Asociatyvi nuotr.

Kaip „Že­mai­tį“ in­for­ma­vo Plun­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas My­ko­las Pronc­kus, pra­ne­ši­mas apie ne­lai­mę Sa­lan­tų gat­vė­je gau­tas rugp­jū­čio 6 die­ną, 4.42 val.

The post Siau­bin­gas in­ci­den­tas Plun­gė­je – mo­te­ris ap­si­py­lė ben­zi­nu ir pa­de­gė sa­ve appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Dia­nos MI­NEI­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Kei­čia tra­di­ci­nį pa­mo­kos su­vo­ki­mą

D. Mi­nei­kie­nė ki­lu­si iš Plun­gės ra­jo­no, Ka­dai­čių kai­mo. Bai­gu­si 10 kla­sių Ša­tei­kiuo­se, moks­lus tę­sė Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je, o stu­di­juo­ti iš­vy­ko į Klai­pė­dą. Po stu­di­jų li­ki­mas Dia­ną nu­bloš­kė į Pie­tų Vel­są, čia gy­ve­no bei dir­bo be­veik še­še­rius me­tus. Mo­te­ris at­vi­ra­vo, kad tuo me­tu vis pa­sva­jo­da­vo apie su­grį­ži­mą į Lie­tu­vą, į sa­vo gim­tą­jį kraš­tą. 2020 me­tais ši jos sva­jo­nė iš­si­pil­dė net su kau­pu – pa­šne­ko­vė su­grį­žo į gim­tuo­sius Ka­dai­čius, į sa­vo my­li­mą so­dy­bą ir su šei­ma čia ėmė kur­ti nau­ją gy­ve­ni­mą.

Įdo­mu tai, kad mo­ters ke­lias į pe­da­go­gi­ką ne­bu­vo tie­sus ir ly­gus. Po mo­kyk­los ji pa­si­rin­ko lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir re­ži­sū­ros stu­di­jas, įgi­jo lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ba­ka­lau­rą. Ir tik šių me­tų sau­sį Vil­niaus uni­ver­si­te­to Šiau­lių aka­de­mi­jo­je ap­si­gy­nė pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­ją. Lie­pi­jų mo­kyk­lo­je dir­ba nuo 2023-ųjų, ta­čiau šį ru­de­nį pra­dės tik ant­ruosius moks­lo me­tus, nes ku­riam lai­kui bu­vo išė­ju­si vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gų.

„Rink­tis mo­ky­to­jo ke­lią pa­ska­ti­no no­ras po­pu­lia­rin­ti kny­gų skai­ty­mą tarp jau­ni­mo. Kar­tu su mo­ki­niais ak­ty­viai da­ly­vau­ja­me kon­fe­ren­ci­jo­se, ak­ci­jo­se, pro­jek­tuo­se, kur kū­ry­biš­kai pri­sta­to­me sa­vo per­skai­ty­tas kny­gas. Per praė­ju­sius moks­lo me­tus da­ly­va­vo­me ak­ci­jo­se „Lie­tu­va skai­to“, „Skai­ty­mo va­lan­dė­lė“, „Mū­sų kal­bi­nis kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis“, „(Ne)bal­tos var­nos““, – var­di­no D. Mi­nei­kie­nė.

Kad įsi­min­ti­nos bū­tų ne tik iš­vy­kos, bet ir pa­mo­kos, mo­ky­to­ja mėgs­ta reng­ti jas ne­tra­di­ci­nė­se erd­vė­se. Tam daž­nai ren­ka­si Ša­tei­kių bib­lio­te­ką. An­tai praė­ju­sį pa­va­sa­rį bib­lio­te­ko­je mo­ki­niai dek­la­ma­vo ei­lė­raš­čius iš Leo­nar­do Gu­taus­ko kny­gos „Paukš­čių ta­kas“, da­ly­va­vo nuo­to­li­nia­me edu­ka­ci­nia­me su­si­ti­ki­me su kny­gos „Odi­lės pa­sa­ka“ au­to­re Ne­rin­ga Vait­ku­te.

Įsi­min­ti­nas bu­vo ir D. Mi­nei­kie­nės bei jos 5-os kla­sės mo­ki­nių da­ly­va­vi­mas res­pub­li­ki­nia­me kū­ry­bi­nia­me kon­kur­se „Mū­sų kal­bi­nis kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis“. Nu­run­gu­sios apie 200 mo­ki­nių kū­ry­bi­nių dar­bų, ša­tei­kiš­kės su sa­vo su­kur­tu vaiz­do įra­šu „Če­rau­nin­kal­nis Vy­dei­kiuo­se“ 5–8 kla­sių gru­pė­je užė­mė ant­rą­ją vie­tą.

Paš­ne­ko­vės tei­gi­mu, da­bar mo­ki­niai tu­ri daug dau­giau ga­li­my­bių nei anks­čiau, to­dėl svar­bu mo­kė­ti pa­si­nau­do­ti jo­mis. Pe­da­go­gės gal­vo­je su­ka­si ne­ma­žai min­čių ir idė­jų, kaip pa­ska­tin­ti mo­ki­nius pa­mil­ti kny­gas. Vie­nas iš su­ma­ny­mų – mo­kyk­lo­je įkur­ti kny­gų klu­bą, kur su­si­rin­kus bū­tų ga­li­ma ap­tar­ti skai­to­mas kny­gas, da­lytis įspū­džiais, fil­muo­ti siu­že­tus pa­gal kny­gų iš­trau­kas, la­vin­ti raiš­kų­jį skai­ty­mą ir kar­tu tur­tin­ti sa­vo kal­bos žo­dy­ną.

Nė die­nos be kny­gos

Mei­le li­te­ra­tū­rai de­ga ir pa­ti pa­šne­ko­vė. Jei tik tu­ri lais­vą mi­nu­tę, nie­ko ne­lau­ku­si tuoj sė­da prie kny­gos.

„Esu nuo­la­ti­nė Ša­tei­kių bib­lio­te­kos lan­ky­to­ja. Jei kaž­ko ne­ran­du ar ne­pa­vyks­ta už­si­sa­ky­ti per tarp­bib­lio­te­ki­nį abo­ne­men­tą, ke­liau­ju į Plun­gės vie­šą­ją bib­lio­te­ką. La­biau­siai mėgs­tu tik­rais fak­tais pa­rem­tas kny­gas, do­mi­na au­to­biog­ra­fi­jos, is­to­ri­nės kny­gos. Pers­kai­tau ir ne­ma­žai li­te­ra­tū­ros vai­kams. Tik mei­lės ro­ma­nai vi­siš­kai ne­do­mi­na“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Mo­ky­to­jos na­mų bib­lio­te­kė­lė yra la­bai ma­žy­tė. Len­ty­no­je gu­li ke­lios kny­gos su ra­šy­to­jų au­tog­ra­fais: pro­fe­so­riaus Juo­zo Pab­rė­žos že­mai­tiš­kai iš­leis­tas „Ma­ža­sis prin­cas“, Vik­to­ri­jos Dau­jo­tės „Že­maitīnā. Že­mai­ty­nai“, Edi­tos Mil­da­žy­tės „Pe­ly­nų me­dus“. Šios kny­gos ka­dai­tiš­kei – ypa­tin­gos. Ša­lia jų len­ty­no­je ri­kiuo­ja­si Al­gi­man­to Če­kuo­lio „Še­šios pro­gos nu­mir­ti“, Rai­mon­do Jo­nu­čio „Vė­žių ma­ras“, El­vy­ros Jo­nu­tie­nės ir Juo­za­po Šim­kaus kny­ga „Plun­gė“.

Kny­gos D. Mi­nei­kie­nę įkve­pia kur­ti ir ieš­ko­ti. Pa­ti ra­šo ei­les, tad bū­na, kad kaž­kas kny­go­se stip­riai pa­trau­kia – ta­da iš­kart sė­da ra­šy­ti. Kar­tais ky­la pri­si­mi­ni­mai iš vai­kys­tės, se­nų lai­kų, no­ri­si tai įam­žin­ti, ap­ra­šy­ti. Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad šiek tiek bu­vo ap­lei­du­si šią veik­lą, bet pa­sku­ti­niu me­tu sten­gia­si vis kaž­ką pa­ra­šy­ti.

Di­džiau­sią įspū­dį pa­šne­ko­vei pa­li­ko Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės kny­ga „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“ – skau­dus pa­sa­ko­ji­mas apie trem­tį. Mo­te­ris pri­si­me­na net ver­ku­si skai­ty­da­ma šią kny­gą ir vis gal­vo­ju­si, kiek daug mes tu­ri­me, bet ne­be­ver­ti­na­me. Iki šiol gal­vo­je skam­ba ci­ta­ta iš šios kny­gos: „Ma­ma, ar tik­rai tor­tas ska­niau nei duo­na?“

Dia­nos sū­nūs taip pat la­bai no­riai skai­to kny­gas ir vi­sa­da lau­kia iš­vy­kų į Plun­gės vai­kų ir jau­ni­mo bib­lio­te­ką. Ma­tas la­bai mėgs­ta is­to­ri­nes, fan­tas­ti­nes, moks­li­nes kny­gas, o Do­mas ren­ka­si pa­sa­kas ir įvai­rias juo­kin­gas is­to­ri­jas.

Su vy­ru puo­se­lė­ja se­ną so­dy­bą

D. Mi­nei­kie­nė kaip žu­vis van­de­ny­je su­ka­si ne tik bib­lio­te­ko­je, bet ir na­mų vir­tu­vė­je. Daž­nai ke­pa na­mi­nius py­ra­gus, va­sa­rą ver­da uo­gie­nes žie­mai, kon­ser­vuo­ja dar­žo­ves. O gim­ta­die­nio pro­ga sau pa­si­do­va­no­jo akus­ti­nę gi­ta­rą, nes la­bai no­ri pra­mok­ti ja gro­ti. Spė­lio­ja, kad už šį no­rą tu­rė­tų bū­ti dė­kin­ga sa­vo tė­čiui, ku­ris tu­rė­jo la­bai ge­rą klau­są ir gro­jo elekt­ri­ne gi­ta­ra.

Paš­ne­ko­vės vy­ras Ma­rius dir­ba Tel­šių re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cent­re są­var­ty­no kont­ro­lie­riu­mi, lais­vu me­tu me­džio­ja.

„Jam la­bai pa­tin­ka vis­kas, kas su­si­ję su tech­ni­ka, be to, yra la­bai na­gin­gas bei darbš­tus. Vy­ro dė­ka mū­sų so­dy­ba gra­žė­ja ir gra­žė­ja, kiek­vie­nas kam­pe­lis yra my­li­mas ir puo­se­lė­ja­mas. Kar­tu esa­me su­pla­na­vę jau ne vie­ną pro­jek­tą atei­čiai. Sma­gu, kad su­tam­pa mū­sų sva­jo­nės“, – kal­bė­jo Dia­na.

ia­nos MI­NEI­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Šei­mos vy­res­nė­liui Ma­tui – 13 me­tų, rug­sė­jį jis ke­liaus į aš­tun­tą kla­sę. La­bai mėgs­ta fut­bo­lą, do­mi­si is­to­ri­ja, geog­ra­fi­ja. Do­mui – sep­ty­ne­ri, ru­de­nį eis į ant­rą kla­sę, be to, Pla­te­lių me­no mo­kyk­lo­je vai­ki­nas lan­ko dai­na­vi­mo ir šo­kių pa­mo­kas. O šei­mos pa­gran­du­kei Ug­nei – dve­ji, jai la­biau­siai pa­tin­ka šok­ti, bū­ti gam­to­je ar­ba su ma­ma su­ktis vir­tu­vė­je.

Pa­ti D. Mi­nei­kie­nė lais­vu me­tu ra­šo ei­les, pro­zą, sce­na­ri­jus. Sva­jo­ja ka­da nors iš­leis­ti iliust­ruo­tą kny­gą vai­kams ar ei­lė­raš­čių rink­ti­nę. La­bai pa­tin­ka že­mai­čių tar­mė, tad kar­tais ra­šo ir že­mai­tiš­kai. Na, o mes sa­vo ruož­tu da­li­na­mės jos su­kur­tu ei­lė­raš­čiu.

Ap­žė­lęs ma­no miš­kas

Ap­žė­lęs ma­no miš­kas
Ir til­tas, griū­van­tis ja­me,
Ma­nas min­tis įtvir­tins
Tam tė­viš­kės sap­ne.

Ir vė­lei man sap­nuo­sis,
Kaip Kar­vės upe­liu
Man vė­jas vei­dą šluos­tys
Ir pa­si­juoks bal­su.

Ir aš pa­mir­šiu grei­tai,
Kaip aš toks grį­žau,
Ko­dėl aš ne­ga­lė­jau
Ir pik­tas toks bu­vau?

Gal šian­dien su­ži­no­siu,
Ar vė­jas ran­ką ties?
Gal jis ma­ne pa­pro­tins
Ieš­ko­ti išei­ties.

Ir gal ne­bek­la­jo­siu
Tuo vieš­ke­liu se­nu,
Nes šian­dien su­ži­no­siu,
Ko­dėl aš čia esu.

Ko­dėl aš trokš­tu vė­jo
Ir upės tos ša­lia?
Ko­dėl tas ma­no liep­tas
Taip skau­di­na ma­ne?

Ko­dėl aš čia užau­gau,
Bet vis­ką pa­mir­šau?
Ko­dėl aš ne­be­lau­kiau,
Bet vis­ką pa­li­kau?

Ir til­tas jau su­kri­to
Nuo di­de­lės naš­tos.
Tik jaus­mas pa­si­li­ko
Ne­ži­no­mos klas­tos.

Aš nie­kad ne­mo­kė­jau
My­lėt vi­sa šir­dim.
Ir ši­taip man skau­dė­jo
Tom vie­ni­šom nak­tim.

O til­tas ne­dre­bės jau,
Nes že­mė su­ža­liuos.
O tė­viš­kės ta­ke­liai
Ra­my­bę at­kar­tos.

Ir nuai­dės vėl žings­niai
Tuo liep­tu me­di­niu,
Skam­bės nuo til­to: „ AČIŪ
Tau, vai­ke, aš ta­riu“.

ia­nos MI­NEI­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

ia­nos MI­NEI­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

The post Ša­tei­kių švie­su­lys: mo­ky­to­ja, ku­rios šir­dy­je de­ga mei­lė žo­džiui appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Asociatyvi nuotr.

Kal­ti­ni­mų pri­spaus­ta Plun­gės ra­jo­no gy­ven­to­ja ty­rė­jams aiš­ki­no, kad už­per­nai iš ne­nus­ta­ty­to as­mens įsi­gi­jo ne ma­žiau kaip 25 lit­rus na­mi­nės deg­ti­nės. Di­džią­ją da­lį al­ko­ho­lio mo­te­ris lai­kė sa­vo so­dy­bo­je. Iš li­ku­sios da­lies ji pa­si­ga­mi­no al­ko­ho­lio skie­di­nio.

R. N. ti­ki­no, kad na­mi­nu­kę bū­tų nau­do­ju­si spin­te­lėms šveis­ti ir bi­čių ko­riams de­zin­fe­kuo­ti, gink Die­ve tik­rai ne par­da­vi­mui.

The post Teis­mas pa­sa­kė­le apie bi­čių ko­rių de­zin­fek­ci­ją ne­pa­ti­kė­jo appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.

Rugp­jū­čio 1-ąją, iš pat ry­to, 27 žy­gei­viai su­si­rin­ko Pur­vai­čiuo­se. Laš­no­jant va­sa­ri­niam lie­tui, ku­ris, neiš­gąs­di­nęs ėji­kų, grei­tai lio­vė­si, vi­si lei­do­si „Lie­pi­jų“ klu­bo na­rio Al­gi­man­to Kra­ji­no su­kur­tu marš­ru­tu (klu­bas į to­kį žy­gį jau bu­vo kvie­tęs 2024 me­tais). Nu­ma­ty­to­se vie­to­se skai­tė­me I. Kon­čiaus teks­tus, skir­tus Pur­vai­čiams, jo nu­my­lė­tai Sausd­ra­vo upei (ne upe­liui!), „ku­ni­gaikš­ti­nės“ miš­kams, XX a. pra­džio­je pri­klau­siu­siems ku­ni­gaikš­čiui My­ko­lui Ogins­kiui.

Ypa­tin­gas žy­gio ak­cen­tas – ap­si­lan­ky­mas Kon­čėi­nuo, ku­rią iš už­marš­ties at­kė­lė mi­nė­to­jo G. Kon­čiaus šei­ma. Jis žy­gei­viams glaus­tai ir įtai­giai pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo se­ne­lio li­ki­mą: moks­lą Lie­po­jos gim­na­zi­jo­je, fi­zi­kos stu­di­jas Pe­ter­bur­ge, dar­bą Dot­nu­vos že­mės ūkio mo­kyk­lo­je ir Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je.

Vi­sus su­jau­di­no pa­sa­ko­ji­mas apie įka­li­ni­mą Čer­ve­nės (Bal­ta­ru­si­ja) ka­lė­ji­me 1941 m., kur, ma­no­ma, sa­vo bu­vu­sio stu­den­to dė­ka pro­fe­so­riui pa­vy­ko iš­veng­ti mir­ties. Grį­žus į Kau­ną, vo­kie­čiai da­rė spau­di­mą sto­ti į SS ba­tal­jo­ną, ta­čiau jis at­si­lai­kė.

G. Kon­čius pa­sa­ko­jo, kaip ka­ro pa­bai­go­je, ar­tė­jant so­vie­tų fron­tui, I. Kon­čius sa­vo sū­naus pa­pra­šė lik­ti Lie­tu­vo­je: „Ta­ve, sū­nau, čia, Lie­tu­vo­je, ne­la­bai kas te­pa­žįs­ta – stu­di­ja­vai už­sie­ny­je. Vi­si pa­bėg­ti iš Lie­tu­vos ne­ga­li­me, tu­ri lik­ti.“

Re­gi­mai su­si­jau­di­nęs po­nas Gin­ta­ras tę­sė: „Aš tu­riu sū­nų, kai pa­gal­vo­ju – ne­tu­rė­čiau drą­sos jam pa­sa­ky­ti: lik čia, o ne gel­bėk kai­lį. To­kie bu­vo gra­žūs tė­vo ir sū­naus santykiai…“ Du sū­nūs li­ko Lie­tu­vo­je su ma­ma, du pa­si­trau­kė su I. Kon­čiu­mi.

G. Kon­čius pa­ly­dė­jo žy­gio da­ly­vius, ku­rie, miš­kais, pie­vo­mis, o ga­lų ga­le ir plen­tu nuė­ję 12 ki­lo­met­rų, net tri­jo­se vie­to­se per­bri­dę Sausd­ra­vą, pa­ke­liui spė­ję ir pauo­gau­ti, su­grį­žo į Kon­čėi­ną ra­gau­ti Plun­gės skau­tų iš­vir­tos ko­šės. 12 ki­lo­met­rų – vie­ni nie­kai, pa­ly­gi­nus su pro­fe­so­riaus nuei­tais 2 424 ki­lo­met­rais, re­gist­ruo­jant že­mai­čių kraš­to kop­ly­tė­les, kry­žius, skulp­tū­rė­les…

Žy­gio da­ly­viai, dar tu­rė­ję jė­gų ar ap­dai­riai pa­siė­mę at­sar­gi­nę po­rą ba­tų, kad ne­rei­kė­tų sė­dė­ti šla­pio­mis ko­jo­mis, iš­klau­sė ant­ro­po­lo­gės Vi­dos Sa­vo­nia­kai­tės pa­skai­tą „Pro­fe­so­riaus Ig­no Kon­čiaus et­noaist­ra ir et­no­veik­la“ bei pra­lei­do mu­zi­ki­nę va­lan­dą su mu­zi­kan­tu ir kank­lių meist­ru Alf­re­du Lu­čins­ku.

Žy­gis bu­vo svar­bus pir­miau­sia dėl to, kad ne­ma­žai da­ly­vių pir­mą­syk pla­čiau iš­gir­do apie pro­f. I. Kon­čių, ku­ris sa­vo švie­tė­jiš­ka veik­la, et­nog­ra­fi­nė­mis eks­pe­di­ci­jo­mis ir iš­leis­to­mis kny­go­mis, sa­vo nuo­šir­džia mei­le Že­mai­ti­jos kraš­tui nu­si­pel­no kraš­tie­čių pa­gar­bos ir at­mi­ni­mo.

Vil­mos MOS­TEI­KIE­NĖS nuo­tr.

The post Pro­fe­so­riaus Ig­no Kon­čiaus 140-osioms gimimo metinėms – žy­gis jo vai­kys­tės vie­to­mis appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Kodėl verta konservuoti būtent dabar?

Sezoninis konservavimas – vienas sumaniausių būdų sutaupyti ir tuo pačiu visus metus mėgautis kokybiškais produktais. Vasaros pomidorai skoniu ir aromatu nepalyginti lenkia žiemos – todėl kelios valandos rugpjūtį gali reikšti mėnesius malonumo vėstant orams. Šiandien nebereikia konservuoti ištisų rūsio lentynų – pakanka kelių stiklainių, kurių turinio užteks malonumui iki kito sezono.

Ko nepamiršti prieš pradedant?

Pasirinkite tinkamus stiklainius. Mažesni stiklainiai – 0,33, 0,5 ar 1 l talpos – patogiausi kasdieniam naudojimui. Atidarytą stiklainį reikės laikyti šaldytuve, tad vertinga apgalvoti, per kiek laiko jo turinys bus suvartojamas.

Kruopščiai išplaukite stiklainius. Stiklainius galima plauti su plovikliu, soda arba actu – pamerkite juos tirpale, tuomet gerai nuplaukite po tekančiu vandeniu. Švara – konservavimo pagrindas.

Nenaudokite senų dangtelių. Net jei atrodo kaip nauji, naudoti dangteliai po pirmojo užsukimo dažnai būna šiek tiek deformuoti. Tai gali lemti, kad stiklainiai nesandariai užsidaro ir konservai suges.

Dezinfekuokite dangtelius. Net nauji dangteliai nėra sterilūs. Nuplaukite juos indaplovėje arba pakaitinkite karštame vandenyje, tuomet dezinfekuokite spiritu ir gerai nudžiovinkite.

Naudokite tinkamą druską. Marinavimui tinka tik gryna druska be jokių priedų – be jodo ar sukietėjimą stabdančių medžiagų. Rinkitės akmens ar paprastą druską.

Pažymėkite stiklainius. Atvėsus užrašykite datą ir turinį – žiemą bus lengviau susiorientuoti, ką ir kada ruošėte.

Pomidorai žiemai per 10 minučių darbo

Reikės: prinokusių, bet tvirtų pomidorų, česnakų, alyvuogių aliejaus, druskos.

Gaminimas:

1. Pomidorus nuplaukite ir supjaustykite į keturias dalis, didesnius – į aštuonias. 
2. Tankiai sudėkite į švarius, sterilius stiklainius – dėliokite kaip dėlionę, stengiantis nepalikti tuščių vietų, nes konservavimo metu pomidorai nusės. 
3. Į kiekvieną stiklainį įberkite šaukštelį druskos, įdėkite česnako skiltelių ir įpilkite alyvuogių aliejaus. 
4. Nuvalykite kiekvieno stiklainio kraštus popieriniu rankšluosčiu ir sandariai užsukite dangtelį. 
5. Stiklainius dėkite į šaltą orkaitę taip, kad nesiliestų. 
6. Nustatykite 130°C – kai orkaitė įkais, kaitinkite 30 minučių. Pradarykite dureles, palikite 5 minutes pravėsti, tuomet atsargiai išimkite, tvirtai užsukite dangtelius ir atvėsinkite apverstus.

Kaip panaudoti konservuotus pomidorus žiemą?

Konservuoti pomidorai – vienas universaliausių žiemos virtuvės ingredientų. Jie puikiai tinka troškinių ir sriubų pagrindui – suteikia sodrumo ir vasarišką aromatą net šalčiausią dieną. Sutrinti trintuvu tampa puikiais pomidorų padažais makaronams ar picai. Sudėti į keptuvę su česnaku ir žolelėmis – greitu ir skaniai kvepiančiu garnyru. O jei norite – galite juos tiesiog sutrinti ir gerti kaip sultis. Kiekvienas stiklainėlis žiemą primins, kodėl verta skirti šiek tiek laiko rugpjūtį.

O jei ieškote palankiausio momento apsipirkti – sekite IKI akcijas: kai pomidorai ar konservavimo reikmenys atsiduria akcijoje, tai geriausias metas papildyti atsargas.

The post Pomidorų konservavimas be vargo: greičiausias būdas pasiruošti žiemai appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Nuotr. iš asmeninio I. Šarkauskės albumo

Meilės emigracija ir sugrįžimas

„Visada norėjau gyventi geriau. Galbūt tai ir vedė į priekį“, – apie save sako I. Šarkauskė. Dar mokydamasi Plungės „Saulės“ gimnazijoje mergina vasaromis dirbdavo ilgas valandas kavinėse ir kitur. Save ji įvardija kaip darboholikę, bet teigia, kad pinigai niekada nebuvo pagrindinis tikslas.

Baigusi mokyklą mergina kurį laiką mokėsi buhalterijos, tačiau sausi skaičiai jos nesužavėjo. Vėliau gyvenimas ir meilė nuvedė į užsienį. Iš pradžių – į Norvegiją, vėliau į Škotiją, Olandiją, o prieš dvejus metus, svečiose šalyse paauginę vaikučius, Šarkauskai sugrįžo į Lietuvą.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2026 m. rugpjūčio 04 d. (Nr. 58) priede „Vakarų Lietuva“.

The post Iš Plungės – į tarptautinę nekilnojamojo turto rinką appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Įta­ria klas­tą

„Sa­vo au­to­mo­bi­lį, kaip įpras­ta, iš va­ka­ro pa­li­kau bend­ra­me kie­me, o ry­te at­si­kė­lęs ir išė­jęs į lau­ką tie­siog ap­stul­bau – prie pat ma­no ma­ši­nos jau sto­vė­jo švie­žiai įkas­tas neį­ga­lio­jo vie­tą žy­min­tis ke­lio ženk­las. Pro ša­lį ėjęs kai­my­nas dar mes­te­lė­jo rep­li­ką, kad tu­riu kuo grei­čiau pa­trauk­ti sa­vo au­to­mo­bi­lį iš tos vie­tos, nes ki­taip su­lauk­siu bau­dos“, – pik­ti­no­si Jo­nas.

The post Dau­gia­bu­čio kie­me – ko­va dėl vie­tos au­to­mo­bi­liui appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Kas bend­ro tarp Juo­zo Lai­vio ir My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio?

J. Lai­vys – vie­nas uni­ver­sa­liau­sių šiuo­lai­ki­nio me­no at­sto­vų. Jo kū­ry­ba reiš­kia­si per skulp­tū­rą, ob­jek­to me­ną, ins­ta­lia­ci­jas, per­for­man­sus, teks­tus, vi­deo­me­ną ir fo­tog­ra­fi­ją. Me­ni­ni­nkas sa­ko, kad jam svar­biau­sia – ne pa­si­rink­ta raiš­kos for­ma, bet tu­ri­nys, ži­nu­tė, ku­rią ne­ša vie­nas ar ki­tas kū­ri­nys. O tų ži­nu­čių per ak­ty­vų­jį kū­ry­bi­nį pe­rio­dą bū­ta daug ir įvai­rių, pra­de­dant nuo au­to­rys­tės pro­ble­ma­ti­kos ana­li­zės ir bai­giant ins­ti­tu­ci­nės ga­lios kri­ti­ka.

Apie tai, kiek ir ko jau su­kur­ta bei ko­kie kū­ry­bi­niai su­ma­ny­mai lau­kia atei­ty, pa­si­bai­gus mi­nė­tai kū­ry­bi­nei per­trau­kai, J. Lai­vys pa­pa­sa­ko­jo praė­ju­sią sa­vai­tę Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me. Ga­le­ri­jos vit­ri­no­je ku­rį lai­ką bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti QR nuo­ro­dą į me­ni­nin­ko įkur­tos Kleo­po drau­gi­jos in­ter­ne­to pus­la­pį, ku­ris pa­sta­ruo­ju me­tu ak­ty­viai pil­do­mas chro­no­lo­gi­ne nar­vai­šiš­kio dar­bų ap­žval­ga.

J. Lai­vys pa­sa­ko­jo už­si­brė­žęs su­ka­ta­lo­guo­ti ir ap­ra­šy­ti vi­sus sa­vo 256-is kū­ri­nius, jau per­ko­pęs per pir­mą­jį šim­tu­ką.

„Man pa­tin­ka ra­šy­ti, skai­ty­ti ne­la­bai, o pa­šne­kė­ti ga­liu apie bet ką“, – pri­si­pa­ži­no jis.

Li­ki­mas J. Lai­viui lė­mė gim­ti Rie­ta­ve, ku­rį il­gus me­tus val­dė ku­ni­gaikš­čiai Ogins­kiai. Vie­nas jų – My­ko­las Kleo­pas Ogins­kis, gar­sus po­li­ti­nis vei­kė­jas ir ma­zur­kų bei po­lo­ne­zų au­to­rius. Me­ni­nin­kas pa­sa­ko­jo il­gą lai­ką gal­vo­jęs, kad gar­su­sis M. K. Ogins­kio po­lo­ne­zas „At­sis­vei­ki­ni­mas su Tė­vy­ne“ bu­vo su­kur­tas Rie­ta­ve, vė­liau, kai įsi­su­ko į Plun­gės kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą ir nuo­lat gir­dė­da­vo šiuo po­lo­ne­zu čia pra­de­da­mus ren­gi­nius, ėmė ma­ny­ti, kad bū­tent Plun­gė yra šio po­lo­ne­zo gim­ti­nė.

„O pa­si­ro­do, tas po­lo­ne­zas bu­vo su­kur­tas da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je ir ne­tu­ri jo­kių są­sa­jų nei su Plun­ge, nei su Rie­ta­vu“, – šį jį nu­ste­bi­nu­sį at­ra­di­mą pri­si­mi­nė J. Lai­vys ir pri­si­pa­ži­no, kad sa­vo drau­gi­ją pa­va­di­no gal­vo­da­mas bū­tent apie M. K. Ogins­kį ir sa­vo gim­tą­jį Rie­ta­vą. O drau­gi­jai iš­kė­lė vie­nin­te­lį tiks­lą – stip­rin­ti J. Lai­vio ir jo kū­ri­nių san­ty­kius. Tam, ži­no­ma, pri­rei­kė pir­miau­sia su­skai­čiuo­ti, su­nu­me­ruo­ti ir ap­ra­šy­ti vi­sus sa­vo kū­ri­nius.

Tik­ro­jo AŠ paieš­kos

Pa­sak nar­vai­šiš­kio, jį ža­vė­jo ir ža­vi ga­li­my­bė at­si­gręž­ti į nuei­tą kū­ry­bi­nį ke­lią ir pa­žvelg­ti į sa­vo kū­ri­nius da­bar­ti­nio sa­vo­jo aš aki­mis, įver­tin­ti, ar pa­si­kei­tė tas žvilgs­nis ir kaip pa­si­kei­tė.

Tą po­ky­tį gra­žiai iliust­ruo­ja 2003 me­tais Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­re eks­po­nuo­tas J. Lai­vio kū­ri­nys „Pi­lie­čio bal­sas“ – ne­pa­nau­do­tas tais me­tais vy­ku­sio re­fe­ren­du­mo dėl sto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) bal­sa­vi­mo biu­le­te­nis.

„Vy­ko re­fe­ren­du­mas, žmo­nės bu­vo kvie­čia­mi iš­reikš­ti sa­vo va­lią, pri­ta­ria Lie­tu­vos sto­ji­mui į ES ar ne. Man kaip me­ni­nin­kui dvie­jų pa­si­rin­ki­mų pa­si­ro­dė per ma­ža, to­dėl aš iš­si­ne­šiau tą biu­le­te­nį su sa­vi­mi ir po tri­jų mė­ne­sių eks­po­na­vau jį pa­ro­do­je Šiuo­lai­ki­nia­me me­no cent­re. Ir nie­kam tai neužk­liu­vo. Da­bar tai bū­tų neį­ma­no­ma, nes už bal­sa­vi­mo biu­le­te­nio pa­ro­dy­mą vie­šai jau gre­sia vi­so­kie ad­mi­nist­ra­ci­niai ne­ma­lo­nu­mai. Kas pa­si­kei­tė per tuos 20 me­tų? Sto­da­mi į ES mes dar tu­rė­jo­me tei­sę iš­si­neš­ti sa­vo bal­są su sa­vi­mi, o da­bar jos jau ne­be­tu­ri­me. Ir tai nė­ra kaž­ko­kia kri­ti­ka, tie­siog lai­ko ir po­ky­čių fik­sa­vi­mas.“

Me­ni­nin­kas kal­bė­jo, kad per­žiū­rė­jęs sa­vo kū­ry­bi­nį ke­lią at­ra­do vie­ną tie­są: tie da­ly­kai, ku­rie jam ak­tua­lūs da­bar, jo kū­ry­bo­je bu­vo už­ko­duo­ti jau prieš ke­lis de­šimt­me­čius. „Anks­ty­vuo­siuo­se dar­buo­se tos idė­jos gal net ryš­kes­nės. Pa­si­žiū­ri į sa­vo dar­že­lio lai­kų pie­ši­nius ir ma­tai, kas tu esi. Ir vė­liau, ką be­da­ry­tum, nuo tos sa­vo or­bi­tos jau nie­kur ne­nu­šok­si“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Ne­da­ry­mo me­nas

Vi­suo­se J. Lai­vio kū­ry­bi­niuo­se eta­puo­se ga­na aiš­kiai už­čiuo­pia­ma ne­da­ry­mo kon­cep­ci­ja. Ji pa­lies­ta ir mi­nė­ta­me ne­pa­nau­do­to re­fe­ren­du­mo biu­le­te­nio su­ma­ny­me – nuei­ni bal­suo­ti, bet neiš­reiš­ki sa­vo va­lios. Ar­ba, pa­vyz­džiui, ki­tas kū­ri­nys „Ne­pa­nau­do­tas Ve­ne­ci­jos bie­na­lės bi­lie­tas“, kal­ba apie tai, kad ga­li nu­va­žiuo­ti į bie­na­lę, bet į ją ne­nuei­ti.

Ga­li­my­bę ne­da­ry­ti, ne­kur­ti J. Lai­vys kaip vie­ną iš pa­si­rin­ki­mų iden­ti­fi­ka­vo ir 2015 me­tais pra­dė­jęs sa­vo 14-os me­tų kū­ry­bi­nę pau­zę. Pak­laus­tas, ko­dėl pa­si­rink­tas bū­tent toks lai­ko tar­pas, me­ni­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad prie šio su­ma­ny­mo priė­jo pri­si­mi­nęs pran­cū­zų ta­py­to­ją, gra­fi­ką Po­lį Go­ge­ną ir tą fak­tą, kad jis kur­ti pra­dė­jo su­lau­kęs tik 40-ies ir kad ak­ty­vu­sis jo kū­ry­bos pe­rio­das tru­ko vi­so la­bo 14 me­tų.

„Aš nie­kaip ne­sup­ra­tau, ko jis taip il­gai nie­ko ne­da­rė. Ir kai man suė­jo 40, pa­gal­vo­jau – gal jau už­teks?! Nu­ta­riau 14 me­tų ir­gi nie­ko ne­kur­ti. Ar sun­ku? Ne, ne­sun­ku, ne­tgi, sa­ky­čiau, pa­to­gu ir ge­ra. Bū­čiau per pan­de­mi­ją pri­kū­ręs vi­so­kių ne­są­mo­nių. Ma­čiau, kad tuo sun­kiu lai­ko­tar­piu drau­gai pri­da­rė vis­ko, ko gal­būt ir ne­rei­kė­jo. O man bu­vo ra­mu, tu­rė­jau lais­vę nie­ko ne­kur­ti. Ge­rai pa­mąs­čius, pa­si­rin­ki­mas ne­kur­ti ir­gi yra sa­vo­tiš­ka kū­ry­ba. Tik gai­la, kad žmo­nės to ne­sup­ran­ta.“

Už­sib­rėž­ta 14-os me­tų pau­zė ar­tė­ja prie pa­bai­gos, o kas to­liau? J. Lai­vys sa­kė gal­vo­je jau bran­di­nan­tis vie­ną ki­tą min­tį, kaip su­si­grą­žin­ti ak­ty­viai ku­rian­čio me­ni­nin­ko sta­tu­są. Pa­vyz­džiui, su­reng­ti pa­ro­dą Skuo­do bib­lio­te­kos pa­ro­dų sa­lė­je, la­biau­siai nu­to­lu­sio­je nuo vi­sų kul­tū­ri­nių cent­rų. „O gal­būt nu­sprę­siu pra­tęs­ti sa­vo kū­ry­bi­nes ato­sto­gas dar 14-ai me­tų. Ko­dėl gi ne, – juo­kia­si me­ni­nin­kas ir su po­kal­by­je da­ly­va­vu­sio Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jos įkū­rė­ju To­mu Da­ni­le­vi­čiu­mi eksp­rom­tu su­dė­lio­ja pa­lin­kė­ji­mą sau ir ki­tiems: žiū­rė­ki­me į gy­ve­ni­mą links­mai, o į kū­ry­bą – rim­tai!

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

The post Juo­zas Lai­vys: „Ku­riu ne­ku­rian­čio me­ni­nin­ko gy­ve­ni­mą“ appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Nuo bir­že­lio 1 d. įsi­ga­lio­ju­sios Pi­ni­gi­nės so­cia­li­nės pa­ra­mos ne­pa­si­tu­rin­tiems gy­ven­to­jams įsta­ty­mo pa­tai­sos ska­ti­na be­dar­bius ak­ty­viau in­teg­ruo­tis į dar­bo rin­ką, vie­toj vie­šų­jų dar­bų rink­tis įvai­rius Užim­tu­mo tar­ny­bos siū­lo­mus mo­ky­mus, kad atei­ty bū­tų ga­li­ma su­grįž­ti į dar­bo rin­ką.

Ši nau­jo­ji tvar­ka la­biau­siai pa­lie­tė se­niū­ni­jas – jos ne­te­ko dar­bo ran­kų, ku­rios nu­dirb­da­vo dau­ge­lį vie­šų­jų erd­vių prie­žiū­ros ir tvar­ky­mo dar­bų. „Že­mai­tis“ do­mė­jo­si, kuo se­niū­nai pa­kei­tė šią dar­bo jė­gą.

Asociatyvi nuotr.

The post Trūks­tant dar­bo ran­kų se­niū­ni­jos su­ka­si, kaip iš­ma­no appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

In­gos JO­CĖS ir Bi­ru­tės MIC­KIE­NĖS nuo­tr.

Vie­nin­gai dir­ban­ti bend­ruo­me­nė

To­kia te­ma La­bar­džių kai­mo šven­tei pa­si­rink­ta neat­si­tik­ti­nai. Is­to­ri­niai šal­ti­niai ir vie­tos gy­ven­to­jų pri­si­mi­ni­mai liu­di­ja, kad 1868 me­tais vys­ku­pas M. K. Va­lan­čius lan­kė­si La­bar­džiuo­se. Vieš­na­gės me­tu jis pa­šven­ti­no se­ną­sias kai­mo ka­pi­nai­tes ir iki šių die­nų iš­li­ku­sį kop­lyts­tul­pį, pa­lik­da­mas gi­lų pėd­sa­ką kai­mo is­to­ri­jo­je.

The post Dvi­gu­ba šven­tė La­bar­džiuo­se: pa­gerb­tas vys­ku­po at­mi­ni­mas ir at­švęs­tas kul­tū­ros ju­bi­lie­jus appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.