Naujausios
Vėrimui naudoti ir gyvūnų kaulai, ir sunkūs bronziniai auskarai
Kadangi auskarų vėrimo tradicija siekia gilią senovę, natūralu, jog nėra išlikusių daug istorinių duomenų apie auskarų vėrimo būdus ir vėrimo įrankius. Vis tik yra žinoma, jog senovės civilizacijose ir gentyse auskarai buvo veriami naudojant gyvūnų kaulus, augalus ar kitas organines medžiagas. Gyvūnų dantys ir kaulai buvo pagrindiniai auskarai, kuriais puošdavosi pirmykščiai žmonės. Tikėtina, jog dėl prastų sanitarinių sąlygų dėl auskarų vėrimo buvo susiduriama su didele infekcijų ir alergijų rizika.
Antikos laikais auskarai ausyse buvo veriami naudojant sunkius bronzinius ar kitų tauriųjų metalų auskarus, gyvūnų kaulus, metalinius kabliukus. Viduramžiais auskarų vėrimas buvo netoleruojamas, todėl tai viena priežasčių, kodėl auskarų vėrimas Europoje iki pat Naujųjų laikų mažai evoliucionavo.
XV–XIX amžiais auskarų į ausis vėrimui buvo naudojami tradiciniai piemenų kabliukai, smeigtukai, sidabriniai ar auksiniai auskarai, žiedai. Pravėrus ausis, jie ausyse buvo laikomi iki kelių savaičių.
Tiesa, XVIII amžiuje išpopuliarėjo įsegami auskarai, kurie su laiku uždominavo auskarų papuošalų rinką. Tuo laiku Europoje ausis prasidurdavo tik jūreiviai ar žemesniosios klasės atstovai, o aukštesnieji visuomenės sluoksniai ausis puošdavo įsegamais auskarais arba jų išvis nenešiojo.
Iki pat XX a. vidurio, kada žmonės (o ypač moterys) panoro atsigriebti už niūrų karo laikotarpį, auskarų vėrimo praktika nebuvo populiari.
XX a. 7 dešimtmetyje pradėtos teikti profesionalios vėrimo paslaugos
XX a. šeštajame–septintajame dešimtmetyje pokarinėje Vakarų Europoje vėl sugrįžo auskarų vėrimo į ausis mada. Nors tuo metu buvo sukurti pirmieji rankiniai ausies landos auskarų vėrimo įtaisai, – auskarų vėrimo salonai dar nebuvo atsiradę, todėl ausų vėrimas dažniausiai buvo atliekamas namų sąlygomis. Žinoma, auskarus buvo galima prasiverti ir pas savo šeimos gydytoją.
Tarp jaunų moterų buvo įprasta prieš ausų vėrimą ledų kubeliais atšaldyti ausis ir jas pradurti įkaitintomis arba medicininėmis adatomis, smeigtukais, o pradurtas ausis – dezinfekuoti jodu. Tuo metu populiarėjo „ausų vėrimo vakarėliai“, kada paauglės ėmė rengti susibūrimus ir juose viena kitai pradurti ausis. Taip pat ir Rytų Europoje buvo išpopuliarėjusi mada tarp merginų viena kitai verti auskarus į ausis, tačiau ši mada mūsų kraštus pasiekė kiek vėliau.
Pirmieji medicinos specialistai, pradėję teikti auskarų vėrimo paslaugas, iškilo maždaug 7 dešimtmečio viduryje Vakarų Europoje ir JAV. Tuo metu Niujorko Manheteno juvelyrikos parduotuvės buvo vienos ankstyviausių komercinių ir nemeicininių įstaigų, pradėjusių teikti auskarų vėrimo paslaugas.
Jau 8 dešimtmečio pradžioje JAV ir Vakarų Europoje profesionalios auskarų vėrimo paslaugos – tiek komercinės, tiek medicininės – buvo plačiai teikiamos. Pavyzdžiui, JAV buvo rengiami vieši auskarų vėrimo renginiai, kuriuos remdavo auskarų gamintojai. Šiuose renginiuose slaugytojos ar kiti apmokyti asmenys atlikdavo procedūrą, įverdami paaštrintą ir sterilizuotą pradinį auskarą arba naudodami rankinį vėrimo instrumentą. Netrukus buvo sukurti ir pirmieji automatiniai auskarų vėrimo instrumentai („pistoletai“), kuriais į ausį buvo įduriami plieniniai smeigtukai ar adatos ir paliekami ausyse viso gijimo proceso metu.
Tik XX a. pabaigoje auskarų vėrimo praktika ženkliai ištobulėjo
Nepaisant 8 dešimtmetyje atsiradusių automatinių spyruoklinių „pistoletų“ auskarų vėrimui, juos naudojant buvo nerimauja dėl kryžminio užteršimo, kadangi metalinės pistoleto dalys paliesdavo kiekvieno kliento ausį. Trumpa sterilizacija nuvalant instrumentą alkoholiu nebuvo pakankama.
Kaip alternatyva spyruokliniams „pistoletams“, 8 dešimtmečio pabaigoje buvo sukurtas auskarų vėrimo instrumentas su užtaisų sistema. Nors prietaisas buvo reklamuojamas kaip „civilizuotas ausų pradūrimo būdas“, ir toliau ausų vėrimas išliko išties skausmingu, kadangi ausys buvo praduriamos plieniniais smeigtukais.
XX a. paskutiniuosiuose dešimtmečiuose pradėta naudoti auskarų vėrimo prietaisus, kuriuose auskarų vėrimo smeigės buvo „paslėptos“ plastmasiniame apvalkale. Tai sumažino ne tik potencialią infekcijų rizika, tačiau ir užtikrino geresnį ausų pradūrimo tikslumą. Ilgainiui smeigių modifikavimas vis labiau leido sumažinti procedūros suteikiamą skausmą. Šie papuošalai į ausis tapo įveriami itin lengvai ir nesukeliant daug skausmo. Dėl vienkartinių smeigių naudojimo ir ištobulėjusių sanitarijos galimybių XX a. pabaigoje infekcijų ar alergijų rizika dėl auskarų vėrimo buvo itin sumažėjusi.
Šiandien veriantis auskarus į ausis pas profesionalus praktiškai nebėra jokios infekcijų ar alergijos rizikos, o gijimo procesas užtrunka dvi savaites.
Užs. Nr.479 r