„Šo­kio vi­zi­jos“ nuo­tr.

Nuo ae­ro­bi­kos iki „Šo­kio vi­zi­jos“

Ko­lek­ty­vui nuo pat su­si­kū­ri­mo va­do­vau­jan­ti Sand­ra Jaz­daus­kie­nė pri­si­mi­nė, kad vis­kas pra­si­dė­jo nuo no­ro spor­tuo­ti. Iš pra­džių vie­to­je ne­nus­tygs­tan­čios mo­te­rys ir mer­gi­nos žai­dė tink­li­nį, krep­ši­nį, vė­liau rin­ko­si į ae­ro­bi­kos ir ka­la­ne­ti­kos už­siė­mi­mus. Pa­ma­žu at­si­ra­do šo­kiai, ban­dy­ta šok­ti ir pra­mo­gi­nius šo­kius, ir val­są.

Ta­čiau ap­lin­ky­bės taip su­si­klos­tė, kad te­ko pa­keis­ti po­bū­dį. „Vie­nas ko­ją pa­si­su­ko, ki­tam dar kaž­kas at­si­ti­ko – taip ir su­by­rė­jo po­re­lės, ėmėm šok­ti tik mo­te­rys. Nuo pat su­si­kū­ri­mo ko­lek­ty­ve šo­ko Ali­na, Vil­ma, Ži­vi­lė, Va­le­ri­ja, Rū­ta, Jū­ra­tė. Atė­jo daug nau­jų pui­kių šo­kė­jų, vi­sos esa­me drau­gės. Ma­nau, dau­gu­ma šoks dar il­gai“, – kal­bė­jo S. Jaz­daus­kie­nė.

Ko­lek­ty­vas tu­rė­jo „Kal­nų“ pa­va­di­ni­mą, bet atė­jo me­tas jį pa­keis­ti. Idė­ją da­bar­ti­niam da­vė šo­kė­jos Rū­tos Mic­kū­nai­tės tė­tis. Jis me­tė min­tį: jei Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kraš­tas neat­sie­ja­mas nuo poe­to Vy­tau­to Ma­čer­nio „Vi­zi­jų“, tad ko­dėl ir šo­kė­jos ne­ga­lė­tų tu­rė­ti sa­vo vi­zi­jos?! Ši min­tis mo­te­rims pa­ti­ko ir ko­lek­ty­vas daug ne­svars­tęs pa­si­va­di­no „Šo­kio vi­zi­ja“.

Per du de­šimt­me­čius mo­te­rų gru­pė au­go, kei­tė­si jos na­rės, iš­ban­dė įvai­rius šo­kių sti­lius, da­ly­va­vo kon­kur­suo­se, pel­nė ap­do­va­no­ji­mų, tarp jų – ir „Grand Prix“ Pa­lan­go­je vy­ku­sia­me šo­kių kon­kur­se. Ta­čiau, svar­biau­sia, iš­li­ko no­ras šok­ti ir bū­ti kar­tu.

Vie­na iš sen­bu­vių – iš Al­sė­džių re­pe­tuo­ti at­vyks­tan­ti Vil­ma Bud­rec­kie­nė. Ji kal­bė­jo, kad šo­kis jau se­niai yra ta­pęs svar­bia jos gy­ve­ni­mo da­li­mi. „Šo­kiai – ma­no ho­bis. Tai veik­la, ku­ri man tei­kia daug džiaugs­mo. Ga­liu pa­mirš­ti vi­sus rū­pes­čius ir tie­siog mė­gau­tis aki­mir­ka. Pri­si­jung­ti prie „Šo­kio vi­zi­jos“ ma­ne pa­kvie­tė drau­gė, o da­bar neį­si­vaiz­duo­ju sa­vo gy­ve­ni­mo be šio ko­lek­ty­vo. Kiek­vie­nas kon­cer­tas, su­šok­tas šo­kis pa­lie­ka daug ge­rų pri­si­mi­ni­mų“, – pa­sa­ko­jo Vil­ma.

O šo­kė­ja Va­le­ri­ja Lenkauskienė, pa­klaus­ta, kur ko­lek­ty­vo stip­ry­bės šal­ti­nis, at­sa­kė: „Tai va­do­vė Sand­ra. Ji yra vi­sa­pu­siš­kai ta­len­tin­gas žmo­gus, mū­sų pa­si­di­džia­vi­mas: vi­są gy­ve­ni­mą ji dai­nuo­ja, mo­ko, šo­ka, dir­ba su ma­žai­siais šo­kė­jais. Tu­rė­ti to­kį žmo­gų mies­te­liui yra di­džiu­lė lai­mė ir sėk­mė.“

Sce­no­je – drau­gys­tė ir šo­kio ma­gi­ja

Ju­bi­lie­ji­nį kon­cer­tą ener­gin­gu pa­si­ro­dy­mu pra­dė­jo pa­čios ju­bi­lia­tės. Ren­gi­nį ve­dė pa­ty­ru­si ve­dė­ja – Kris­ti­na Ge­lum­bic­kie­nė, ku­ri vi­są va­ka­rą ne­slė­pė su­si­ža­vė­ji­mo ko­lek­ty­vo ener­gi­ja, mo­te­riš­ku ža­ve­siu ir šo­kių įvai­ro­ve. Svei­ki­ni­mų su­lauk­ta iš bi­čiu­lių, su ku­riais per dau­ge­lį me­tų už­si­mez­gė tvir­ta drau­gys­tė. Pir­mie­ji kal­va­riš­kes pa­svei­ki­no taip pat S. Jaz­daus­kie­nės va­do­vau­ja­mo ko­lek­ty­vo „Sruo­joks“ vy­rai, žiū­ro­vams su­šo­kę įspū­din­gą šo­kį „Kal­viai“. Net­ru­kus abie­jų ko­lek­ty­vų šo­kė­jai ir šo­kė­jos su­si­jun­gė pui­kiam bend­ram pa­si­ro­dy­mui.

Nuo­tai­kin­gą pa­si­ro­dy­mą do­va­no­jo ir kai­my­nai – Se­dos mo­te­rų an­samb­lis „Mit­ru­lis“. Jų šo­kis „Ma­ry­tė mė­ly­na­kė“ su­lau­kė nuo­šir­džių žiū­ro­vų ova­ci­jų. Dai­no­mis ju­bi­lia­tes svei­ki­no Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kul­tū­ros cent­ro vo­ka­li­nis an­samb­lis „Cres­cen­do“, va­do­vau­ja­mas Kris­ti­nos Mi­ka­laus­kai­tės-Gri­cės, prieš sa­vai­tę taip pat mi­nė­jęs sa­vo dvi­de­šimt­me­tį. Vieš­nios iš Gargž­dų – ko­lek­ty­vas „Gargž­dė“ – pa­ren­gė links­mą li­ni­ji­nių šo­kių po­pu­ri. Iš Tel­šių ra­jo­no, Ne­va­rė­nų, at­vy­ku­sios šo­kė­jos ste­bi­no iš­skir­ti­niais kos­tiu­mais ir eg­zo­tiš­ka mu­zi­ka. Ke­le­tą dai­nų do­va­no­jo ir vo­ka­li­nis inst­ru­men­ti­nis an­samb­lis „Da­gi­la“ iš Plun­gės (vad. Ri­ta Džiau­gie­nė).

Ypa­tin­gą vie­tą „Šo­kio vi­zi­jos“ veik­lo­je jau ke­le­tą me­tų uži­ma švie­sų šo­kiai, ruo­šia­mi spe­cia­liai kas­met Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je vyks­tan­čiam švie­sų fes­ti­va­liui. Ir ju­bi­lie­ji­nį va­ka­rą kul­tū­ros cent­re už­ge­si­nus švie­sas, šo­kė­jos į sce­ną žen­gė su įspū­din­gais švie­čian­čiais spar­nais. At­ro­dė, tar­si sce­no­je sklan­dy­tų spin­din­čios fė­jos. Šis pa­si­ro­dy­mas nu­ste­bi­no net daug ma­čiu­sius žiū­ro­vus ir dar kar­tą įro­dė, kad ko­lek­ty­vas ne­sto­ko­ja kū­ry­biš­ku­mo bei drą­sos ieš­ko­ti nau­jų iš­raiš­kos for­mų.

Kal­va­riš­kės tą va­ka­rą kiek­vie­ną šo­kį šo­ko pa­si­puo­šu­sios vis ki­tais itin sti­lin­gais ap­da­rais bei ža­vė­jo įspū­din­go­mis šo­kių kom­po­zi­ci­jo­mis, ku­rios tik­rai ne­pa­da­ry­tų gė­dos jo­kiam ren­gi­niui. Ju­bi­lia­tės pri­sta­tė ir su­dė­tin­gą li­ni­ji­nių šo­kių kom­po­zi­ci­ją, ku­riai pa­reng­ti pri­rei­kė dau­gy­bės re­pe­ti­ci­jų. Ju­bi­lie­ji­nis va­ka­ras tru­ko nei daug, nei ma­žai – net 2,5 va­lan­dos. Lai­kas pra­bė­go ne­pas­te­bi­mai, o pui­ki nuo­tai­ka iš sce­nos už­krė­tė vi­są sa­lę.

Di­džiau­sia do­va­na – bu­vi­mas kar­tu

Ju­bi­lie­jus ne­bū­tų toks jaut­rus be pa­dė­kų žmo­nėms, ku­rie per dvi­de­šimt me­tų ta­po neat­sie­ja­ma ko­lek­ty­vo da­li­mi. S. Jaz­daus­kie­nė dė­ko­jo šo­kė­joms už mei­lę šo­kiui, kant­ry­bę, re­pe­ti­ci­joms ski­ria­mą lai­ką, šyp­se­nas, drau­gys­tę ir pa­si­ti­kė­ji­mą. „Net sun­ku pa­ti­kė­ti, kaip grei­tai pra­bė­ga lai­kas. At­ro­do, vi­sai ne­se­niai žen­gė­me pir­muo­sius žings­nius, o šian­dien tu­ri­me tiek daug pri­si­mi­ni­mų, kon­cer­tų, ke­lio­nių ir bend­rų iš­gy­ve­ni­mų. Jūs esa­te ma­no stip­ry­bė, įkvė­pi­mas ir di­džiau­sias šio ko­lek­ty­vo tur­tas“, – jaut­riai kal­bė­jo va­do­vė.

Vi­soms bu­vu­sioms ir da­bar­ti­nėms šo­kė­joms ji įtei­kė ma­žas do­va­nė­les bei gė­lių. Ypa­tin­gų ap­lo­dis­men­tų kvie­čia­mos į sce­ną su­lau­kė ko­lek­ty­vo sen­bu­vės Vi­da Sra­gaus­kie­nė bei Va­le­ri­ja Len­kaus­kie­nė; pa­sta­ro­ji, nors sce­no­je ne­be­pa­si­ro­do, mie­lai iki šiol da­ly­vau­ja re­pe­ti­ci­jo­se, pa­de­da or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nius.

Vi­sų šo­kė­jų var­du kal­bė­ju­si Rū­ta Mic­kū­nai­tė dė­ko­jo va­do­vei Sand­rai už pa­si­ti­kė­ji­mą, as­me­ni­nį dė­me­sį kiek­vie­nai mo­te­riai, kar­tu nu­va­žiuo­tus ki­lo­met­rus ir pa­lai­ky­mą. Šil­tų žo­džių su­lau­kė ir va­do­vės šei­ma – vy­ras Ri­mas bei duk­ra Gin­ta­rė, nuo­lat pri­si­de­dan­tys prie ko­lek­ty­vo veik­los. Pa­dė­ko­ta ir pa­čių šo­kė­jų ar­ti­mie­siems už kant­ry­bę, ypač pa­sta­ruo­ju me­tu, kai pa­si­ruo­ši­mas ju­bi­lie­ji­niam kon­cer­tui pa­rei­ka­la­vo daug lai­ko. Ap­si­ka­bi­ni­mai bei mo­te­rų aky­se su­ži­bu­sios aša­ros liu­di­jo, kiek daug joms reiš­kia šis ko­lek­ty­vas.

Svei­ki­ni­mų ne­gai­lė­jo ir bend­ruo­me­nės at­sto­vai. Že­mai­čių Kal­va­ri­jos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Bro­nius Klei­naus­kas di­džia­vo­si šo­kan­čio­mis sa­vo kraš­to mo­te­ri­mis ir lin­kė­jo, kad „jų švie­sos spar­nai nu­švies­tų ke­lią į pa­sau­lį ir apie Že­mai­čių Kal­va­ri­ją su­ži­no­tų kuo dau­giau žmo­nių. Šo­ki­te, mer­ge­lės, dar tris­de­šimt me­tų!“.

Svei­ki­ni­mus ir pa­dė­ką nuo ra­jo­no me­ro ko­lek­ty­vui įtei­kė vi­ce­me­ras Žyd­rū­nas Pu­raus­kis, kiek­vie­nai šo­kė­jai įtei­kęs po ro­žę. Ko­lek­ty­vą svei­ki­no ir Že­mai­ti­jos ka­de­tų gim­na­zi­jos lai­ki­no­ji va­do­vė Dai­va Gra­ma­lie­nė, ki­ti bi­čiu­liai bei sve­čiai. Mu­zi­ki­nį svei­ki­ni­mą do­va­no­jo kul­tū­ros cent­ro est­ra­di­nė gru­pė „Vin­ta­žas“, kar­tu su S. Jaz­daus­kie­ne ir vi­sa sa­le už­trau­kę dai­ną „Pasveikinkit vieni kitus“.

Dvi­de­šimt­me­čio ju­bi­lie­jų vai­ni­ka­vo va­ka­ras su karš­tais ce­pe­li­nais, šven­ti­niu tor­tu bei „Vin­ta­žo“ dai­no­mis ir šo­kiais, ku­riuos dar il­go­kai šo­ko vi­si su­si­rin­ku­sie­ji.

Ren­gi­nio ve­dė­ja Kris­ti­na taik­liai pa­ste­bė­jo, kad lai­min­gas žmo­gus yra tas, ku­ris šo­ka. „Šo­kio vi­zi­jos“ mo­te­rys tai pa­tvir­ti­na jau dvi­de­šimt me­tų – ir, spren­džiant iš jų spin­din­čių akių, sa­vo vi­zi­jas jos šoks dar il­gai.

The post „Šo­kio vi­zi­ja“ – dvi­de­šimt me­tų kar­tu appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Pro­fe­si­nis ke­lias

Paš­ne­ko­vės Ne­rin­gos vai­kys­tė ir paaug­lys­tė pra­bė­go tarp Rie­ta­vo ir Plun­gės. Pen­kio­li­kos kar­tu su ma­ma ap­si­gy­ve­nu­si Rie­ta­ve, ji grei­tai čia ra­do sa­vo vie­tą. Šil­tai pri­si­me­na baž­ny­čios jau­ni­mo veik­lą, ku­rio­je adap­tuo­tis pa­dė­jo pusb­ro­liai bei pus­se­se­rės, taip pat Lai­mos Ča­jaus­kie­nės va­do­vau­ja­mą folk­lo­ro an­samb­lį. Vė­liau, stu­di­juo­jant Klai­pė­dos pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te, mer­gi­na įsi­lie­jo į dr. Ind­rės Dir­gė­lie­nės va­do­vau­ja­mą ko­lek­ty­vą „Tau­to­sa­kos mo­kyk­la“. Bū­tent su juo 1998 me­tais iš­vy­ko į dvie­jų sa­vai­čių tarp­tau­ti­nę kon­fe­ren­ci­ją Nor­ve­gi­jo­je, ku­ri pa­li­ko neiš­dil­do­mą pir­mą­ją už­sie­nio pa­tir­tį.

Bai­gu­si L. Ivins­kio gim­na­zi­ją ir Klai­pė­do­je įgi­ju­si dar­že­lio auk­lė­to­jos bei pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bes, Ne­rin­ga ne­sus­to­jo – Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te ap­si­gy­nė So­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos ma­gist­ro laips­nį. Stu­di­jų me­tai Vil­niu­je ta­po tik­ra gy­ve­ni­mo mo­kyk­la, jau­ną as­me­ny­bę for­ma­vo ir sa­va­no­rys­tė „Ca­ri­tas“ die­nos cent­re „Vil­ties An­ge­las“, dar­bas Tra­kų pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je bei Vė­liu­čio­nių spe­cia­laus auk­lė­ji­mo ir glo­bos na­muo­se.

2002 me­tais su­grį­žu­si į Že­mai­ti­ją, pa­šne­ko­vė pra­dė­jo dirb­ti so­cia­li­ne pe­da­go­ge Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je. Kaip da­bar pri­si­me­na, tai bu­vo nuo­sta­bus, kū­ry­bin­gas lai­kas. Čia ji su­ti­ko sa­vo my­li­miau­sią Mo­ky­to­ją a. a. Juo­zą Mi­la­šių, įkū­rė vai­kų ir jau­ni­mo teat­rą „Ga­ja“, su ku­riuo ak­ty­viai ke­lia­vo po re­gio­ną ir fes­ti­va­lius. Jau­na spe­cia­lis­tė su pa­si­di­džia­vi­mu va­do­va­vo Jau­nų­jų šau­lių kuo­pai, vė­liau dir­bo Plun­gės vai­kų na­muo­se bei Ni­dos vai­kų dar­že­ly­je. Šis dar­bas dar la­biau iš­plė­tė pro­fe­si­nį aki­ra­tį ir iš­mo­kė priim­ti bei my­lė­ti ki­tą, ki­to­kį net ta­da, kai be ga­lo sun­ku. Jau­na mo­te­ris ta­da ne­ga­lė­jo įtar­ti, kad šios sa­vy­bės jai taps pa­ma­ti­nės au­gi­nant duk­rą.

Iš­girs­ta diag­no­zė ir per­si­kė­li­mas į Lon­do­ną

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta, kad tik­ra­sis gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mas pra­si­dė­jo tuo­met, kai duk­rai Rus­nei atė­jo lai­kas pra­dė­ti lan­ky­ti mo­kyk­lą. Nuo ma­žų die­nų mer­gai­tė bu­vo itin jaut­ri, tu­rė­jo mie­go pro­ble­mų, ta­čiau pra­dė­jus lan­ky­ti mo­kyk­lą si­tua­ci­ja ta­po sun­kiai pa­ke­lia­ma. Paš­ne­ko­vė iki šiol pri­si­me­na, kaip sė­dė­da­vo prie kla­sės du­rų ir lauk­da­vo ver­kian­čios duk­ros. Po vi­zi­tų į Vai­ko rai­dos cent­rą mer­gai­tei bu­vo nu­sta­ty­tas ge­ne­ra­li­zuo­to ne­ri­mo su­tri­ki­mas. Nus­kam­bė­jo fra­zė „Mo­ky­ki­tės su tuo gy­ven­ti.“

„Gy­ve­ni­mas du­žo į šu­kes, apie kar­je­rą ar mėgs­ta­mą dar­bą te­ko pa­mirš­ti. Nuo tos aki­mir­kos tu­rė­jau tik vie­ną no­rą – kad ma­no vai­kas bū­tų lai­min­gas“, – pa­sa­ko­jo Ne­rin­ga.

2016 me­tais, pa­de­dant bi­čiu­liams, šei­ma priė­mė drą­sų spren­di­mą kraus­ty­tis į Lon­do­ną. Mo­te­ris ten bai­gė Met­ro­po­li­ta­no uni­ver­si­te­tą ir įgi­jo vers­lo va­dy­bos ba­ka­lau­ro laips­nį. Tuo tar­pu duk­rai Rus­nei vy­res­nė­se kla­sė­se dėl stre­so iš­si­vys­tė se­lek­ty­vus mu­tiz­mas – ne­ri­mo su­tri­ki­mas, ka­da as­muo kal­ba tik su pa­čiu ar­ti­miau­siu žmo­gu­mi. Tik ta­da še­šio­lik­me­tei mer­gai­tei bu­vo diag­no­zuo­tas aukš­to funk­cio­na­lu­mo au­tiz­mas, kas at­vė­rė du­ris gau­ti spe­cia­li­zuo­tą pa­gal­bą na­muo­se.

Šian­dien Rus­nei – jau dvi­de­šimt. Nors au­tiz­mo su­tri­ki­mai kol kas ri­bo­ja ga­li­my­bes stu­di­juo­ti, mer­gi­na ra­do sa­vo vie­tą pa­sau­ly­je. Nuo tre­jų me­tų pra­dė­ju­si pieš­ti, šian­dien ji yra ky­lan­ti jau­na me­ni­nin­kė ir skait­me­ni­nio me­no at­sto­vė.

Rus­nės ta­len­tas jau su­lau­kė neei­li­nio pri­pa­ži­ni­mo, jos dar­bai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi ne tik Ry­tų Lon­do­no bib­lio­te­ko­se, bet ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­je Lon­do­ne bei pa­čia­me Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės Par­la­men­te. Ma­ma su duk­ra ne­nus­to­ja ju­dė­ti į prie­kį, kar­tu lan­ko te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus ir pla­nuo­ja nau­jas pa­ro­das. Paš­ne­ko­vė ti­ki, kad ne­tru­kus duk­ra ga­lės rea­li­zuo­ti sa­vo sva­jo­nę stu­di­juo­ti taip my­li­mą iliust­ra­ci­jų me­ną ir in­ter­ne­to žai­di­mų di­zai­ną.

Da­lin­da­ma­si sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja Ne­rin­ga pa­brė­žė, kad jos tiks­las yra ne su­ža­din­ti ap­lin­ki­nių gai­les­tį, bet prie­šin­gai – pa­kvies­ti vi­suo­me­nę keis­tis. Ji krei­pia­si į kiek­vie­ną iš mū­sų su di­de­liu pra­šy­mu:

„Jei­gu pa­ma­ty­si­te gat­vė­je, au­to­bu­se ar ki­to­je vie­šo­je vie­to­je nu­kri­tu­sį, kly­kian­tį, be­si­spar­dan­tį vai­ką ir tė­vus, ban­dan­čius jį nu­ra­min­ti, – ne­smer­ki­te, ne­py­ki­te, ne­sa­ky­ki­te, kad tė­vai ne­mo­ka auk­lė­ti sa­vo vai­ko. Tie­siog priei­ki­te, pa­glos­ty­ki­te tė­vams pe­tį ir pa­sa­ky­ki­te – aš no­riu už­ka­bin­ti jums did­vy­rio me­da­lį. Ko­vo­ti dėl sa­vo vai­ko ge­ro­vės ir tuo pat me­tu jaus­ti bend­ruo­me­nės ne­ga­ty­vą yra neap­sa­ko­mai sun­ku“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Ak­ty­viai įsi­trau­kė į vie­tos bend­ruo­me­nę

Šian­dien Ne­rin­ga Rie­ta­ve – ga­na daž­na vieš­nia. Pir­ma­sis vi­zi­tas po dau­ge­lio me­tų bu­vo į Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jų. Čia 2024 m. bu­vo su­reng­tas ant­ro­sios jos ei­lė­raš­čių kny­gos „Tai, kas svar­bu“ pri­sta­ty­mas (pir­mo­ji kny­ga „Žmo­gui rei­kia žmo­gaus“ iš­leis­ta 2023 me­tais).

Vė­liau už­si­mez­gė drau­gys­tė su Rie­ta­ve vei­kian­čio­mis so­cia­li­nė­mis dirb­tu­vė­mis ir su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių glo­bos bend­ri­ja „Vil­tis“. Paš­ne­ko­vė ta­po Rie­ta­vo kraš­tie­čių klu­bo na­re. Pra­si­dė­jo ren­gi­niai, iš­vy­kos su Rie­ta­vo tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to li­te­ra­tų klu­bu „Švie­sa“. Dar vė­liau mo­te­ris su­lau­kė pa­siū­ly­mo tap­ti Rie­ta­vo gar­bės am­ba­sa­do­re ir su džiaugs­mu bei pa­si­di­džia­vi­mu jį priė­mė.

Il­gai­niui už­si­mez­gė la­bai šil­ti ry­šiai su Rie­ta­vo Ire­nė­jaus Ogins­kio vie­šą­ja bib­lio­te­ka ir My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­la. Bū­tent pa­sta­ro­jo­je N. Ab­lin­gy­tė-Mic­ke­vi­čė per­nai su­ren­gė sa­vo tre­čio­sios kny­gos „Die­vo lai­kas po dru­ge­lio ženk­lu“ pri­sta­ty­mą.

Prieš or­ga­ni­zuo­jant tre­čio­sios kny­gos lei­dy­bą mo­te­ris ėmė svars­ty­ti, kaip ga­lė­tų pa­ska­tin­ti vai­kus ra­šy­ti, o jau ra­šan­čius – at­si­ver­ti. Pa­ti ra­šy­ti pra­dė­jo nuo sep­ty­ne­rių, bet vie­šin­ti sa­vo kū­ry­bą ėmė tik su­lau­ku­si ke­tu­rias­de­šim­ties. Tik ta­da atė­jo su­pra­ti­mas, kiek daug pra­ras­ta per tuos me­tus, ir no­ras pa­dė­ti, kad ki­ti ne­be­kar­to­tų jos klai­dų. Ve­da­ma šios min­ties, mo­te­ris su­ra­do lė­šų ir iš­lei­do rie­ta­viš­kės moks­lei­vės Dei­man­tės Gu­dai­ty­tės pir­mą­ją poe­zi­jos kny­gą.

„Dei­man­tės kny­gą ne­ti­kė­tai pri­sta­tė­me ma­no kny­gos pri­sta­ty­mo me­tu. Tai bu­vo di­džiu­lis siurp­ri­zas, kad jūs bū­tu­mė­te ma­tę mer­gi­nos džiaugs­mą. Da­bar po tru­pu­tį ruo­šia­me spau­dai jau­no poe­to Ei­man­to Pla­ta­kio kny­gą, tik šį kar­tą jau be pa­slap­čių. Jos lei­dy­bą pa­ža­dė­jo pa­rem­ti Rie­ta­vo kraš­tie­čių klu­bas“, – džiau­gė­si rie­ta­viš­kė.

Na­muo­se – pen­kios ka­tės ir ta­py­bos dirb­tu­vės

Paš­ne­ko­vės šir­dis dai­nuo­ja kal­bant ne tik apie poe­zi­ją, bet ir apie mu­zi­ką. Kur­ti dai­nas ir mo­ky­tis gro­ti gi­ta­ra Ne­rin­ga pra­dė­jo bū­da­ma aš­tuo­nio­li­kos. Pa­si­rin­ko dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos sti­lių ir da­bar vis pa­sva­jo­ja iš­leis­ti pir­mą sa­vo dai­nų al­bu­mą. Tie­sa, ko­ky­biš­kos mu­zi­kos lei­dy­ba rei­ka­lau­ja di­des­nių fi­nan­si­nių re­sur­sų nei poe­zi­ja ar ta­py­ba, to­dėl šis su­ma­ny­mas ra­miai lau­kia sa­vo ei­lės.

Ap­si­gy­ve­nu­si Lon­do­ne pa­šne­ko­vė pri­si­mi­nė ir kitą sa­vo aist­rą – pie­ši­mą. Kad ga­li pieš­ti, pa­ju­to dar be­si­mo­ky­da­ma Rie­ta­vo L. Ivins­kio gim­na­zi­jo­je, kai kla­sės auk­lė­to­ju ta­po dai­lės mo­ky­to­jas Do­na­tas Ku­čins­kas. Vė­liau pie­ši­mo tech­ni­kas to­bu­li­no uni­ver­si­te­te. O praė­jus daug me­tų, jau Lon­do­ne, kar­tą dai­na­vo lie­tu­vės dai­li­nin­kės Dai­nos Kiss pa­ro­dos ati­da­ry­me. At­si­dė­ko­da­ma Dai­na jai įtei­kė mai­še­lį su pie­ši­mo reik­me­nim ir pa­sa­kė – piešk.

„Nu­si­pir­kau dro­bių, ak­ri­lo da­žų ir nu­pie­šiau sa­vo vai­kui an­ge­lą. Ši­tą pa­veiks­lą va­di­nu mu­zi­ka, nes man mu­zi­ka ir an­ge­las sa­vo pra­sme yra la­bai pa­na­šūs. Ma­ne per gy­ve­ni­mą vi­sa­da ne­šė an­ge­lai – mu­zi­kos, poe­zi­jos, dai­lės. Vi­sa­da kė­lė iš tam­siau­sių duo­bių, bu­vo at­ra­ma sun­kiau­siais mo­men­tais. Kai ta­piau tą pa­veiks­lą, su­dė­jau vi­są sa­vo mo­ti­niš­ką mei­lę. Gal­būt to­dėl jį ma­ty­da­mi žmo­nės sa­ko, kad ši­tas dar­bas ypa­tin­gas“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Rie­ta­viš­kė at­vi­ra­vo, kad ku­ria, nes jai tai yra įdo­mu, tik­ra, au­ten­tiš­ka ir lei­džia sie­lai skris­ti. O kai pa­jun­ta, kad sie­lai rei­kia nu­si­ra­mi­ni­mo, čium­pa į ran­kas vir­ba­lus ir mez­ga ką nors jau­kaus. Ar­ba ei­na pa­glos­ty­ti sa­vo ka­čių, ku­rių tu­ri net pen­kias – ke­tu­rias Lon­do­ne ir vie­ną Rie­ta­ve.

The post Gy­ve­ni­mas su vil­ti­mi tarp Lon­do­no ir Rie­ta­vo appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Mar­kų, anks­čiu va­din­tų Pus­tel­ni­ku, Rau­do­na­ja­me dva­re XX a. pra­džio­je vei­kė ner­vų li­gų li­go­ni­nė-sa­na­to­ri­ja. Ten M. K. Čiur­lio­nis pra­lei­do pa­sku­ti­nius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus, ten ir mi­rė.

Me­mo­ria­li­nės kom­po­zi­ci­jos ati­da­ry­me da­ly­va­vo abie­jų ša­lių – Lie­tu­vos ir Len­ki­jos – pre­zi­den­tai. Len­ki­jos pre­zi­den­tas Ka­ro­lis Naw­roc­kis sa­vo kal­bo­je ak­cen­ta­vo ša­lis sie­jan­čią šios įam­ži­ni­mo vie­tos mi­si­ją: „La­bai džiau­giuo­si, kad čia lan­ky­sis šio kraš­to gy­ven­to­jai, taip pat at­va­žiuos tu­ris­tai ir jie pa­ma­tys čia įam­žin­tą Vi­du­rio Eu­ro­pos is­to­ri­jos dva­sią.“

Tu­ris­tams tik­rai pa­ran­ku ap­lan­ky­ti Mar­kus: va­žiuo­jant per Var­šu­vą te­rei­kia tik šiek tiek iš­suk­ti iš mies­tą ker­tan­čios au­tost­ra­dos. O iš­suk­ti ver­ta. Plun­giš­kiams ypač. Ne tik dėl M. K. Čiur­lio­nio są­sa­jų su Plun­ge, bet ir dėl da­bar­ti­nio įam­ži­ni­mo ženk­lų – kop­lyts­tul­pį ir sto­gas­tul­pį su­kū­rė pla­te­liš­kis me­džio dro­žė­jas An­ta­nas Vaš­kys, kry­žius nu­ka­lė al­sė­diš­kis kryž­dir­bys Ar­tū­ras Pla­ta­kis.

Ant cor­ten plie­no (na­tū­ra­liai pa­laips­niui rū­di­jan­čio me­ta­lo) plokš­tės lie­tu­vių, len­kų ir ang­lų kal­bo­mis už­ra­šy­ti M. K. Čiur­lio­nio žo­džiai: „Kuo pla­čiau žmo­gaus sie­la spar­nus iš­skleis, kuo di­des­nį ra­tą ap­suks, …tuo lai­min­ges­nis bus žmo­gus.“ Teks­tą pa­rin­ko M. K. Čiur­lio­nio kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jas Ra­dos­la­was Oku­licz-Ko­za­ry­nas. Jis tei­gia, kad „Čiur­lio­nio ne­ga­li­ma aiš­kin­ti tik kaip lie­tu­vių na­cio­na­li­nio me­ni­nin­ko. Jo kū­ry­ba gi­mė pla­tes­nia­me Vi­du­rio Eu­ro­pos kul­tū­ri­nia­me lau­ke, ku­ria­me su­si­ti­ko lie­tu­viš­kos, len­kiš­kos, eu­ro­pi­nio sim­bo­liz­mo ir mo­der­niz­mo tra­di­ci­jos.“

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to, ini­ci­ja­vu­sio me­ni­nin­ko mir­ties vie­tos įam­ži­ni­mą, in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je iš­sa­miai pa­sa­ko­ja­ma apie biu­rok­ra­ti­nius bar­je­rus, ku­riuos te­ko įveik­ti or­ga­ni­za­to­riams. Ra­šo­ma ir apie pa­stan­gas įti­kin­ti pran­ciš­ko­nių vie­nuo­ly­no, ku­rio te­ri­to­ri­jo­je dva­ras yra, va­do­vy­bę leis­ti pa­sta­ty­ti lie­tu­viš­kus at­mi­ni­mo ženk­lus. De­ja, vie­nuo­ly­nas ka­te­go­riš­kai ne­su­ti­ko, ne­bu­vo pa­si­ruo­šęs į te­ri­to­ri­ją įsi­leis­ti lan­ky­to­jų.

Ką gi da­bar pa­ma­to at­vy­kęs tu­ris­tas? Ko­kią Vi­du­rio Eu­ro­pos is­to­ri­jos dva­sią pa­jau­čia?

Vi­sa me­mo­ria­li­nė kom­po­zi­ci­ja pri­glu­du­si prie tvo­ros, vie­nuo­ly­no var­tų link ve­dan­čios gat­ve­lės pra­džio­je. Prie­šais ją – pri­va­tūs na­mai, už tvo­ros vyks­ta sta­ty­bos. Vie­na­reikš­miš­kai ky­la ankš­tu­mos įspū­dis. Dva­ro ap­lin­ką su­dar­kė, ke­lią jo link už­sto­ja vie­nuo­ly­no XX a. pa­bai­go­je pa­sta­ty­ta stan­dar­ti­zuo­to pro­jek­to mo­kyk­la-vai­kų dar­že­lis. Už­su­ko­me į vie­nuo­ly­no te­ri­to­ri­ją, užė­jo­me į baž­ny­tė­lę, bet ei­ti gi­liau į te­ri­to­ri­ją ir ieš­ko­ti pa­ties dva­ro ne­si­ry­žo­me: už mo­kyk­los – dar­žai, žai­di­mų aikš­te­lės. Lan­ky­to­jai ten tik­rai ne­pa­gei­dau­ja­mi.

Me­mo­ria­li­nė kom­po­zi­ci­ja vi­sai ki­taip at­ro­dy­tų kur nors erd­ves­nė­je ap­lin­ko­je. Kad ir ne prie pa­ties Rau­do­no­jo dva­ro, esan­čio vie­nuo­ly­no te­ri­to­ri­jos gi­lu­mo­je, bet bent jau prie var­tų – taip ne­bū­tų trik­do­mas mo­kyk­los gy­ve­ni­mas. Juk bū­riais tu­ris­tai čia tik­rai ne­plūs­ta. Be­je, apie M. K. Čiur­lio­nio at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mą šio­je vie­to­je. Ant griū­van­čio dva­ro sie­nos yra me­mo­ria­li­nė len­ta. Bet pa­žiū­rė­jęs į nuo­trau­kas pa­gal­vo­ji, kad gal ge­riau jos iš vi­so ne­bū­tų…

Idė­ja pa­gerb­ti me­ni­nin­ko at­mi­ni­mą pa­sta­tant kop­lyts­tul­pį ir sto­gas­tul­pį ki­lo Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to di­rek­to­riui Vid­man­tui Be­za­rui, ku­ris yra dir­bęs Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­riu­mi. Nusp­ręs­ta sta­ty­ti kop­lyts­tul­pius, ko­kius M. K. Čiur­lio­nis 1909 m. nu­ta­pė sa­vo pa­veiks­le „Že­mai­čių kop­lyts­tul­piai“, va­sa­ro­da­mas Plun­gė­je. „Že­mai­čių pa­vel­do­sau­gi­nin­kai yra iš­siaiš­ki­nę, kad M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­le „Že­mai­čių kop­lyts­tul­piai“ nu­ta­py­ti kop­lyts­tul­piai yra iš Ku­lių apy­lin­kių. Jie sto­vė­jo skir­tin­go­se vie­to­se, o dai­li­nin­kas juos „su­rin­ko“ į vie­ną pa­veiks­lą“, – ra­šo­ma de­par­ta­men­to in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je.

Me­džio dro­žė­jas A. Vaš­kys pa­sa­ko­jo, kad prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus jam te­ko pa­dir­bin­ti ko­pi­ją sto­gas­tul­pio, sto­vė­ju­sio prie­šais įva­žia­vi­mą į Ku­lius, ku­ris, kaip ma­no­ma, ir įam­žin­tas M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­le. Jis, daug kar­tų tai­sy­tas (nors stie­bas, An­ta­no nuo­mo­ne, iš­li­kęs ori­gi­na­lus), bu­vo tiek su­tre­šęs, kad at­kur­ti ne­bei­šė­jo. Sa­vi­val­dy­bės pa­vel­do­sau­gi­nin­ko Gin­ta­ro Ra­mo­no už­sa­ky­mu su­kur­tas nau­ja­sis kop­lyts­tul­pis bu­vo pa­sta­ty­tas to­je pa­čio­je vie­to­je.

Anks­čiau Plun­gės kraš­te sto­gas­tul­pių sto­vė­ję daug, tai liu­di­ja is­to­ri­ko My­ko­lo Brenš­tei­no su­rink­ta me­džia­ga. Ant­ra­sis pa­veiks­lo ob­jek­tas – kop­lyts­tul­pis, sto­vė­jęs Ku­lių ka­pi­nė­se, nė­ra iš­li­kęs, ta­čiau tar­pu­ka­riu bu­vo už­fik­suo­tas iš­li­ku­sio­je Ba­lio Bu­ra­čo nuo­trau­ko­je.

Vie­nas iš dar­bams pa­nau­do­tų ąžuo­lų yra iš Pla­te­lių, ki­tas – iš Lo­pai­čių. Šį kil­niam tiks­lui pa­do­va­no­jo is­to­ri­kas, Gi­lio­gi­rio dva­ro šei­mi­nin­kas Sau­lius Ka­vec­kas. „Ti­kiu, kad sto­vės bent šim­tą me­tų“, – apie sa­vo dar­bus sa­kė A. Vaš­kys.

The post Že­mai­tiš­ki kop­lyts­tul­piai Pus­tel­ni­ke appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Bu­vo ir ko pa­si­klau­sy­ti, ir ką pa­ma­ty­ti

„Suk­vie­tėm šian­dien jus pa­si­kal­bė­ti apie kryž­dir­bys­tės pa­vel­dą. Sten­gė­mės ap­jung­ti vi­są Lie­tu­vą, kad bū­tų ga­li­my­bė su­ži­no­ti, ką rei­kė­tų nu­veik­ti sa­vo kraš­te, no­rint puo­se­lė­ti kryž­dir­bys­tės pa­vel­dą. Pir­mo­je die­nos da­ly­je lau­kia pra­ne­ši­mai, o po pie­tų vyk­sim pa­žiū­rė­ti gy­vai, ką tu­ri­me čia, ap­link Pla­te­lius“, – kon­fe­ren­ci­ją pra­dė­jo Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos kul­tū­ro­lo­gė Al­do­na Kup­re­ly­tė.

Su­si­rin­ku­siuo­sius pa­svei­ki­no ir Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­rius Ra­mū­nas Ly­dis. „Sma­gu ma­ty­ti jus šią lie­tin­gą die­ną, dė­kui, kad ne­pa­bi­jo­jot ir at­va­žia­vot, bet, ži­no­kit, lie­tus Že­mai­ti­jo­je yra kaip pa­lai­mi­ni­mas, nu­plau­nan­tis vi­sa, kas yra blo­go, ir iš­skaid­ri­nan­tis min­tis. Jo dė­ka į kul­tū­ros pa­vel­dą šian­dien ga­lė­si­me pa­žiū­rė­ti nau­jo­mis aki­mis. Kiek vė­liau Al­do­na jus pa­kvies į gam­tą. Jums ir sei­lės nu­tįs, pa­ma­čius že­mai­tiš­ką kryž­dir­bys­tės pa­vel­dą. Ma­tau, kar­tu su mu­mis šian­dien yra ir meist­rų, ku­rie tuos kry­žius ga­mi­no. Mė­gau­ki­tės bu­vi­mu kar­tu, da­lin­ki­tės sa­vo pa­tir­ti­mi. Klau­sy­ki­tės su­si­kau­pę, dis­ku­tuo­ki­te at­vi­rom bur­nom ir ne­gai­lė­kit plak­ti lie­žu­viais“, – šmaikš­čiai pa­lin­kė­jo R. Ly­dis.

Se­no­sios tra­di­ci­jos prieš nau­jus vė­jus

Pir­mą­jį pra­ne­ši­mą apie kryž­dir­bius Dzū­ki­jo­je bei Su­val­ki­jo­je skai­tė Li­na Žu­kaus­kie­nė, Dzū­ki­jos ir Su­val­ki­jos sau­go­mų te­ri­to­ri­jų di­rek­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja.

Mo­te­ris pri­si­mi­nė pir­mą kar­tą Pla­te­lių dva­ro svir­ne lan­kiu­sis prieš 26-erius me­tus, tą­kart sa­kė be­veik ne­sup­ra­tu­si že­mai­tiš­kos kal­bos, tad vė­liau dar ne kar­tą te­ko su­grįž­ti – pa­ti­ku­si tiek Že­mai­ti­ja, tiek že­mai­čiai, jų kal­ba ir oru­mas, ku­ris la­bai ski­ria­si nuo dzū­kiš­ko kuk­lu­mo ir su­val­kie­tiš­ko už­da­ru­mo.

Pa­ti pra­ne­šė­ja į su­si­rin­ku­siuo­sius krei­pė­si gra­žia dzū­kų tar­me, ku­ri mū­sų kraš­tuo­se itin re­tai be­skam­ba. Mo­te­ris pa­ren­gė pra­ne­ši­mą, api­man­tį ne­ma­žą da­lį Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos, ko­le­gų pa­gal­ba su­rin­ku­si, ko­kie kryž­dir­biai dir­ba skir­tin­guo­se Dzū­ki­jos ir Su­val­ki­jos ra­jo­nuo­se, ku­rie iš jų meist­rau­ja lai­ky­da­mie­si se­nų­jų tra­di­ci­jų, o ku­rie jau dir­ba „nau­jo­viš­kai“ – taip, kaip jiems pa­tin­ka ir at­ro­do tin­ka­ma.

L. Žu­kaus­kie­nė sa­kė pa­ti esan­ti už tai, kad sta­tant nau­jus kry­žius ar res­tau­ruo­jant se­nus bū­tų iš­lai­ko­ma tam re­gio­nui bū­din­ga sti­lis­ti­ka. „Man tas re­gio­niš­ku­mas yra šven­tas da­ly­kas, vi­sa lai­mė, jau yra kū­rė­jų, ku­rie gal­vo­ja pa­na­šiai“, – kal­bė­jo vieš­nia.

Jai pri­ta­rė vie­ti­nis kryž­dir­bys An­ta­nas Vaš­kys. „Da­bar žmo­nės su­pap­ras­ti­na vis­ką, nu­su­si­na, at­si­sa­ko de­ko­ra­ty­vi­nių ele­men­tų…“ – ap­gai­les­ta­vo jis, kal­bė­da­mas apie pri­va­čias ini­cia­ty­vas.

Kry­žius, įsiū­ba­vęs tarp­tau­ti­nį konf­lik­tą

Pla­čiau apie vie­ną konk­re­tų kry­žių – Mar­cin­ko­nių kry­žių Va­rė­nos ra­jo­ne – pa­pa­sa­ko­jo Vir­gi­ni­ja Pu­ga­čiaus­kie­nė, dir­ban­ti Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko ir Čep­ke­lių vals­ty­bi­nio gam­ti­nio re­zer­va­to di­rek­ci­jo­je. Šis kry­žius – vie­nas di­džiau­sių Lie­tu­vo­je, jo aukš­tis sie­kia net 15 met­rų. Iš ki­tų jis iš­si­ski­ria ne tik įspū­din­gu dy­džiu, bet ir dviem kryž­mo­mis bei ka­mie­ne iš­ta­py­ta tris­pal­ve.

Bū­tent dėl šių ypa­ty­bių kry­žiaus sta­ty­mo is­to­ri­ja tar­pu­ka­riu vir­to tik­ru de­tek­ty­vu, apie ku­rį ra­šė net už­sie­nio spau­da.

Pir­ma­sis kry­žius šio­je vie­to­je Šv. Ka­zi­mie­ro drau­gi­jos ini­cia­ty­va bu­vo pa­sta­ty­tas 1933 me­tų gruo­džio 6-ąją, ta­čiau jau pir­mą­ją nak­tį vie­ti­nių val­di­nin­kų nu­ro­dy­mu bu­vo nu­vers­tas. Tuo me­tu Vil­nius bu­vo oku­puo­tas len­kų val­džios. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad toks sta­ti­nys su dviem kryž­mo­mis, ku­rios sim­bo­li­za­vo Lie­tu­vos vals­ty­bės her­be esan­tį dvi­gu­bą kry­žių, ir su tris­pal­ve len­kams ne­pa­ti­ko. Kai­me ki­lo ne­ra­mu­mai, bu­vo pa­siųs­tos pa­pil­do­mos sau­gu­mo pa­jė­gos. Joms pa­si­prie­ši­nę mar­cin­ko­niš­kiai bu­vo nu­baus­ti pi­ni­gi­nė­mis bau­do­mis, ak­ty­viau­si kry­žiaus gy­nė­jai net pa­siųs­ti į ka­lė­ji­mą. Gin­ti jų sto­jo Lie­tu­vos val­džia, bu­vo iš­kel­ta by­la, vy­ko teis­mai.

Ne­no­rė­da­mi gi­lin­ti konf­lik­to, len­kai pri­pa­ži­no per­len­kę laz­dą. Mar­cin­ko­niš­kiai lai­mė­jo teis­mą, o nu­griau­ta­sis kry­žius po ke­le­rių me­tų bu­vo at­sta­ty­tas ir iš­sto­vė­jo ke­lis de­šimt­me­čius iki ne­prik­lau­so­my­bės auš­ros. Vė­liau kry­žius dar ne kar­tą bu­vo per­sta­ty­tas ir sėk­min­gai sto­vi iki šiol, liu­dy­da­mas apie tai, kaip karš­tas žmo­nių ti­kė­ji­mas ir pa­trio­tiš­ku­mas vos ne­vir­to tarp­tau­ti­niu konf­lik­tu.

Vie­tos val­džios dė­me­sys

Pla­čiau apie kryž­dir­bys­tės pa­vel­dą Plun­gės ra­jo­ne ir su jo iš­sau­go­ji­mu su­si­ju­sius rū­pes­čius pa­pa­sa­ko­jo Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pa­vel­do­sau­gi­nin­kas Gin­ta­ras Ra­mo­nas. Pa­sak jo, Sa­vi­val­dy­bė kas­met ski­ria lė­šų kul­tū­ros ver­ty­bių ap­sau­gos pro­gra­mai.

Už šias lė­šas per­nai at­nau­jin­tas šv. Flo­ri­jo­no pa­mink­las, esan­tis Plun­gės cent­re. Įdo­mi de­ta­lė, kad se­niau Flo­ri­jo­nas sto­vė­jo kop­ly­čio­je ir tik vė­liau bu­vo iš­kel­tas ant aukš­tos ko­lo­nos ir ap­lin­ki­nių pra­min­tas pa­mink­lu, nors yra sau­go­mas kaip kryž­dir­bys­tės pa­vel­do pa­vyz­dys.

Ki­tas per­nai at­lik­tas dar­bas, ku­riuo pa­si­džiau­gė G. Ra­mo­nas, – Ku­liuo­se at­sta­ty­ta šv. Jur­gio kop­ly­tė­lė. Iš pra­džių pla­nuo­tas tik kos­me­ti­nis re­mon­tas, ta­čiau ke­liant kop­ly­čią į prie­ka­bą, ji vi­siš­kai sui­ro. Nusp­ręs­ta ori­gi­na­lią ir smar­kiai lai­ko pa­veik­tą šv. Jur­gio skulp­tū­rą per­duo­ti res­tau­ruo­ti ir sau­go­ti Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jui. Nau­ją šv. Jur­gį Ku­liams iš­dro­žė auk­so vai­ni­ko lau­rea­tas An­ta­nas Vis­kan­tas iš Tirkš­lių, Ma­žei­kių r. Meist­rai pa­ga­mi­no ir nau­ją ąžuo­li­nę kop­ly­čią, ku­ri kaip du van­dens la­šai pa­na­ši į se­ną­ją, čia sto­vė­ju­sią dar tar­pu­ka­riu.

Per­nai ir už­per­nai bend­ra­dar­biau­jant su Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to stu­den­tais at­nau­jin­ta apie 20 me­ta­li­nių kry­žių ir pa­mink­li­nių ak­me­nų se­no­sio­se Plun­gės mies­to ka­pi­nė­se.

G. Ra­mo­nas už­si­mi­nė ir apie ar­ti­miau­sius pla­nus kryž­dir­bys­tės sri­ty­je. Ta­me pa­čia­me Ku­lių mies­te­ly­je, Auš­ros gat­vė­je, pla­nuo­ja­ma at­nau­jin­ti griū­van­čią kop­ly­tė­lę, taip pat kop­ly­tė­lę Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, Se­dos gat­vė­je.

Pa­vel­do­sau­gi­nin­ko žvilgs­nį jau se­niai trau­kia ir du me­ta­li­niai kry­žiai, esan­tys Plun­gės mies­te, Bi­ru­tės gat­vė­je, bei dar vie­nas – Prū­sa­lių kai­mo pa­šo­nė­je. Be­je, pa­sak G. Ra­mo­no, se­nie­ji me­ta­li­niai kry­žiai nė­ra sau­go­mi kaip pa­vel­do ob­jek­tai, to­dėl re­tai su­lau­kia di­des­nio dė­me­sio. Pa­si­tai­ko ir to­kių at­ve­jų, kai at­nau­jin­da­mas kap­vie­tę žmo­gus tie­siog nu­pjau­na se­nąįį is­to­riš­kai ver­tin­gą me­ta­li­nį kry­žių ir par­duo­da jį į me­ta­lo lau­žą ar pa­me­ta kur pa­tvo­ry, o į jo vie­tą pa­sta­to ak­me­ni­nį pa­mink­lą.

Tra­di­ci­jos – gi­lios, bet ne am­ži­nos

Pa­sak G. Ra­mo­no, Plun­gė nuo se­no­jo gar­sė­ja gi­lio­mis kryž­dir­bys­tės tra­di­ci­jo­mis. Mū­sų ra­jo­ne įvai­rių kry­žių bei kop­ly­tė­lių yra ge­ro­kai dau­giau nei ki­tur. Vis tik bė­gant me­tams lie­ka vis ma­žiau meist­rų, ku­rie ge­bė­tų res­tau­ruo­ti to­kius ob­jek­tus. Be to, po tru­pu­tį nyks­ta pa­ti tra­di­ci­ja sa­vo kie­me ar ko­kioj kryž­ke­lėj sta­ty­ti to­kius sak­ra­lius ob­jek­tus, ti­kin­tis šven­tų­jų pa­lai­mos ir ap­sau­gos.

„Jei bend­ruo­me­nės ar pa­vie­niai as­me­nys ne­ma­tys pra­smės iš­sau­go­ti šią tra­di­ci­ją, vien Sa­vi­val­dy­bės pa­stan­go­mis dirb­ti­nai nie­ko ne­pa­siek­si. De­ja, da­bar žmo­nės žiū­ri at­mes­ti­nai į tuos da­ly­kus. An­tai ne­se­niai su­lau­kiau skam­bu­čio, žmo­gus pa­pa­sa­ko­jo nu­si­pir­kęs so­dy­bą, o jo­je sto­vi kop­lyts­tul­pis. Ir klau­sia: „Ką da­ry­ti su juo, man ne­rei­kia to­kio daik­to sa­vo kie­me…“ Rei­kia ar ne­rei­kia, tu­ri lik­ti, nes yra sau­go­mas“, – kal­bė­jo pa­vel­do­sau­gi­nin­kas.

in­ta­ro RA­MO­NO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

The post Kryž­dir­bys­tės pa­vel­das šian­dien appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Aušros Dirvonskienės nuotrauka

Ma­mos pra­šė ne sal­dai­nių, o pie­ši­mo są­siu­vi­nių

Že­mai­tiš­kai ir itin sve­tin­gai su­si­rin­ku­siuo­sius į tra­di­ci­nį va­sa­ros pa­ly­dė­tu­vių va­ka­rą pa­svei­ki­no mu­zie­jaus šei­mi­nin­kė Auš­ra Pet­ro­šie­nė: „At­ruo­da, da no­riė­tumēm pa­gy­ven­tė pri­si­mi­nimās, pa­laks­tyt po pėi­vas, pa­si­mau­dyt, i tėi va­karā dar ėl­gi, šėl­ti, bet da­bar jau vėsks ēn ru­de­niop. Bet tēp i tor bū­tė, grēt pra­biegs tas ru­dou, žėi­ma, viel šil­ties orā, i viel būs vāsa­ra. Tep i so­kas gy­ve­nėms ra­tu…“.

Po op­ti­miz­mu trykš­tan­čios kal­bos mo­te­ris pa­pra­šė A. Vil­nie­nės pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve ir at­skleis­ti, kaip tie jos kū­ri­niai at­si­ran­da.

Pe­da­go­gė, šį­met mo­kyk­lo­je pa­si­ti­ku­si jau tris­de­šim­tą rug­sė­jį, pri­si­mi­nė, kad pieš­ti pra­dė­jo vos ga­lė­da­ma iš­lai­ky­ti pieš­tu­ką. Au­go vien­kie­my­je, ku­rio kiek­vie­ną me­dį ir ki­tus ap­lin­kos daik­tus iki šiol pri­si­me­na la­bai ryš­kiai. Ma­mos, ei­nan­čios į par­duo­tu­vę, pra­šy­da­vo jai ma­žy­tei par­neš­ti ne sal­dai­nių, o pie­ši­mo są­siu­vi­nių. Pieš­da­vo taip go­džiai, kad per dvi ar tris die­nas pri­pieš­da­vo apie de­šimt są­siu­vi­nių – ma­mai tek­da­vo vis nau­jų pirk­ti.

Vė­liau pie­ši­mas ta­po rim­tes­niu už­siė­mi­mu. Stu­di­juo­da­ma Al­ma da­ly­vau­da­vo kon­kur­suo­se, pel­nė ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą. Ta­čiau bai­gus stu­di­jas, pra­dė­jus dirb­ti mo­kyk­lo­je ir au­gi­nant vai­kus, kū­ry­bai lai­ko li­ko vis ma­žiau.

Kai ap­lan­ko mū­zos

Ta­čiau vie­ną die­ną, žiū­rė­da­ma, kaip pie­šia jos mo­ki­niai, Al­ma vėl už­si­no­rė­jo pieš­ti. Už­si­sa­kė ke­le­tą ri­ti­nių dro­bės. Net juos pri­sta­tęs kur­je­ris, pa­me­na, klau­sė, – kam jai jos tiek rei­kia, ar tu­ri ko­kią stu­di­ją? At­sa­ky­mas bu­vo pa­pras­tas: „Man rei­kia. Pie­šiu pa­ti.“

Aušros Dirvonskienės nuotrauka

Taip ir pra­si­dė­jo. Pie­šė daug, kaip vai­kys­tė­je. Lie­jo emo­ci­jas į dro­bę grį­žu­si po dar­bo mo­kyk­lo­je. Da­lį dar­bų iš­do­va­no­jo, da­lį, kaip juo­kau­ja, iš­kei­tė į „spal­vo­tus po­pie­riu­kus su skai­čiais“, ki­tus eks­po­nuo­ja pa­ro­do­se, no­rin­tys ga­li juos įsi­gy­ti. „Bu­vom Ma­žei­kių, Skuo­do ra­jo­nuo­se, Ario­ga­lo­je, ap­va­žiuo­tas Plun­gės ra­jo­nas ir ki­ti. Su sep­ty­nio­lik­ta pa­ro­da nu­sto­jau skai­čiuo­ti, – juo­kė­si Al­ma. – Ypač ma­lo­niai nu­ste­bi­no gau­siai su­si­rin­kę ario­ga­liš­kiai, o gi­ta­ro­mis ten pa­gro­jo bu­vę plun­giš­kiai. Pas­te­bė­jau, kur tik nu­vyks­tam, jei kaž­kas dek­la­muo­ja, dai­nuo­ja ar ki­tą ko­kį ta­len­tą ro­do – bus iš Plun­gės.“

Šį­kart pa­ro­do­je „Iš­bars­ty­ti jaus­mai“ jos pa­veiks­lai su­ka­bin­ti ant ta­šy­tų rąs­tų sie­nos Bu­kan­tės dva­re­ly­je ir at­ro­do ypač įspū­din­gai. Į juos žiū­rint pir­miau­sia ga­li at­ro­dy­ti, kad ma­tai spal­vų ir for­mų žais­mą. Ta­čiau il­giau pa­bu­vus prie­šais dro­bę ima ryš­kė­ti si­lue­tai, nuo­tai­ka, kaž­kas sun­kiai įvar­di­ja­ma. Kiek­vie­nas ma­to vis ką ki­ta. Tur­būt tuo šie pa­veiks­lai ir įdo­mūs – jie ne­pa­sa­ko vis­ko iki ga­lo. Pa­lie­ka vie­tos žiū­ro­vo jaus­mui, jo pri­si­mi­ni­mui, tą die­ną at­si­neš­tai nuo­tai­kai. Tas pa­ts pa­veiks­las skir­tin­gą die­ną ga­li pra­bil­ti vis ki­taip.

Gal to­dėl Al­ma prie dro­bės ga­li pra­leis­ti va­lan­dų va­lan­das. Per ka­ran­ti­ną, kai pa­sau­lis bu­vo su­sto­jęs, ji kar­tais ta­py­da­vo net po še­šias va­lan­das neat­sit­rauk­da­ma. Vė­liau prie dro­bės sku­bė­da­vo grį­žu­si po die­nos mo­kyk­lo­je.

Jos kū­ry­bos prie­mo­nės taip pat ne vi­sai įpras­tos. Pa­veiks­lus ta­po ne tep­tu­kais: da­žus te­pa ne­be­ga­lio­jan­čio­mis ban­ko kor­te­lė­mis, pie­šia že­la­ti­ni­niais par­ke­riais. Mo­te­ris mėgs­ta ieš­ko­ti, ban­dy­ti, eks­pe­ri­men­tuo­ti. Net yra su­gal­vo­ju­si nau­ją tech­ni­ką, ta­čiau kol kas jos neiš­duo­da. Sa­ko, kad kū­ry­ba tu­ri sa­vo pa­slap­tis, o įkvė­pi­mas ne vi­sa­da atei­na ta­da, kai jo lau­ki. „Tu­ri atei­ti mū­za, – sa­ko Al­ma. – Bū­na die­nų, kai nei ga­li, nei no­ri pieš­ti.“

Poe­zi­jos paukš­tė nuo vai­kys­tės – daž­na vieš­nia

Daž­nai bū­na, kad kū­ry­bin­gas žmo­gus neap­si­ri­bo­ja ku­ria nors vie­na sri­ti­mi. Ne­se­niai A. Vil­nie­nė iš­lei­do dvi vai­kiš­kų ei­lė­raš­tu­kų kny­ge­les „Ant di­džiu­lio na­mo sto­go“ ir „Ka­lė­dų pi­ly­je“. Jas iliust­ra­vo sa­vo mo­ki­nių ir ki­tų vai­kų pie­ši­niais. „Ga­lė­jau dė­ti sa­vo pie­ši­nius, bet pa­gal­vo­jau, kad da­ry­siu ki­taip. Ša­lia ma­no ei­lė­raš­tu­kų su­dė­ti vai­kų pie­ši­niai iš tri­jų ra­jo­nų – Ma­žei­kių, Plun­gės ir Tel­šių. Taip dau­giau žmo­nių pa­si­džiaugs, paė­mę šią kny­gu­tę“, – paaiš­ki­no kū­rė­ja.

Šis sa­ki­nys, ko ge­ro, daug pa­sa­ko apie pa­čią au­to­rę. Jai įdo­mu pa­si­da­lin­ti kū­ry­bos džiaugs­mu, įtrauk­ti ki­tus, su­teik­ti vai­kams ga­li­my­bę bū­ti kny­gos da­li­mi. To­dėl jos kny­ge­lė­se su­si­tin­ka ne tik au­to­rės žo­džiai, bet ir vai­kų vaiz­duo­tė, jų ma­to­mas pa­sau­lis.

Ei­lė­raš­čius Al­ma pra­dė­jo kur­ti taip pat la­bai anks­ti – dar pra­di­nė­se kla­sė­se. Kaip ir pie­ši­nių, jų bu­vo pri­kaup­ta dau­gy­bė, tik nie­kas apie tai ne­ži­no­jo. Al­ma sa­vo ei­lių nie­kam ne­ro­dė, kol bai­gu­si dvy­li­ka kla­sių ke­lis ei­lė­raš­čius nu­siun­tė į laik­raš­tį „Vie­ny­bė“. Juos iš­spaus­di­no. Vė­liau sa­vo poe­zi­ją da­vė pa­skai­ty­ti kam­ba­rio drau­gėms uni­ver­si­te­te. Jos skai­tė, o kai ku­riuos, la­biau pa­ti­ku­sius, net nu­si­ra­ši­nė­jo.

Šian­dien Al­ma sa­ko tu­rin­ti pa­ra­šiu­si ir ki­to­kios, suau­gu­sie­siems skir­tos poe­zi­jos. Tur­būt ka­da nors ir ji iš­vys die­nos švie­są. Li­te­ra­tū­ri­nių idė­jų, pri­si­pa­žįs­ta, yra daug. Prie­ky­je – dar daug bal­tų dro­bių, ne­pa­ra­šy­tų ei­lė­raš­čių, nau­jų kny­gų…

Aušros Dirvonskienės nuotrauka

The post Kai vie­no kū­ry­bos ke­lio neuž­ten­ka appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Mo­ky­to­ja, do­va­no­jan­ti vai­kams ti­kė­ji­mą sa­vi­mi

L. Ru­gi­nie­nė, bai­gu­si Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, iš­kart pa­su­ko pe­da­go­gi­kos ke­liu ir jau daug me­tų dir­ba dai­lės mo­ky­to­ja Pla­te­lių me­no mo­kyk­lo­je. Mo­te­ris tei­gia mo­kan­ti vai­kus ne tik pieš­ti ar lip­dy­ti. Jai svar­bu pa­dė­ti jau­nam žmo­gui at­ras­ti sa­ve, pa­ti­kė­ti sa­vo ga­li­my­bė­mis.

„Įdo­miau­sia ma­no dar­be, kad vyks­ta vis kaž­kas nau­jo, atei­na nau­ji vai­kai, prie kiek­vie­no ieš­kai priė­ji­mo. Nė­ra taip, kad iš­mo­kai ir ei­ni. Pil­na iš­šū­kių. Daž­niau tu­ri bū­ti ne mo­ky­to­jas, o psi­cho­lo­gas, – pa­sa­ko­ja Li­na. – Pas­te­biu, kad daug vai­kų la­bai ne­pa­si­ti­ki sa­vo jė­go­mis, abe­jo­ja. Tuo­met man ten­ka įro­di­nė­ti vai­kui, kad jis ga­li. O di­džiau­sias at­ly­gis – aki­mir­ka, kai mo­ki­nys pra­de­da pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir kur­ti.“

Li­na sa­vo mo­ki­nius ska­ti­na da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se, ple­ne­ruo­se, kū­ry­bi­nė­se sto­vyk­lo­se, įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. O ir pa­ti yra pel­niu­si ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą už pui­kų vai­kų pa­ruo­ši­mą įvai­riems kon­kur­sams, kur šie tam­pa lau­rea­tais ar nu­ga­lė­to­jais. Pap­ra­šy­ta pa­mi­nė­ti nors vie­ną, ne­svars­ty­da­ma pa­mi­nė­jo Vil­tę Ba­guc­kai­tę – sa­vo kū­ry­bai la­bai at­si­da­vu­sią mer­gai­tę, lai­mė­ju­sią jau ne vie­ną kon­kur­są.

Aušros Dirvonskienės nuotr.

„Mo­ki­niams vi­sa­da sa­kau: iš mo­kyk­los iš­si­ne­šit tiek, kiek no­rė­sit, nie­ko į gal­ve­lę neį­dė­siu. Me­no mo­kyk­los mo­ky­to­jų dar­bas – sa­vo­tiš­kas due­tas, gal an­samb­lis, juk šia­me kū­ry­bi­nia­me gy­ve­ni­me da­ly­vau­ja ne tik vai­kas, bet ir jo šei­ma. No­rint pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų pa­lai­ky­mas yra la­bai svar­bus“, – apie sa­vo dar­bą kal­bė­jo Li­na ir pri­dū­rė, kad ir pa­ti kas­dien vis mo­ko­si, ne­bi­jo pri­pa­žin­ti, kad ne vis­ką ži­no.

Bend­rau­jant su pe­da­go­ge tam­pa aki­vaiz­du, kaip stip­riai ji my­li sa­vo mo­ki­nius. Ta tik­rą­ja, vis­ką ma­tan­čia mei­le, ku­ri nė­ra nuo­lai­di, bet ne­ša sa­vy tik­rą rū­pes­tį dėl vai­kų atei­ties, sie­kį juos at­skleis­ti, su­teik­ti spar­nus.

Kū­ry­ba per­si­kė­lė ir į duk­rų gy­ve­ni­mą

L. Ru­gi­nie­nė daug dė­me­sio ski­ria ne tik pa­mo­koms. Jos pa­stan­go­mis me­no mo­kyk­lo­je at­si­ra­do mo­lio de­gi­mo kros­nis. Mo­te­ris ve­dė edu­ka­ci­jas ir sa­vo na­muo­se, taip pat daž­nai tal­ki­na Pla­te­lių kul­tū­ros na­mams – ku­ria sce­nog­ra­fi­ją, puo­šia ren­gi­nius. Kū­ry­ba jai – ne for­ma­lus dar­bas, o gy­ve­ni­mo bū­das.

At­ro­do, kad no­rą kur­ti ma­ma per­da­vė ir duk­roms – de­vin­to­kei Vai­dai ir vie­nuo­lik­to­kei Rū­tai. Abi mer­gi­nos yra bai­gu­sios Pla­te­lių me­no mo­kyk­los dai­lės sky­rių, tad jų pir­mo­ji ir svar­biau­sia mo­ky­to­ja bu­vo ma­ma. Se­se­rys jau spė­jo pa­tir­ti ir kū­ry­bi­nės sėk­mės sko­nį – abi bu­vo pri­pa­žin­tos Plun­gės kul­tū­ros cent­re ren­gia­mo jau­nų­jų me­ni­nin­kų kon­kur­so „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“ nu­ga­lė­to­jo­mis. Vai­da bu­vo įver­tin­ta už itin sa­vi­tus ta­py­bos dar­bus, Rū­ta – už iš­skir­ti­nes skulp­tū­rė­les iš mo­lio.

Prieš po­ra me­tų abi mer­gi­nos ėmė mo­ky­tis Sa­lan­tų gim­na­zi­jo­je ir jų kū­ry­bi­niai ke­liai pa­su­ko kiek skir­tin­go­mis kryp­ti­mis. Vai­da, anot ma­mos, „iš­mai­nė tep­tu­ką į šo­kio ba­te­lius“ – sėk­min­gai šo­ka Sa­lan­tų gim­na­zi­jos liau­dies šo­kių ko­lek­ty­ve, o Rū­ta sa­vo kū­ry­bai pa­si­rin­ko neįp­ras­tą me­džia­gą – pie­vo­se ar miš­kuo­se pa­čios su­rink­tas gė­ly­tes ir la­pe­lius. Juos kruopš­čiai iš­džio­vi­na, įkom­po­nuo­ja į stik­lo skaid­ru­mo epok­si­di­nę der­vą ir ku­ria vie­ne­ti­nius pa­puo­ša­lus – aus­ka­rus, pa­ka­bu­kus, apy­ran­kes bei ki­tus ak­se­sua­rus. Tra­pūs žie­de­liai, gam­to­je žy­din­tys vos ke­lias die­nas, mer­gi­nos ran­ko­se tam­pa il­gai iš­lie­kan­čiais ma­žais me­no kū­ri­niais. Rū­tą ga­li­ma pa­ma­ty­ti pre­kiau­jan­čią jais mu­gė­se ar ren­gi­niuo­se.

Kū­ry­bi­niams duk­ros su­ma­ny­mams tal­ki­na tė­tis, pa­ga­mi­na įvai­rių pa­dėk­liu­kų pa­puo­ša­lams, ki­to­kių prie­mo­nių. Eri­kas pri­si­me­na, kaip duk­ra, bū­da­ma de­šim­ties, miš­ke­ly­je prie so­dy­bos iš gam­ti­nių me­džia­gų bu­vo pa­si­sta­čiu­si „sva­jo­nių“ so­dy­bą su na­me­liu iš ša­kų, ug­nia­ku­ru iš ak­me­nu­kų ir dar­žu, ku­ria­me net au­gi­no po­mi­do­rus.

Nuotrauka iš asmeninio Ruginių šeimos albumo

Vy­ras, mo­kan­tis sva­jo­nes pa­vers­ti tik­ro­ve

Ru­gi­nių so­dy­bo­je kiek­vie­nas kam­pe­lis liu­di­ja ypa­tin­gą vy­ro darbš­tu­mą. Eri­kas prieš du de­šimt­me­čius pa­ts ėmė­si sta­ty­ti bei įreng­ti gy­ve­na­mą­jį na­mą, vai­kų na­me­lį, pir­tį, kū­ry­bai skir­tą na­mu­ką, ga­ra­žus bei pa­gal­bi­nius pa­sta­tus. Vis­ką da­rė sa­vo ran­ko­mis – net sto­gus klo­jo be sam­do­mų pa­gal­bi­nin­kų. So­dy­bo­je ty­vu­liuo­ja du tven­ki­nu­kai, au­ga įvai­riau­si au­ga­lai, gė­lės, nuo­lat gra­ži­na­ma ap­lin­ka.

Šei­ma tu­ri ne­ma­žą, maž­daug 20-ies arų, ši­lauo­gy­ną, ku­riam įreng­ti prieš ke­le­tą me­tų, kaip tei­gia Eri­kas, rei­kė­jo paau­ko­ti vi­są va­sa­rą. Džiau­gia­si žmo­nės at­vy­kę pa­si­skin­ti pas juos ši­lauo­gių, ku­rios čia užau­ga tik­rai la­bai di­de­lės ir ska­nios. Tu­ri jų bent ke­lių rū­šių, skir­tin­gų sko­nių.

Kai Li­nai ky­la koks nau­jas su­ma­ny­mas, Eri­kui ten­ka su­kti gal­vą, kaip jį įgy­ven­din­ti. Už­si­ma­nė žmo­na žo­lės ant sto­go – su­tuok­ti­nis pa­mąs­tė ir su­pro­jek­ta­vęs pa­sta­tė įstik­lin­tą te­ra­są su itin tvir­tu sto­gu, o ant jo su­py­lė 15-os cen­ti­met­rų že­mės sluoks­nį. Da­bar ant šio sto­go au­ga ne tik žo­lė, bet ir vi­so­kių gė­lių už­si­vei­sia, kai vė­jas at­pu­čia jų sėk­lų. Te­ra­so­je su­mū­ry­ta kros­nis, to­dėl čia ma­lo­nu pa­sė­dė­ti šal­tais ru­dens va­ka­rais, o va­sa­rą yra kur nu­skin­tas ši­lauo­ges nuo lie­taus pa­slėp­ti ir žmo­gų ci­ko­ri­jų ka­va prie pla­taus sta­lo pa­so­di­nus pa­vai­šin­ti.

Kal­bant su su­tuok­ti­niais tam­pa aiš­ku, kad jiems mies­tas nė­ra ta vie­ta, ku­rio­je no­rė­tų­si pra­leis­ti daug lai­ko. Ge­riau jau­čia­si sa­vo so­dy­bo­je, kur nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas. „Ki­toks nuo­var­gis kai­me, gam­to­je yra. Ma­lo­nus. O iš mies­to grįž­ti vi­siš­kai pri­baig­tas, nie­ko ne­be­si­no­ri“, – tei­gia Eri­kas.

Na­mai, ku­riuo­se vie­tos už­ten­ka ne tik sa­viems

Ru­gi­nių so­dy­bo­je vi­sa­da at­si­ran­da vie­tos ir ki­tiems. Pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je, šei­ma pri­glau­dė pen­kių as­me­nų uk­rai­nie­čių šei­mą. Jie gy­ve­no Eri­ko pa­sta­ty­to­je pa­to­gio­je pir­ty­je. Ge­ri ry­šiai iš­li­ko ir jiems iš­si­kraus­čius: pas Rū­tą daž­nai sve­čiuo­ja­si jų duk­ra Ju­lia – mer­gi­nos ta­po ar­ti­mo­mis drau­gė­mis.

Ta­čiau be­ne di­džiau­sias šei­mos spren­di­mas – il­ga­lai­kė glo­ba. Ru­gi­niai į sa­vo šei­mą prieš ke­le­tą me­tų priė­mė Au­gus­tą, da­bar jam jau še­še­ri. O šią va­sa­rą ėmė­si glo­bo­ti dar vie­ną to pa­ties am­žiaus ber­niu­ką. Abu vai­kai, mums kal­ban­tis, daž­nai už­bėg­da­vo vis kaž­ko pa­pra­šy­ti ar­ba kaž­ką jiems svar­baus pra­neš­ti. Na­muo­se ber­niu­kams įreng­tos sū­py­nės, jie tu­ri sa­vo kam­ba­rį, kur yra lai­pio­ji­mo sie­ne­lė, įvai­rių tre­ni­ruok­lių.

Tiek Li­na, tiek Eri­kas at­si­lie­pia į kiek­vie­ną ma­žų­jų no­rą, tu­ri kant­ry­bės paaiš­kin­ti jiems įvai­rius da­ly­kus, ska­ti­na bend­rau­ti man­da­giai, drau­giš­kai, lai­ky­tis tam tik­rų bend­ro gy­ve­ni­mo tai­syk­lių.

Aušros Dirvonskienės nuotr.

Gais­ras aki­mirks­niu su­nai­ki­no tai, kas kur­ta me­tų me­tus

Dar vi­sai ne­se­niai, lie­pos 14-osios ry­tas Ru­gi­nių šei­mai ta­po vie­nu sun­kiau­sių iš­ban­dy­mų – vi­siš­kai su­de­gė ša­lia gy­ve­na­mo­jo na­mo esan­tis vy­ro įsi­reng­tas di­džiu­lis že­mės ūkio tech­ni­kos ga­ra­žas.

E. Ru­gi­nis kaip šian­dien pa­me­na kiek­vie­ną to šiur­paus ry­to mi­nu­tę. Prieš sep­ty­nias šei­ma bu­vo pa­ža­din­ta ne­pa­žįs­ta­mo žmo­gaus riks­mo, per­spė­jan­čio apie gais­rą. Pas­ta­to ne­be­bu­vo įma­no­ma iš­gel­bė­ti, vis­kas lieps­no­jo at­vi­ra lieps­na. Stai­ga pa­šo­kęs ir iš­bė­gęs į kie­mą Eri­kas ne­pa­si­me­tė – spė­jo iš­va­ry­ti iš ga­ra­žo vi­są tu­ri­mą tech­ni­ką. Pir­mo­ji gais­ri­nė at­vy­ko grei­tai, per de­šimt mi­nu­čių, ne­tru­kus – ir dar trys gel­bė­to­jų ma­ši­nos.

Jei vė­jas bū­tų pa­si­su­kęs į gy­ve­na­muo­sius pa­sta­tus, jų da­bar jau ne­be­bū­tų. Gais­rą ge­si­no net še­šias va­lan­das. Nuo ke­lio va­žiuo­jant ir da­bar dar ma­to­si krau­pus de­gė­sių vaiz­das. Ug­nis per trum­pą lai­ką nu­šla­vė dau­ge­lio me­tų sun­kų dar­bą, vy­ro su­si­kur­tą dar­bo vie­tą.

Ru­gi­niai pri­si­mi­nė, kaip duk­ra Rū­ta tą ry­tą no­rė­jo iš­gel­bė­ti de­gan­čia­me pa­sta­te bu­vu­sias an­tis, ta­čiau ug­nis bu­vo la­bai stip­ri. Paukš­čiai žu­vo, nes ne­no­rė­jo pa­lik­ti pe­ri­mų kiau­ši­nių. „Ki­ti žmo­nės sa­vo vai­kus ati­duo­da, o gy­vū­nai au­ko­ja­si dėl neiš­si­ri­tu­sių sa­vo paukš­čiu­kų…“ – gar­siai ste­bė­jo­si Li­na.

Eri­kas kas­dien tvar­ko gais­ra­vie­tę, no­ri kuo grei­čiau vėl įsi­reng­ti pa­tal­pas, nes tech­ni­kai re­mon­tuo­ti kol kas vi­siš­kai ne­tu­ri vie­tos.

Ug­ni­mi iš­ban­dy­ta šei­ma džiau­gia­si, kad gais­ras ap­len­kė jų na­mus, ir ne­nus­to­ja dė­ko­ti vi­siems, kas pa­dė­jo fi­nan­siš­kai po gais­ro, o pa­dė­jo la­bai daug žmo­nių. Paš­ne­ko­vams ne­trūks­ta dar­bų bei rū­pes­čių, bet jie su vil­ti­mi žvel­gia į atei­tį ir ne­si­dai­ro at­gal. „Vis­ką vėl pa­sta­ty­siu iš nau­jo“, – sa­ko vy­ras, ap­ka­bi­nęs žmo­ną.

The post Li­nos ir Eri­ko Ru­gi­nių šei­mo­je de­ra darbš­tu­mas, kū­ry­ba ir glo­ba appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Skir­tin­gi kū­ry­bos ke­liai ir uni­ka­lūs brai­žai

Ren­gi­nio pra­džio­je Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko kul­tū­ro­lo­gė, et­no­kul­tū­ros spe­cia­lis­tė Al­do­na Kup­re­ly­tė dė­ko­jo gau­siai su­si­rin­ku­siems sve­čiams bei gi­mi­nai­čiams. O Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Gied­rius Nor­vai­šas pri­si­mi­nė, ko­kie šil­ti bei ma­lo­nūs bu­vo R. ir J. Jo­nu­šai. Tad be ga­lo sma­gu to­kią iš­skir­ti­nę die­ną su­si­tik­ti vi­siems, juos pa­ži­no­ju­siems, ir pri­si­min­ti šiuos uni­ka­lius me­ni­nin­kus.

Nors su­tuok­ti­niai kar­tu pra­lei­do ne vie­ną deš­timt­me­tį, ta­čiau iš­lai­kė sa­vi­tus kū­ry­bos brai­žus, gi­lų ry­šį su gim­tą­ja že­me ir ne­nu­mal­do­mą po­rei­kį kur­ti – net ir sun­kio­mis są­ly­go­mis.

J. Jo­nu­šas gi­mė 1926 me­tais ta­me pa­čia­me Go­de­lių kai­me. Bai­gęs ke­tu­ris pra­džios mo­kyk­los sky­rius, ku­rį lai­ką dir­bo ei­gu­liu, vė­liau – įvai­rius dar­bus Ša­tei­kių ta­ry­bi­nia­me ūky­je. Pir­mie­ji me­ni­niai su­ge­bė­ji­mai at­si­sklei­dė dar mo­kyk­lo­je. Dro­ži­nė­ti pra­dė­jo 1950 me­tais, o ta­py­ti – 1974-ai­siais. La­biau­siai mė­go ta­py­ti po­rtre­tus, drož­ti Už­ga­vė­nių kau­kes, šven­tuo­sius ir mo­nu­men­ta­lias skulp­tū­ras. Jo dar­buo­se at­si­spin­di gi­lūs fi­lo­so­fi­niai ap­mąs­ty­mai, plas­tiš­ka me­džio for­ma ir sa­vi­tas hu­mo­ro jaus­mas.

Go­de­liš­kio kū­ri­niais sa­vo fon­dus pa­pil­dė Tel­šių, Plun­gės, Vil­niaus ir net Ja­po­ni­jos mu­zie­jai bei pa­vie­niai ko­lek­ci­nin­kai. Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­riu J. Jo­nu­šas ta­po 1973 me­tais, o 2005-ai­siais jam su­teik­tas Me­no kū­rė­jo sta­tu­sas, 2008 me­tais tau­to­dai­li­nin­kas bu­vo ap­do­va­no­tas Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pre­mi­ja už bū­din­giau­sių mū­sų kraš­to tau­to­dai­lės bei ama­tų tra­di­ci­jų iš­sau­go­ji­mą ir per­da­vi­mą.

Re­gi­na Se­rec­kai­tė-Jo­nu­šie­nė gi­mė 1926 me­tais Kre­tin­gos ra­jo­ne, Juo­du­pė­nų kai­me, tu­rė­jo to­to­riš­kų šak­nų. Stu­di­ja­vo mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je ir ku­rį lai­ką dir­bo mo­kyk­lo­je, vė­liau bu­vo na­mų šei­mi­nin­kė. 1958-ai­siais ap­si­gy­ve­no Go­de­lių kai­me.

Jau vai­kys­tė­je Re­gi­na mė­go lip­dy­ti iš mo­lio, siu­vi­nė­ti, ner­ti vą­še­liu. Vė­liau ėmė ta­py­ti pa­sa­kų mo­ty­vus bei gam­tos vaiz­dus. Nuo 1955 me­tų pra­dė­jo iš me­džio drož­ti įvai­rias skulp­tū­ras – dau­giau­sia tai, kas jai pri­mi­nė vai­kys­tę, tė­ve­lius, sun­kius že­mės ūkio dar­bus, dro­žė ir šven­tų­jų skulp­tū­rė­les.

1960 m. R. Jo­nu­šie­nė pir­mą kar­tą da­ly­va­vo pa­ro­do­je Plun­gė­je, 1973 m. įsto­jo į Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą. Jos kū­ri­niai bu­vo daug kar­tų įver­tin­ti res­pub­li­ki­nė­se pa­ro­do­se. 2005 m. au­to­rei su­teik­tas Me­no kū­rė­jo sta­tu­sas, o 2008 m. jos kū­ry­ba taip pat bu­vo įver­tin­ta Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pre­mi­ja.

Kryž­dir­bio An­ta­no Vaš­kio pri­si­mi­ni­mai

Pri­si­mi­nus pa­grin­di­nius su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mo fak­tus, ren­gi­nio mo­de­ra­to­rė A. Kup­re­ly­tė su­si­rin­ku­sie­siems pri­sta­tė ypa­tin­gą sve­čią – ži­no­mą Že­mai­ti­jos kryž­dir­bį An­ta­ną Vaš­kį. Jį su Jo­nu­šais sie­jo il­ga­me­tė drau­gys­tė ir bend­ras kū­ry­bi­nis ke­lias. Meist­ro pa­sa­ko­ji­mas ta­po vie­nu jaut­riau­sių ren­gi­nio ak­cen­tų.

Linos Ruibienės nuotr.

„Jei­gu ga­liu taip iš­si­reikš­ti, tai šie žmo­nės gy­ve­no virš kas­die­ny­bės. Dau­gu­ma žmo­nių vaikš­čio­ja ir gal­vas nu­lei­dę žiū­ri į že­mę, o kai­me tuo la­biau. Bet yra to­kių žmo­nių, ku­rie gal­vas pa­ke­lia ir žvel­gia į dan­gų – Re­gi­na ir Jus­ti­nas bu­vo vie­ni to­kių. Jie gy­ve­no kū­ry­ba. Šiuos žmo­nes pri­si­me­nu apie 50 me­tų, ir įspū­džiai apie juos – vi­sa­da pa­tys šil­čiau­si“, – at­vi­ra­vo A. Vaš­kys.

Kryž­dir­bys pa­sa­ko­jo, kad Jo­nu­šų so­dy­ba jam ir dau­ge­liui ki­tų bu­vo Go­de­lių kai­mo cent­ras. Nors daug kas tvir­ti­no, kad jie bu­vo sa­va­moks­liai, me­nas Jus­ti­ną trau­kė nuo vai­kys­tės. Ir tai ne­ste­bi­na ži­nant, kad Jus­ti­no tė­vas An­ta­nas Jo­nu­šas, bū­da­mas pa­pras­tas kai­mo žmo­gus, ste­bi­no ap­lin­ki­nius sa­vo uni­ka­lu­mu. Dar Sme­to­nos lai­kais jis ko­lek­cio­na­vo įvai­rias re­te­ny­bes ir tu­rė­jo su­kau­pęs įspū­din­gą plak­tu­kų ko­lek­ci­ją, kar­tu su kal­viu bei knyg­ne­šiu Pet­raus­ku su­ge­bė­da­vo na­mų są­ly­go­mis iš­kal­ti net šau­tu­vų vamz­džius. Me­niš­kos pri­gim­ties sū­nui jis griež­tai sa­ky­da­vo, kad duo­nai iš me­no neužs­dirbs, tad to­kiais nie­kais už­siim­ti ne­ver­ta. Ir tik po tė­vo mir­ties J. Jo­nu­šas tar­si at­si­ga­vo, iš­lais­vė­jo ir, pri­si­mi­nęs sa­vo se­ną sva­jo­nę, po tru­pu­tį pra­dė­jo ta­py­ti.

Su­kū­rę šei­mą, Re­gi­na ir Jus­ti­nas apie 20 me­tų sa­vo na­muo­se glau­dė ki­tą gar­sią ir uni­ka­lią as­me­ny­bę – diev­dir­bį Sta­nis­lo­vą Riau­bą.

„Bū­da­mas Go­de­lių kai­me vi­sa­da už­suk­da­vau pas Re­gi­ną ir Jus­ti­ną į so­dy­bą, ta­čiau kar­tu ei­da­vau ir pas Riau­bą ap­žiū­rė­ti jo įspū­din­gų ir akį trau­kian­čių dar­bų. Sy­kį Re­gi­na taip ne­drą­siai, kuk­liai už­si­mi­nė, kad ir ji ku­ria, dro­ži­nė­ja, ta­po. Ka­dan­gi S. Riau­ba bu­vo ne tik Lie­tu­vo­je gar­sus me­ni­nin­kas, bet ir už jos ri­bų, Re­gi­nai bu­vo ne­jau­ku pri­si­pa­žin­ti, kad ir jai me­no pa­sau­lis ne­sve­ti­mas. Jūs tik ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti – vie­na­me kie­me trys me­ni­nin­kai gy­ve­no“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si A. Vaš­kys.

Linos Ruibienės nuotr.

Tė­vų il­ge­sys ir kas­die­nis gy­ve­ni­mas

Ypa­tin­gai šil­tais po­tė­miais ren­gi­nį nu­spal­vi­no ir ar­ti­mų­jų pa­si­sa­ky­mai. Jaut­riais pri­si­mi­ni­mais apie tė­ve­lių kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus, na­mų ap­lin­ką, auk­lė­ji­mą ir kas­die­ny­bę pa­si­da­li­no me­ni­nin­kų duk­ros Ri­ta Jo­nu­šai­tė Kal­po­kie­nė ir Al­bi­na Jo­nu­šai­tė Rač­kaus­kie­nė. Jų pa­sa­ko­ji­mai lei­do pa­ma­ty­ti kū­rė­jus kaip my­lin­čius, at­si­da­vu­sius bei ne­pap­ras­tai švie­sius tė­vus.

Sa­vo pa­tir­ti­mi pa­si­da­li­no ir Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė, ku­rią su Jo­nu­šų šei­ma sie­jo il­ga­me­tis bend­ra­vi­mas, pro­jek­tai bei pa­ro­dos. Ji pa­brė­žė, kad Go­de­lių kai­me vi­sa­da bu­vo lau­kia­ma vieš­nia, o ir pa­ti čia no­riai lan­ky­da­vo­si, nes Jo­nu­šų so­dy­ba pa­si­žy­mė­jo ypa­tin­ga au­ra, čia py­nė­si že­mai­tiš­kas sve­tin­gu­mas ir neap­rė­pia­ma mei­lė me­nui.

„Šian­dien no­rė­čiau pri­si­min­ti, kaip Jus­ti­nas pa­sa­ko­da­vo, ko­kia yra že­mai­tiš­ka skulp­tū­ra ir jos ypa­tu­mai. Jis sa­ky­da­vo, kad že­mai­čio kur­ta skulp­tū­ra tu­ri bū­ti la­bai tvir­ta, ap­ta­ki, be jo­kių iš­si­ki­ši­mų – to­kia, kad jei­gu pa­sta­tęs ant aukš­to kal­no nu­ri­den­tum į že­myn, apa­čio­je ji bū­tų ly­giai to­kia pa­ti, ne­pa­me­tu­si nė vie­nos de­ta­lės. Ir čia ma­tau la­bai gra­žų su­ta­pi­mą su Re­gi­nos ir Jus­ti­no po­ra – jų gy­ve­ni­mas rie­dė­jo per skaus­mą ir džiaugs­mą, bet jie iš­li­ko tvir­ti, orūs, kuk­lūs ir la­bai ge­ri žmo­nės“, – jaut­riai kal­bė­jo Z. Lei­lio­nie­nė.

Pla­te­lių dva­ro svir­no eks­po­zi­ci­jų erd­vė­je pri­sta­ty­ta gau­si Jo­nu­šų kū­ry­bos ko­lek­ci­ja. Pa­ro­dos ati­da­ry­mą pa­puo­šė gy­va mu­zi­ka. Ypa­tin­gą at­mos­fe­rą su­kū­rė Ai­va­ras Al­mi­nas, su­si­rin­ku­siems meist­riš­kai gro­jęs akor­deo­nu. Jo at­lie­ka­mos me­lo­di­jos lei­do sve­čiams trum­pam pa­nir­ti į švie­sius pri­si­mi­ni­mus bei gi­liau pa­jaus­ti že­mai­tiš­kos dva­sios kil­nu­mą.

Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai pa­si­džiau­gė, kad šis ju­bi­lie­ji­nis su­si­ti­ki­mas – tai ne tik pa­gar­ba išė­ju­siems me­ni­nin­kams, bet ir gy­vas įro­dy­mas, jog Go­de­lių kai­mo kū­rė­jų dva­sia iš­lie­ka ak­tua­li ir šian­die­nos kar­toms.

Na, o no­rin­tie­ji tuo įsi­ti­kin­ti pa­tys ir pri­si­lies­ti prie Go­de­lių kai­mo le­gen­dų, lau­kia­mi Pla­te­lių dva­ro svir­ne (Di­džio­ji g. 22). Jo­nu­šų kū­ry­bos pa­ro­da čia veiks iki rug­sė­jo 26 die­nos.

The post Pla­te­lių dva­ro svir­ne at­gi­jo šim­ta­me­tė tau­to­dai­lės dva­sia appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Herškės Leibovičiaus (Žemaičių vyskupystės muziejaus archyvo) nuotrauka

Ne­pa­lau­žia­ma dva­si­nin­ko va­lia

B. Ba­gu­žas gi­mė 1920 me­tų rugp­jū­čio 31 die­ną Plun­gės ra­jo­ne, Šar­ne­lės kai­me. Nuo 1927 m. mo­kė­si Že­mai­čių Kal­va­ri­jos pra­džios mo­kyk­lo­je ir Ma­ri­jam­po­lė­je, vie­nuo­lių ma­ri­jo­nų iš­lai­ko­mo­je gim­na­zi­jo­je. 1939 m. bai­gė Tel­šių Vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus gim­na­zi­jos še­šias kla­ses.

Au­gęs gi­liai ti­kin­čio­je že­mai­čių že­mė­je, jis anks­ti pa­ju­to dva­si­nį pa­šau­ki­mą. Bai­gęs Tel­šių vys­ku­po M. Va­lan­čiaus gim­na­zi­ją, 1939 m. įsto­jo į Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Jau­no klie­ri­ko stu­di­jas su­jau­kė pra­si­dė­jęs Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Ka­ro pa­bai­go­je Bru­no­nui te­ko pa­tir­ti eva­kua­ci­ją į Vo­kie­ti­ją, pri­vers­ti­nius dar­bus Ry­tų Prū­si­jo­je ir var­gi­nan­čią so­vie­tų filt­ra­ci­nio la­ge­rio pa­tir­tį Gar­di­ne.

Ne­pai­sant vi­sų šių kliū­čių, su­grį­žęs į Lie­tu­vą 1947 m. jis ga­liau­siai bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus. Ta­čiau so­vie­ti­nis re­ži­mas ne­to­le­ra­vo drą­sių, jau­nų ir veik­lių dva­si­nin­kų. Vos po dve­jų sie­lo­va­dos me­tų, 1949 m. ru­de­nį, ku­ni­gas B. Ba­gu­žas bu­vo suim­tas už „pro­ta­ry­bi­nę veik­lą“. Se­kė il­gi ir ali­nan­tys me­tai at­šiau­riuo­se Per­mės sri­ties la­ge­riuo­se. Vis dėl­to įka­li­ni­mas ne­pa­lau­žė jo dva­sios – la­ge­ry­je iš­li­ko dva­si­ne at­ra­ma ki­tiems li­ki­mo bro­liams.

Į Lie­tu­vą ku­ni­gas B. Ba­gu­žas grį­žo 1956 m. va­sa­rą. Re­ži­mas nuo­lat se­kė di­si­den­tiš­kai nu­si­tei­ku­sį dva­si­nin­ką, to­dėl baž­ny­čios vy­res­ny­bė jį daž­nai kė­lė iš vie­nos Že­mai­ti­jos bei Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­ra­pi­jos į ki­tą. Jam te­ko tar­nau­ti Ru­kuo­se, Re­na­ve, Ja­na­po­lė­je, Pag­ra­man­ty­je, Pa­gė­giuo­se ir ki­tur.

Ypa­tin­gu jo gy­ve­ni­mo eta­pu ta­po 1974–1977 me­tai, kuo­met bu­vo pa­skir­tas ei­ti kle­bo­no pa­rei­gas gim­ta­ja­me Plun­gės ra­jo­ne, Al­sė­džių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo pa­ra­pi­jo­je.

Tai bu­vo sim­bo­li­nis su­grį­ži­mas prie sa­vo šak­nų. Al­sė­džiuo­se dva­si­nin­kas pa­si­žy­mė­jo kaip uo­lus sie­lo­va­di­nin­kas, gi­lio­je stag­na­ci­jo­je sken­din­čio so­viet­me­čio tam­sy­bė­se ge­bė­jęs pa­lai­ky­ti gy­vą pa­ra­pi­jie­čių ti­kė­ji­mą ir is­to­ri­nę at­min­tį.

Bu­vu­si Že­mai­čių vys­ku­pų šven­to­vė

Al­sė­džių pa­ra­pi­ja, ku­rio­je tar­na­vo B. Ba­gu­žas, tu­ri uni­ka­lią ir itin gar­bin­gą is­to­ri­ją Lie­tu­vos baž­ny­čios met­raš­čiuo­se. Ma­žai kas ži­no, kad šis ra­mia­me Plun­gės ra­jo­no kam­pe­ly­je įsi­kū­ręs mies­te­lis il­gą lai­ką bu­vo tik­ra­sis Že­mai­ti­jos dva­si­nės val­džios cent­ras. Nuo 1465 me­tų čia bu­vo įkur­ta nuo­la­ti­nė Že­mai­čių vys­ku­pų re­zi­den­ci­ja, pa­sta­ty­tas dva­ro rū­mų komp­lek­sas, vei­kė ku­ni­gų mo­kyk­la.

Linos RUIBIENĖS nuotrauka

Al­sė­džiuo­se gy­ve­no ir sa­vo ga­ny­to­jiš­ką dar­bą dir­bo iš­ki­lūs baž­ny­čios hie­rar­chai, kol ga­liau­siai 1850 me­tais gar­su­sis vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lan­čius bu­vo pri­vers­tas re­zi­den­ci­ją per­kel­ti į Var­nius, o dva­ro že­mės vė­liau bu­vo su­vals­ty­bin­tos.

Da­bar­ti­nė Al­sė­džių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čia – tik­ras me­di­nės sak­ra­li­nės ar­chi­tek­tū­ros še­dev­ras, pa­sta­ty­tas 1793 m. ant Al­ko kal­no. Tai jau tre­čio­ji baž­ny­čia šio­je vie­to­je nuo pa­ra­pi­jos įkū­ri­mo XV a. Ją puo­šia neį­kai­no­ja­mi ba­ro­ki­niai al­to­riai, per­kel­ti iš dar se­nes­nių šven­to­vių. Bū­tent po šiais šim­ta­me­čiais skliau­tais aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je skam­bė­jo iš la­ge­rių grį­žu­sio ku­ni­go B. Ba­gu­žo pa­moks­lai.

Gy­va­sis liu­di­ji­mas atei­ties kar­toms

Sa­vo že­miš­ką­ją ke­lio­nę ku­ni­gas B. Ba­gu­žas bai­gė 2008 m. rug­sė­jo 9 die­ną Sa­lan­tuo­se, kur pra­lei­do pa­sku­ti­nius sa­vo sie­lo­va­dos me­tus ir bu­vo pa­lai­do­tas šven­to­riu­je. Po sa­vęs jis pa­li­ko ne tik švie­sų at­mi­ni­mą pa­ra­pi­jie­čių šir­dy­se, bet ir neį­kai­no­ja­mą ra­šy­ti­nį pa­vel­dą.

Jo 2003 m. iš­leis­ta dvie­jų da­lių me­mua­rų kny­ga „Lie­tu­vos pi­lie­čio ke­lias“ ir su­rink­ti rep­re­suo­tų ku­ni­gų ne­kro­lo­gai „Mes liu­di­ja­me Kris­tų“ ta­po gy­vu do­ku­men­tu, kaip baž­ny­čia ir jos ga­ny­to­jai su­ge­bė­jo iš­lai­ky­ti tie­sią nu­ga­rą di­džiau­sių XX am­žiaus iš­ban­dy­mų aki­vaiz­do­je.

The post Ku­ni­go Bru­no­no Ba­gu­žo gy­ve­ni­mo ke­lias ir is­to­ri­nė Al­sė­džių pa­ra­pi­ja appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Vai­kys­tė glo­bos na­muo­se

S. Ža­lys at­vi­rai pa­sa­ko­jo, kad jo gy­ve­ni­mo pra­džia ne­bu­vo leng­va. Jis gi­mė Šiau­lių ra­jo­ne, Dir­vo­nė­nų kai­me. Tė­vai sken­dė­jo al­ko­ho­lio liū­ne, tad na­muo­se, kur au­go net 12 vai­kų, vi­sa­da trū­ko sau­gu­mo jaus­mo, mei­lės ir ši­lu­mos. Vos 4-erių me­tų Sta­sio ir jo bro­lių bei se­se­rų li­ki­mas pa­si­kei­tė ne­grįž­ta­mai, vi­si bu­vo paim­ti iš šei­mos ir iš­skirs­ty­ti į skir­tin­gus Lie­tu­vos glo­bos na­mus.

„Kai dar bu­vau kū­di­kis, pa­ty­riau di­džiu­lę gal­vos trau­mą, ma­ma ma­ne pa­me­tė iš ran­kų ir nuo ta­da pra­si­dė­jo ke­lio­nės po įvai­rias gy­dy­mo įstai­gas. Tė­vai re­tai ka­da iš­si­blai­vy­da­vo ir jiems ma­no būk­lė ma­žai te­rū­pė­jo. Vė­liau, jau bū­da­mas suau­gęs, ga­vau neį­ga­lu­mą dėl kū­di­kys­tė­je pa­tir­tų ne­grįž­ta­mų su­ža­lo­ji­mų. Ne­me­luo­siu, ir ma­no pa­ties gy­ve­ni­me bu­vo eta­pas, kai ėjau tė­vų pra­min­tu ta­ku. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad nuo li­ki­mo, o gal nuo ge­nų to­li ne­pa­bėg­si“, – at­vi­ra­vo rie­ta­viš­kis.

Kaip be­bū­tų, il­gai­niui vy­ras įvei­kė sa­vo pri­klau­so­my­bę ir at­si­sto­jo ant ko­jų. Pa­sa­ko­jo, kad vi­sa­da sten­gė­si ne­gal­vo­ti apie sa­vo praei­tį, vai­kys­tę, tė­vų ir ki­tų šei­mos na­rių li­ki­mą. Net ir da­bar sa­kė nie­ko ne­ži­nan­tis apie ar­ti­muo­sius, bro­lių ir se­se­rų li­ki­mus. Jam bu­vo pra­neš­ta tik tai, kad abu tė­vai anks­ti iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. Pa­sak pa­šne­ko­vo, kas li­ko praei­ty­je – li­ko praei­ty­je, rei­kia žvelg­ti tik į atei­tį.

Li­ki­mas at­ve­dė į Rie­ta­vą

Ne­pai­sant vie­nat­vės ir anks­ty­vų gy­ve­ni­mo smū­gių, S. Ža­lį vi­suo­met ly­dė­jo ne­ma­to­mas sar­gas – mu­zi­ka. Nuo pat ma­žų die­nų jis jau­tė ne­nu­mal­do­mą trau­ką est­ra­di­nėms dai­noms, o di­džiau­siu jo au­to­ri­te­tu bu­vo ir iki šiol yra est­ra­dos le­gen­da Sta­sys Po­vi­lai­tis. Rie­ta­viš­kis pa­sa­ko­jo, kad taip daž­nai ža­vė­da­vo­si šiuo at­li­kė­ju ir dai­nuo­da­vo jo dai­nas, kad glo­bos na­mų dar­buo­to­jai jį pa­tį pra­mi­nė Po­vi­lai­čiu.

Ši pra­var­dė ga­liau­siai ta­po pra­na­šiš­ka, nes mu­zi­ka Sta­sio šir­dy­je ap­si­gy­ve­no vi­sam lai­kui. Paš­ne­ko­vo ke­lias iki da­bar­ti­nių na­mų bu­vo il­gas ir vin­giuo­tas. Rie­ta­vas jo gy­ve­ni­mo že­mė­la­py­je at­si­ra­do tik su­lau­kus bran­daus am­žiaus ir ta­po sa­vo­tiš­ku ra­my­bės uos­tu, ku­rio Sta­sys ieš­ko­jo vi­są gy­ve­ni­mą. Čia pa­ju­tęs pil­nat­vę, nu­spren­dė pa­si­lik­ti vi­sam lai­kui.

„Ma­no ke­lio­nė į Rie­ta­vą bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. Kai bu­vau 50-ies, Klai­pė­dos li­go­ni­nė­je man bu­vo at­lik­ta dar vie­na su­dė­tin­ga gal­vos ope­ra­ci­ja, per­pil­tas krau­jas ir gy­dy­to­jų pa­sa­ky­ta, kad jei­gu dar ka­da iš­ger­siu bent la­še­lį al­ko­ho­lio, ma­nęs lauks an­ge­lų pa­sau­lis. Ačiū jiems, kad iš­plė­šė iš mir­ties gniauž­tų ir pri­kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui. Ne­ga­liu paaiš­kin­ti, kas ta­da nu­ti­ko. Ar dėl per­pil­to krau­jo, ar ko­kio ste­buk­lo dė­ka ma­no gy­ve­ni­mas nuo ta­da kar­di­na­liai pa­si­kei­tė“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Iš Klai­pė­dos li­go­ni­nės S. Ža­lys bu­vo per­kel­tas sveik­ti bei stip­rė­ti į Rie­ta­vą. At­sis­to­jęs ant ko­jų vy­ras ra­do prie­globs­tį pas ge­ros šir­dies mo­te­riš­kę Ka­la­ku­tiš­kės kai­me, čia ga­vo kam­ba­rė­lį ir dar­bo jos ūky­je. Kai jį pri­glau­du­si mo­te­riš­kė nu­mi­rė, Sta­sys ga­vo so­cia­li­nį būs­tą pa­čia­me Rie­ta­vo mies­te. Ja­me įsi­kū­ręs vy­riš­kis su­pra­to, kad atė­jo me­tas iš­pil­dy­ti vai­kys­tės sva­jo­nę – iš­mok­ti gro­ti ko­kiu nors inst­ru­men­tu ir pra­la­vin­ti bal­są.

Nie­ko ne­lau­kęs už­si­ra­šė į cho­rą. Lyg ty­čia, jo lan­ky­ta neį­ga­lių­jų drau­gi­ja įsi­gi­jo nau­ją sin­te­za­to­rių, o se­ną­jį ati­da­vė Sta­siui. Iš cho­ro mo­ky­to­jos vy­riš­kis ga­vo do­va­nų kny­gą „Jau­na­sis pia­nis­tas“ ir pra­dė­jo uo­liai pa­žin­din­tis su na­to­mis.

Ne­pa­lau­žia­mas op­ti­miz­mas

Sup­ras­da­mas, kad no­rint to­bu­lė­ti rei­kia ir pro­fe­sio­na­lų pa­gal­bos, rie­ta­viš­kis priė­mė drą­sų spren­di­mą – per­žen­gė Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los slenks­tį ir pa­reiš­kė, kad no­ri čia mo­ky­tis. Taip prieš 6-erius me­tus pra­dė­jo lan­ky­ti for­te­pi­jo­no pa­mo­kas. Nors dau­ge­lis ma­no, kad me­no mo­kyk­los suo­lai yra skir­ti tik vai­kams, Sta­sys įro­dė, kad bran­dus am­žius – ne kliū­tis, o pri­va­lu­mas, su­tei­kian­tis dau­giau dis­cip­li­nos ir nuo­šir­daus už­si­spy­ri­mo.

For­te­pi­jo­no pa­mo­kos ta­po kas­die­ne S. Ža­lio me­di­ta­ci­ja, o mu­zi­ka – kal­ba, ku­ria jis ga­li iš­reikš­ti vis­ką, ką te­ko iš­gy­ven­ti. Jo pir­muo­ju mo­ky­to­ju bu­vo ne ma­žiau mei­le mu­zi­kai de­gan­tis Juo­zas Bars­tei­ga, o nuo rug­sė­jo pir­mo­sios Sta­sys pra­dės krims­ti moks­lus pas jau­ną­jį mo­ky­to­ją Ed­mun­dą Gy­lį ir gi­lin­sis į gro­ji­mo akor­deo­nu su­bti­ly­bes.

„Pa­sa­ky­siu at­vi­rai – be mu­zi­kos aš ne­ga­liu gy­ven­ti nė die­nos. Iš­mo­kęs gro­ti vie­nu inst­ru­men­tu, jau sva­jo­ju apie ki­tą. Kai iš­mok­siu gro­ti akor­deo­nu, pla­nuo­ju čiup­ti gi­ta­rą, tik rei­kia su­lauk­ti to mo­men­to, kai Rie­ta­ve at­si­ras šio inst­ru­men­to mo­ky­to­jas. Mo­ky­tis gro­ti ke­ti­nu tol, kol tu­rė­siu jė­gų ir svei­ka­tos, bet ka­dan­gi svei­ka­ta šiuo me­tu ne­si­skun­džiu, ti­kiuo­si, pa­vyks įgy­ven­din­ti vi­sas sa­vo sva­jo­nes“, – kal­bė­da­mas pla­čiai šyp­so­jo­si mu­zi­kan­tas.

Mu­zi­kos pa­mo­kas vy­ras de­ri­na su dar­bu Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­ju­je, ku­ria­me at­lie­ka įvai­rius ūkiš­kus dar­bus.

Nors Sta­sio praei­ty­je ne­trū­ko tam­sių pus­la­pių, šian­dien jį pa­žįs­tan­tys žmo­nės ste­bi­si vy­ro vi­di­ne stip­ry­be. Rie­ta­viš­kis į gy­ve­ni­mą žiū­ri neį­ti­kė­ti­nai op­ti­mis­tiš­kai. Jo ne­ka­muo­ja nei liū­de­sys, nei vie­nat­vė, nei sle­gian­tys vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai. Kaip pa­ts sa­ko, jo ne­blės­tan­čio po­zi­ty­vu­mo va­rik­lis yra tik mu­zi­ka, kas­dien su­tei­kian­ti mil­ži­niš­ką ener­gi­jos ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mo už­tai­są.

The post Rie­ta­vas tu­ri sa­vo Sta­sį Po­vi­lai­tį – per gy­ve­ni­mą su dai­na trau­kian­tį Sta­sį Ža­lį appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Vil­niu­je gy­ve­nan­ti ta­py­to­ja ir ver­tė­ja I. Jo­man­tie­nė pa­sa­ko­jo Rie­ta­ve at­si­dū­ru­si neat­si­tik­ti­nai. Iš šio mies­to ki­lęs jos su­tuok­ti­nis Alf­re­das. Vis dėl­to mo­te­ris sa­kė Že­mai­ti­ją at­ra­du­si ir pa­mi­lu­si dar iki pa­žin­ties su juo. Ją ypač ža­vi se­no­sios že­mai­tiš­kos baž­ny­čios, sak­ra­lio­ji ar­chi­tek­tū­ra ir pa­vel­das.

Sak­ra­lu­mo ne­trūks­ta ir mo­ters pa­veiks­luo­se. Nors čia do­mi­nuo­jan­ti te­ma yra gam­ta, ta­čiau daž­na­me ma­to­me lyg ne­no­rom iš žie­dų iš­ny­ran­čius ar gam­tos prie­globs­ty­je ra­miai be­siil­sin­čius se­nų­jų meist­rų drož­tus die­vu­kus, že­mai­tiš­kų baž­ny­tė­lių apy­brai­žas.

„Ty­ri­nė­da­ma Že­mai­ti­ją la­bai pa­mi­lau me­di­nę jos ar­chi­tek­tū­rą, ku­ri tar­si išau­ga iš gam­tos. Ko­kia nuo­sta­bi yra Ber­žo­ro baž­ny­čia, ji tei­kia Die­vo bu­vi­mo čia pat jaus­mą, o kar­tu yra la­bai tra­pi ir tas jos tra­pu­mas la­bai pa­na­šus į žmo­gaus“, – kal­bė­jo ta­py­to­ja.

Pa­ro­dos pri­sta­ty­mo me­tu nu­skam­bė­jo ir pa­va­di­ni­mą pa­ro­dai da­vu­si 23-io­ji psal­mė, pa­sa­ko­jan­ti apie tai, kaip Vieš­pats ve­da žmo­ni­ją per dy­ku­mą, rū­pin­da­ma­sis ją pa­mai­tin­ti ir pa­gir­dy­ti.

Me­ni­nin­kė ir ver­tė­ja kal­bė­jo, kad šiuo­lai­ki­niam žmo­gui dy­ku­mos bai­mė yra ge­rai pa­žįs­ta­ma. Tie­sa, dy­ku­ma ga­li tu­rė­ti įvai­rių for­mų: „Tai ga­li bū­ti mies­to, gelž­be­to­nio ir stik­lo dy­ku­ma, o kaip prieš­prie­ša jai – ma­ži ža­li mies­te­liai ir kai­mai, kur žmo­gus dar nė­ra pra­ra­dęs ry­šio su gam­ta. Ga­li bū­ti ir ki­to­kių dy­ku­mų: per­si­dir­bi­mo, dar­bo ir ru­ti­nos dy­ku­ma, kai ne­be­lie­ka lai­ko ir jė­gų ki­tiems da­ly­kams, ku­rie įkve­pia ir mai­ti­na dva­sią. Dy­ku­ma bū­na ir ta­da, kai ten­ka bū­ti tarp žmo­nių, ku­rie skir­tin­gai su­pran­ta ver­ty­bes, gy­ve­ni­mo pa­šau­ki­mą. Ta­da vargs­ta­me. Prie­šy­bė tam yra bu­vi­mas bend­ra­min­čių ra­te ar bent jau ži­no­ji­mas, kad jų yra.“

Dai­li­nin­kė pa­si­džiau­gė tu­rin­ti ga­li­my­bę sa­vo ta­py­bos dar­bus eks­po­nuo­ti bū­tent čia, Že­mai­ti­jo­je, ku­rio­je ji daž­nai se­mia­si įkvė­pi­mo: ne tik gam­to­je ir ba­ro­ki­niuo­se baž­ny­čių pa­sta­tuo­se, bet ir bend­rau­da­ma su to­kiais žmo­nė­mis kaip Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius Vy­tas Rut­kaus­kas.

Apie įkvė­pi­mą, ry­šį su gam­ta bei gi­lų ti­kė­ji­mą kal­ba ir mo­ters pa­veiks­lai. I. Jo­man­tie­nė ta­po di­džiu­les, ryš­kias, nuo žy­dė­ji­mo ap­sun­ku­sias gė­lių puokš­tes. „Že­mai­čiui“ dai­li­nin­kė pa­sa­ko­jo ta­pan­ti dau­giau­siai va­sa­ros lai­ko­tar­piu, nes ta­da yra dau­giau­siai švie­sos. Jos mo­de­liais tam­pa su vy­ru so­de­ly­je Vil­niu­je už­siau­gin­tos gė­lės, žo­ly­nai. Neat­si­tik­ti­nai pa­ro­dą nu­tar­ta pri­sta­ty­ti prieš pat Žo­li­nę, kai baž­ny­čio­se šven­ti­na­mi įvai­rūs žo­ly­nai, o se­no­vė­je šią die­ną dė­ko­ta die­vams už gau­sų der­lių.

Pa­ro­dos au­to­rė su­si­rin­ku­siuo­sius kvie­tė ne tik pa­si­gro­žė­ti pa­veiks­lais, bet ir pa­var­ty­ti jos vers­tas kny­gas, me­no ka­ta­lo­gus. Mo­te­ris dir­ba ver­tė­ja, ver­čia iš ang­lų kal­bos į lie­tu­vių – dau­giau­siai su me­no is­to­ri­ja su­si­ju­sias kny­gas.

The post Rie­ta­vo mu­zie­ju­je – Žo­li­nės pa­svei­ki­ni­mas appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.