„Reikia prisiversti pasakyti sau, kad esi pašauktas į idiotizmą“

Nuot­rau­kos iš T. V. Al­čaus­ko feis­bu­ko pa­sky­ros
„Se­niai se­niai, už kal­nų už jū­rų, už de­vy­nių ma­rių ir de­vy­nių van­de­ny­nų, į vie­ną ug­dy­mo įstai­gą atė­jo Ke­pe­nis. Kaip, duok­die, bū­si­mas in­fek­to­lo­gas <...> tą­kart už­da­viau jam klau­si­mų apie skie­pus. Ko tik aš ne­su­ži­no­jau! Juk ten gi ir abor­tų lie­ka­nų, ir be­ždžio­nių inks­tų ty­rės es­ti! Gy­ve­ni žmo­gus ir mo­kai­si... Iš­va­di­nau jį me­la­giu ir, įsi­vaiz­duo­jat, ga­vau bi­lie­tą! Ne bal­tą­jį, o Sei­man – at­seit, ateik, pa­dis­ku­tuo­sim. Ir nuo šios vie­tos pra­si­dė­jo kosT­mo­sas...“ – taip apie sa­vo pa­žin­ties su D. Ke­pe­niu (nuo­trau­ko­je kai­rė­je) pra­džią ra­šė T. V. Al­čaus­kas
Plun­giš­kis Ta­das Va­len­ti­nas Al­čaus­kas, be to, kad rim­tai krem­ta gam­tos moks­lus ir ke­ti­na tap­ti gy­dy­to­ju, lais­vu lai­ku mėgs­ta skai­ty­ti fi­lo­so­fi­nius vei­ka­lus, lais­vai ci­tuo­ja Šven­tą­jį Raš­tą ir gro­ja var­go­nais. Be to, vai­ki­nas do­mi­si po­li­ti­ka ir pa­va­sa­rį or­ga­ni­za­vo vie­nos kan­di­da­tės į Eu­ro­pos Par­la­men­tą vi­zi­tą Plun­gė­je. O praė­ju­sį ba­lan­dį pla­čiai iš­gar­sė­jo šmaikš­čiai ap­ra­šęs sa­vo nuo­ty­kius Sei­me, kur par­la­men­ta­rui Dai­niui Ke­pe­niui ir ne­ma­žai jo ko­man­dai (į pa­gal­bą pe­rauk­lė­ti ne­pak­lus­nų vai­kį iš Plun­gės bu­vo pa­si­telk­tas net vers­li­nin­kas Ug­nius Ki­guo­lis) ban­dė įro­dy­ti, jog skie­puo­se tik­rai nė­ra abor­to lie­ka­nų ir be­ždžio­nių inks­tų ty­rės.
Dar rei­kia pa­sa­ky­ti, kad Ta­dui – tik 18 ir jis ne­se­niai bai­gė mo­kyk­lą. Ta­čiau kal­ban­tis su juo la­bai leng­va pa­mirš­ti šį skai­čių, nes vai­ki­nas ste­bi­na sa­vo ži­nio­mis ir min­čių bran­du­mu. Skai­ty­to­jai gal pri­si­mins mū­sų laik­raš­ty­je spaus­din­tus Ta­do ra­ši­nius apie mi­ty­bą ir svei­ką gy­ven­se­ną. Jau­nuo­lis pa­ža­dė­jo ra­dęs lais­vo lai­ko to­liau ra­šy­ti „Že­mai­čiui“, o šį­kart kal­bė­jo­mės apie jo ap­si­spren­di­mą tap­ti in­fek­to­lo­gu, pa­šau­ki­mą tar­nau­ti baž­ny­čiai ir ti­kin­tie­siems bei su­si­do­mė­ji­mą po­li­ti­ka.
Nuot­rau­kos iš T. V. Al­čaus­ko feis­bu­ko pa­sky­ros
Iš kai­rės: „Priep­lau­kų“ re­dak­to­rius Ar­mi­nas Bar­tu­lis, pub­li­cis­tė ir iliust­ra­to­rė Vai­va Bi­rie­tai­tė ir Ta­das Va­len­ti­nas Al­čaus­kas

Tę­si­nys. Pra­džia – rugp­jū­čio 2 d. „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je

– Ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti ta­vo at­min­tim. Kaip įsi­dė­mi iš­ti­sas Šven­to­jo Raš­to iš­trau­kas, fi­lo­so­fų ci­ta­tas, re­li­gi­nes psal­mes?

– Re­gis, nie­ko ypa­tin­go ne­da­rau, kad įsi­min­čiau. Tie­siog daug skai­tau. Ir tai yra vie­nas iš da­ly­kų, ku­rį pra­ran­da šiuo­lai­ki­nis žmo­gus.

– No­ri pa­sa­ky­ti, kad tau už­ten­ka kar­tą per­skai­ty­ti ir jau ga­li ci­tuo­ti min­ti­nai?

– Oi ne, anaip­tol. Fi­lo­so­fai iš pra­džių at­ro­do be ga­lo su­dė­tin­gi. Bet kai per­skai­tai ko­kius pen­kis, tar­kim, An­ta­no Ma­cei­nos vei­ka­lus, imi ma­ty­ti, kad vis­kas sis­te­miš­ka. Ab­so­liu­čiai toks pa­ts koš­ma­ras iš­tin­ka vi­sus bet ku­rioj sri­ty. Kai pra­de­di mo­ky­tis or­ga­ni­nės che­mi­jos, iš pra­džių rei­ka­lų tiek, kad o Vieš­pa­tie... Bet po to pra­de­di su­vok­ti – yra sis­te­ma.

Taip yra ir su re­li­gi­ja. Jei žmo­gus nuei­tų į Baž­ny­čią ne tik per Ve­ly­kas, jis su­pras­tų, apie ką vi­sa tai. O kai per­pran­ti sa­vo re­li­gi­ją, gy­ve­ni­me nu­švin­ta la­bai daug da­ly­kų. Taip, kar­tu ima kil­ti ir dau­gy­bė klau­si­mų. Ima­nue­lis Kan­tas „Gry­no­jo pro­to kri­ti­koj“ kal­bė­jo apie pa­ži­ni­mo ra­tą: kuo ma­no pa­ži­ni­mo plo­tas da­ro­si di­des­nis, tuo il­ges­nė gi da­ro­si ne­pa­ži­ni­mo kraš­ti­nė ir tuo di­des­nis juo­das plo­tas už jos.

Vi­sai ne­rei­kia fe­no­me­na­lios at­min­ties. Te­rei­kia pri­si­vers­ti pa­sa­ky­ti sau, kad esi pa­šauk­tas į idio­tiz­mą. Tu­ri­me steng­tis ne­leist sau priaug­ti prie so­fos prie­šais te­le­vi­zo­rių žiū­rint „TV pa­gal­bą“. Tai pa­ts bai­siau­sias rei­ka­las. Lie­tu­vos pu­vė­sis. Ir daug to­kių reiš­ki­nių pas mus.

Aš daug apie tą žmo­nių idio­tiz­mą ra­šau „Priep­lau­ko­se“ (www.pri­plauk.lt). O at­si­dū­riau ten po re­dak­to­riaus Ar­mi­no Bar­tu­lio klau­si­mo: „Klau­syk, ar no­ri erd­vės, kur ga­lė­tum iš­si­rėk­ti?“ Kaip ne­no­rė­si.

– Ar daž­nai ap­lan­ko tas jaus­mas – lyg no­rė­tų­si rėk­ti?

– La­bai. Ga­lė­čiau va­lan­dų va­lan­das pa­sa­ko­ti ir apie sa­vo su­si­ti­ki­mą Sei­me su Dai­niu­mi Ke­pe­niu, ir apie Li­ve­tą ir Pet­rą Kaz­laus­kus, ku­rie stai­ga pa­si­da­rė sim­bo­lis­tais ir pra­dė­jo aiš­kin­ti, jog kan­di­da­tės į pre­zi­den­tus Ing­ri­dos Ši­mo­ny­tės pa­ro­dy­ti į vir­šų iš­kel­ti du pirš­tai yra šė­to­no sim­bo­lis. Va kas bū­na, kai žmo­nės ne­skai­to kny­gų ir ban­do for­muo­ti vie­šą­ją nuo­mo­nę. Aš su­pran­tu, žmo­gau, ga­li na­muo­se prie sta­lo kal­bė­ti, ką no­ri ir kaip no­ri. Bet jei ke­ti­ni pa­si­sa­ky­ti vie­šai, būk mie­las, pa­si­skai­tyk, ką tuo klau­si­mu yra kal­bė­ję iš­ma­nan­tys as­me­nys.

Man įsi­mi­nė che­mi­jos mo­ky­to­jos pa­sa­ky­mas apie ge­le­žį. Šis me­ta­las la­bai leng­vai ok­si­duo­ja­si bei re­du­kuo­ja­si ir eg­zis­tuo­ja tik jo­nų pa­vi­da­lu. Žmo­gus jį pai­ma, iš­kai­ti­na aukš­tak­ros­nė­je. Lie­ka gry­nas me­ta­las. Bet po to ge­le­žis rū­di­ja – grįž­ta į pir­mi­nę sa­vo bū­se­ną.

Tas pa­ts ir su žmo­gaus pro­tu. Ne­beat­si­me­nu, kas pa­sa­kė: „Dur­nas gimt ne­bi­jau, bet bi­jau nu­mir­ti dur­nas.“ Mū­sų vi­sas gy­ve­ni­mas toks. Mes gims­tam kaip ge­le­žies jo­nas ir vi­są gy­ve­ni­mą gry­ni­na­me sa­ve. Duok Die­ve, gry­ni­nam. Bet yra žmo­nių, ku­rie to ir ne­da­ro. Ir ant se­nat­vės pra­si­de­da rū­di­ji­mo pro­ce­sas. Liūd­niau­sia, kad kai ku­rie rū­dy­ti pra­de­da su­lau­kę vos 20-ies. Bai­sus rei­ka­las.

– Klau­sy­da­ma­si ta­vęs pri­si­mi­niau pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis ki­lu­sią dis­ku­si­ją, ku­ri už­vi­rė pa­skli­dus ži­niai, kad je­ho­vis­tai Plun­gė­je ke­ti­na sta­ty­ti sa­vo mal­dos na­mus. Pa­si­gir­do daug nuo­mo­nių, kad ne­ga­li­me to leis­ti. Ki­ti ėmė šauk­ti, jog gry­nas idio­tiz­mas vis­ką draus­ti. Esą rei­kia leis­ti žmo­nėms pa­tiems rink­tis, ko­kią baž­ny­čią lan­ky­ti ir kuo ti­kė­ti. Ko­kia ta­vo nuo­mo­nė?

– Je­ho­vis­tai yra ga­na ma­ža re­li­gi­nė gru­pė. Ji ga­li kel­ti pa­vo­jų tik rū­di­jan­tiems žmo­nėms. Baž­ny­čia ga­li da­ry­ti įta­kos tiek, kiek yra pa­jė­gi ne­šti ge­rą­ją nau­jie­ną žmo­nėms. Ir žmo­nės pa­jė­gūs at­si­lai­ky­ti vi­so­kiems to­kiems ver­buo­to­jams tiek, kiek su­ge­ba pa­tys ra­cio­na­liai ap­gal­vo­ti sa­vo veiks­mus. Ne­ma­nau, kad at­si­tiks kaž­kas bai­saus Plun­gė­je je­ho­vis­tams pa­sta­čius sa­vo na­mus. Ga­li bū­ti, kad jie pa­trauks sa­vy ne­su­si­vo­ku­sius žmo­nes, dar ieš­kan­čius sa­vęs, be­si­do­min­čius vi­so­kio­mis ry­tų fi­lo­so­fi­jo­mis ir pa­na­šiai.

Ar ka­ta­li­kų baž­ny­čia dėl to kal­ta? Taip, kal­ta. Ar tie pa­tys žmo­nės, su­vi­lio­ti to­kių re­li­gi­jų, kal­ti dėl to? Ab­so­liu­čiai. Tiek baž­ny­čios, tiek mū­sų, kaip vi­suo­me­nės, pa­rei­ga yra pa­lai­ky­ti bend­rą in­te­lek­to ly­gį Lie­tu­vo­je, to­je pa­čio­je Plun­gė­je. Kad žmo­nės aiš­kiai su­vok­tų, ko­kia yra jų pa­sau­lė­jau­ta.

Tai bus la­bai ge­ras iš­ban­dy­mas Plun­gei. Pro­ga pa­si­tik­rin­ti, kiek esa­me ra­cio­na­lūs ir su­si­vo­kę sa­vy, kiek esa­me stip­rūs kaip bend­ruo­me­nė ir ko­kia stip­ri mū­sų baž­ny­čia. Ti­kiuo­si, kad ji šiuo klau­si­mu ne­pri­siims ra­di­ka­laus uji­mo po­zi­ci­jos, bet ge­bės žmo­nėms ra­cio­na­liai paaiš­kin­ti, kuo ski­ria­si ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mas nuo je­ho­vis­tų.

– Be to, kad gi­li­nie­si į gam­tos moks­lus, o lais­va­lai­kiu var­go­nau­ji, ne­ven­gi vie­šai pa­si­sa­ky­ti ir po­li­ti­nė­mis te­mo­mis. Ar pa­ts sa­ve įsi­vaiz­duo­ji po­li­ti­ko­je?

– Ne, bet įsi­vaiz­duo­ju sa­ve kaip ak­ty­vų rin­kė­ją. Kaž­koks bri­tų eko­no­mis­tas yra pa­sa­kęs, kad po­li­ti­kai yra rei­ka­lin­gi tam, kad jie muš­tų­si par­la­men­te, jog mums ne­rei­kė­tų muš­tis gat­vė­se. Lie­tu­vos po­li­ti­koj man to la­biau­siai trūks­ta. Ne­be­vyks­ta idė­jų ko­va.

Ma­ne žiau­riai už­kni­sa tas da­bar la­bai įsi­ga­lė­jęs po­lit­ko­rek­tiš­ku­mas. Tik ir gir­di­me: aš ne­no­riu jū­sų įžeis­ti, bet man jū­sų idė­jos ne­la­bai... Pa­lauk­ti. Ką reiš­kia „ne­la­bai“? Juk tu esi po­li­ti­kas ir gi­ni tam tik­ros žmo­nių gru­pės in­te­re­sus. Ker­ti­nis žo­dis čia yra „gi­ni“. Kas bū­tų, jei Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja pa­sa­ky­tų: gal tan­kų ne­pir­kim, pa­sie­ny­je pa­sta­ty­kim ženk­lą, kad ki­tos ša­lies tan­kams va­žiuo­ti drau­džia­ma, ir gal ne­va­žiuos...

– Tu pa­ts sa­vo pub­li­ka­ci­jo­se pa­si­sa­kai ga­na ašt­riai, bet su ge­ra hu­mo­ro do­ze. Po ta­vo gar­sio­jo su­si­ti­ki­mo su par­la­men­ta­ru D. Ke­pe­niu, ku­ris su vi­sa ko­man­da sa­vo pa­dė­jė­jų ban­dė tau ap­švies­ti pro­tą ir įro­dy­ti, jog skie­puo­se tik­rai yra abor­to lie­ka­nų ir be­ždžio­nių inks­tų ty­rės, sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je ra­šei: „Leis­da­ma­sis lif­tu kvė­pa­vau lė­tai ir gi­liai. Ačiū Die­vui, ma­ne ly­dė­jo Ar­mi­nas Bar­tu­lis ir Ju­lius Šums­kis. Be jų prie­žiū­ros ta­me pa­čia­me lif­te bū­čiau pa­si­ko­ręs... Grįž­da­mas bend­ra­bu­tin užė­jau į IKI ir de­šimt mi­nu­čių spok­so­jau į deg­ti­nę al­ko­ho­lio sky­riu­je. Gai­la, pri­si­ger­ti kol kas ne­tu­riu tei­sės... Kai jau sė­dė­jau ant nuo­sa­vos kė­dės, įsi­jun­giau kom­piu­te­rį. „Goog­le“ iš­me­tė nau­jie­nas: „LVŽS kan­di­da­tas į Eu­ro­pos Par­la­men­tą – Ša­rū­nas Mar­čiu­lio­nis“. Ne­be­si­juo­kiau. Bet ir ne­be­ver­kiau. Gal­vo­je tik skam­bė­jo Mai­ro­nis: Ap­sau­gok, Aukš­čiau­sias, tą my­li­mą ša­lį...“ Pri­si­me­nu, kaip juo­kiau­si tai per­skai­čiu­si.

– Ma­no ge­ra bi­čiu­lė Auš­ra Mal­dei­kie­nė sy­kį man pa­sa­kė: „Kai pa­ma­ty­si idio­tą, tu jam ir sa­kyk: idio­tas. Kai pa­ma­ty­si me­la­gį, rėžk: me­luo­ji.“ O jei ban­dy­si po­rint: „Na aš ne­ži­nau, ma­nau, kad ne­su­tin­ku su jū­sų nuo­mo­ne...“ Koks ga­li bū­ti „ma­nau, kad ne­su­tin­ku“, jei aš ži­nau, kad aliu­mi­nis, ne­te­kęs tri­jų elekt­ro­nų, virs­ta aliu­mi­nio +3 jo­nu, o tu, ger­bia­ma­sis, apie che­mi­ją ne­ži­nai nie­ko, bet ban­dai aiš­kin­ti, kad skie­pai su­ke­lia au­tiz­mą.

– Šis ta­vo tra­gi­ko­miš­kas ra­ši­nys la­bai grei­tai iš­po­pu­lia­rė­jo. Ar po to su­lau­kei ko­kios Sei­mo na­rio reak­ci­jos?

– Vie­nas su­per­tė­ve­lis pra­dė­jo ra­šy­ti straips­nius apie skie­pų ža­lą to­kiu pa­čiu sti­liu­mi, ko­kiu aš ap­ra­šiau tą su­si­ti­ki­mą. Bet džiau­giuo­si, kad jis ne­su­lau­kė tiek dė­me­sio (juo­kia­si – aut.). Man tas straips­nio po­pu­lia­ru­mas bu­vo vie­nas iš di­džiau­sių įver­ti­ni­mų, nors esu ga­vęs Šve­di­jos am­ba­sa­dos ap­do­va­no­ji­mą ir ke­le­tą ki­tų už straips­nius eko­lo­gi­jos, taip pat sa­vi­žu­dy­bių te­mo­mis. O kar­tu tai bu­vo ir įro­dy­mas, kad Lie­tu­vo­je dar eg­zis­tuo­ja svei­kas pro­tas.

Ažio­ta­žas po to tik­rai bu­vo di­de­lis. Tik straips­nio he­ro­jų nuo­mo­nės apie tai taip ir ne­beiš­gir­dau. Tie­sa, D. Ke­pe­nis ma­ne ap­kal­ti­no, kad to­kiais sa­vo ra­ši­niais aš ne­va pro­pa­guo­ju jau­nų žmo­nių sa­vi­žu­dy­bes. Tie­są sa­kant, tai iš­gir­dęs ne­te­kau ža­do. O ta­da suė­mė juo­kas.

Ži­no­te, bū­na toks juo­kas, kai kaž­kas pa­sa­ko ge­rą anek­do­tą. Bet bū­na ir toks, kai tu kryp­tin­gai dir­bi vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, ir kaž­kas atė­jęs stai­ga pa­reiš­kia, jog tu tuo sa­vo dar­bu sie­ki vi­sai prie­šin­gų tiks­lų. Sei­mo na­riui tur­būt nė­ra ži­no­ma, kad esu ne­ma­žai ir ra­šęs, ir kal­bė­jęs apie sa­vi­žu­dy­bes, ve­dęs pa­skai­tas mo­ki­niams ir stu­den­tams, kon­sul­ta­vęs psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos ieš­ko­ju­sius jau­nus žmo­nes (Ta­das yra Rau­do­no­jo Kry­žiaus psi­cho­so­cia­li­nės pa­gal­bos sky­riaus na­rys – aut.).

– Ne­be­tu­rė­jo žmo­gus jo­kių gink­lų, tai iš­si­trau­kė šį.

– Jis ir šiaip la­bai keis­tai el­gė­si už­ku­li­siuo­se. Apie tai ne­ra­šiau, bet ga­liu da­bar pa­pa­sa­ko­ti. Po to su­si­ti­ki­mo jo ka­bi­ne­te prieš at­si­svei­ki­nant jis man pa­siū­lė: „Klau­syk, jei tu toks kie­tas esi, tai gal ry­toj į Ne­rį šo­kam?“ Tu­riu pri­si­pa­žin­ti, kad aš plauk­ti ne­mo­ku. Ko­vo pra­džia, van­duo – le­di­nis. Bet aš ne­bū­čiau aš, jei ne­su­tik­čiau. Sa­kau: šo­kam, šo­kam, šo­kam (juo­kia­si – aut.).

Ki­tą ry­tą at­si­kė­liau 4 va­lan­dą ir – pir­myn į tra­są, į Vin­gio par­ką. Pa­nė­riau, kva­pą užė­mė. Iš­li­pom, o ta­da Ke­pe­nis: „Da­bar pra­dė­sim me­di­ta­ci­ją – pa­svei­ki­nam sau­lę, pa­svei­ki­nam upę...“ Ir taip el­gia­si žmo­gus, ku­ris sa­ve dek­la­ruo­ja ka­ta­li­ku. Gal­vo­ju, kur aš ran­duos. Prie­šais ma­ne sto­vi par­la­men­ta­ras, Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­to na­rys. Ta­da su­vo­kiau, ko­dėl ši­taip vyks­ta rei­ka­lai Lie­tu­vo­je.

Kai jau vis­ką pa­lai­mi­nom, priė­jęs jis sa­ko: „Va, imk.“ Ir iš­tie­sė iš­ma­nų­jį laik­ro­dį. At­seit sa­vo pul­są ga­lė­siu ma­tuo­ti, dar kaž­ką.

– At­si­sa­kei?

– At­si­sa­kiau. Man bu­vo ne­ma­lo­nu. Da­bar džiau­giuo­si priė­męs to­kį spren­di­mą. Nes įta­riu, kad po to bū­tų ga­lė­jęs pa­si­nau­do­ti tuo prieš ma­ne. Aš gal esu per di­de­lis idea­lis­tas ir nai­vuo­lis, ti­kin­tis, kad po­li­ti­ka yra idė­jų ko­va. Ji tuo tu­rė­tų bū­ti grįs­ta. Pir­ma, nuo ko mes tu­ri­me iš­gy­ti, tai nuo ab­so­liu­taus idio­tiz­mo, nuo jį ska­ti­nan­čių te­le­vi­zi­jos lai­dų, nuo vi­so­kio plau­ko bū­rė­jų. Gal ta­da pa­dė­si­me rink­ti ra­cio­na­liau mąs­tan­čius po­li­ti­kus.

– Pa­pa­sa­kok, kaip at­si­ti­ko, kad ne­bai­gęs mo­kyk­los iš­vy­kai sa­va­ran­kiš­kai gy­ven­ti ir mo­ky­tis į Vil­nių?

– Aš gi­miau ir užau­gau Plun­gėj, pra­lei­dau čia 16 me­tų. Ne­ži­nau, ar čia mir­siu, bet tik­rai no­riu bū­ti čia pa­lai­do­tas. Sos­ti­nė­je iš­tve­riu tik 2 sa­vai­tes. Ta­da man bū­ti­na grįž­ti į Plun­gę pa­si­sem­ti ener­gi­jos. Vil­niuj vi­sas veiks­mas vyks­ta išo­rėj. Tro­lei­bu­sai, ma­ši­nos zu­ja, žmo­nės sku­ba... Ten tu tam­pi pri­klau­so­mas nuo vie­šo­jo trans­por­to gra­fi­kų. Jei tro­lei­bu­sas vė­luo­ja, vi­si pla­nai griū­na. Nes ta­vo die­na su­ri­kiuo­ta mi­nu­tė į mi­nu­tę.

O Plun­gė­je veiks­mas vyks­ta vi­du­je. Žmo­nių vi­du­je. Žmo­nės apie kaž­ką kal­ba­si. Va, sa­ko: čia mo­na truo­ba stuov, mo­na sū­nus iš­va­žia­va muo­ky­tėis... Mes to­kie esa­me – ma­žo mies­te­lio žmo­nės. Be ga­lo daug vi­so­kių ne­są­mo­nių pri­si­da­rom, bet iš es­mės gy­ve­nam taip... gra­žiai.

O Vil­niuj aš at­si­dū­riau dėl paaug­liš­kų idea­lų ir stai­ga atė­ju­sio įsi­vaiz­da­vi­mo, kad Plun­gė man yra per ma­žas mies­tas. Rei­kia va­žiuot į Vil­nių, ten vi­sas veiks­mas. Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja už aukš­tus aka­de­mi­nius pa­sie­ki­mus man su­ra­do bend­ra­bu­čio kam­ba­rį gy­ven­ti. Įs­to­jau į Žir­mū­nų gim­na­zi­jos gam­tos moks­lų sky­rių kaip bū­si­mas gy­dy­to­jas. Duok Die­ve, bū­si­ma­sis. Penk­ta­die­nį su­ži­no­siu, ar įsto­jau.

– Mi­nė­jai, kad ga­vai ates­ta­tą su pa­gy­ri­mu, tad klau­si­mas, įsto­si ar ne, tik­riau­siai ne­be­tu­rė­tų kil­ti.

– Juk vis­ko gy­ve­ni­me bū­na. Sy­kį iš vie­no gi­mi­nai­čio ga­vau pa­ta­ri­mą ra­šy­ti at­sar­giau ir ne­mi­nė­ti ži­no­mų žmo­nių pa­var­džių, nes jie ga­li pa­da­ry­ti, kad neįs­to­čiau. Bet ne­ti­kiu tuo. Ne­be tie lai­kai (juo­kia­si – aut.)

––––––––––––––––

Praė­jus sa­vai­tei po šio po­kal­bio Ta­das su džiaugs­mu pra­ne­šė, kad įsto­jo į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti iš­sva­jo­to­sios me­di­ci­nos. Pak­laus­tas, ar ne­svars­tė ga­li­my­bės stu­di­juo­ti už­sie­ny­je (juk tu­rint to­kių ga­bu­mų vi­si ke­liai – at­vi­ri), at­sa­kė, kad ne. „Bet kaip in­fek­ci­nių li­gų gy­dy­to­ją už­sie­ny­je sa­ve įsi­vaiz­duo­ju iš ki­tos per­spek­ty­vos. Ži­nau, kad sto­siu į or­ga­ni­za­ci­ją „Gy­dy­to­jai be sie­nų“ ir ke­liau­siu į hu­ma­ni­ta­ri­nes mi­si­jas“, – pri­dū­rė.

Tad be­lie­ka pa­lin­kė­ti jau­na­jam plun­giš­kiui sėk­mės. Ti­kiu, kad apie Ta­dą iš­gir­si­me dar ne kar­tą. O kol kas, kol ne­pra­si­dė­jo stu­di­jos, dar ga­li­me pa­si­mė­gau­ti jo gro­ja­ma var­go­nų mu­zi­ka Plun­gės Šv. Jo­no krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.