Dia­nos MI­NEI­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Kei­čia tra­di­ci­nį pa­mo­kos su­vo­ki­mą

D. Mi­nei­kie­nė ki­lu­si iš Plun­gės ra­jo­no, Ka­dai­čių kai­mo. Bai­gu­si 10 kla­sių Ša­tei­kiuo­se, moks­lus tę­sė Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je, o stu­di­juo­ti iš­vy­ko į Klai­pė­dą. Po stu­di­jų li­ki­mas Dia­ną nu­bloš­kė į Pie­tų Vel­są, čia gy­ve­no bei dir­bo be­veik še­še­rius me­tus. Mo­te­ris at­vi­ra­vo, kad tuo me­tu vis pa­sva­jo­da­vo apie su­grį­ži­mą į Lie­tu­vą, į sa­vo gim­tą­jį kraš­tą. 2020 me­tais ši jos sva­jo­nė iš­si­pil­dė net su kau­pu – pa­šne­ko­vė su­grį­žo į gim­tuo­sius Ka­dai­čius, į sa­vo my­li­mą so­dy­bą ir su šei­ma čia ėmė kur­ti nau­ją gy­ve­ni­mą.

Įdo­mu tai, kad mo­ters ke­lias į pe­da­go­gi­ką ne­bu­vo tie­sus ir ly­gus. Po mo­kyk­los ji pa­si­rin­ko lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir re­ži­sū­ros stu­di­jas, įgi­jo lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ba­ka­lau­rą. Ir tik šių me­tų sau­sį Vil­niaus uni­ver­si­te­to Šiau­lių aka­de­mi­jo­je ap­si­gy­nė pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­ją. Lie­pi­jų mo­kyk­lo­je dir­ba nuo 2023-ųjų, ta­čiau šį ru­de­nį pra­dės tik ant­ruosius moks­lo me­tus, nes ku­riam lai­kui bu­vo išė­ju­si vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gų.

„Rink­tis mo­ky­to­jo ke­lią pa­ska­ti­no no­ras po­pu­lia­rin­ti kny­gų skai­ty­mą tarp jau­ni­mo. Kar­tu su mo­ki­niais ak­ty­viai da­ly­vau­ja­me kon­fe­ren­ci­jo­se, ak­ci­jo­se, pro­jek­tuo­se, kur kū­ry­biš­kai pri­sta­to­me sa­vo per­skai­ty­tas kny­gas. Per praė­ju­sius moks­lo me­tus da­ly­va­vo­me ak­ci­jo­se „Lie­tu­va skai­to“, „Skai­ty­mo va­lan­dė­lė“, „Mū­sų kal­bi­nis kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis“, „(Ne)bal­tos var­nos““, – var­di­no D. Mi­nei­kie­nė.

Kad įsi­min­ti­nos bū­tų ne tik iš­vy­kos, bet ir pa­mo­kos, mo­ky­to­ja mėgs­ta reng­ti jas ne­tra­di­ci­nė­se erd­vė­se. Tam daž­nai ren­ka­si Ša­tei­kių bib­lio­te­ką. An­tai praė­ju­sį pa­va­sa­rį bib­lio­te­ko­je mo­ki­niai dek­la­ma­vo ei­lė­raš­čius iš Leo­nar­do Gu­taus­ko kny­gos „Paukš­čių ta­kas“, da­ly­va­vo nuo­to­li­nia­me edu­ka­ci­nia­me su­si­ti­ki­me su kny­gos „Odi­lės pa­sa­ka“ au­to­re Ne­rin­ga Vait­ku­te.

Įsi­min­ti­nas bu­vo ir D. Mi­nei­kie­nės bei jos 5-os kla­sės mo­ki­nių da­ly­va­vi­mas res­pub­li­ki­nia­me kū­ry­bi­nia­me kon­kur­se „Mū­sų kal­bi­nis kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis“. Nu­run­gu­sios apie 200 mo­ki­nių kū­ry­bi­nių dar­bų, ša­tei­kiš­kės su sa­vo su­kur­tu vaiz­do įra­šu „Če­rau­nin­kal­nis Vy­dei­kiuo­se“ 5–8 kla­sių gru­pė­je užė­mė ant­rą­ją vie­tą.

Paš­ne­ko­vės tei­gi­mu, da­bar mo­ki­niai tu­ri daug dau­giau ga­li­my­bių nei anks­čiau, to­dėl svar­bu mo­kė­ti pa­si­nau­do­ti jo­mis. Pe­da­go­gės gal­vo­je su­ka­si ne­ma­žai min­čių ir idė­jų, kaip pa­ska­tin­ti mo­ki­nius pa­mil­ti kny­gas. Vie­nas iš su­ma­ny­mų – mo­kyk­lo­je įkur­ti kny­gų klu­bą, kur su­si­rin­kus bū­tų ga­li­ma ap­tar­ti skai­to­mas kny­gas, da­lytis įspū­džiais, fil­muo­ti siu­že­tus pa­gal kny­gų iš­trau­kas, la­vin­ti raiš­kų­jį skai­ty­mą ir kar­tu tur­tin­ti sa­vo kal­bos žo­dy­ną.

Nė die­nos be kny­gos

Mei­le li­te­ra­tū­rai de­ga ir pa­ti pa­šne­ko­vė. Jei tik tu­ri lais­vą mi­nu­tę, nie­ko ne­lau­ku­si tuoj sė­da prie kny­gos.

„Esu nuo­la­ti­nė Ša­tei­kių bib­lio­te­kos lan­ky­to­ja. Jei kaž­ko ne­ran­du ar ne­pa­vyks­ta už­si­sa­ky­ti per tarp­bib­lio­te­ki­nį abo­ne­men­tą, ke­liau­ju į Plun­gės vie­šą­ją bib­lio­te­ką. La­biau­siai mėgs­tu tik­rais fak­tais pa­rem­tas kny­gas, do­mi­na au­to­biog­ra­fi­jos, is­to­ri­nės kny­gos. Pers­kai­tau ir ne­ma­žai li­te­ra­tū­ros vai­kams. Tik mei­lės ro­ma­nai vi­siš­kai ne­do­mi­na“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Mo­ky­to­jos na­mų bib­lio­te­kė­lė yra la­bai ma­žy­tė. Len­ty­no­je gu­li ke­lios kny­gos su ra­šy­to­jų au­tog­ra­fais: pro­fe­so­riaus Juo­zo Pab­rė­žos že­mai­tiš­kai iš­leis­tas „Ma­ža­sis prin­cas“, Vik­to­ri­jos Dau­jo­tės „Že­maitīnā. Že­mai­ty­nai“, Edi­tos Mil­da­žy­tės „Pe­ly­nų me­dus“. Šios kny­gos ka­dai­tiš­kei – ypa­tin­gos. Ša­lia jų len­ty­no­je ri­kiuo­ja­si Al­gi­man­to Če­kuo­lio „Še­šios pro­gos nu­mir­ti“, Rai­mon­do Jo­nu­čio „Vė­žių ma­ras“, El­vy­ros Jo­nu­tie­nės ir Juo­za­po Šim­kaus kny­ga „Plun­gė“.

Kny­gos D. Mi­nei­kie­nę įkve­pia kur­ti ir ieš­ko­ti. Pa­ti ra­šo ei­les, tad bū­na, kad kaž­kas kny­go­se stip­riai pa­trau­kia – ta­da iš­kart sė­da ra­šy­ti. Kar­tais ky­la pri­si­mi­ni­mai iš vai­kys­tės, se­nų lai­kų, no­ri­si tai įam­žin­ti, ap­ra­šy­ti. Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad šiek tiek bu­vo ap­lei­du­si šią veik­lą, bet pa­sku­ti­niu me­tu sten­gia­si vis kaž­ką pa­ra­šy­ti.

Di­džiau­sią įspū­dį pa­šne­ko­vei pa­li­ko Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės kny­ga „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“ – skau­dus pa­sa­ko­ji­mas apie trem­tį. Mo­te­ris pri­si­me­na net ver­ku­si skai­ty­da­ma šią kny­gą ir vis gal­vo­ju­si, kiek daug mes tu­ri­me, bet ne­be­ver­ti­na­me. Iki šiol gal­vo­je skam­ba ci­ta­ta iš šios kny­gos: „Ma­ma, ar tik­rai tor­tas ska­niau nei duo­na?“

Dia­nos sū­nūs taip pat la­bai no­riai skai­to kny­gas ir vi­sa­da lau­kia iš­vy­kų į Plun­gės vai­kų ir jau­ni­mo bib­lio­te­ką. Ma­tas la­bai mėgs­ta is­to­ri­nes, fan­tas­ti­nes, moks­li­nes kny­gas, o Do­mas ren­ka­si pa­sa­kas ir įvai­rias juo­kin­gas is­to­ri­jas.

Su vy­ru puo­se­lė­ja se­ną so­dy­bą

D. Mi­nei­kie­nė kaip žu­vis van­de­ny­je su­ka­si ne tik bib­lio­te­ko­je, bet ir na­mų vir­tu­vė­je. Daž­nai ke­pa na­mi­nius py­ra­gus, va­sa­rą ver­da uo­gie­nes žie­mai, kon­ser­vuo­ja dar­žo­ves. O gim­ta­die­nio pro­ga sau pa­si­do­va­no­jo akus­ti­nę gi­ta­rą, nes la­bai no­ri pra­mok­ti ja gro­ti. Spė­lio­ja, kad už šį no­rą tu­rė­tų bū­ti dė­kin­ga sa­vo tė­čiui, ku­ris tu­rė­jo la­bai ge­rą klau­są ir gro­jo elekt­ri­ne gi­ta­ra.

Paš­ne­ko­vės vy­ras Ma­rius dir­ba Tel­šių re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cent­re są­var­ty­no kont­ro­lie­riu­mi, lais­vu me­tu me­džio­ja.

„Jam la­bai pa­tin­ka vis­kas, kas su­si­ję su tech­ni­ka, be to, yra la­bai na­gin­gas bei darbš­tus. Vy­ro dė­ka mū­sų so­dy­ba gra­žė­ja ir gra­žė­ja, kiek­vie­nas kam­pe­lis yra my­li­mas ir puo­se­lė­ja­mas. Kar­tu esa­me su­pla­na­vę jau ne vie­ną pro­jek­tą atei­čiai. Sma­gu, kad su­tam­pa mū­sų sva­jo­nės“, – kal­bė­jo Dia­na.

ia­nos MI­NEI­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Šei­mos vy­res­nė­liui Ma­tui – 13 me­tų, rug­sė­jį jis ke­liaus į aš­tun­tą kla­sę. La­bai mėgs­ta fut­bo­lą, do­mi­si is­to­ri­ja, geog­ra­fi­ja. Do­mui – sep­ty­ne­ri, ru­de­nį eis į ant­rą kla­sę, be to, Pla­te­lių me­no mo­kyk­lo­je vai­ki­nas lan­ko dai­na­vi­mo ir šo­kių pa­mo­kas. O šei­mos pa­gran­du­kei Ug­nei – dve­ji, jai la­biau­siai pa­tin­ka šok­ti, bū­ti gam­to­je ar­ba su ma­ma su­ktis vir­tu­vė­je.

Pa­ti D. Mi­nei­kie­nė lais­vu me­tu ra­šo ei­les, pro­zą, sce­na­ri­jus. Sva­jo­ja ka­da nors iš­leis­ti iliust­ruo­tą kny­gą vai­kams ar ei­lė­raš­čių rink­ti­nę. La­bai pa­tin­ka že­mai­čių tar­mė, tad kar­tais ra­šo ir že­mai­tiš­kai. Na, o mes sa­vo ruož­tu da­li­na­mės jos su­kur­tu ei­lė­raš­čiu.

Ap­žė­lęs ma­no miš­kas

Ap­žė­lęs ma­no miš­kas
Ir til­tas, griū­van­tis ja­me,
Ma­nas min­tis įtvir­tins
Tam tė­viš­kės sap­ne.

Ir vė­lei man sap­nuo­sis,
Kaip Kar­vės upe­liu
Man vė­jas vei­dą šluos­tys
Ir pa­si­juoks bal­su.

Ir aš pa­mir­šiu grei­tai,
Kaip aš toks grį­žau,
Ko­dėl aš ne­ga­lė­jau
Ir pik­tas toks bu­vau?

Gal šian­dien su­ži­no­siu,
Ar vė­jas ran­ką ties?
Gal jis ma­ne pa­pro­tins
Ieš­ko­ti išei­ties.

Ir gal ne­bek­la­jo­siu
Tuo vieš­ke­liu se­nu,
Nes šian­dien su­ži­no­siu,
Ko­dėl aš čia esu.

Ko­dėl aš trokš­tu vė­jo
Ir upės tos ša­lia?
Ko­dėl tas ma­no liep­tas
Taip skau­di­na ma­ne?

Ko­dėl aš čia užau­gau,
Bet vis­ką pa­mir­šau?
Ko­dėl aš ne­be­lau­kiau,
Bet vis­ką pa­li­kau?

Ir til­tas jau su­kri­to
Nuo di­de­lės naš­tos.
Tik jaus­mas pa­si­li­ko
Ne­ži­no­mos klas­tos.

Aš nie­kad ne­mo­kė­jau
My­lėt vi­sa šir­dim.
Ir ši­taip man skau­dė­jo
Tom vie­ni­šom nak­tim.

O til­tas ne­dre­bės jau,
Nes že­mė su­ža­liuos.
O tė­viš­kės ta­ke­liai
Ra­my­bę at­kar­tos.

Ir nuai­dės vėl žings­niai
Tuo liep­tu me­di­niu,
Skam­bės nuo til­to: „ AČIŪ
Tau, vai­ke, aš ta­riu“.

ia­nos MI­NEI­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

ia­nos MI­NEI­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

The post Ša­tei­kių švie­su­lys: mo­ky­to­ja, ku­rios šir­dy­je de­ga mei­lė žo­džiui appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.

Rugp­jū­čio 1-ąją, iš pat ry­to, 27 žy­gei­viai su­si­rin­ko Pur­vai­čiuo­se. Laš­no­jant va­sa­ri­niam lie­tui, ku­ris, neiš­gąs­di­nęs ėji­kų, grei­tai lio­vė­si, vi­si lei­do­si „Lie­pi­jų“ klu­bo na­rio Al­gi­man­to Kra­ji­no su­kur­tu marš­ru­tu (klu­bas į to­kį žy­gį jau bu­vo kvie­tęs 2024 me­tais). Nu­ma­ty­to­se vie­to­se skai­tė­me I. Kon­čiaus teks­tus, skir­tus Pur­vai­čiams, jo nu­my­lė­tai Sausd­ra­vo upei (ne upe­liui!), „ku­ni­gaikš­ti­nės“ miš­kams, XX a. pra­džio­je pri­klau­siu­siems ku­ni­gaikš­čiui My­ko­lui Ogins­kiui.

Ypa­tin­gas žy­gio ak­cen­tas – ap­si­lan­ky­mas Kon­čėi­nuo, ku­rią iš už­marš­ties at­kė­lė mi­nė­to­jo G. Kon­čiaus šei­ma. Jis žy­gei­viams glaus­tai ir įtai­giai pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo se­ne­lio li­ki­mą: moks­lą Lie­po­jos gim­na­zi­jo­je, fi­zi­kos stu­di­jas Pe­ter­bur­ge, dar­bą Dot­nu­vos že­mės ūkio mo­kyk­lo­je ir Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je.

Vi­sus su­jau­di­no pa­sa­ko­ji­mas apie įka­li­ni­mą Čer­ve­nės (Bal­ta­ru­si­ja) ka­lė­ji­me 1941 m., kur, ma­no­ma, sa­vo bu­vu­sio stu­den­to dė­ka pro­fe­so­riui pa­vy­ko iš­veng­ti mir­ties. Grį­žus į Kau­ną, vo­kie­čiai da­rė spau­di­mą sto­ti į SS ba­tal­jo­ną, ta­čiau jis at­si­lai­kė.

G. Kon­čius pa­sa­ko­jo, kaip ka­ro pa­bai­go­je, ar­tė­jant so­vie­tų fron­tui, I. Kon­čius sa­vo sū­naus pa­pra­šė lik­ti Lie­tu­vo­je: „Ta­ve, sū­nau, čia, Lie­tu­vo­je, ne­la­bai kas te­pa­žįs­ta – stu­di­ja­vai už­sie­ny­je. Vi­si pa­bėg­ti iš Lie­tu­vos ne­ga­li­me, tu­ri lik­ti.“

Re­gi­mai su­si­jau­di­nęs po­nas Gin­ta­ras tę­sė: „Aš tu­riu sū­nų, kai pa­gal­vo­ju – ne­tu­rė­čiau drą­sos jam pa­sa­ky­ti: lik čia, o ne gel­bėk kai­lį. To­kie bu­vo gra­žūs tė­vo ir sū­naus santykiai…“ Du sū­nūs li­ko Lie­tu­vo­je su ma­ma, du pa­si­trau­kė su I. Kon­čiu­mi.

G. Kon­čius pa­ly­dė­jo žy­gio da­ly­vius, ku­rie, miš­kais, pie­vo­mis, o ga­lų ga­le ir plen­tu nuė­ję 12 ki­lo­met­rų, net tri­jo­se vie­to­se per­bri­dę Sausd­ra­vą, pa­ke­liui spė­ję ir pauo­gau­ti, su­grį­žo į Kon­čėi­ną ra­gau­ti Plun­gės skau­tų iš­vir­tos ko­šės. 12 ki­lo­met­rų – vie­ni nie­kai, pa­ly­gi­nus su pro­fe­so­riaus nuei­tais 2 424 ki­lo­met­rais, re­gist­ruo­jant že­mai­čių kraš­to kop­ly­tė­les, kry­žius, skulp­tū­rė­les…

Žy­gio da­ly­viai, dar tu­rė­ję jė­gų ar ap­dai­riai pa­siė­mę at­sar­gi­nę po­rą ba­tų, kad ne­rei­kė­tų sė­dė­ti šla­pio­mis ko­jo­mis, iš­klau­sė ant­ro­po­lo­gės Vi­dos Sa­vo­nia­kai­tės pa­skai­tą „Pro­fe­so­riaus Ig­no Kon­čiaus et­noaist­ra ir et­no­veik­la“ bei pra­lei­do mu­zi­ki­nę va­lan­dą su mu­zi­kan­tu ir kank­lių meist­ru Alf­re­du Lu­čins­ku.

Žy­gis bu­vo svar­bus pir­miau­sia dėl to, kad ne­ma­žai da­ly­vių pir­mą­syk pla­čiau iš­gir­do apie pro­f. I. Kon­čių, ku­ris sa­vo švie­tė­jiš­ka veik­la, et­nog­ra­fi­nė­mis eks­pe­di­ci­jo­mis ir iš­leis­to­mis kny­go­mis, sa­vo nuo­šir­džia mei­le Že­mai­ti­jos kraš­tui nu­si­pel­no kraš­tie­čių pa­gar­bos ir at­mi­ni­mo.

Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.

The post Pro­fe­so­riaus Ig­no Kon­čiaus 140-osioms gimimo metinėms – žy­gis jo vai­kys­tės vie­to­mis appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Kas bend­ro tarp Juo­zo Lai­vio ir My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio?

J. Lai­vys – vie­nas uni­ver­sa­liau­sių šiuo­lai­ki­nio me­no at­sto­vų. Jo kū­ry­ba reiš­kia­si per skulp­tū­rą, ob­jek­to me­ną, ins­ta­lia­ci­jas, per­for­man­sus, teks­tus, vi­deo­me­ną ir fo­tog­ra­fi­ją. Me­ni­ni­nkas sa­ko, kad jam svar­biau­sia – ne pa­si­rink­ta raiš­kos for­ma, bet tu­ri­nys, ži­nu­tė, ku­rią ne­ša vie­nas ar ki­tas kū­ri­nys. O tų ži­nu­čių per ak­ty­vų­jį kū­ry­bi­nį pe­rio­dą bū­ta daug ir įvai­rių, pra­de­dant nuo au­to­rys­tės pro­ble­ma­ti­kos ana­li­zės ir bai­giant ins­ti­tu­ci­nės ga­lios kri­ti­ka.

Apie tai, kiek ir ko jau su­kur­ta bei ko­kie kū­ry­bi­niai su­ma­ny­mai lau­kia atei­ty, pa­si­bai­gus mi­nė­tai kū­ry­bi­nei per­trau­kai, J. Lai­vys pa­pa­sa­ko­jo praė­ju­sią sa­vai­tę Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me. Ga­le­ri­jos vit­ri­no­je ku­rį lai­ką bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti QR nuo­ro­dą į me­ni­nin­ko įkur­tos Kleo­po drau­gi­jos in­ter­ne­to pus­la­pį, ku­ris pa­sta­ruo­ju me­tu ak­ty­viai pil­do­mas chro­no­lo­gi­ne nar­vai­šiš­kio dar­bų ap­žval­ga.

J. Lai­vys pa­sa­ko­jo už­si­brė­žęs su­ka­ta­lo­guo­ti ir ap­ra­šy­ti vi­sus sa­vo 256-is kū­ri­nius, jau per­ko­pęs per pir­mą­jį šim­tu­ką.

„Man pa­tin­ka ra­šy­ti, skai­ty­ti ne­la­bai, o pa­šne­kė­ti ga­liu apie bet ką“, – pri­si­pa­ži­no jis.

Li­ki­mas J. Lai­viui lė­mė gim­ti Rie­ta­ve, ku­rį il­gus me­tus val­dė ku­ni­gaikš­čiai Ogins­kiai. Vie­nas jų – My­ko­las Kleo­pas Ogins­kis, gar­sus po­li­ti­nis vei­kė­jas ir ma­zur­kų bei po­lo­ne­zų au­to­rius. Me­ni­nin­kas pa­sa­ko­jo il­gą lai­ką gal­vo­jęs, kad gar­su­sis M. K. Ogins­kio po­lo­ne­zas „At­sis­vei­ki­ni­mas su Tė­vy­ne“ bu­vo su­kur­tas Rie­ta­ve, vė­liau, kai įsi­su­ko į Plun­gės kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą ir nuo­lat gir­dė­da­vo šiuo po­lo­ne­zu čia pra­de­da­mus ren­gi­nius, ėmė ma­ny­ti, kad bū­tent Plun­gė yra šio po­lo­ne­zo gim­ti­nė.

„O pa­si­ro­do, tas po­lo­ne­zas bu­vo su­kur­tas da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je ir ne­tu­ri jo­kių są­sa­jų nei su Plun­ge, nei su Rie­ta­vu“, – šį jį nu­ste­bi­nu­sį at­ra­di­mą pri­si­mi­nė J. Lai­vys ir pri­si­pa­ži­no, kad sa­vo drau­gi­ją pa­va­di­no gal­vo­da­mas bū­tent apie M. K. Ogins­kį ir sa­vo gim­tą­jį Rie­ta­vą. O drau­gi­jai iš­kė­lė vie­nin­te­lį tiks­lą – stip­rin­ti J. Lai­vio ir jo kū­ri­nių san­ty­kius. Tam, ži­no­ma, pri­rei­kė pir­miau­sia su­skai­čiuo­ti, su­nu­me­ruo­ti ir ap­ra­šy­ti vi­sus sa­vo kū­ri­nius.

Tik­ro­jo AŠ paieš­kos

Pa­sak nar­vai­šiš­kio, jį ža­vė­jo ir ža­vi ga­li­my­bė at­si­gręž­ti į nuei­tą kū­ry­bi­nį ke­lią ir pa­žvelg­ti į sa­vo kū­ri­nius da­bar­ti­nio sa­vo­jo aš aki­mis, įver­tin­ti, ar pa­si­kei­tė tas žvilgs­nis ir kaip pa­si­kei­tė.

Tą po­ky­tį gra­žiai iliust­ruo­ja 2003 me­tais Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­re eks­po­nuo­tas J. Lai­vio kū­ri­nys „Pi­lie­čio bal­sas“ – ne­pa­nau­do­tas tais me­tais vy­ku­sio re­fe­ren­du­mo dėl sto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) bal­sa­vi­mo biu­le­te­nis.

„Vy­ko re­fe­ren­du­mas, žmo­nės bu­vo kvie­čia­mi iš­reikš­ti sa­vo va­lią, pri­ta­ria Lie­tu­vos sto­ji­mui į ES ar ne. Man kaip me­ni­nin­kui dvie­jų pa­si­rin­ki­mų pa­si­ro­dė per ma­ža, to­dėl aš iš­si­ne­šiau tą biu­le­te­nį su sa­vi­mi ir po tri­jų mė­ne­sių eks­po­na­vau jį pa­ro­do­je Šiuo­lai­ki­nia­me me­no cent­re. Ir nie­kam tai neužk­liu­vo. Da­bar tai bū­tų neį­ma­no­ma, nes už bal­sa­vi­mo biu­le­te­nio pa­ro­dy­mą vie­šai jau gre­sia vi­so­kie ad­mi­nist­ra­ci­niai ne­ma­lo­nu­mai. Kas pa­si­kei­tė per tuos 20 me­tų? Sto­da­mi į ES mes dar tu­rė­jo­me tei­sę iš­si­neš­ti sa­vo bal­są su sa­vi­mi, o da­bar jos jau ne­be­tu­ri­me. Ir tai nė­ra kaž­ko­kia kri­ti­ka, tie­siog lai­ko ir po­ky­čių fik­sa­vi­mas.“

Me­ni­nin­kas kal­bė­jo, kad per­žiū­rė­jęs sa­vo kū­ry­bi­nį ke­lią at­ra­do vie­ną tie­są: tie da­ly­kai, ku­rie jam ak­tua­lūs da­bar, jo kū­ry­bo­je bu­vo už­ko­duo­ti jau prieš ke­lis de­šimt­me­čius. „Anks­ty­vuo­siuo­se dar­buo­se tos idė­jos gal net ryš­kes­nės. Pa­si­žiū­ri į sa­vo dar­že­lio lai­kų pie­ši­nius ir ma­tai, kas tu esi. Ir vė­liau, ką be­da­ry­tum, nuo tos sa­vo or­bi­tos jau nie­kur ne­nu­šok­si“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Ne­da­ry­mo me­nas

Vi­suo­se J. Lai­vio kū­ry­bi­niuo­se eta­puo­se ga­na aiš­kiai už­čiuo­pia­ma ne­da­ry­mo kon­cep­ci­ja. Ji pa­lies­ta ir mi­nė­ta­me ne­pa­nau­do­to re­fe­ren­du­mo biu­le­te­nio su­ma­ny­me – nuei­ni bal­suo­ti, bet neiš­reiš­ki sa­vo va­lios. Ar­ba, pa­vyz­džiui, ki­tas kū­ri­nys „Ne­pa­nau­do­tas Ve­ne­ci­jos bie­na­lės bi­lie­tas“, kal­ba apie tai, kad ga­li nu­va­žiuo­ti į bie­na­lę, bet į ją ne­nuei­ti.

Ga­li­my­bę ne­da­ry­ti, ne­kur­ti J. Lai­vys kaip vie­ną iš pa­si­rin­ki­mų iden­ti­fi­ka­vo ir 2015 me­tais pra­dė­jęs sa­vo 14-os me­tų kū­ry­bi­nę pau­zę. Pak­laus­tas, ko­dėl pa­si­rink­tas bū­tent toks lai­ko tar­pas, me­ni­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad prie šio su­ma­ny­mo priė­jo pri­si­mi­nęs pran­cū­zų ta­py­to­ją, gra­fi­ką Po­lį Go­ge­ną ir tą fak­tą, kad jis kur­ti pra­dė­jo su­lau­kęs tik 40-ies ir kad ak­ty­vu­sis jo kū­ry­bos pe­rio­das tru­ko vi­so la­bo 14 me­tų.

„Aš nie­kaip ne­sup­ra­tau, ko jis taip il­gai nie­ko ne­da­rė. Ir kai man suė­jo 40, pa­gal­vo­jau – gal jau už­teks?! Nu­ta­riau 14 me­tų ir­gi nie­ko ne­kur­ti. Ar sun­ku? Ne, ne­sun­ku, ne­tgi, sa­ky­čiau, pa­to­gu ir ge­ra. Bū­čiau per pan­de­mi­ją pri­kū­ręs vi­so­kių ne­są­mo­nių. Ma­čiau, kad tuo sun­kiu lai­ko­tar­piu drau­gai pri­da­rė vis­ko, ko gal­būt ir ne­rei­kė­jo. O man bu­vo ra­mu, tu­rė­jau lais­vę nie­ko ne­kur­ti. Ge­rai pa­mąs­čius, pa­si­rin­ki­mas ne­kur­ti ir­gi yra sa­vo­tiš­ka kū­ry­ba. Tik gai­la, kad žmo­nės to ne­sup­ran­ta.“

Už­sib­rėž­ta 14-os me­tų pau­zė ar­tė­ja prie pa­bai­gos, o kas to­liau? J. Lai­vys sa­kė gal­vo­je jau bran­di­nan­tis vie­ną ki­tą min­tį, kaip su­si­grą­žin­ti ak­ty­viai ku­rian­čio me­ni­nin­ko sta­tu­są. Pa­vyz­džiui, su­reng­ti pa­ro­dą Skuo­do bib­lio­te­kos pa­ro­dų sa­lė­je, la­biau­siai nu­to­lu­sio­je nuo vi­sų kul­tū­ri­nių cent­rų. „O gal­būt nu­sprę­siu pra­tęs­ti sa­vo kū­ry­bi­nes ato­sto­gas dar 14-ai me­tų. Ko­dėl gi ne, – juo­kia­si me­ni­nin­kas ir su po­kal­by­je da­ly­va­vu­sio Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jos įkū­rė­ju To­mu Da­ni­le­vi­čiu­mi eksp­rom­tu su­dė­lio­ja pa­lin­kė­ji­mą sau ir ki­tiems: žiū­rė­ki­me į gy­ve­ni­mą links­mai, o į kū­ry­bą – rim­tai!

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

The post Juo­zas Lai­vys: „Ku­riu ne­ku­rian­čio me­ni­nin­ko gy­ve­ni­mą“ appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Vis­kas – per „Že­mai­ti­jos te­le­vi­zi­ją“

A. Šim­ke­vi­čius sa­ve va­di­na miš­ki­niu, mat nuo ma­žų die­nų lais­vą lai­ką leis­da­vo gam­to­je, po miš­kus ir pel­kes kla­jo­da­mas. Kaip pa­ts sa­ko, jo vi­sos Prū­sa­lių apy­lin­kės bu­vo iš­brai­dy­tos, vi­si paukš­čių liz­dai su­skai­čiuo­ti, žie­mą su sli­dė­mis vi­sos pa­lau­kės iš­ma­tuo­tos.

Bai­gęs mo­kyk­lą jau­nuo­lis to­li lai­mės neieš­ko­jo – iš­vy­ko į Klai­pė­dą mo­ky­tis sta­liaus ama­to. Jau ta­da trau­kė me­džio dar­bai, tik kad pa­si­rink­tuo­se moks­luo­se ma­žai prie jų te­ko pri­si­lies­ti. Dau­giau te­ko su be­to­nu ter­lio­tis, į sta­ty­bų su­bti­ly­bes gi­lin­tis.

Po moks­lų te­ko pa­si­ma­tuo­ti ka­rei­vė­lio ba­tus, o bai­gęs tar­ny­bą įsi­dar­bi­no gim­tų­jų Prū­sa­lių pa­šo­nė­je esan­čia­me paukš­ty­ne. Iš pra­džių prie sta­ty­bų, vė­liau – ka­ti­li­nė­je.

„Drau­gys­tė su me­džiu pra­si­dė­jo vė­liau, jau „Že­mai­ti­jos te­le­vi­zi­jos“ lai­kais. Su ka­me­ra kai dir­bau, vi­sus Že­mai­ti­jos tau­to­dai­li­nin­kus bu­vau api­fil­ma­vęs, tarp jų ir ge­rų drau­gų su­si­ra­dau, vė­liau va­žiuo­da­vau jau į sve­čius, ne­be fil­muo­ti. Taip ir už­krė­čiau nuo jų. Ko tik ne­su iš­ban­dęs. Nu­va­žiuo­ju ko­kios mo­te­rė­lės fil­muot, ku­ri ve­ly­ki­nius kiau­ši­nius mar­gi­na – rei­kia ir man pa­ban­dy­ti. Sa­kau – ro­dyk. Bet ran­kos dre­ba, nei­šei­na tų raš­tų iš­pieš­ti“, – juo­kia­si pri­si­mi­nęs sa­vo ban­dy­mus.

Į tau­to­dai­li­nin­kų gre­tas ne­sku­ba

Vi­sai ki­taip klo­jo­si drau­gys­tė su me­džiu. Al­gir­das pa­sa­ko­jo pir­miau­sia pa­ban­dęs šaukš­tus drož­ti. Kai pa­ma­tęs, kad „pu­siau su vel­niu išei­na“, ta­da ir su­dė­tin­ges­ni su­ma­ny­mai ėmė gim­ti vie­nas po ki­to.

Bab­run­gas iš­ne­šė kel­mą į kran­tą – ne­gi praei­si pro ša­lį. Par­si­tem­pė su trak­to­rium į kie­mą ir ėmė mąs­ty­ti, ką iš jo bū­tų ga­li­ma su­meist­rau­ti. Duk­ros so­dy­boj jau ne vie­nas se­nas kel­mas vir­to vi­so­kiom mis­ti­nėm bū­ty­bėm, pa­si­tin­kan­čiom at­va­žiuo­jan­čiuo­sius. Ži­no­da­mi Al­gir­do po­lin­kį prie me­džio dar­bų, ir kai­my­nai kur iš­rau­sę ko­kį kel­mą ar nu­pjo­vę ras­tą tuoj skam­bi­na jam, siū­lo pa­siim­ti.

Auk­si­nių ran­kų meist­ras ir sa­vo gim­tų­jų Prū­sa­lių bend­ruo­me­nei yra su­meist­ra­vęs ne­ma­žai ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tų: se­ną­sias ka­pi­nes puo­šia jo pa­ga­min­tas kop­lyts­tul­pis, vie­šą­sias kai­mo erd­ves – suo­le­liai, ro­dyk­lės, in­for­ma­ci­nės len­tos. Plun­gės ruo­niams yra pa­ga­mi­nęs ir pa­do­va­no­jęs sū­py­nes.

„Man da­ry­ti ki­tiems yra net įdo­miau nei sau“, – sa­ko šyp­so­da­ma­sis. Kiek me­di­nių šaukš­tų, len­te­lių ir vi­so­kių ki­to­kių gro­žy­bių jau iš­do­va­no­jęs – nė ne­skai­čiuo­ja. Po­ra kar­tų de­monst­ra­vo sa­vo dro­ži­nius Plun­gės kul­tū­ros cent­re su­reng­to­se tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­do­se, ta­čiau įsto­ti į Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą sa­ko ne­pri­si­ruo­šian­tis – tam rei­kia iš­drož­ti kaž­ką „pro­tin­go“, o lais­vo lai­ko vis neat­si­ran­da. Va­sa­ros pra­bė­ga dar­buo­jan­tis vai­kų braš­kių ir ši­lauo­gių ūky­je, pri­žiū­rint so­dy­bą ir anū­kus ga­nant, o žie­mą tai meis­tar­nė­je per šal­ta, tai įkvė­pi­mo nė­ra.

Do­va­na anū­kams

Pa­sit­rau­kęs iš „Že­mai­ti­jos te­le­vi­zi­jos“, ku­riai ati­da­vė ket­vir­tį am­žiaus, at­si­sa­kęs ir vi­suo­me­ni­nių pa­rei­gų, vy­ras sa­kė il­gą lai­ką no­rė­jęs tik ra­my­bės. To­dėl su iro­niš­ka šyp­se­na priim­da­vęs vai­kų do­va­no­ja­mus bi­lie­tus į kon­cer­tus ar spek­tak­lius – ne­trau­kė į vie­šu­mą nors tu ką. Tik da­bar jau išei­nan­tis daž­niau pa­si­žmo­nė­ti, pri­kim­ban­tis ir prie mi­nė­tos „Prū­sa­lių“ bend­ruo­me­nės rei­ka­lų, bet jau pa­tau­so­da­mas sa­ve ir sa­vo svei­ka­tą. Sa­ko – te­gul dir­ba jau­ni.

„Aš pa­ts da­bar esu jau­nas se­ne­lis. Vy­riau­sia­jai anū­kei Ma­le­nai jau 16-ika, ūgiu ma­ne pa­si­vi­jo, Me­la­ni – 10-ies, Di­la­nas – 5-erių. Jie Klai­pė­do­je gy­ve­na. O Plun­gė­je – pen­ke­rių Leo­nas ir 10-ies me­tų Ju­ras“, – šyp­so­da­ma­sis var­di­na pa­šne­ko­vas.

Bū­tent dvie­jų pa­sta­rų­jų anū­kų gim­ta­die­nių šven­tės me­tu lie­pos pra­džio­je, gau­sia­me bū­ry­je sve­čių ir bu­vo ati­da­ry­ta bei iš­ban­dy­ta Al­gir­do įreng­ta ir anū­kams do­va­no­ta žai­di­mų aikš­te­lė. Vy­ras džiau­gia­si, kad pir­mą­jį iš­ban­dy­mą vi­si įren­gi­niai at­lai­kė, o vai­kai li­ko pa­ten­kin­ti. Anū­kų drau­gai esą jau ki­tą die­ną ėmė klau­si­nė­ti, ka­da ga­lės su­grįž­ti į so­dy­bą pas Leo­ną ir Ju­rą pa­pra­mo­gau­ti dar kar­tą, po aikš­ty­ną pa­siaus­ti.

Jį prū­sa­liš­kis įren­gė sa­vo ran­ko­mis. Dar­ba­vo­si ke­lis mė­ne­sius vie­nas, anū­kų vis klau­si­nė­ja­mas, ka­da gi pa­ga­liau šie ga­lės iš­ban­dy­ti se­ne­lio su­ma­ny­tas at­rak­ci­jas.

Algirdo ŠIMKEVIČIAUS asmeninio albumo nuotr.

Algirdo ŠIMKEVIČIAUS asmeninio albumo nuotr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Nė­ra to blo­go, kas nei­šei­tų į ge­ra

O vis­kas pra­si­dė­jo anks­ty­vą pa­va­sa­rį, pa­ma­čius, kad sto­ra snie­go dan­ga iš­lau­žė so­dy­bo­je, prie na­mų esan­tį ber­žy­ną. „Ap­žiū­ri­nė­jant pa­da­ry­tą ža­lą žen­tas sy­kį sa­ko – gal ko­kią žai­di­mų aikš­te­lę čia pa­da­rom. Po kiek lai­ko vėl lyg tarp kit­ko už­si­mi­nė. Tai aš jam ir sa­kau – jei tu tik lei­di, im­siu ir pa­da­ry­siu“, – pa­sa­ko­jo Al­gir­das.

Ži­no­ma, žen­tas lei­do, tad be­li­ko pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir kib­ti į dar­bą. Iš­va­lęs miš­ko pa­kraš­tį ir iš­ro­vęs kel­mus, Al­gir­das že­mę iš­klo­jo se­na fut­bo­lo sta­dio­no dan­ga. Ją do­va­no­jo Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­la. Prū­sa­liš­kis pla­na­vo šia dirb­ti­ne žo­le iš­klo­ti braš­kių tar­pu­va­gius, kad pikt­žo­lės ne­žel­tų, ta­čiau ga­liau­siai vi­są pa­klo­jęs pra­dė­to­je reng­ti žai­di­mų aikš­te­lė­je.

Čia at­si­ra­do ir krep­ši­nio sto­vas, fut­bo­lo var­tai, atei­ty nu­ma­ty­ta vie­ta ir tink­li­niui. Be to, yra lai­py­nės, įvai­rūs kliū­čių ruo­žai, daug ki­to­kių pra­mo­gų vai­kams ir ne tik jiems. Anū­kai pa­ten­kin­ti, o Al­gir­das džiau­gia­si, kad da­bar jie tu­ri ma­žiau lai­ko ir no­ro spok­so­ti į ek­ra­nus.

Be­je, prū­sa­liš­kis ne­pra­lei­do pro­gos pa­si­džiaug­ti, kad jo anū­kas Ju­ras šie­met Lie­tu­vos pra­di­nu­kų ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je iš­ko­vo­jo ant­rą­ją vie­tą. Jo bro­lis pen­kia­me­tis Leo­nas, ma­tyt, taip pat sten­gia­si neat­si­lik­ti – ret­kar­čiais vis paeg­za­mi­nuo­ja se­ne­lį iš dau­gy­bos len­te­lės.

Pa­sak Al­gir­do, anū­kų pa­sie­ki­mai – jų tė­ve­lių nuo­pel­nas. O jo kaip se­ne­lio už­duo­tis – sma­giai ir ak­ty­viai leis­ti lai­ką su vai­kai­čiais.

The post Na­gin­go se­ne­lio do­va­na anū­kams – žai­di­mų aikš­ty­nas appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Do­vy­do SA­BEC­KO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

D. Sa­bec­kas su šei­ma gy­ve­na Rie­ta­vo pa­šo­nė­je, Va­tu­šių kai­me, mo­ko­si Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jo­je. Vai­ki­nas pa­sa­ko­jo, kad me­nu pra­dė­jo do­mė­tis ga­na se­niai. Dar dar­že­ly­je la­bai pa­ti­ko pieš­ti, bė­gant lai­kui šis po­mė­gis tik stip­rė­jo. Prieš tre­jus me­tus Do­vy­das bai­gė Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lą, dai­lės sky­rių. Ten įgi­jo ne­ma­žai ži­nių, iš­ban­dė įvai­rias tech­ni­kas: ne tik pie­ši­mą, bet ir ta­py­bą, skulp­tū­rą, gra­fi­ką.

Me­no mo­kyk­lo­je ne­ma­žas dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas liau­dies me­nui ir tau­to­dai­lei. Tai pa­trau­kė jau­nuo­lio dė­me­sį ir pa­ska­ti­no do­mė­tis sa­vo kraš­to praei­ti­mi. Do­vy­dą vi­suo­met do­mi­no pa­sta­tai, to­dėl nu­ta­rė pa­ban­dy­ti su­kur­ti ko­kį nors ar­chi­tek­tū­ri­nį dar­bą. Taip gi­mė pir­ma­sis na­me­lio mo­de­lis.

Nors pa­rei­ka­la­vo daug kant­ry­bės bei kruopš­taus dar­bo, ta­čiau pir­ma­sis ban­dy­mas pa­vy­ko ir įkvė­pė to­liau kur­ti.

Meist­rys­tės tra­di­ci­jos Do­vy­do gi­mi­nė­je tu­ri gi­lias šak­nis. Tiek vai­ki­no se­ne­lis, tiek ir pro­se­ne­lis iš me­džio dro­žė šaukš­tus, klum­pes. Po­lin­kį prie me­džio dar­bų pa­vel­dė­jo ir D. Sa­bec­kas.

„Di­džiau­sio pa­ska­ti­ni­mo kur­ti su­lau­kiu iš sa­vo šei­mos. O da­ly­vau­ti Plun­gės kul­tū­ros cent­ro ren­gia­ma­me kon­kur­se „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“ pa­stū­mė­jo dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja Ri­ma Dre­vins­kie­nė. Prieš po­ra me­tų šia­me kon­kur­se lai­mė­jau žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų pri­zą, tad šie­met, mo­ky­to­jai pa­siū­lius su­da­ly­vau­ti ant­rą kar­tą, ir­gi neat­si­sa­kiau. Man tai pa­si­ro­dė kaip pui­ki ga­li­my­bė su­de­rin­ti sa­vo do­mė­ji­mą­si ar­chi­tek­tū­ra bei tau­to­dai­le“, – kal­bė­jo va­tu­šiš­kis. Šie­met vai­ki­nas iš kon­kur­so vėl grį­žo su žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų pri­zu.

D. Sa­bec­kas pa­sa­ko­jo, kad tau­to­dai­lė­je jį la­biau­siai ža­vi ga­li­my­bė įsi­gi­lin­ti ir iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su se­no­sio­mis liau­dies me­no tra­di­ci­jo­mis, is­to­ri­ja, pa­vel­du. No­rint su­kur­ti na­me­lį, rei­kia ne tik fan­ta­zi­jos ir tech­ni­kos iš­ma­ny­mo, bet ir su­pra­ti­mo, ko­kie na­mai sta­ty­ti se­niau, ko­kie vy­ra­vo puo­šy­bos ele­men­tai, kaip sta­ti­niai at­spin­dė­da­vo gy­ven­se­ną, pa­pro­čius, net vie­tos gy­ven­to­jų bū­dą.

Ieš­ko­da­mas in­for­ma­ci­jos apie skir­tin­gų lai­ko­tar­pių že­mai­čių tro­bas, Do­vy­das ieš­ko se­nų­jų nuo­trau­kų, že­mai­čių bui­ties ap­ra­šy­mų, pa­sa­ko­ji­mų.

Do­vy­do SA­BEC­KO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Do­vy­do SA­BEC­KO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Do­vy­do SA­BEC­KO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Šiais me­tais kon­kur­sui „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“ vai­ki­nas pri­sta­tė ke­tu­ris na­me­lius, at­spin­din­čius skir­tin­gus lai­ko­tar­pius. Šiais sa­vo dar­bais sa­kė no­rė­jęs at­vaiz­duo­ti, kaip kei­tė­si mū­sų kraš­to ar­chi­tek­tū­ra ir liau­dies me­no tra­di­ci­jos.

Me­džia­gos, ku­rias nau­do­ja na­me­lių kū­ry­bai, yra ga­na pa­pras­tos: kar­to­nas, deg­tu­kai, dan­tų krapš­tu­kai, mo­de­li­nas, li­nų pa­ku­los. Pa­sak Do­vy­do, šios me­džia­gos jam pa­si­ro­dė tin­ka­miau­sios kū­ry­bi­niam pro­ce­sui, nors pri­tai­ky­ti jas sa­vo su­ma­ny­mui bu­vo ne­men­kas iš­šū­kis. Pa­čią na­me­lio konst­ruk­ci­ją ga­mi­no iš kar­to­no, me­di­nėms na­me­lio da­lims, sie­nų ap­dai­lai, lan­gų rė­mams nau­do­jo deg­tu­kus bei dan­tų krapš­tu­kus. Iš jų da­rė ma­žas len­tu­tes, to­dėl kiek­vie­ną krapš­tu­ką rei­kė­jo tin­ka­mai nu­skap­tuo­ti ir pa­ruoš­ti. Nau­do­jo ir ak­me­nu­kus, sa­ma­nas.

Kiek tiks­liai lai­ko pra­lei­do prie šių dar­bų, vai­ki­nas pa­sa­ky­ti ne­ga­lė­jo. Yra tik­ras tik dėl vie­no: tai lai­kui im­lus dar­bas, nes pir­ma rei­kia ap­skai­čiuo­ti mas­te­lį, nu­si­brai­žy­ti brė­ži­nius. Na­me­lius sten­gė­si pa­da­ry­ti kuo tik­ro­viš­kes­nius, o ir pa­čios de­ta­lės yra la­bai ma­žos, tad už­trun­ka kiek­vie­ną pa­ga­min­ti.

„Atei­ty­je la­bai no­rė­čiau ne­pa­leis­ti kū­ry­bos. Ka­dan­gi do­miuo­si pa­sta­tais, įvai­riais sta­ti­nių pla­na­vi­mais, sa­vo pro­fe­si­nį ke­lią no­rė­čiau tęs­ti sta­ty­bos in­ži­ne­ri­jos ar­ba ar­chi­tek­tū­ros sri­ty­je, o šios abi sri­tys yra neat­sie­ja­mos nuo me­no“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

The post Aš­tuo­nio­lik­me­čio Do­vy­do dar­bai ste­bi­na ir vis­ko ma­čiu­sius appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė kraš­to­ty­rai Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė, pri­sta­ty­da­ma vieš­nią, at­sklei­dė, kad ji yra ki­lu­si iš Plun­gės – čia gi­mė, au­go ir mo­kė­si. Vė­liau gy­ve­ni­mas nu­ve­dė į sos­ti­nę, tad su­grį­ži­mas į gim­tą­jį mies­tą su nau­ja kny­ga ta­po pra­smin­ga pro­ga dar kar­tą su­si­tik­ti su kraš­tie­čiais, pa­si­da­lin­ti ne tik sa­vo šei­mos, bet ir vi­so kraš­to is­to­ri­ja.

Ren­gi­nio me­tu R. Mont­vi­lai­tė-Sta­niu­lie­nė at­sklei­dė, kas ją pa­ska­ti­no gi­lin­tis į žmo­gaus ta­pa­ty­bės, at­min­ties ir is­to­ri­nio pa­li­ki­mo klau­si­mus. Au­to­rė pa­brė­žė, kad ši kny­ga kvie­čia skai­ty­to­ją tar­si pa­žvelg­ti į sa­vo pa­ties šak­nis, pri­si­min­ti praei­tį bei iš­gy­ven­tas pa­tir­tis.

Kny­go­je ap­ra­šo­mas au­to­rės tė­vų ir se­ne­lių gy­ve­ni­mas, mi­ni­mas ir su­si­ra­ši­nė­ji­mas su bu­vu­sia kla­sės drau­ge Cha­vi­va Ci­vi­ja, ku­ri vė­liau iš­vy­ko gy­ven­ti į Iz­rae­lį. Teks­tą ly­di dau­gy­bė įvai­rių fo­tog­ra­fi­jų, tarp jų – ir Plun­gės mies­to is­to­ri­niai kad­rai.

„Vi­si sa­vo šei­mo­se tu­ri­me iš­sau­go­ję įvai­rių nuo­trau­kų. Ne­pai­sant to, kad da­bar gy­ve­na­me skait­me­ni­nių tech­no­lo­gi­jų ero­je, man vis tiek yra mie­liau­sios juo­dai bal­tos fo­tog­ra­fi­jos – tik­ri me­no kū­ri­niai“, – kal­bė­jo au­to­rė ir pri­dū­rė, kad mi­rus tė­ve­liams kaip pa­li­ki­mo nie­ko dau­giau ne­no­rė­ju­si, tik se­nų nuo­trau­kų, į ku­rias žvelg­da­ma ga­lė­tų klai­džio­ti pri­si­mi­ni­mų ta­ke­liais. Šios fo­tog­ra­fi­jos il­gai dul­kė­jo nuo­trau­kų al­bu­muo­se, kol ra­šy­to­jai ki­lo min­tis – vie­ną die­ną ne­be­liks ir jos pa­čios, tad kas be­pa­liu­dys, kas įam­žin­ta to­se nuo­trau­ko­se?!

R. Mont­vi­lai­tė-Sta­niu­lie­nė pa­sa­ko­jo iš tė­vų ne­gir­dė­ju­si jo­kių pa­sa­ko­ji­mų apie jų praei­tį, o ke­li at­min­ty­je iš­li­kę frag­men­tai iš vai­kys­tės iš­si­sklai­dė lyg rū­kas. Bro­lis Gas­to­nas už Re­gi­ną vy­res­nis 11 me­tų, Vy­tau­tas – 8-eriais. Ji – jau­niau­sia šei­mo­je, iš­sau­go­ju­si apie ją ma­žiau­siai pri­si­mi­ni­mų. To­dėl vie­ną die­ną nu­spren­dė, kad ne­be­rei­kia dels­ti, gaiš­ti lai­ko vars­tant įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų du­ris ir ren­kant in­for­ma­ci­ją. Atė­jo me­tas sės­ti prie dar­bo sta­lo ir su­dė­ti tu­ri­mą ar­chy­vi­nę me­džia­gą bei se­nas fo­tog­ra­fi­jas į kny­gą.

Mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo ir apie ne­ti­kė­tai at­si­nau­ji­nu­sį ry­šį su vai­kys­tės drau­ge Cha­vi­va Ci­vi­ja.

„Kar­tą feis­bu­ke ra­dau ži­nu­tę su klau­si­mu, ar aš esu jos vai­kys­tės Re­gi­na. At­vi­rai pa­sa­kius, il­gą lai­ką ste­bė­jau­si, kaip ji ma­ne su­ra­do, nes mud­vi ne­bend­ra­vo­me 40 me­tų. Po tos lem­tin­gos ži­nu­tės pra­dė­jo­me su­si­ra­ši­nė­ti ir vėl bend­rau­ti, siųs­da­vau jai nuo­trau­kas iš vai­kys­tės vie­tų, vie­no­je fo­tog­ra­fi­jo­je spe­cia­liai įsiam­ži­nau prie jos bu­vu­sio na­mo, kad ži­no­tų, kaip at­ro­do Plun­gė“, – pa­sa­ko­jo kraš­tie­tė.

R. Mont­vi­lai­tė-Sta­niu­lie­nė pa­si­džiau­gė ne kar­tą vy­ku­si į Iz­rae­lį ap­lan­ky­ti sa­vo vai­kys­tės drau­gės, Ch. Ci­vi­ja taip pat spė­jo prieš mir­tį pa­si­sve­čiuo­ti Lie­tu­vo­je.

Kny­gos „Ta­pa­ty­bė lai­ko dul­kes nu­pū­tus“ pri­sta­ty­mas dar kar­tą pa­ro­dė, kad as­me­ni­nės is­to­ri­jos ga­li tap­ti svar­bia ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties da­li­mi. Au­to­rės jaut­rus pa­sa­ko­ji­mas ne tik at­sklei­džia šei­mos li­ki­mą, bet kar­tu kvie­čia ir ki­tus, kol ne­vė­lu, at­si­gręž­ti į sa­vo šak­nis – kad kiek­vie­nas su­pras­tų, kaip svar­bu yra sau­go­ti šei­mos at­min­tį bei bran­gin­ti gim­to­jo kraš­to is­to­ri­ją.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

The post Gim­ti­nė­je pri­sta­tė kny­gą apie šei­mos ir kraš­to is­to­ri­ją appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Vla­do BRA­ZIŪ­NO nuo­tr.

Su tė­vais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją

K. Al­me­nas gi­mė 1935 me­tų ba­lan­džio 11-ąją Gruz­džiuo­se, Šiau­lių ap­skri­ty­je, ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo Ka­zio Al­mi­no ir ma­mos Tru­di Al­mi­nie­nės Al­tor­fer šei­mo­je. Kar­tu au­go ir 1938 me­tais gi­męs bro­lis Hen­ris.

Prieš pat šei­mai pa­si­trau­kiant iš Lie­tu­vos, 1943 me­tų pa­bai­go­je, Kau­ne gy­ve­nu­sių Al­mi­nų šei­mo­je gi­mė jau­niau­sia se­suo Rū­ta. O 1944-ųjų va­sa­rai įpu­sė­jus šei­ma pa­si­kin­kė ark­lius, su­si­kro­vė man­tą ir iš­vy­ko link Ka­ra­liau­čiaus. Tė­vas ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti Lands­berg an der War­te mies­te­ly­je, šei­ma įsi­kū­rė jai pa­skir­ta­me ne­di­de­lia­me na­me. Per ke­le­tą ten pra­leis­tų mė­ne­sių dėl vai­kams ne­sup­ran­ta­mų prie­žas­čių tė­vai nu­ta­rė iš­si­skir­ti. Tai bu­vo skau­dus, vai­kus itin su­trau­ma­vęs įvy­kis, nes Vo­kie­ti­jos teis­mas ber­niu­kus pa­li­ko tė­vui, o mer­gai­tę – ma­mai.

Šia­me mies­te­ly­je K. Al­mi­nas pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, esan­čią to­li nuo na­mų, mat gy­ve­no mies­te­lio pa­kraš­ty­je. Vai­kui ne­bu­vo leng­va, rei­kė­jo iš­mok­ti vo­kie­čių kal­bą, o grįž­da­mas iš mo­kyk­los ne kar­tą pa­ty­rė ne­ma­lo­nių nuo­ty­kių, vo­kie­čių ka­de­tų prie­ka­bių, mat tu­rė­da­vo praei­ti jų mo­kyk­los te­ri­to­ri­ją. Ma­ža­sis Ka­zys bu­vo auk­lė­ja­mas la­bai pa­trio­tiš­kai, tad jį ypač žei­dė pra­var­džia­vi­mas len­ku. Jis tvir­tai ži­no­jo esąs lie­tu­vis.

1946 me­tais šei­mą su­krė­tė dar vie­nas įvy­kis. Tė­vui pro­fe­so­riau­jant uni­ver­si­te­te ne­to­li Ham­bur­go, ber­niu­kus su­si­ra­do il­gai jų ieš­ko­ju­si mo­ti­na Tru­di ir trau­ki­niais ban­dė juos iš­si­vež­ti į Švei­ca­ri­ją. Ta­čiau vai­kų be do­ku­men­tų švei­ca­rai neį­lei­do. Il­gi po­kal­biai, de­ry­bos, ta­čiau re­zul­ta­tas ir vėl la­bai skau­dus – at­vy­kęs tė­vas ber­niu­kus iš­si­ve­žė at­gal.

Įvei­kę At­lan­to van­de­ny­ną ap­si­gy­ve­no JAV

Gy­ve­ni­mas Vo­kie­ti­jo­je vis tik bu­vo trum­pa­lai­kis, tė­vui, kaip ir ki­tiems pa­bė­gė­liams, te­ko ieš­ko­ti ga­li­my­bių iš­vyk­ti į JAV. 1949 me­tų ru­de­nį Al­mi­nai lai­vu iš­plau­kė į Ame­ri­ką ir po 10 die­nų tru­ku­sios ke­lio­nės pa­sie­kė Niu­jor­ko uos­tą. Priim­da­mas JAV pi­lie­ty­bę Ka­zys pa­si­kei­tė pa­var­dę į Al­me­no, o bro­lis Hen­ris kar­tu su tė­vu nu­ta­rė lik­ti Al­mi­nais.

Bū­si­ma­sis ra­šy­to­jas vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gė Lup Si­čio mies­te­ly­je. 1953 me­tais įsto­jo į Neb­ras­kos uni­ver­si­te­tą Lin­kol­no mies­te. Ka­dan­gi vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bu­vo bai­gęs la­bai ge­rai, nu­spren­dė stu­di­juo­ti in­ži­ne­ri­ją, pa­si­rink­da­mas che­mi­jos in­ži­ne­ri­jos ša­ką. At­si­sa­kęs tė­vo pa­ra­mos, 1957 me­tais sa­vo pa­stan­go­mis bai­gė ba­ka­lau­ro stu­di­jas ir nu­spren­dė siek­ti bran­duo­li­nės fi­zi­kos in­ži­ne­ri­jos ma­gist­ro laips­nio.

K. Al­me­nas 1957 me­tais bai­gė Neb­ras­kos uni­ver­si­te­tą. Tais pa­čiais me­tais So­vie­tų Są­jun­ga pa­lei­do pir­mą­jį kos­mi­nį pa­ly­do­vą. Ne­no­rė­da­ma nu­si­leis­ti, JAV sky­rė di­de­les lė­šas moks­li­niams ty­ri­mams ir ska­ti­no in­ži­ne­ri­jos moks­lų pa­klau­są.

„Be­veik per­nakt mes, stu­di­jas be­bai­gian­tys in­ži­nie­riai, ta­pom la­bai pa­gei­dau­ja­mi“,– yra pa­sa­ko­jęs K. Al­me­nas. At­si­sa­kęs jam pa­siū­ly­tų ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bų Niu­jor­ke bei Ka­li­for­ni­jo­je ir įvei­kęs griež­tą at­ran­ką, įsto­jo stu­di­juo­ti bran­duo­li­nę in­ži­ne­ri­ją nau­jai įsteig­to­je Tarp­tau­ti­nė­je bran­duo­li­nių moks­lų ir in­ži­ne­ri­jos mo­kyk­los Ar­go­no la­bo­ra­to­ri­jo­je.

Gy­ve­nant Či­ka­go­je, at­si­sklei­dė K. Al­me­no ar­tis­ti­niai ga­bu­mai, nuo 1963-ųjų da­ly­va­vo Či­ka­go­je vei­ku­sio­je lie­tu­vių sce­ni­nės sa­ty­ros ir hu­mo­ro gru­pės „Ant­ras kai­mas“ veik­lo­je, vai­di­no ir ra­šė teks­tus.

Tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu spau­do­je pub­li­kuo­tos ke­lios K. Al­me­no no­ve­lės, o dvie­jų da­lių ro­ma­nas „Upė į ry­tus, upė į šiau­rę“, iš­leis­tas 1964 me­tais, lai­mė­jo Lie­tu­vių ra­šy­to­jų drau­gi­jos pre­mi­ją. Po me­tų išė­jo no­ve­lių kny­ga „Bė­giai“, 1967 me­tais – no­ve­lių rin­ki­nys „Gy­ve­ni­mas tai ke­kė vyš­nių“. No­ve­lė­se vaiz­duo­ja­ma ame­ri­kie­čių ir lie­tu­vių išei­vių bui­ties kas­die­ny­bė, jau­nų žmo­nių san­ty­kiai. Pa­sak li­te­ra­tū­ro­lo­gės, pro­fe­so­rės Da­lios Kui­zi­nie­nės, K. Al­me­no „li­te­ra­tū­ri­nė kū­ry­ba iš­plau­kė iš bit­ni­kų ju­dė­ji­mo, vei­kia­mo jau­nat­viš­kos sa­vi­raiš­kos“.

Ne­pails­tan­tis nuo­ty­kių ieš­ko­to­jas

Bai­gęs ma­gist­ran­tū­rą, K. Al­me­nas to­liau siek­ti moks­lo iš­va­žia­vo į Len­ki­ją. 1966–1968 me­tais dirb­da­mas Var­šu­vos po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, ap­si­gy­nė bran­duo­li­nės in­ži­ne­ri­jos dak­ta­ro laips­nį. Nuo 1969 iki 1999 me­tų, kol išė­jo į pen­si­ją, pro­fe­so­ria­vo Me­ri­lan­do (JAV) uni­ver­si­te­to Bran­duo­li­nės in­ži­ne­ri­jos ka­ted­ro­je, nuo­sek­liai dar­ba­vo­si bran­duo­li­nių jė­gai­nių sau­gos sri­ty­je.

1966 me­tais pro­f. K. Al­me­nas po il­gos per­trau­kos pir­mą kar­tą ap­si­lan­kė Lie­tu­vo­je. Nuo ta­da jis pa­lai­kė glau­džius ry­šius su ko­le­go­mis ra­šy­to­jais Lie­tu­vo­je, rū­pi­no­si išei­vių au­to­rių kny­gų per­siun­ti­mu ir per­ve­ži­mu į Lie­tu­vą.

Vie­nas iš svar­biau­sių K. Al­me­no gy­ve­ni­mo tiks­lų bu­vo pa­si­rin­ki­mas bū­ti lie­tu­viu. Vos ke­lis sa­vo pir­muo­sius gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­dęs Lie­tu­vo­je, lie­tu­vy­bę puo­se­lė­jo vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Ir vė­liau, gy­ven­da­mas Ame­ri­ko­je, ar­ti­mai bend­ra­vo, bi­čiu­lia­vo­si su lie­tu­vių išei­vi­jos ra­šy­to­jais, or­ga­ni­za­vo ren­gi­nius.

Iš­li­kę biog­ra­fi­niai fak­tai ro­do K. Al­me­ną bu­vus ne­pails­tan­čiu nuo­ty­kių ieš­ko­to­ju. Ap­si­gy­nęs dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją ry­žo­si se­niai pla­nuo­tai ke­lio­nei į Af­ri­ką. Po šį eg­zo­ti­nį že­my­ną nu­ta­rė ke­liau­ti mo­to­cik­lu. Ke­lio­nė bu­vo sun­ki, su­dė­tin­ga, var­gi­no ir ali­nan­tis karš­tis, ir ne­nus­pė­ja­ma Af­ri­kos vals­ty­bių po­li­ti­nė sis­te­ma. Ne vi­si ke­lio­nė­je pa­tir­ti nuo­ty­kiai bu­vo sma­gūs. An­tai Ro­de­zi­jo­je (da­bar­ti­nė­je Zim­bab­vė­je) te­ko sė­dė­ti ka­lė­ji­me. Ši ša­lis dip­lo­ma­ti­nių san­ty­kių su JAV ne­tu­rė­jo, po­li­ci­nin­kai ga­lė­jo elg­tis, kaip tik no­ri. Lai­mė, konf­lik­tas bai­gė­si lai­min­gai, moks­li­nin­kas pa­leis­tas į lais­vę, bet to­liau ke­liau­ti po Af­ri­ką jam ne­bu­vo leis­ta, iš ka­lė­ji­mo bu­vo nu­ga­ben­tas tie­siai į oro uos­tą.

VDU nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Is­to­ri­nių ro­ma­nų, no­ve­lių ir de­tek­ty­vų au­to­rius

K. Al­me­nas di­des­nio dė­me­sio su­si­lau­kė 1970 me­tais, kai išė­jo jo is­to­ri­nis ro­ma­nas „Šie­nap­jū­tė“. Kū­ri­ny­je at­si­spin­di XVIII–XIX a. Lie­tu­vos po­li­ti­niai įvy­kiai, ba­jo­rų tar­pu­sa­vio konf­lik­tai. Vė­liau K. Al­me­nas už­si­brė­žė iš­leis­ti de­tek­ty­vi­nių ro­ma­nų se­ri­ją, 1977 m. pa­si­ro­dė jo de­tek­ty­vi­nis ro­ma­nas „Sau­ja ska­ti­kų“.

Gy­ven­da­mas JAV, K. Al­me­nas kar­tu su žmo­na Ma­ra ėmė­si įgy­ven­din­ti dar vie­ną am­bi­cin­gą su­ma­ny­mą – rin­ko sa­ky­ti­nės is­to­ri­jos me­džia­gą iš sa­vo kar­tos lie­tu­vių. Per dvy­li­ka me­tų į mag­ne­to­fo­no juos­tas įra­šė 38-is Ma­ros ir Ka­zio Al­me­nų su­rink­tus po­kal­bius, jie sau­go­mi Li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mo ir stu­di­jų cent­ro Pa­sau­lio lie­tu­vių ar­chy­ve Či­ka­go­je.

No­rė­da­mas pra­leis­ti ra­mią se­nat­vę gim­ti­nė­je, po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pro­f. K. Al­me­nas su žmo­na grį­žo į my­li­mą Lie­tu­vą, gy­ve­no Vil­niu­je. 1992 me­tais Lie­tu­vo­je įkū­rė lei­dyk­lą „Lit­ter­rae Uni­ver­si­ta­tis“, ak­ty­viai da­ly­va­vo ir Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) stei­gi­me, or­ga­ni­za­vo va­do­vė­lių aukš­to­sioms mo­kyk­loms lei­dy­bą.

1992 m. Lie­tu­vos ener­ge­ti­kos ins­ti­tu­te įkū­rė Ig­na­li­nos ato­mi­nės elekt­ri­nės moks­li­nę sau­gu­mo ana­li­zės gru­pę ir jai ke­le­rius me­tus va­do­va­vo. Bu­vo vie­nas pir­mų­jų išei­vi­jos moks­li­nin­kų, pri­si­dė­ju­sių prie Ig­na­li­nos AE sau­gaus dar­bo už­tik­ri­ni­mo ir moks­li­nin­kų sta­žuo­čių JAV, Šve­di­jos, Ja­po­ni­jos, Vo­kie­ti­jos, TA­TE­NA ir ki­tuo­se bran­duo­li­nių ty­ri­mų cent­ruo­se.

2005 m. K. Al­me­nui bu­vo su­teik­ta Lie­tu­vos moks­lo pre­mi­ja, o 2013 me­tais – Gar­bės dak­ta­ro var­das.

Vi­suo­me­ni­nės veik­los tu­rė­jo taip pat ap­sčiai, bu­vo išei­vi­jos vi­suo­me­ni­nės po­li­ti­nės „San­ta­ros-Švie­sos“ fe­de­ra­ci­jos na­rys, vie­nas iš Val­do­vų rū­mų pa­ra­mos fon­do stei­gė­jų ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos pa­vel­dą puo­se­lė­jan­čios drau­gi­jos „Pi­lis“ na­rys.

K. Al­me­nas ne­ti­kė­tai mi­rė 2017 me­tais, jo va­lia tik po mir­ties bu­vo iš­leis­ta ver­tin­ga, in­for­ma­ty­vi at­si­mi­ni­mų kny­ga „Anuo­met“. Pats K. Al­me­nas pir­miau­siai bu­vo bran­duo­li­nės fi­zi­kos in­ži­nie­rius, o ra­šy­to­jas – tik lais­va­lai­kiu.

K. Al­me­no žmo­na Ma­ra gy­ve­na Vil­niu­je ir ak­ty­viai pri­si­de­da prie vy­ro at­min­ties iš­sau­go­ji­mo.

The post Ka­zio Al­me­no ke­lias į li­te­ra­tū­rą ir moks­lą appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Be jau­nų­jų me­ni­nin­kų ne­bū­tų ir šio kon­kur­so

Šis uni­ka­lus ren­gi­nys – ne tik nu­si­len­ki­mas ne­blės­tan­čiam S. Riau­bos at­mi­ni­mui, bet ir ga­li­my­bė at­ver­ti du­ris į jau­nys­tės fan­ta­zi­jos pa­sau­lį. Kol puo­se­lė­ja­mos to­kios ini­cia­ty­vos, liau­dies me­no dva­sia, gi­liau­sios tra­di­ci­jos ir že­mai­tiš­kas au­ten­tiš­ku­mas iš­lie­ka gy­vi, o jau­nų­jų kū­rė­jų ran­ko­se se­nie­ji ama­tai at­gims­ta pa­čio­mis ne­ti­kė­čiau­sio­mis, šiuo­lai­kiš­ko­mis spal­vo­mis.

Šiais me­tais kon­kur­se sa­vo dar­bus pri­sta­tė ypa­tin­gai gau­sus bū­rys jau­nų­jų da­ly­vių – net 92. Iš vi­so bu­vo eks­po­nuo­ja­ma net 390 jų kū­ri­nių. Kon­kur­sui mo­ki­nius pa­ruo­šė 26 mo­ky­to­jai iš Ma­žei­kių, Skuo­do, Šiau­lių, Se­dos, Ži­di­kų, Rie­ta­vo, Ku­lių, Ša­tei­kių, Pla­te­lių ir ki­tų Plun­gės kraš­to mo­kyk­lų.

Plun­gės kul­tū­ros cent­ro tau­to­dai­lės ku­ra­to­rė ir ren­gi­nio ve­dė­ja Jo­lan­ta Mil­te­nė pa­sa­ko­jo, kad per vi­sus 26-erius kon­kur­so gy­va­vi­mo me­tus iš vi­so jame da­ly­va­vo net 2 122 mo­ki­niai ir bu­vo eks­po­nuo­ta apie 8 tūkst. pa­čių įvai­riau­sių jų dar­bų.

„Šis kon­kur­sas yra skir­tas da­ly­viams nuo 10 iki 19 me­tų, ta­čiau šiais me­tais yra vie­nas da­ly­vis, ku­riam vi­so la­bo tik 9-eri. Te­gul jam tai bū­na sa­vo jė­gų iš­ban­dy­mas. Plun­gės kul­tū­ros cent­ras yra la­bai dė­kin­gas, kad vi­sus šiuos me­tus kon­kur­są pa­lai­ko ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bė. Nuo­šir­džią pa­dė­ką no­ri­me iš­reikš­ti ir sa­vo drau­gams bei iš­ti­ki­miems rė­mė­jams iš Šve­di­jos – Boks­hol­mo or­ga­ni­za­ci­jai „Drau­gas drau­gui“, – kal­bė­jo J. Mil­te­nė.

Mi­nė­ta Boks­hol­mo or­ga­ni­za­ci­ja įtei­kė pa­ska­ti­na­muo­sius pri­zus. Skulp­tū­ros ka­te­go­ri­jo­je jis skir­tas Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mo­ki­niui Si­mo­nui Mic­ke­vi­čiui (jo mo­ky­to­jas Vik­to­ras Rai­bu­žis), ama­tų ka­te­go­ri­jo­je – Ma­žei­kių ra­jo­no Ži­di­kų Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­nei Sa­man­tai Be­niu­šy­tei (jos mo­ky­to­ja In­ga Ši­lins­kai­tė). Gra­fi­kos ka­te­go­ri­jo­je pa­ska­ti­na­muo­ju pri­zu ap­do­va­no­ta Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mo­ki­nė Auk­sė Mi­ka­laus­kai­tė (jos mo­ky­to­ja Bro­ne­lė Va­lu­žie­nė), ta­py­bos ka­te­go­ri­jo­je – Pla­te­lių me­no mo­kyk­los Ša­tei­kių sky­riaus mo­ki­nė Li­li­ja Ged­vi­lai­tė (jos mo­ky­to­ja Liud­vi­ka Šve­dė).

Na, o Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­ja Vi­da Sau­ka­lie­nė įtei­kė do­va­ną mi­nė­tai jau­niau­siai da­ly­vei – 9-erių me­tų Bar­bo­rai Zels­ky­tei iš Pla­te­lių me­no mo­kyk­los, jos mo­ky­to­ja – Al­ma Vil­nie­nė.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Lan­ko­miau­sia pa­ro­da vi­so­je Že­mai­ti­jo­je

Prie svei­ki­ni­mų pri­si­dė­jo ir Plun­gės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius Ro­mas Ma­tu­lis. Jis ne­slė­pė džiaugs­mo ir pa­si­di­džia­vi­mo, kad jau 26-erius me­tus Plun­gės kul­tū­ros cent­ras su­kvie­čia jau­nuo­sius Že­mai­ti­jos me­ni­nin­kus į Plun­gę.

„Jūs, vai­kai, esa­te tas ga­ran­tas, kad Lie­tu­va iš­sau­gos sa­vo pa­ma­ti­nes ver­ty­bes, tra­di­ci­jas, ku­rio­mis esa­me uni­ka­lūs ir įdo­mūs pa­sau­liui. S. Riau­bos kū­ry­ba iš­lie­ka ak­tua­li me­tų me­tus, o jau­nie­ji me­ni­nin­kai pe­ri­ma tą liau­dies tra­di­ci­ją ir ją per­duos ki­toms kar­toms“, – kal­bė­jo R. Ma­tu­lis.

Plun­gės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius pri­dū­rė, kad ši pa­ro­da yra pa­ti lan­ko­miau­sia ir gy­viau­sia, jos fo­ne vyks­ta įtrau­kio­sios pa­mo­kos, tad į kū­ry­bi­nį vyks­mą įsi­trau­kia daug moks­lei­vių ir suau­gu­sių­jų. Di­de­lis ir mo­ky­to­jų in­dė­lis: tik ša­lia di­de­lio meist­ro ga­li užaug­ti di­dis kū­rė­jas.

J. Mil­te­nė pri­sta­tė dau­giau­siai mo­ki­nių pa­ruo­šu­sius mo­ky­to­jus: V. Rai­bu­žį, In­gą Ši­lins­kai­tę ir Alek­sand­rą No­va­ką. Be­je, plun­giš­kio pe­da­go­go V. Rai­bu­žio pa­si­tei­ra­vus, kaip pa­vyks­ta pa­ruoš­ti tiek daug da­ly­vių, jo at­sa­ky­mas bu­vo trum­pas ir konk­re­tus: „Kant­riai, iš lė­to ir su mei­le“.

Ap­do­va­no­ji­mų gau­sa

Vi­si, ap­lan­kę „jau­nų­jų riau­bu­kų“ dar­bų pa­ro­dą, ga­lė­jo reikš­ti sa­vo sim­pa­ti­jas ir ati­duo­ti bal­są už la­biau­siai pa­ti­ku­sį dar­bą. To­kiu bū­du ge­riau­sia ta­py­to­ja iš­rink­ta Plun­gės „Ry­to“ mo­kyk­los mo­ki­nė Vik­to­ri­ja Švel­ny­tė (jos mo­ky­to­ja Vil­ma Stan­ku­vie­nė). Ge­riau­sia skulp­to­rė – Klai­pė­dos Eduar­do Bal­sio me­nų mo­kyk­los mo­ki­nė Jo­nė Val­do­nė Ei­ni­ky­tė (mo­ky­to­ja Re­gi­na Alek­sand­ra­vi­čie­nė). Ge­riau­sias ama­ti­nin­kas, lan­ky­to­jų nuo­mo­ne, – Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos mo­ki­nys Do­vy­das Sa­bec­kis (mo­ky­to­ja Ri­ma Dre­vins­kie­nė). O ge­riau­sia gra­fi­kė – Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­los mo­ki­nė Skais­tė Mi­nei­ky­tė (jos mo­ky­to­ja J. Mil­te­nė).

Kon­kur­so-pa­ro­dos da­ly­vių dar­bus ver­ti­no ir ko­mi­si­ja, pir­mi­nin­kau­ja­ma me­no­ty­ri­nin­kės dr. Jo­lan­tos Za­bu­ly­tės. Ki­ti ko­mi­si­jos na­riai: tau­to­dai­li­nin­kė, kon­kur­so ini­cia­to­rė Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė, skulp­to­rius-kryž­dir­bys An­ta­nas Vaš­kys, Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Tel­šių sky­riaus pir­mi­nin­kė, Tel­šių kul­tū­ros cent­ro et­nog­ra­fė Si­gi­ta Da­cie­nė ir Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko pa­vel­do sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Al­do­na Kup­re­ly­tė.

Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė dr. J. Za­bu­ly­tė trum­pai api­bū­di­no pa­ro­dą ir pa­si­džiau­gė, kad dar­bų gau­sa bei pil­na sa­lė žiū­ro­vų pa­ro­do, jog šis ren­gi­nys tu­ri gi­lią pra­smę ir be­si­tę­sian­čią jau­nų­jų kū­rė­jų tra­di­ci­ją.

„Ši pa­ro­da pa­si­žy­mi di­džiu­le sti­lių gau­sa. Kaip ir praė­ju­siais me­tais, do­mi­nuo­ja ta­py­bos dar­bai, bet pa­si­ge­dau teks­ti­lės ir skulp­tū­ros dar­bų. Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riams re­ko­men­duo­čiau kon­kur­są da­ry­ti kas ant­rus me­tus, su at­ran­ka pa­gal ver­ty­bi­nę ska­lę, kad var­žy­tų­si te­ma­ti­niai dar­bai“, – kal­bė­jo dr. J. Za­bu­ly­tė.

Apž­vel­gus pa­ro­dą ir įtei­kus pa­pil­do­mus ap­do­va­no­ji­mus, atė­jo me­tas skelb­ti pa­grin­di­nius lai­mė­to­jus. Sa­lė­je ai­dint plo­ji­mams ir tvy­rant džiaugs­min­gam jau­du­liui, iš­kil­min­gai pa­skelb­ti ir pi­ni­gi­niais pri­zais ap­do­va­no­ti kon­kur­so nu­ga­lė­to­jai.

2026 me­tų ge­riau­sia ta­py­to­ja iš­rink­ta Ma­žei­kių Kal­nė­nų pro­gim­na­zi­jos mo­ki­nė Emi­li­ja Ma­čiu­ly­tė, jos mo­ky­to­ja Ka­ro­li­na Jau­ta­kė. Ge­riau­sias skulp­to­rius – Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mo­ki­nys Žy­gi­man­tas Au­gus­tas Pal­šis, jo mo­ky­to­jas – V. Rai­bu­žis. Ge­riau­sias ama­ti­nin­kas – Šiau­lių Ra­gai­nės pro­gim­na­zi­jos mo­ki­nys Do­mas Alek­sand­ra­vi­čius, jo mo­ky­to­ja – Re­gi­na Alek­sand­ra­vi­čie­nė. Ge­riau­sio gra­fi­ti au­to­rė – Ma­žei­kių Pa­va­sa­rio pro­gim­na­zi­jos mo­ki­nė Me­da Ka­tei­vai­tė, jos mo­ky­to­jas – Alek­sand­ras No­va­kas.

Šven­ti­nę nuo­tai­ką kū­rė ir nuo­tai­kin­gus mu­zi­ki­nius kū­ri­nius ren­gi­nio me­tu do­va­no­jo Plun­gės kul­tū­ros cent­ro vai­kų vo­ka­li­nė gru­pė „Hel­lo“, ku­riai va­do­vau­ja Dia­na Pau­laus­kie­nė.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

The post Jau­nų­jų Že­mai­ti­jos me­ni­nin­kų są­jū­dis Plun­gė­je appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

„To­rem Pla­te­lių kraš­tou nu­si­pe­niu­si dė­de­li žmuo­gu“

Ren­gi­nį jaut­riai ir sa­vaip pra­dė­jo Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko spe­cia­lis­tė, kul­tū­ros pa­vel­do puo­se­lė­to­ja Al­do­na Kup­re­ly­tė, kal­bė­ju­si že­mai­tiš­kai: „Šin­dėin torēm didlē dė­de­lė švėn­tė, torēm Plāte­liū kraš­tou nu­si­pe­niu­si dė­de­li žmuo­gu, kat­ras švėnt gra­ži ju­bi­lie­ju – tai mū­sa Lai­mu­tė. Lin­kam sveikā­tas, op­ti­miz­ma, gal su­stip­rės, gal į stak­les at­si­sės, nei­šar­dy­tas dar yra…“

Spe­cia­lis­tė de­monst­ra­vo skaid­res iš Lai­mu­tės įvai­rių gy­ve­ni­mo eta­pų, pri­mi­nė jos nuei­tą ke­lią ir svar­biau­sius dar­bus. Su­si­rin­ku­sie­ji ga­lė­jo pa­var­ty­ti al­bu­mą su tau­to­dai­li­nin­kės gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis.

Ypač vi­sus su­do­mi­no L. Pui­do­kie­nės vai­kys­tės fo­tog­ra­fi­jos. A. Kup­re­ly­tė at­krei­pė vi­sų dė­me­sį į su­kne­lę, ku­rią pen­ke­rių me­tų Lai­mu­tei pa­siu­vo te­ta, o kruopš­čiai iš­siu­vi­nė­jo ma­ma. Pa­sak et­nog­ra­fės, Lai­mu­tės ma­ma taip pat bu­vu­si itin kū­ry­bin­ga – mez­gė, siu­vo, puo­šė duk­rą iš­skir­ti­nai gra­žiai ir kar­tu ug­dė pa­gar­bą ran­kų dar­bui. Et­no­lo­gė ak­cen­ta­vo L. Pui­do­kie­nės pa­gar­bą pa­vel­dui. Ju­bi­lia­tė iki šiol iš­sau­go­jo ma­mos rink­tus sal­dai­nių po­pie­rė­lius, sku­ti­nė­tus mar­gu­čius ir ki­tus bui­ties ženk­lus, ku­rie yra ta­pę kraš­to at­min­ties da­li­mi.

Kal­bė­da­ma apie ju­bi­lia­tės gy­ve­ni­mą, A. Kup­re­ly­tė pri­mi­nė, kad jau­nys­tė­je Lai­mu­tė dir­bo ki­no me­cha­ni­ke, de­monst­ra­vo pla­te­liš­kiams fil­mus ki­no sa­lė­je, vė­liau užė­mė gar­bin­gas Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko ūk­ve­dės pa­rei­gas. Ta­čiau svar­biau­sia, jog išė­ju­si į pen­si­ją ne­sus­to­jo – vie­na pir­mų­jų Pla­te­liuo­se pra­dė­jo vaikš­čio­ti su šiau­rie­tiš­ko­mis laz­do­mis, ėmė aus­ti, li­ko veik­li, smal­si ir at­vi­ra žmo­nėms.

Au­di­mas – gra­žiau­sia gy­ve­ni­mo sto­te­lė

Il­ga­me­tė Plun­gės tau­to­dai­li­nin­kų glo­bė­ja Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė svei­kin­da­ma ju­bi­lia­tę jos gy­ve­ni­mą pa­ly­gi­no su grei­tuo­ju trau­ki­niu, ku­ria­me bu­vo dau­gy­bė sto­te­lių – džiu­gių ir skau­džių, pil­nų at­ra­di­mų ir ne­tek­čių.

„Me­tai kuo to­liau, tuo grei­čiau bė­ga, sku­ba kaip grei­ta­sis trau­ki­nys. Ži­no­ma, šei­ma bu­vo la­bai pui­ki sto­te­lė, bet pa­ti nuo­sta­biau­sia jos gy­ve­ni­me, ma­nau, bu­vo au­di­mas“, – sa­kė Z. Lei­lio­nie­nė.

Ji pri­si­mi­nė lai­ką, kai be­veik prieš du de­šimt­me­čius pra­dė­jus bend­ra­dar­biau­ti su šve­dais bu­vo su­bur­tos dvy­li­ka au­dė­jų. Vie­na iš jų bu­vo Lai­mu­tė, ku­ri la­bai grei­tai per­pra­to au­di­mo tech­no­lo­gi­jas ir ta­po vie­na stip­riau­sių šio ama­to puo­se­lė­to­jų. Vė­liau ji daug pri­si­dė­jo prie Plun­gės kul­tū­ros cent­ro au­di­mo dirb­tu­vių kū­ri­mo – pa­dė­jo sta­ty­ti stak­les, mo­kė nau­jus na­rius, va­ži­nė­jo iš Pla­te­lių į Plun­gę da­lin­tis ži­nio­mis.

Au­di­mas Lai­mu­tei ta­po gy­ve­ni­mo pa­ki­li­mu – ji da­ly­va­vo pa­ro­do­se, pri­sta­ti­nė­jo se­ną­jį ama­tą įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, įsto­jo į tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą. Z. Lei­lio­nie­nė ju­bi­lia­tei per­da­vė di­džiau­sius svei­ki­ni­mus nuo da­bar­ti­nės tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Plun­gės sky­riaus pir­mi­nin­kės Jo­lan­tos Mil­te­nės, o nuo sa­vęs jaut­riai pri­dū­rė: „Man vi­sa­da at­ro­dei ro­man­tiš­ka. Lin­kiu dar pa­sva­jo­ti, svei­ka­tos ir stip­ry­bės. Ti­kiu, jog bū­si su mu­mis il­gai“.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

„Vi­siems au­dė­jams ji – kaip ma­ma“

Pri­si­mi­ni­mų ir pa­dė­kų tą­dien ne­trū­ko. L. Pui­do­kie­nės duk­ra Vai­va pa­sa­ko­jo, kad su ma­ma be­veik kar­tu pra­dė­jo aus­ti ir da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, kar­tu pri­si­dė­jo prie Plun­gės kul­tū­ros cent­ro or­ga­ni­zuo­ja­mų au­di­mo kur­sų. „Mes tiek ne­nu­dir­bom, kiek ma­ma. Ji vi­sur da­ly­va­vo – bend­ruo­me­nė­je, vi­suo­me­ni­niuo­se rei­ka­luo­se, kas­met per Už­ga­vė­nių šven­tę ke­pė bly­nus. Ma­ma yra ryš­kus žmo­gus, pa­vyz­dys mums, vai­kams, Pla­te­lių kraš­to švie­su­lys“, – jaut­riai su mei­le kal­bė­jo duk­ra, pa­ža­dė­ju­si svar­biau­sią da­ly­ką ma­mai – vi­sa­da bū­ti ša­lia.

Daug šil­tų žo­džių dė­ko­da­mos už kant­ry­bę ir lin­kė­da­mos stip­ry­bės sky­rė tau­to­dai­li­nin­kei ir jos au­di­mo mo­ki­nės Vil­ma Reč­kaus­kie­nė bei Da­lia Jakš­tie­nė, o il­ga­me­tė au­di­mo bi­čiu­lė Ma­ri­ja Striau­kie­nė sa­kė­si esan­ti ypa­tin­gai dė­kin­ga li­ki­mui, kad su­ti­ko Lai­mu­tę sa­vo gy­ve­ni­me: „Lai­mu­tės dė­ka išau­džiau še­šis tau­ti­nius kos­tiu­mus, do­va­no­jau juos sa­vo my­li­miau­siems žmo­nėms. Ji mo­kė lė­tai, ra­miai, la­bai kant­riai, su mo­ti­niš­ka ši­lu­ma, ypa­tin­gu žmo­giš­ku­mu. Vi­siems au­dė­jams ji – kaip ma­ma“.

Svei­ki­no L. Pui­do­kie­nę ir ki­ti me­ni­nin­kai. Ži­no­mas me­džio meist­ras Vy­tau­tas Jau­gė­la ta pro­ga pri­si­mi­nė vai­kys­tę ir kai­my­nę au­dė­ją – kaip jis ma­žas ma­ty­da­vo ją ne­nuils­ta­mai dir­bant stak­lė­se. Vy­ras ne­gai­lė­jo pa­gy­rų vi­siems žmo­nėms, at­si­da­vu­siems au­di­mui. Au­dė­jus pa­va­di­no ste­buk­la­da­riais ir šven­tais žmo­nė­mis, nes šis dar­bas rei­ka­lau­ja ypa­tin­go pa­si­šven­ti­mo.

Šil­tais pri­si­mi­ni­mais apie va­ka­rus pa­jū­ry pa­si­da­li­jo ir Lai­mu­tės drau­gė Ja­ni­na iš Šven­to­sios, o drau­gai iš ki­tų Že­mai­ti­jos kam­pe­lių ak­cen­ta­vo ju­bi­lia­tės be­ga­li­nį darb­štu­mą ir mei­lę žmo­nėms, ži­no­ma, vi­si lin­kė­jo mo­te­riai ge­ros svei­ka­tos ir ki­tų gė­ry­bių.

La­vi­na svei­ki­ni­mų tą po­pie­tę aki­vaiz­džiai ste­bi­no ir džiu­gi­no ju­bi­lia­tę. Dė­ko­da­ma su­si­rin­ku­siems ji pri­si­pa­ži­no, kad ne­si­ti­kė­jo su­lauk­ti at­vyks­tant tiek daug drau­gų, kad jos min­tys iš­laks­tė, kas vi­siems yra su­pran­ta­ma, vi­siems lin­kė­jo „pa­pras­to ir svar­biau­sio da­ly­ko – kad pil­dy­tų­si no­rai, ne­trūk­tų drau­giš­ku­mo ir lai­mės“.

Nors jau ke­le­tą me­tų, pri­sti­gus jė­gų, L. Pui­do­kie­nė ne­be­sė­da prie au­di­mo stak­lių, jos dar­bai te­bė­ra gy­vi žmo­nė­se. Kaip ne vie­nas su­si­rin­kęs tą­dien sa­kė – to­kį ju­bi­lie­jų rei­kia už­si­tar­nau­ti ge­rais dar­bais. O Lai­mu­tė jų at­li­ko dau­gy­bę.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

L. Pui­do­kie­nės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

The post Tarp kū­ry­bos ir ap­lin­ki­nių mei­lės – pra­smin­gas Lai­mu­tės Pui­do­kie­nės ju­bi­lie­jus appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Nu­ta­pęs pir­mą­jį pa­veiks­lą ne­be­ga­lė­jo su­sto­ti

L. Čer­niaus­kas pa­sa­ko­jo, kad jau nuo jau­nys­tės ak­ty­viai už­siim­da­vo me­džio dro­žy­ba, ku­ri se­kė­si pui­kiai. Kar­tą net bu­vo ga­vęs spe­cia­lų už­sa­ky­mą – iš­dro­ži­nė­ti 200 skulp­tū­rė­lių, jas vė­liau iš­siun­tė už At­lan­to van­de­ny­no, į Ka­na­dą. Vė­liau jo ran­ko­se gim­da­vo šven­tų­jų skulp­tū­ros, Už­ga­vė­nių kau­kės ar mo­nu­men­ta­lūs dar­bai, ku­rie da­bar puo­šia pa­ties dai­li­nin­ko kie­mą.

Jau­nuo­lis mo­kė­si S. Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­me ir įgi­jo dai­li­nin­ko de­ko­ra­to­riaus spe­cia­ly­bę su me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos spe­cia­li­za­ci­ja. Dir­bo me­džio dro­žė­ju Plun­gės įmo­nė­je „Mi­ni­ja“. Vė­liau Šiau­liuo­se mo­kė­si pe­da­go­go pro­fe­si­jos, bet vos tik atė­jus me­tui pra­dė­ti dar­bą su mo­ki­niais – per­si­gal­vo­jo. Sup­ra­to, kad tai ne jo pa­šau­ki­mas, ir išė­jo tar­nau­ti į ar­mi­ją.

L. Čer­niaus­ko tė­ve­lis Au­gus­ti­nas bu­vo ga­bus ir ta­len­tin­gas ama­ti­nin­kas, tar­pu­ka­riu bai­gęs Šiau­liuo­se vei­ku­sią gar­sią J. Chmie­liaus­ko rū­bų siu­vi­mo-kir­pi­mo aka­de­mi­ją. Siu­vo kos­tiu­mus vir­ši­nin­kams, o jų žmo­noms – pal­tus. Ma­ma bu­vo taip pat žy­mi ama­ti­nin­kė – mez­gė­ja ir liau­dies pa­ro­dos lau­rea­tė. O bo­čius Plun­gė­je gar­sė­jo kaip ta­len­tin­gas klump­dir­bys.

„Pieš­ti pra­dė­jau su­lau­kęs 16 ar 17 me­tų. Ne­ga­liu net paaiš­kin­ti, kas įvy­ko, bet vos tik pra­dė­jau ta­py­ti – pa­veiks­lai pa­si­py­lė vie­nas po ki­to. Vie­ni pir­mų­jų dar­bų bu­vo 1967 me­tais ta­py­ti Plun­gės mies­to vaiz­dai, di­džio­ji da­lis jų neiš­li­ko. O į tuos, ku­riuos iš­sau­go­jau, da­bar ir pa­čiam įdo­mu pa­si­žiū­rė­ti, po tiek me­tų mies­tas yra la­bai pa­si­kei­tęs“, – kal­bė­jo dai­li­nin­kas.

Nė­ra įkvė­pi­mo – ne­bus ir pa­veiks­lo

Pak­laus­tas apie pa­tį kū­ry­bi­nį pro­ce­są pa­šne­ko­vas at­vi­ra­vo – jei­gu ne­pa­jau­si me­ni­nio įkvė­pi­mo, to uni­ka­laus mo­men­to, dro­bė taip ir liks tuš­čia. Tą kū­ry­bi­nę at­mos­fe­rą, pa­sak L. Čer­niaus­ko, ku­ria daug niuan­sų: ir mė­nu­lio fa­zės, ir bio­rit­mas, net ga­le­ri­jo­je li­ku­si čia ap­si­lan­kiu­sių žmo­nių ener­gi­ja.

Me­ni­nin­kas at­vi­ras – bė­gant me­tams ir kei­čian­tis gy­ve­ni­mui, kei­tė­si ir jo ta­py­bos sti­lius. Bet, pa­sak jo, taip ir tu­ri bū­ti, nes tik daug dir­bant žmo­gus kei­čia­si ir to­bu­lė­ja. Dirb­ti vi­sa­da vie­no­dai ne­ga­li­ma ir net neį­ma­no­ma: vie­ną die­ną gims­ta vie­ni po­tė­piai ir spal­vos, ki­tą – jau ki­ti.

L. Čer­niaus­ko ta­py­bo­je vy­rau­ja imp­re­sio­niz­mas, eksp­re­sio­niz­mas ir mo­der­niz­mas. Di­džią­ją da­lį dro­bių, ant ku­rių ta­po, dai­li­nin­kas pa­si­ga­mi­na pa­ts, nau­do­da­mas li­ną ir me­di­nius po­rė­mius. Pirk­ti, kaip pa­ts sa­ko, bū­tų bran­gu, nes ta­po daug ir daž­nai.

Vaikš­ti­nė­jant po ga­le­ri­ją-dirb­tu­ves ir ma­tant įvai­rių dy­džių pa­veiks­lų gau­są (vie­ni su­ka­bin­ti ant sie­nų, ki­ti su­gul­dy­ti ir at­rem­ti vie­ni į ki­tus), ky­la klau­si­mas, ar pa­ts dar su­skai­čiuo­jan­tis, kiek vis­ko yra nu­pie­šęs?

Dai­li­nin­kas at­vi­ra­vo kar­tą ban­dęs su­skai­čiuo­ti vi­sas dro­bes, bet pa­me­tęs skai­čių ir nu­mo­jęs ran­ka. „Jų vi­sur pil­na“, – sa­ko ro­dy­da­mas ap­lin­kui. Be­je, vi­sus nau­jai nu­ta­py­tus pa­veiks­lus me­ni­nin­kas nu­fo­tog­ra­fuo­ja ir įke­lia į sa­vo in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį – kad ki­ti pa­ma­ty­tų ir gal­būt su­si­gun­dy­tų įsi­gy­ti. Nes ko­kia gi pra­smė kaž­ką kur­ti ir slėp­ti nuo ap­lin­ki­nių?!

Sto­vi ma­lū­nas prie ke­lio

1791 me­tais Pla­te­lių sta­ros­ti­jos in­ven­to­riu­je mi­ni­mas ma­lū­nas ant Bab­run­go upės iš­ta­kų. Jį pa­sta­tė Pla­te­lių dva­ras, kar­tu su­py­lė py­li­mą ir su­for­ma­vo tven­ki­nu­ką, dėl to pa­ki­lo Pla­te­lių eže­ro ly­gis. Bried­sa­lės pu­sia­sa­lis ta­po sa­la.

Bet pir­ma­sis ma­lū­nas neiš­li­ko. Da­bar­ti­nį Bab­run­gė­nų ak­mens mū­ro ma­lū­ną su fach­ver­ko konst­ruk­ci­jo­mis ant­ra­me aukš­te iki 1816 me­tų pa­sta­tė gra­fai Šua­ze­liai. Gra­fas Šua­ze­lis bu­vo Ru­si­jos ca­ro Pav­lo ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kas, už ge­rą tar­ny­bą ga­vo Pla­te­lių mies­te­lį, čia pa­si­sta­tė dva­rą ir val­dė ap­lin­ki­nes že­mes.

Nors nuo ta­da pra­bė­go du šimt­me­čiai, ma­lū­no pa­sta­tas pui­kiai iš­si­lai­kė iki mū­sų die­nų. Gal dėl to, kad kai kur ak­me­nų mū­ro sie­nų sto­ris sie­kia net iki 2 met­rų. L. Čer­niaus­kas pa­sa­ko­jo, kad iki šiol žmo­nės pri­si­me­na le­gen­dą, jog to­se sie­no­se bu­vo už­mū­ry­tas vie­nas po­nams kaž­kuo pra­si­kal­tęs bau­džiau­nin­kas.

Ma­lū­nas Bab­run­gė­nų kai­me vei­kė iki 1977 me­tų, o 1989 me­tais pe­rė­jo dai­li­nin­ko nuo­sa­vy­bėn. Jį su­re­mon­ta­vęs L. Čer­niaus­kas įkū­rė me­no ga­le­ri­ją-kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves. Da­bar čia nuo­lat vei­kia dai­li­nin­ko ta­py­bos dar­bų, me­džio dro­žy­bos bei se­no­vi­nių daik­tų eks­po­zi­ci­ja. Bab­run­gė­nų van­dens ma­lū­nas yra vie­nin­te­lis ma­lū­nas Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke, pri­pa­žin­tas ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lu.

„Įsi­gi­jau ap­griu­vu­sį, kiau­ru sto­gu ir be lan­gų, po to apie 7 me­tus sa­vo ran­ko­mis sta­čiau, dai­li­nau ir re­mon­ta­vau, nes būk­lė bu­vo itin pra­sta. La­bai džiau­giuo­si, kad iki šių die­nų pa­vy­ko iš­sau­go­ti au­ten­tiš­kas grin­dis ir du­ris. Tuo me­tu man rei­kė­jo dirb­tu­vių, tai jas ir įsi­ren­giau. Ga­liau­siai ši vie­ta ta­po ne tik me­no ga­le­ri­ja, bet kar­tu ir mu­zie­ju­mi, nes žmo­nės pra­dė­jo vež­ti įvai­rius se­no­vi­nius daik­tus“, – kal­bė­jo me­ni­nin­kas.

Tų daik­tų per il­gus me­tus L. Čer­niaus­ko ga­le­ri­jo­je pri­si­kau­pė vi­sa ga­ly­bė: nuo mu­zi­kos inst­ru­men­tų iki se­no­vi­nių bui­ties ra­kan­dų, įran­kių. Yra ir ki­tų me­ni­nin­kų kū­ri­nių bei praei­ties re­lik­vi­jų, ku­rios at­spin­di Že­mai­ti­jos re­gio­no is­to­ri­ją, tad se­na­ja­me ma­lū­ne kur pa­ga­ny­ti akis tu­ri ne tik me­no mė­gė­jai.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

The post Leo­nar­do Čer­niaus­ko ta­py­bos ma­gi­ja appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.