Vienybė težydi...

Vie­nu as­pek­tu tau­ta su­ta­ria: šių laikų iš­ban­dy­muo­se tu­ri­me būti vie­nin­gi. Tuo turėtų būti vis­kas ir pa­sa­ky­ta. Bet tai tik teo­ri­ja. Norė­da­mi, kad taptų pra­kti­ka, pa­si­reiš­kian­ti kas­die­nybė­je, tu­ri­me iš­mok­ti mūsų pa­na­šu­mus, o ne skir­tu­mus de­monst­ruo­ti.

Štai vėl įsi­siautė­ja ko­vi­das. Štai vie­ni šau­kia: sakėm, kad ne­reikė­jo skie­py­tis, ma­tom, kad ne­pa­de­da, o gal vald­žia vėl no­ri mus su­var­žy­ti. Ki­ti ban­do pa­sa­ky­ti, kad tai ki­ta, ki­to­kio po­vei­kio at­mai­na, kad turė­sim vėl sau­go­tis, o gal net vėl skie­py­tis.

Gir­dim vie­nas kitą? Kur tau: ne­no­rim girdė­ti, ne­no­rim ma­ty­ti, kar­tais net at­ro­do, kad net no­rim sirgti. Nie­kuo ne­ri­zi­kuo­jam, nes mir­tin­gu­mas ne­bėra toks di­de­lis. Ar ga­lim su­tar­ti? Sun­kiai...

Vėl gin­či­jamės, kaip ver­tin­ti tuos, ku­rie į Bal­ta­ru­siją, Ru­siją va­žiuo­ja ir ten pa­tei­kia sa­ve did­žiau­siais opo­zi­cio­nie­riais. Atim­ti jiems pi­lie­tybę, išt­rem­ti į ten, kur va­žiuo­ja? Ką sau­gu­mas vei­kia ir pa­na­šiai? Ki­ti neat­si­lie­ka, tik ki­ta kryp­ti­mi bėga. Tai ra­ganų med­žioklė. Ir ma­žai kas gal­vo­ja, kodėl tie žmonės to­kie. Ar to­kie jų įsi­ti­ki­ni­mai, ar pi­ni­gai tam įtaką da­ro, ar tie­siog taip ban­do­ma su­ras­ti vietą po sau­le?

La­biau pa­na­šiai kal­ba­me, kai pri­si­lie­čia­me prie ka­ro Uk­rai­no­je te­mos. Vie­ni be iš­lygų su­tin­ka­me, kad uk­rai­nie­čiai tu­ri teisę gin­ti sa­vo šalį, sa­vo ver­ty­bes, sa­vo sie­kius. Ta­čiau gir­di­me ir pa­si­sa­ky­mus, ne­va ko ne­si­ta­ria­ma, ko ban­do­ma pūsti prie­š vėją ir ko ki­ša­si mūsų po­li­ti­kai. Juk mes to­kie ma­ži, juk mes to­kie varg­šai...

Dar la­biau įsi­lin­guo­jam, kai pra­de­dam kalbė­ti apie ma­te­ria­linę pa­ramą. Juk mes pa­tys ubagai, kodėl dar tu­ri­me kažką rem­ti, ar rem­da­mi ko­kio eu­ro ne­nu­su­kam? Abe­jo­se pusė­se sa­vi ar­gu­men­tai. Bet Lie­tu­vo­je par­duo­tuvės pil­nos pirkėjų, kad ir gau­dan­čių ak­ci­jas. Bet juk nie­ka­dos ki­taip ir ne­bu­vo. Ak­ci­jas gau­dy­da­vom, gau­dom ir gau­dy­sim. Ką be­sa­ky­ti apie ke­liau­jan­čius po platųjį pa­saulį...

Ir už­mirš­tam, kad vie­nybę ga­lim pa­siek­ti mėgin­da­mi su­pras­ti, bent įsik­lau­syti, dis­ku­tuodami ir kar­tais net nu­si­leisdami. Tai su­dėtin­gesnė veik­la nei tie­siog prie­šprie­ša.