy­tau­tas GED­VAI­NIS. Su ku­ni­gu kalbė­jomės apie šį vi­siems su­dėtingą lai­ko­tarpį ir kaip šie­met turėtų at­ro­dy­ti svar­biau­sia krikš­čio­nių šventė.

– Ne paslaptis, kad pandemijos metu iššūkių patiria ir Bažnyčia. Kokie iš jų didžiausi ir kaip sekasi su jais susidoroti?

– Tikra tiesa. Net karo metu bažnyčios nebuvo uždaromos. O juk kunigo pašaukimas yra tarnauti Dievo tautai, kuri dabar – namuose ir į viešas pamaldas ateiti negali. Išgyvename naujus potyrius ir prie jų turime prisitaikyti. Kad pasiektume tikinčiuosius, naudojame šiuolaikines technologijas – „Yotube“, „Skype“, feisbuką. Įprastu laiku per feisbuką tiesiogiai transliuojame Mišias. Svarbiausią informaciją teikiame ir parapijos internetiniame puslapyje. Galima mums skambinti telefonu. Paskambinę žmonės užsako Mišias, atšaukia vestuves, krikštynas... Kaip ir iki tol, tenka vykti pas sunkius ligonius. Jei vyksta laidotuvės, velionio artimieji Mišias taip pat gali stebėti per „Skype“.

– Sakote, atšaukiamos suplanuotos vestuvės, krikštynos. Negi žmonės šiuo metu nebesituokia? Nebekrikštija vaikų?

– Nei vestuvės, nei krikštynos vyksta. Matyt, dėl to, kad žmonės nori didelių balių. Niekam nebesvarbi religija, tik šio laikmečio dvasia. Norima pasirodyti vienas už kitą geriau, gudriau... Krikštijamoms mergaitės – kone vestuvinės suknelės, berniukams – kostiumai. O karantino metu šitaip pasirodyti jau neišeina...

– Neseniai skaičiau vieno kunigo mintis, kad karantinas labai tinka gavėniai. Laikotarpiui, kai reikalinga rimtis, kai reikia susilaikyti nuo linksmybių ir daugiau laiko skirti apmąstymams...

– Iš tiesų, gyvenimas buvo tapęs labai banalus, vartotojiškas. Lėkėm savaitgalį kavos atsigerti į Paryžių, dar kur... Skrydžiai – pigūs, žmonės keliavo nenutrūkstamai. Bet tas nuolatinis skubėjimas pamatyti, patirti atima žmogiškumą, nuoširdų bendravimą. Norėjom visko dar ir dar. Iki begalybės. Ir atrodė, kad visada taip ir bus. Tačiau staiga gyvenimas ėmė ir sustojo: nebekyla lėktuvai, sustojo traukiniai, užsidarė valstybių sienos. Gal dar ir mūsų miestai užsidarys...

Taigi dabar yra tikrasis atsigręžimo į save, į savo vidų laikas. Matyt, kažkas turėjo atsitikti, kad visa ta tuštybė liautųsi. Žemelė ir anksčiau mus budino audromis, bandė supurtyti žemės drebėjimais. Bet mes nekreipėme dėmesio. Ir atsirado, atrodytų, toks menkas dalykas kaip virusas. Jokios šiuolaikinės technologijos jo negali įveikti.

– Kiekvieną vakarą, 8-tą valandą vakaro, girdime skambant bažnyčios varpus. Skambinama iš visų Lietuvos varpinių. Ta tradicija buvo ir maro laiku. Ar šitaip dabar bandoma pravyti užklupusias negandas?

– Kadangi varpų sudėtyje yra aukso ir sidabro, jų garsas turi gydomųjų savybių. Skaudant gerklei atsistokit po skambančiu varpu, išsižiokite ir pajusite, kaip skausmas praeina.

Vyskupai nurodė skambinti varpais ir šiuo metu. Galvota, kad vakare visi bus namie ir gaudžiant varpams tas tris minutes visi kartu sukalbės maldelę į šv. Juozapą, melsdami užtarimo. Tikintieji ja nuo amžių kreipdavosi į Bažnyčios globėją ir užtarėją per visus išbandymus. Tačiau mūsų žmonės nesimeldžia. Net namie nesėdi, mat namie sėdėti tapo blogai. Nesuprantu, kaip gali būti blogai namuose su šeima? O jeigu visi paskelbtu laiku būtume namie ir kalbėtume maldelę, pandemija jau tikrai būtų pasibaigusi.

Negana to, žmonės net neklauso valdžios nurodymų, nesėdi užsidarę. Jų pilna gatvėse, ypač jaunimo. O visi norime, kad virusas kuo greičiau mus apleistų. Kažkodėl, kai kur nors važiuojame, kad kelionė būtų saugi, laikomės kelių eismo taisyklių. Taip ir čia – turime klausyti nurodymų, kad ir kaip jie mums nepatiktų.

– Ar manote, kad pandemijai pasibaigus žmonės bus šiek tiek kitokie? Galbūt labiau tikintys, gal stipriau mylintys? Kitaip imsime vertinti įprastus dalykus?

– Vien viruso neužteks, kad žmonės atrastų dvasinius dalykus. Nežinau, ko šiandien reikėtų žmogui, kad Bažnyčia jam galėtų pasakyti: Dievas yra, pomirtinis gyvenimas yra, o tavo laikas žemėje – labai ribotas. Didžiausia vertybė yra laikas ir žmonės šalia mūsų: vyras, žmona, vaikai, tėvai, seneliai...

Iki šiol daugelis džiaugsmo ieškojo darbe ir pramogose, šeimą nustumdami į šalį. Surasdavo daugybę priežasčių kuo vėliau grįžti namo, o ir grįžę įnikdavo į televizorių, kompiuterius. Kiekvienas kas sau. Pasibaigus virusui, būtent Dievo mums skirtas laikas žemėje, šeima turėtų tapti prioritetais. Kad savo artimam žmogui galėtume pasakyti: aš tave myliu, tu man svarbus, aš tavęs pasiilgstu.

– O kas žmonėms galėtų padėti stabtelėti ir atsigręžti į tikrąsias vertybes?

– Laiką paskirstykime išmintingai: šešios dienos – darbui, septinta – poilsiui. Nealinkime savo kūno neišmiegodami, neskaičiuodami darbo valandų. Tikintis žmogus neturėtų pamiršti ir maldos. O dabar, versdamiesi per galvą, žmonės laiko nuolat neturi, nemoka pabūti kartu, atsipalaiduoti. Mirė žmogus rytą – vakare jau laidojam, vestuvės – tik šventinės vakarienės valgymas. Nes nėra kada...

Tiesiog nepraraskim pusiausvyros, ir viskas bus gerai. Yra ir gėrio bei blogio pusiausvyra. Todėl paklauskim savęs, ar tai, ką aš darau, teikia džiaugsmo esantiems aplink? Tą padaryti mums gali padėti tik Dievo ir artimo meilė.

– Kokios tikintiesiems bus šios Velykos? Kaip derėtų jas sutikti?

– Nors kviesti į  Velykų rytmečio Mišias Bažnyčioje negaliu, jas, kaip ir visas kitas, transliuosime tiesiogiai internetu – per feisbuką (Plungės šv. Jono Krikštytojo parapijos paskyroje – aut.). Mišias šiek tiek pavėlinau – aukosiu 9-tą valandą, kad visi jau būtų išsimiegoję. Tikintieji galės stebėti ir Popiežiaus iš Vatikano aukojamas Mišias.

Tik visų prašau: pasiruoškit Mišioms kaip dera. Nesiklausykit jų atsigulę lovoje ar gerdami kavą, o apsirenkit šventinius rūbus, moterys – apsiaukit aukštakulnius, apsivilkit suknelę. Tik tada susėdę įsijunkit tiesioginę Mišių transliaciją. Jai pasibaigus sėskit prie Velykų stalo. Ir tegul tuomet visi sumuša kiaušinius, kurie yra gyvybės ir gyvenimo simbolis, sukalba maldą, įveikia virusą ir pradeda naują kelionę Žeme.

Dažniausiai žmonės bijo prarasti sveikatą ir mirti kūnu. Tačiau Velykomis mums Kristus primena visai ką kita: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas“ [Jn 11,25]. Ir šis laikas veda mus į nesibaigiantį amžiną gyvenimą.

Su Kristaus prisikėlimu!

Komentarai

Spiglys    Pen, 2020-04-17 / 09:21
Kunige, ar tu neskaitai biblijos? Biblijoj sakoma, kad Dievas yra , ir Jo jieškantiems atlygina. O va pomirtinio gyvenimo nėra. Jei pomirtinis gyvenimas būtu, Jėzui nebūtu reikėje prikelti Lozoriaus. O prikeltas Lozorius nieka nekalbėjo, kad dangui jam buvo gerai ar pragare blogai. Biblijoj sakoma ,kad mires žmogus nieko nedaro, nei gera nei bloga. Nustoja egzistaves. Skaityk kunigėli biblija, nepūtes žmonėms melo.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.