Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Plun­gė­je – ne­re­tas sve­čias

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas į Ogins­kių rū­mus su­bū­rė ne tik me­ni­nin­kų bi­čiu­lius, drau­gus, gi­mi­nai­čius ir me­no my­lė­to­jus, bet ir bu­vu­sius stu­den­tus.

Išs­kir­ti­nį pa­ro­dos ati­da­ry­mo va­ka­rą pra­dė­jo Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus vy­riau­sio­ji fon­dų sau­go­to­ja Da­nu­tė Ei­ni­kie­nė. Gau­siai su­si­rin­ku­siems sve­čiams ji pri­sta­tė jau­ną ir itin ta­len­tin­gą plun­giš­kį – akor­deo­nis­tą Eli­jų Da­ni­le­vi­čių, ku­ris ren­gi­nio pra­džią nu­spal­vi­no mu­zi­ki­niais kū­ri­niais.

The post Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je pri­sta­ty­tas kū­ry­bi­nis An­ta­no ir Al­do­nos Vi­soc­kių tan­de­mas appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Re­dak­ci­jos nuo­tr.

„Mū­sų pre­ky­vie­tės vei­kia ne tik Že­mai­ti­jo­je, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, tie­kiam sa­vo pro­duk­ci­ją į eko­lo­gi­nę mi­ty­bą pa­si­rin­ku­sius lop­še­lius-dar­že­lius, mo­kyk­las. Bend­ra­dar­biau­jam su svei­kais pro­duk­tais pre­kiau­jan­čiu „Li­vin“ pre­ky­bos tink­lu, be to, pri­sta­to­me ka­la­ku­tie­nos ir in­di­vi­dua­liai, tu­rim ne­ma­žai nuo­la­ti­nių pir­kė­jų. Kar­tą, siau­čiant gri­pui, pa­me­nu, pri­trū­ko­me ka­la­ku­tų spar­ne­lių, kau­liu­kų, iš ku­rių žmo­nės ver­da sul­ti­nį. Vė­liau mū­sų nuo­la­ti­niai pir­kė­jai pa­sa­ko­jo ban­dę vir­ti sul­ti­nį iš pre­ky­bos cent­re pirk­tos paukš­tie­nos, ta­čiau nu­si­vy­lę – ko­ky­bė bu­vo vi­siš­kai ne ta“, – pa­lan­kiais pir­kė­jų at­si­lie­pi­mais džiau­gia­si ūki­nin­kas V. Bal­tuo­nis.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad au­gin­ti ka­la­ku­tus ėmė­si vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vo­je, 1995 me­tais. Ta­da ka­la­ku­tie­nos be­veik nie­kur ne­ga­lė­jai gau­ti, tad pir­kė­jus te­ko pra­tin­ti prie šios mė­sos. Pir­mo­ji in­ku­ba­ci­nė bal­tų­jų ka­la­ku­tų kiau­ši­nių siun­ta bu­vo at­skrai­din­ta iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos. Ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se, taip pat JAV ka­la­ku­tie­na vi­sa­da bu­vo ir yra var­to­ja­ma ga­na pla­čiai. Ame­ri­kie­čiai be kep­to ka­la­ku­to neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo Pa­dė­kos die­nos sta­lo. Kar­tą ke­lis ka­la­ku­tus iš Bal­tuo­nių ūkio pir­ko ir Vil­niu­je vei­kian­ti JAV am­ba­sa­da. O lie­tu­viai, ga­li­ma sa­ky­ti, tik da­bar at­ran­da šią paukš­tie­ną. Ir kar­tą pa­ra­ga­vę, pa­pras­tai su­grįž­ta jos nu­si­pir­kit vėl ir vėl.

Be to, Lie­tu­vo­je pa­ma­žu gims­ta gra­ži tra­di­ci­ja do­va­no­ti po ka­la­ku­tą sa­vo dar­buo­to­jams ar­tė­jan­čių di­džių­jų me­tų šven­čių pro­ga. V. Bal­tuo­nis sa­kė jau da­bar prii­man­tis įmo­nių už­sa­ky­mus ir pla­nuo­jan­tis prieš­šven­ti­nį tie­ki­mą į skir­tin­gus Lie­tu­vos kam­pe­lius. Ūki­nin­kas ra­gi­na šia idė­ja pa­si­nau­do­ti vi­sas įmo­nes, ku­rioms rū­pi, kad dar­buo­to­jų šven­čių sta­las bū­tų ne tik gau­siai nu­krau­tas įvai­rio­mis vai­šė­mis, bet ir kad tos vai­šės bū­tų eko­lo­giš­kos, drau­giš­kos svei­ka­tai.

Bal­tuo­nių ūkio ka­la­ku­tai mai­ti­na­mi dau­giau­siai sa­va­me ūky­je na­tū­ra­liai už­siau­gin­tais grū­di­nių kul­tū­rų pa­ša­rais. Paukš­čiai au­ga pa­lai­di, kvė­puo­ja gry­nu oru: se­zo­no me­tu ga­li išei­ti į lau­ką ir ne­tgi rink­tis – ar bū­ti sau­lė­je, ar pa­vė­sy­je po spe­cia­liai jiems įreng­ta sto­gi­ne.

Kaip juo­kau­ja ūki­nin­kas, dėl to­kių są­ly­gų jo ka­la­ku­tai ski­ria nak­tį nuo die­nos ir iš­si­mie­ga ge­riau nei sta­tis­ti­nis lie­tu­vis – bent po 8 va­lan­das per pa­rą. Ne ma­žiau svar­bu ir tai, kad ūky­je ne­nau­do­ja­mi an­ti­bio­ti­kai.

Kad šios ne­di­de­lės, bet la­bai svar­bios de­ta­lės tu­ri di­džiu­lės įta­kos pro­duk­ci­jos ko­ky­bei, ge­riau­siai ži­no Bal­tuo­nių ka­la­ku­tų pro­duk­ci­ja jau du de­šimt­me­čius Plun­gė­je pre­kiau­jan­ti Ste­fa­ni­ja.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo ga­lė­ju­si jau se­niai mė­gau­tis už­tar­nau­tu poil­siu, ta­čiau prieš 20 me­tų už­si­mez­gu­si pa­žin­tis su Bal­tuo­nių ka­la­ku­tų ūkiu ir pa­siū­ly­tas dar­bas jai at­sto­ja ra­mų poil­sį ir su­tei­kia ga­li­my­bę bend­rau­ti su žmo­nė­mis, jaus­tis rei­ka­lin­ga.

Bal­tuo­nių ka­la­ku­tų pre­ky­vie­tė Plun­gės ūki­nin­kų tur­gu­je, Lais­vės gat­vė­je, anks­čiau klien­tų lauk­da­vo dvi die­nas per sa­vai­tę – penk­ta­die­niais ir šeš­ta­die­niais, bet ne­se­niai nu­ta­rė pre­kiau­ti dar ir tre­čia­die­niais.

„Ar­tė­ja Vė­li­nės, po jų pra­si­dės prieš­ka­lė­di­nis lai­ko­tar­pis, tad žmo­nės vis daž­niau tei­rau­ja­si švie­žios ko­ky­biš­kos ka­la­ku­tie­nos. Kas sau per­ka, kas už­sa­ko di­des­niais kie­kiais įmo­nėms. Nuo­la­ti­niai klien­tai ir ma­no as­me­ni­nį te­le­fo­no nu­me­rį ži­no, bū­na, pa­skam­bi­nę pa­pa­sa­ko­ja, kad lau­kia iš sos­ti­nės grįž­tan­čių vai­kų, ir tei­rau­ja­si, ar tu­rė­siu fi­lė keps­niams, ar deš­re­lių. Pa­žįs­tu vi­sus nuo­la­ti­nius pir­kė­jus, ži­nau, kam ko­kį ga­ba­liu­ką pa­rink­ti, kas ko­kį mėgs­ta“, – kal­bė­jo Ste­fa­ni­ja.

Pak­laus­ta, ką pa­ti ga­mi­na iš ka­la­ku­tie­nos, mo­te­ris ne­dve­jo­ju­si be­dė pirš­tu į šal­do­mo­je vit­ri­no­je su­dė­tus ka­la­ku­tų skran­du­kus. Sa­kė mėgs­tan­ti jų iš­si­vir­ti sū­dy­ta­me van­de­ny­je ir po to val­gan­ti ar­ba vie­nus, ar­ba pjaus­tan­ti į miš­rai­nes.

O pir­kė­jai daž­nai ren­ka­si švie­žios ka­la­ku­tie­nos deš­re­les ar fi­lė mė­są keps­ne­liams. Va­sa­rą ga­na po­pu­lia­ri šlau­ne­lių mė­sa – jau­ni­mas iš jos ruo­šia šaš­ly­kus. O šal­to­jo se­zo­no me­tu pir­kė­jai iš­graibs­to ka­la­ku­tie­nos spar­ne­lius, kak­lus ir nu­ga­rė­les sul­ti­niui ar šal­tie­nai.

Ap­ro­džiu­si vi­są asor­ti­men­tą, Ste­fa­ni­ja pa­ti­ki­no Bal­tuo­nių ka­la­ku­tų mė­sa pre­kiau­jan­ti su di­de­liu ma­lo­nu­mu, nes esan­ti tik­ra ir ra­mi dėl jos ko­ky­bės.

_{Užs. Nr. 601}

The post Bal­tuo­nių ka­la­ku­tai – ir ant plun­giš­kių sta­lo appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Ren­gi­nį ve­du­si tau­to­dai­li­nin­kų ku­ra­to­rė Jo­lan­ta Mil­te­nė kal­bė­jo, kad Plun­gės kul­tū­ros cent­re dir­ba jau 10 me­tų, per tą lai­ką ku­ra­vo ne vie­ną L. Čer­niaus­ko pa­ro­dą. Ir ga­lin­ti drą­siai pa­sa­ky­ti, kad jo ta­py­bos brai­žas kei­čia­si, pa­veiks­luo­se – vis dau­giau švie­sos ir sau­lės. Net ir tuo­se, ku­rie nu­ta­py­ti tam­siu ko­lo­ri­tu, ga­li­ma įžiū­rė­ti ke­lias sau­lės nu­švies­tas de­ta­les.

O Plun­gės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius Ro­mas Ma­tu­lis L. Čer­niaus­ką pa­va­di­no vie­nu pro­duk­ty­viau­sių ir įdo­miau­sių Plun­gė kraš­to me­ni­nin­kų.

„Mes ne­sam to­kie tur­tin­gi, kad ga­lė­tu­me ant kiek­vie­no kam­po ras­ti po to­kį ta­len­tin­gą žmo­gų, – šmaikš­čiai kal­bė­jo įstai­gos va­do­vas. – Ką ga­li­ma pa­da­ry­ti per 60 me­tų? Tur­būt daug, bet svar­biau­sia, kad per tą lai­ką jūs ta­pot svar­bia Plun­gės kraš­to is­to­ri­jos da­li­mi. Ačiū jums, kad ku­riat ir kad ro­dot sa­vo dar­bus. Lin­kiu, kad dar il­gai ne­su­pyk­tu­mėt ant tep­tu­ko ir vis žais­tu­mėt su juo, ieš­ko­tu­mėt nau­jų for­mų, idė­jų“.

The post Vie­na pa­ro­da, dvi su­kak­tys appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

And­riaus RE­KA­ŠIAUS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

And­riaus RE­KA­ŠIAUS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

And­riaus RE­KA­ŠIAUS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Ke­tur­ko­jis ne­val­do­mu va­rik­liu

And­rius pa­sa­ko­jo, kad šu­nį įsi­gi­jo tik­rai ne spor­tui – šei­ma ieš­ko­jo au­gin­ti­nio, ku­rį ga­lė­tų my­lė­ti ir glo­bo­ti. Ly­giap­lau­kiui ret­ri­ve­riui Jar­dui da­bar yra pust­re­čių me­tų. Pa­sak And­riaus, nuo ma­žų die­nų šu­ne­lis pa­si­žy­mė­jo ypa­tin­ga drą­sa, drau­giš­ku­mu ir be­ga­li­ne ener­gi­ja.

„Pa­si­vaikš­čio­ji­mų me­tu jis ne­nus­tyg­da­vo vie­toj, nuo­lat no­rė­jo temp­ti pa­va­dė­lį ir bė­gio­ti. Sup­ra­tęs, kad ši ener­gi­ja yra na­tū­ra­lus jo va­rik­lis, nu­spren­džiau to ne­stab­dy­ti, o nu­kreip­ti tei­sin­ga link­me. Taip at­ra­do­me ka­nik­ro­są, ku­ria­me jo ener­gi­ja ta­po mū­sų bend­ru ho­biu“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kis.

Ka­nik­ro­sas – tai ofi­cia­li spor­to ša­ka, ku­rio­je žmo­gus bė­ga kar­tu su šu­ni­mi ir juos jun­gia spe­cia­lus amor­ti­zuo­jan­tis (elas­tin­gas) pa­va­dė­lis. Nors Jar­das nuo ma­žens tu­rė­jo įgim­tą ins­tink­tą bėg­ti, And­riui vis tik rei­kė­jo iš­mo­ky­ti au­gin­ti­nį su­pras­ti skir­tu­mą tarp dar­bo ir poil­sio.

The post Ant čem­pio­nų pa­ky­los – kar­tu su ret­ri­ve­riu Jar­du appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Į ma­žus mies­te­lius – dėl žmo­nių

Ren­gi­nio ve­dė­ja al­sė­diš­kė Alek­sand­ra Lu­kaus­kie­nė, pri­sta­ty­da­ma sve­čią, sa­kė: „Tu­ri­me di­džiu­lį ma­lo­nu­mą su­si­tik­ti su žmo­nių nu­my­lė­ti­niu – ak­to­riu­mi, lai­dų ve­dė­ju, ke­liau­to­ju ir ap­skri­tai svei­ką po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą tu­rin­čiu žmo­gu­mi Gied­riu­mi Sa­vic­ku“.

Pats ak­to­rius, pa­sta­ruo­ju me­tu itin daug va­ži­nė­jan­tis po Lie­tu­vą į to­kius su­si­ti­ki­mus, sa­kė lais­vo lai­ko tu­rin­tis ne­daug, o sa­vo poil­sio die­nas la­bai bran­gi­nan­tis. „Ne­ži­nau, ne­mo­ku paaiš­kin­ti, ko­dėl va­žiuo­ju į su­si­ti­ki­mus su žmo­nė­mis. Ap­lan­kiau dau­gy­bę mies­te­lių, pa­tin­ka su­si­tikt su jau­ni­mu. Šiaip sa­vo išei­gi­nių nie­kam nea­ti­duo­du. Atei­nu čia, pa­ma­tau jus ir esu la­bai lai­min­gas“, – at­vi­ra­vo.

The post Gied­rius Sa­vic­kas Al­sė­džiuo­se – apie žmo­giš­ku­mą ir bend­ruo­me­nę appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Nuot­r. iš as­me­ni­nio Klei­naus­kų šei­mos al­bu­mo

Mo­ky­to­ja iki kau­lų sme­ge­nų

M. Klei­naus­kie­nė – bu­vu­si ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja, ku­rios gy­ve­ni­me ne­trūks­ta veik­los, nau­jų pa­tir­čių ir bend­ra­vi­mo. Nors jau ga­lė­tų mė­gau­tis už­tar­nau­tu poil­siu, mo­kyk­los ne­pa­mir­šo – pri­rei­kus pa­va­duo­ja ko­le­gas ir ne­ke­ti­na at­si­sa­ky­ti ak­ty­vaus gy­ve­ni­mo bū­do.

Mo­te­ris mėgs­ta ke­liau­ti, tad, pa­si­tai­kius pro­gai, sten­gia­si ap­lan­ky­ti vis nau­jas ša­lis. Ji taip pat kon­sul­tuo­ja mo­te­ris gro­žio klau­si­mais, da­li­ja­si ži­nio­mis apie „Ma­ry Kay“ kos­me­ti­kos prie­mo­nes. Ta­čiau vie­na ryš­kiau­sių jos sa­vy­bių – nuo­la­ti­nis no­ras mo­ky­tis ir at­ras­ti ką nors nau­ja.

The post Me­tai – tai iš­min­tis ir ge­bė­ji­mas džiaug­tis kiek­vie­na die­na appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

„Žemaičio“ nuotr.

Mies­te­lio „ap­šva­ri­ni­mo“ pre­liu­di­ja

Šį pa­sa­ko­ji­mą pra­dė­ki­me iš to­liau, ci­tuo­da­mi MVD Tel­šių ap­skri­ties sky­riaus vir­ši­nin­ko pa­pul­ki­nin­kio Ov­či­ni­ko­vo tar­ny­bi­nį pra­ne­ši­mą Lie­tu­vos SSR vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui ge­ne­ro­lui ma­jo­rui J. Bar­ta­šiū­nui: „1946 m. bir­že­lio 7 d. apie 23 val. ne­ži­no­ma gink­luo­ta 25–30 žmo­nių gau­ja, da­lis jų vil­kė­jo rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­rių uni­for­mo­mis, už­puo­lė pi­lie­čio Kos­to Zu­ba­vi­čiaus, Ig­no sū­naus, gy­ve­nan­čio Šar­ne­lės kai­me, Al­sė­džių vals­čiu­je, ūkį.

Už­puo­li­mo me­tu ban­di­tai nu­žu­dė pi­lie­tį Zu­ba­vi­čių ir rau­do­no­sios ar­mi­jos lei­te­nan­tą Kons­tan­ti­ną Fro­lo­vą, ku­ris tuo me­tu ato­sto­ga­vo Kos­to Zu­ba­vi­čiaus na­muo­se, nes ke­ti­no ves­ti jo duk­te­rį. Iš lei­te­nan­to bu­vo paim­ti do­ku­men­tai ir or­di­nai.

The post Drą­sūs par­ti­za­nų iš­puo­liai Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Nuot­r. iš as­me­ni­nio Da­lios JAKŠ­TIE­NĖS al­bu­mo

Nuo mo­kyk­li­nių skel­bi­mų iki ta­py­bos

Da­lia gi­mė 1964 me­tais Už­pel­kių kai­me, Pla­te­lių se­niū­ni­jo­je. Pieš­ti, pri­si­me­na, la­bai mė­go nuo vai­kys­tės. Mo­kyk­lo­je ta­da ne­bu­vo spaus­din­tu­vų nei ki­tų prie­mo­nių, tai kai rei­kė­da­vo pa­ra­šy­ti ir pa­puoš­ti ko­kį skel­bi­mą, vi­sa­da tal­kin­da­vo.

Paš­ne­ko­vė Kau­no me­no mo­kyk­lo­je stu­di­ja­vo siu­vi­nė­ji­mą, tuo pat me­tu ypa­tin­gai do­mė­jo­si pie­ši­mu ir ta­py­ba. Su bu­vu­siu kla­sės drau­gu Al­giu Jakš­tu su­kū­ru­si šei­mą, užau­gi­no tris sū­nus – Val­de­ma­rą, Va­len­tą ir Ne­ri­jų.

„Vai­kams paau­gus pra­dė­jom mo­ky­tis. Pir­ma­sis į ar­chi­tek­tū­rą Vil­niu­je įsto­jo Val­de­ma­ras, po me­tų aš su­gal­vo­jau sto­ti į Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­tą mo­ky­tis kos­tiu­mo di­zai­no, dar ki­tais me­tais stu­di­juo­ti įsto­jo Va­len­tas. Kar­tu va­žiuo­da­vom su juo iš Pla­te­lių į pa­skai­tas Tel­šiuo­se. Vy­ras tuo me­tu dir­bo už­sie­ny­je – pa­dė­jo stu­den­tau­jan­tiems. Aš, be­je, gau­da­vau sti­pen­di­ją už ge­rą mo­ky­mą­si“, – su šyp­se­na apie dvie­jų sū­nų ir jos pa­čios stu­di­jų me­tus kal­bė­jo Da­lia.

The post Gy­ve­ni­mo spal­vos – dro­bė­je ir sce­no­je appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Da­lios MA­ČIUI­TIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Kai mėgs­ti ke­liau­ti ir skai­ty­ti

Ka­dan­gi vis­kas pra­si­dė­jo nuo skai­tan­čių mo­te­rų klu­bo, pir­miau­sia tei­ra­vo­mės plun­giš­kės, kaip ji ta­po šio klu­bo na­re. Vys­tant šei­mos vers­lą, lai­ko vi­so­kiom „už­kla­si­nėms“ veik­loms, re­gis, tu­rė­tų lik­ti tik zui­kio aša­ros, ta­čiau Da­lia sku­ba su­griau­ti šį mi­tą. Ji pa­sa­ko­jo vi­sa­da bu­vu­si ak­ty­vi ir ne­nu­sė­din­ti vie­to­je, kar­tą su­bū­ru­si ke­lias drau­ges lei­do­si į dvi­ra­čių žy­gį po gra­žiau­sias ra­jo­no apy­lin­kes. Vi­są žy­gį ap­ra­šė ir pa­skel­bė so­cia­li­nia­me tink­le, taip su­lau­kė ne­ma­žo su­si­do­mė­ji­mo.

Pa­ma­čiu­si Da­lios įra­šus, su ja su­si­sie­kė skai­tan­čių mo­te­rų klu­bo va­do­vė Rai­mon­da Bie­liaus­kie­nė ir pa­kvie­tė pri­si­jung­ti prie klu­bo veik­los. Klu­bas in­ten­sy­viai ke­liau­ja po li­te­ra­tū­ri­nes vie­tas, o pa­ti Da­lia mėgs­ta ir ke­liau­ti, ir skai­ty­ti, tad to­kio pa­siū­ly­mo ne­ga­lė­jo ne­priim­ti.

The post Iš­šū­kis priim­tas ir įveik­tas appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Aud­ro­nės SIAU­TI­LIE­NĖS nuo­tr.

Kny­gų skai­ty­mas nė­ra nuo­bo­dus

Skai­ty­mo iš­šū­kis „Va­sa­ra su kny­ga“ šie­met į kny­gų pa­sau­lį kvie­tė ner­ti azar­tiš­ku šū­kiu „Tris kar­tus dau­giau įspū­džių“.

Pag­rin­di­nis šios gra­žios ak­ci­jos tiks­las yra ska­tin­ti vi­suo­me­nės do­mė­ji­mą­si li­te­ra­tū­ra ir lau­žy­ti ste­reo­ti­pus, kad skai­ty­mas yra nuo­bo­dus ar pri­va­lo­mas už­siė­mi­mas. Or­ga­ni­za­to­riai pa­si­rū­pi­no, kad tai­syk­lės bū­tų kuo lanks­tes­nės, to­dėl iš­šū­kio da­ly­viai ga­lė­jo re­gist­ruo­ti ne tik iš bib­lio­te­kos pa­si­sko­lin­tas, bet ir nuo­sa­vas kny­gas.

The post Kny­ga – gy­ve­ni­mo džiaugs­mas ir lan­gas į pa­sau­lį appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.