Gražiai sugyveno, kol nenusprendė žemės atsidalinti

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuotr.
E. Sau­dar­gie­nė ste­bė­jo­si, kam kai­my­nui pri­rei­kė sa­vą­jį žvy­rą iš­vers­ti po jos lan­gais
„Apė­jau daug ins­tan­ci­jų. Pas­ku­ti­nė bū­si­te jūs“, – sa­kė į „Že­mai­čio“ re­dak­ci­ją už­su­ku­si plun­giš­kė Emi­li­ja Sau­dar­gie­nė. Mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo ga­na il­gą ir pai­nią is­to­ri­ją, ku­rios cent­re – jos duk­ros val­do­mas na­mų val­dos že­mės skly­pe­lis mies­to pa­kraš­ty­je, Bi­ru­tės gat­vė­je. Tie­sa, ka­dan­gi duk­ra gy­ve­na už­sie­ny­je, plun­giš­kė tu­ri įga­lio­ji­mus už duk­rą tvar­ky­ti jos rei­ka­lus. Tad ir ka­riau­ti dėl mi­nė­to­jo že­mės skly­po su kai­my­nu ten­ka jai.
Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­trauka
Mo­te­ris sa­kė bi­jan­ti, kad kar­tu su skly­pu gau­sian­ti do­va­nų ir šį šiukš­ly­ną, ku­rį iš­kuop­ti – ne jos jė­goms

Se­niau ne­su­ta­ri­mų ne­kil­da­vo

Tie­sa, tų ne­su­ta­ri­mų ka­ru kaip ir ne­pa­va­din­si, mat po­nia Emi­li­ja sa­kė su­tin­kan­ti su vi­sais kai­my­no jai pa­teik­tais pa­siū­ly­mais dėl skly­po ati­da­li­ji­mo. Mo­te­ris tik mi­nė­jo bi­jan­ti, kad tas ati­da­li­ni­mas ga­li įvyk­ti jai už akių ir ne vi­sai šva­riai, mat pro­jek­tą ren­gian­ti kai­my­no se­suo. Bet apie vis­ką iš pra­džių.

Me­di­nia­me dvi­bu­čia­me na­me, esan­čia­me Bi­ru­tės gat­vė­je, ša­lia ka­dai­se kles­tė­ju­sio „Li­nų au­di­nių“ fab­ri­ko tvo­ros, mo­te­ris sa­kė gy­ve­nu­si net 50 me­tų. Iš pra­džių už sa­vą­jį bu­tą mo­kė­ju­si nuo­mą „Plun­gės būs­tui“, vė­liau jį iš­si­pir­ku­si. Tą pa­tį pa­da­rė ir ta­me pa­čia­me na­me, ant­ra­ja­me jo ga­le, gy­ve­nu­si šei­ma.

„Duk­ra iš­va­žia­vo gy­ven­ti į Ang­li­ją, vy­ras mi­rė, o man vie­nai pa­čiai pa­si­da­rė sun­ku ta­me bu­te gy­ven­ti. Na­mas se­nas, kol pri­kū­re­ni. Ga­liau­siai iš­si­kė­liau į mies­to dau­gia­bu­tį, o tą na­mo da­lį per­ra­šiau duk­rai. Siū­liau par­duo­ti, bet ji ne­su­ti­ko. Tad iki šiol pri­žiū­riu, tu­riu dar­žiu­ką ša­lia“, – pa­sa­ko­jo Emi­li­ja.

Mo­te­ris dės­tė, kad prie mi­nė­to­jo dvi­bu­čio yra tru­pu­tis že­mės. Esą kaž­ka­da se­niai su kai­my­nu bu­vo pa­si­da­li­nę po 6 arus ir su­ta­rę, kur kie­no da­lis. Ir gin­čų dėl to jo­kių ne­bu­vo. Tik kai kai­my­nas iš­si­kė­lė gy­ven­ti ki­tur, ten li­kęs gy­ven­ti jo sū­nus praė­ju­sį pa­va­sa­rį pas duk­rą Ang­li­jo­je vie­šė­ju­siai Emi­li­jai te­le­fo­nu pra­ne­šė pra­dė­jęs reng­ti skly­pų ati­da­li­ni­mo do­ku­men­tus.

„Kiek dar tai tę­sis?“

„Dar anks­čiau jis atė­jęs man dras­tiš­kai pa­reiš­kė, kad nuo šiol jo bus ta skly­po da­lis, ku­ri yra jo bu­to pu­sė­je, o mū­sų – mū­sų bu­to pu­sė­je. Su­ti­kau, nors tai reiš­kia, kad tu­rė­siu pa­likt jam sa­vo so­din­tas vyš­nias. Jam ati­tek­sian­čio­je pu­sė­je – ir ma­no šilt­na­mis, ir dar­žas“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Vis dėl­to sa­kė su lau­kian­čiais po­ky­čiais su­si­tai­kiu­si – dar­žą su­si­kas ki­to­je skly­po da­ly­je. Vais­me­džių taip pat pa­si­so­dins, jei svei­ka­ta leis. Gal ir nau­ją šilt­na­mį su­si­ręs. Bė­da tik, kad skly­pų ati­da­li­ji­mo pro­jek­to ren­gi­mas už­si­tę­sė jau dau­giau nei pu­sę me­tų, ir vi­są tą lai­ką mo­te­ris sa­kė gy­ve­nan­ti ne­ži­nio­je.

„Ar­tė­ja žie­ma, duk­ra kvie­čia vėl va­žiuo­ti pas ją žie­mo­ti. Ne­gi teks iš­vyk­ti vis­ką taip ir pa­li­kus? Ar įsta­ty­mai ne­nu­ma­to, per kiek lai­ko tie do­ku­men­tai tu­ri bū­ti pa­reng­ti? O gal jie ty­čiai vil­ki­na lai­ką, kad man iš­vy­kus ga­lė­tų vis­ką įfor­min­ti taip, kaip jiems pa­to­gu?“ – spė­lio­jo plun­giš­kė.

E. Sau­dar­gie­nė pa­sa­ko­jo, kad ne­ri­mą ke­lia ne tik tai. Esą su jai ati­tek­sian­čia skly­po da­li­mi mo­te­ris kaip do­va­nė­lę gaus ir kai­my­no pa­lik­tą šiukš­ly­ną, ku­rį iš­kuop­ti jau esą ne jos jė­goms. Ne­ži­nia ko­dėl kai­my­nas esą vi­sai ša­lia jos lan­gų iš­ver­tė ir di­džiu­lę žvy­ro krū­vą, nors pa­ts ne taip se­niai ro­dė, kad to­ji skly­po da­lis bū­sian­ti po­nios Emi­li­jos (tiks­liau – jos duk­ros).

„Da­bar pro vie­ną lan­gą ma­tau tą jo šiukš­ly­ną, pro ki­tą – žvy­ro krū­vą, o prie tre­čio jis grį­žęs iš dar­bo nak­čiai pa­lie­ka sa­vo au­to­bu­siu­ką. Kiek dar tai tę­sis?“ – re­to­riš­kai klau­sė plun­giš­kė.

Ku­ria­si nau­jas sa­vi­nin­kas

Mo­te­ris sa­kė su kai­my­nu Ne­ri­ju­mi pa­ti nie­kaip ne­su­si­kal­ban­ti, to­dėl su­si­siek­ti su juo pa­ban­dė žur­na­lis­tai. Iš­gir­dęs, kad skam­bi­na iš re­dak­ci­jos, vy­ras sa­kė su­lau­kian­tis ne­be pir­mo to­kio skam­bu­čio. Esą E. Sau­dar­gie­nė dėl tų pa­čių pro­ble­mų krei­pė­si ir į ki­tą laik­raš­tį, tad da­bar žur­na­lis­tai jį ata­kuo­jan­tys skam­bu­čiais ir klau­si­mais, ko­dėl jis „skriau­džia“ kai­my­nę.

„Aš ne­be­su nei to skly­po, nei tos na­mo da­lies sa­vi­nin­kas. Par­da­viau. Ir jau ku­rį lai­ką ten ku­ria­si nau­ja­sis jo sa­vi­nin­kas. Tam žmo­gui pa­ža­dė­jau tar­pi­nin­kau­ti bend­rau­jant su kai­my­ne, ta­čiau, kiek bel­džiu į jos du­ris, ne­ran­du na­mie“, – aiš­ki­no vy­ras.

Jis pa­tvir­ti­no, kad šiuo me­tu yra ren­gia­mas skly­pų ati­da­li­ni­mo pro­jek­tas. Pa­ti­ki­no ir tai, kad iki kol vi­si do­ku­men­tai bus su­tvar­ky­ti, ne­liks nei žvy­ro krū­vos, ne­duo­dan­čios ra­my­bės E. Sau­dar­gie­nei, nei mi­nė­to­jo šiukš­ly­no.

„Žmo­gus sa­vą­ją na­mo da­lį re­mon­tuo­ja. Kur jam tą žvy­rą su­si­vež­ti – į kam­ba­rį? Kai­my­nei bu­vo pa­sa­ky­ta, kad iki kol do­ku­men­tai bus pa­reng­ti, to žvy­ro ten ne­liks. Ne­sup­ran­tu, kam da­bar rei­kia dėl to skųs­tis? Ta skly­po da­lis jai dar ne­prik­lau­so. Ir aš ga­lė­čiau rei­ka­lau­ti, kad bu­vu­si kai­my­nė su­tvar­ky­tų anks­čiau jos nau­do­tą skly­po da­lį – vais­me­džius iš­rau­tų, šilt­na­mį išar­dy­tų. Tik ne­laks­tau per re­dak­ci­jas ir ne­si­skun­džiu. Jei man ky­la ko­kių klau­si­mų, sa­kau tie­siai švie­siai. Rei­kia kal­bė­tis“, – net ke­lis kar­tus pa­kar­to­jo.

Be­lie­ka ti­kė­tis, kad jis te­sės, ką pa­ža­dė­jęs – tar­pi­nin­kaus tarp E. Sau­dar­gie­nės ir nau­jo­jo jos kai­my­no, kad vi­si že­mės klau­si­mai bū­tų iš­spręs­ti sklan­džiai. O pa­sta­rie­siems no­ri­si pa­lin­kė­ti ras­ti bū­dą su­si­kal­bė­ti. Juk, kaip sa­ko­ma, ge­ra kai­my­nys­tė – ir už auk­są bran­ges­nė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.