„Kalbėjo, kad neišgyvensiu, bet prašom – šimto metų sulaukiau“

Tverų se­niū­ni­jos nuo­trau­ka
A. Gal­miną (kairė­je) Tverų se­niū­nas An­ta­nas Za­lepū­gas svei­ki­no su­lau­kus gar­bin­go 90-me­čio. Da­bar, tve­riš­kiui šven­čiant 100-o metų ju­bi­liejų, svei­ki­ni­mus dėl ka­ran­ti­no teks prii­minė­ti te­le­fo­nu
Ši die­na, ko­vo 24-oji, Tve­rams ypa­tin­ga, mat vy­riau­sia­jam mies­te­lio gy­ven­to­jui An­ta­nui Gal­mi­nui šian­dien su­ėjo 100 metų. Il­gaam­žis galėtų būti pa­vyzd­žiu dau­ge­liui, nes ne­sto­ko­ja nei žva­lu­mo, nei ge­ros nuo­tai­kos. O pa­klaus­tas, ar ne­liū­di dėl to, kad pa­žymė­ti to­kio įspūdin­go ju­bi­lie­jaus dėl ka­ran­ti­no ne­galės at­vyk­ti ar­ti­mie­ji, nerū­pes­tin­gai nu­mo­ja ran­ka: sa­ko, per gy­ve­nimą tų ju­bi­liejų jau bu­vo daug, ir šis nėra kaž­kuo ypa­tin­gas. Esą da­bar jam svar­biau­sia – kad bai­sio­ji li­ga ap­lenktų sūnaus ir anūkų šei­mas, o dėl savęs ne­bi­jan­tis. „Lai­kas jau man būtų...“ – nu­tęsia.

Brangi Dievo namų kaimynystė

Šim­ta­me­tis iki šiol Tverų mies­te­ly­je gy­ve­na vie­nas, rūpes­tin­gai pri­žiū­ri­mas plun­giš­kio anū­ko Vid­man­to Do­mar­ko bei jo žmo­nos. Jie­du pa­si­keis­da­mi tai vie­nas, tai ki­tas į Tve­rus sku­ba. Se­no­lis sa­ko, kad sūnus ne sykį jį kvietė pas jį Kau­ne ap­si­sto­ti, bet, kol dar sa­vo ko­jo­mis vaikš­to,  kvie­ti­mo priim­ti ne­sku­ba.

„O kur ra­siu ge­riau, nei sa­vo na­muo­se, kur vis­kas pa­čio ran­ko­mis su­kur­ta? Kur ir kie­mas ma­no, ir so­das. Be to, baž­ny­čia ne­to­li. Kas­dien gird­žiu var­pus skam­bant. Kai nu­mir­siu ir pa­lai­do­tas būsiu, juos ir­gi girdė­siu“, – žva­liai dėsto se­no­lis.

Taip į kraują įaugęs tas varpų gau­de­sys. Baž­ny­čios kai­my­nystė bran­gi dar ir dėl to, kad čia pra­bėgo il­gos va­lan­dos gie­dant bei pa­tar­nau­jant kle­bo­nui, per re­li­gi­nes šven­tes ne­šant ap­link šven­tovę baž­ny­ti­nes vėlia­vas.

An­ta­nas gie­do­ti mokė­si dar jau­nas būda­mas gimtųjų Tryš­kių (Tel­šių r.) baž­ny­čio­je. La­bai jam tas pa­tikę, tad ne­metė šio už­siė­mi­mo, iki kol su­laukė 90-ies. Ta­da pa­jutęs, kad dėl su­si­lpnėju­sios klau­sos ne­be­jau­čia me­lo­di­jos, ne­be­pa­tai­ko į natą. Todėl nu­tarė pa­si­trauk­ti. Ta­čiau tve­riškį glo­bo­jan­tis anū­kas Vid­man­tas pa­sa­ko­jo, kad bo­čius ir da­bar mėgsta dainą užt­rauk­ti. Nors klau­sa silp­na, bal­sas dar stip­rus. Ir at­min­tis ge­ra – nė vie­nas žo­de­lis iš dai­nos neišk­ren­ta.

„Esam prapuolę su tokia valdžia“

Apsk­ri­tai tve­riš­kis ne tik dai­nuo­ti ga­bus bu­vo, bet ir šok­ti, vai­din­ti. „Kur ko­kia pra­šmat­nybė vyk­da­vo, be manęs neap­siei­da­vo“, – sma­giai pri­si­me­na. Ir var­di­na, kad ne vie­na­me sa­vi­veik­li­ninkų an­samb­ly­je dai­na­vo, Dainų šventė­se da­ly­va­vo, spek­tak­liuo­se vai­di­no.

Ir nors da­bar dėl silpnų kojų il­gaam­žis tik po na­mus su­ka­si, veik­los sau ran­da ir čia. An­ta­nas yra iš­ti­ki­mas „Že­mai­čio“ skai­ty­to­jas. Sa­ko, kad su mūsų laik­raš­čiu ne­si­ski­ria jau nuo neat­me­namų laikų. Nuo pir­mo sa­ki­nio iki pa­sku­ti­nio per­skai­to ir ki­tus ar­timųjų at­vež­tus laik­raš­čius, mėgsta klau­sy­tis ra­di­jo. Ir ži­nių per te­le­vi­ziją ne­pra­leid­žia, todėl va­landų va­lan­das galėtų dis­ku­tuo­ti apie po­li­tiką. Tai – vie­na mėgsta­miau­sių jo po­kal­bio temų.

Se­no­lis ne­gai­li kri­ti­kos da­bar­ti­niams val­dan­tie­siems, kad šie ne­su­gebė­jo tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti visą pa­saulį užg­riu­vu­siai ko­ro­na­vi­ru­so ne­gan­dai. „Esam pra­puolę su to­kia vald­žia! Kaip už­bur­ti vis kar­to­jo, kad būtu­me ramūs – esą Lie­tu­va pa­si­ruo­šu­si vi­ru­so pro­trūkiui. O ką ma­to­me da­bar? Gy­dy­to­jai pli­ko­mis ran­ko­mis pas pa­cien­tus ei­na... Nei pirš­ti­nių, nei res­pi­ra­to­rių – nie­ko nėra. Ir toks ta­tai mūsų pa­si­ruo­ši­mas?“ – ste­bi­si tve­riš­kis.

Mielesnė – ana Lietuva

Tu­ri šim­ta­me­tis tvirtą nuo­monę ir apie bendrą ša­lies san­tvarką, po­li­tinę bei eko­no­minę si­tua­ciją. Kai tiek nu­gy­ven­ta ir pa­tir­ta, ki­taip ir būti ne­ga­li. Juk 20 metų pra­bėgo „sme­to­ninė­je“, 50 – oku­puo­to­je ir 30 – ne­prik­lau­so­mybę at­kūru­sio­je Lie­tu­vo­je.

O pa­klaus­tas, ku­ri Lie­tu­va jam ar­čiau šir­dies – „sme­to­ninė“ ar mūsų laikų, An­ta­nas il­gai ne­gal­vojęs sa­ko, kad vis­gi ana – jo jau­nystės metų Lie­tu­va. Gal dėl to, kad dėl jau­no sa­vo am­žiaus ki­to­mis aki­mis į viską žiūrė­jo. Nors ir te­ko aug­ti sun­kiai be­si­ver­čian­čio­je, įvai­rių ne­gandų nu­ste­ken­to­je šei­mo­je.

„Kai aš gi­miau 1920-ai­siais, ša­lis bu­vo tik prie­š dve­jus me­tus pa­skel­bu­si ne­prik­lau­so­mybę. Šei­ma la­bai nu­kentė­jo per karą, vo­kie­čiai be­si­trauk­da­mi ūkį su­de­gi­no ir vi­sus gy­vu­lius iš­si­varė. Lai­mei, vie­na karvė nu­kly­do į alks­ny­nus. Ka­rei­viai ne­be­si­var­gi­no jos ieš­ko­ti, pa­li­ko. Tėvai melžė ją ir mai­ti­no ma­no se­su­tes – taip ir iš­gy­ve­no.“

Po An­ta­no šei­mo­je gimė dar du ber­niu­kai, tad tėvams te­ko su­kti gal­vas, kaip iš­mai­tin­ti pen­kis vai­kus. An­ta­nas pri­si­me­na, kad vos pra­kutęs sto­jo ša­lia tėvo ir ko­ja ko­jon dir­bo vi­sus dar­bus – nuo auš­ros li­gi su­temų. Tar­pu­ka­riu šei­ma at­si­tiesė, mat valdė ne­ma­žai žemės, vėl įsi­gi­jo gy­vu­lių.

Po to ne­tru­kus pra­si­dėjo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ne­ra­mu­mai, pa­si­li­go­jo ir mirė tėve­lis, oku­pan­tai vėl išg­raibstė ūkį, at­ėmė že­mes. Lyg šių bėdų būtų ma­ža, An­taną pa­šaukė tar­nau­ti so­vietų ar­mi­jo­je. Norė­da­mas iš­veng­ti tar­ny­bos, vai­ki­nas pa­traukė dirb­ti į dur­pyną – bu­vo girdėjęs, kad čia plu­šan­čius at­leid­žia nuo armijos. Bet pla­nas neiš­degė. Ma­tyt, kaž­kas pa­skundė, ir jaunuolis kar­tu su ke­liais li­ki­mo drau­gais at­si­dūrė be­langė­je.

Po mėne­sio ka­li­ni­mo kaž­ko­kiam rūsy bu­vo iš­vež­tas į la­gerį prie La­do­gos eže­ro, kas­ti Be­la­mo­ro ka­na­lo. Dar­bas – ne­žmo­niš­kai sun­kus, o va­ka­re grįžus jėgoms at­gau­ti būda­vo pa­me­ta­ma tik kriaukš­lelė duo­nos ir ga­balė­lis cuk­raus. Nep­rabė­go nė me­tai, ir jau­nuo­lis pa­si­li­go­jo. Jam įtar­ta džio­va, todėl leis­ta grįžti na­mo.

„Kai par­vy­kau, bro­lis ne­­pa­ži­no. Į žmogų bu­vau ne­be­pa­na­šus. Ap­lin­ki­niai kalbė­jo, kad neiš­gy­ven­siu, bet pra­šom – ir 100-o metų su­lau­kiau“, – šyp­so­si pri­si­min­da­mas pa­tir­tus iš­ban­dy­mus.

Kiek su­stiprėjęs, jau­nuo­lis įsi­dar­bi­no Tel­šių ke­lių tar­ny­boje, iš ten bu­vo pa­si­ųstas į Kauną mo­ky­tis ke­lių in­ži­ne­ri­jos, o baigęs moks­lus ga­vo pa­sky­rimą į Tve­rus. Būtent čia su­si­pa­ži­no su sa­vo būsimą­ja Ja­ni­na, ku­rią tve­riš­kiai iki šiol pri­si­me­na kaip pui­kią aku­šerę.

Jau po­ra metų An­ta­nas – naš­lys. Žmo­na ana­pi­lin iš­ke­lia­vo su­lau­ku­si taip pat gra­žaus am-­žiaus – 95-erių. Kar­tu nu­gy­ven­ti 65 me­tai. „Išė­jo, manęs ne­pa­laukė“, – liūd­nai at­si­dūsta tve­riš­kis, bet tuoj nu­ve­ja ša­lin liūd­nas min­tis ir sa­ko, kad gy­vens tiek, kiek Die­vas yra nu­matęs. O jo planų juk nie­kas ne­ga­li per­ma­ny­ti.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.