Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Pir­mie­ji žings­niai vers­le

Do­mi­ny­kas ir Vi­li­mas – du jau­ni na­gin­gi vy­rai, kaž­ka­da krim­tę moks­lus to­je pa­čio­je Ku­lių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Kaip daž­nai bū­na, bai­gę moks­lus abu pa­su­ko skir­tin­gais ke­liais.

„Bet po kiek lai­ko pra­dė­jom vėl bend­rau­ti. Vi­li­mas tu­rė­jo pa­tal­pas dirb­tu­vėms, aš bu­vau pra­dė­jęs vys­ty­ti bal­dų ga­my­bos vers­liu­ką. Su­sė­dom ir nu­ta­rėm ma­no pa­tir­tį, jo dirb­tu­ves ir mū­sų abie­jų en­tu­ziaz­mą su­dė­ti į vie­ną krū­vą ir pa­žiū­rė­ti, kas iš to išeis“, – vers­lo pra­džią pri­si­mi­nė Do­mi­ny­kas.

Sa­vo dirb­tu­ves Ku­liuo­se vy­rai pa­va­di­no „Ći Ći Hou­se“. Šis pa­va­di­ni­mas gi­mė su­jun­gus dvi pir­mą­sias Do­mi­ny­ko pa­var­dės rai­des ir bu­vo jo su­gal­vo­tas dar ta­da, kai jis vie­nas meist­rau­da­vo. Vė­liau, įsi­jun­gus ir Vi­li­mui, drau­gai nu­ta­rė pa­va­di­ni­mo ne­be­keis­ti, nes taip pa­va­din­tos pa­sky­ros so­cia­li­niuo­se tink­luo­se jau tu­rė­jo se­kė­jų ir šio­kį to­kį ži­no­mu­mą.

Ku­liš­kiai iš pra­džių kū­rė in­ter­je­ro de­ta­les, me­di­nius de­ko­ra­ty­vius švies­tu­vus, krės­lus.

„Dė­lio­jom di­zai­nus, ty­rėm rin­ką. Vers­lo pa­grin­dų mū­sų nie­kas ne­mo­kė, vis­ką da­rėm ban­dy­mų ke­liu. O ta­da iš­si­kris­ta­li­za­vo idė­ja res­tau­ruo­ti se­nus bal­dus. Pa­ma­tėm, kad yra po­rei­kis“, – taip bend­ros veik­los pra­džią pri­si­me­na Vi­li­mas.

Tę­si­nys – „Va­ka­rų Lie­tu­vos“ prie­de

The post Vers­lo idė­ja – at­suk­ti lai­ką at­gal appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Eg­lės DI­NA­PAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Nuo Žad­vai­nių mo­kyk­los suo­lo – į sun­kią ūkio kas­die­ny­bę

Šio straips­nio he­ro­jės gy­ve­ni­mo uni­ver­si­te­tai pra­si­dė­jo ne au­di­to­ri­jo­se. Tik­rą­ja sa­vo mo­ky­to­ja ir di­džiau­sia at­ra­ma ji va­di­na mo­čiu­tę Ma­ri­jo­na, ku­ri mer­gai­tę pra­ktiš­kai ir užau­gi­no. Vos pen­ke­rių ar še­še­rių me­tų Eg­lė jau su­kio­jo­si ap­link gy­vu­lius, žings­nia­vo pa­skui mo­čiu­tę į lau­kus ir go­džiai su­gė­rė kiek­vie­ną jos pa­mo­ką. Ma­ty­da­ma stip­rų mo­čiu­tės pa­vyz­dį, jos pa­gar­bą že­mei ir ne­nuils­ta­mą darbš­tu­mą, mer­gai­tė kai­mo kas­die­ny­bę priė­mė kaip na­tū­ra­lų sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą.

The post Jau­no­sios ūki­nin­kės ne­gąs­di­na nei gen­dan­ti tech­ni­ka, nei fer­mos sta­ty­bos appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

„Že­mai­čio“ nuo­trau­ka

„Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad trūks­ta in­for­ma­ci­jos apie tą ga­myk­lą tiek gy­ven­to­jams, tiek mums, Ta­ry­bos na­riams. Gau­dom tas nuo­gir­das iš spau­dos, dar kaž­kur, – kal­bė­jo V. Kra­ji­nas. – Bend­ruo­me­nė yra su­si­prie­ši­nu­si, pyks­ta, kad vėl ban­do­ma kaž­ką slėp­ti, bul­do­ze­riu stum­ti. Pats skai­čiau, kad įgy­ven­di­nus ant­rą­jį šio su­ma­ny­mo eta­pą, per pa­rą į šią jė­gai­nę at­vyks 58 sunk­ve­ži­miai su sru­to­mis. Va­di­na­si, vil­ki­kai pir­myn at­gal va­žiuos kas dvi­de­šimt mi­nu­čių. Tas ne­ra­mi­na.“

The post Me­ras: „Ne­da­ry­kim dirb­ti­nio žmo­nių er­zi­ni­mo“ appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Asociatyvi nuotr.

Nu­si­dė­vė­ju­si inf­rast­ruk­tū­ra

Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Že­mės ūkio sky­riaus spe­cia­lis­tės Da­lios Ud­rie­nės tei­gi­mu, 44 514 hek­ta­rų ra­jo­no že­mės yra me­lio­ruo­ta. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja val­do ir pri­žiū­ri ne tik šiuos me­lio­ra­ci­jos tink­lus, bet ir tris už­tvan­kas. Jos ži­nio­je yra ir 31-as til­tas, be­veik tūks­tan­tis ki­lo­met­rų ma­gist­ra­li­nių grio­vių, maž­daug 1 300 van­dens pra­lai­dų bei 1 400 dre­na­žo rink­tu­vų.

The post Me­lio­ra­ci­jos sis­te­mo­se pro­ble­mų – it iš gau­sy­bės ra­go appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Že­mai­ti­jos ka­de­tų gim­na­zi­jos nuo­tr.

Pri­min­si­me, kad Že­mai­ti­jos ka­de­tų gim­na­zi­ja be nuo­la­ti­nio va­do­vo li­ko praė­ju­sį pa­va­sa­rį, iš šių pa­rei­gų ne­ti­kė­tai pa­si­trau­kus Re­gi­man­tui Ka­va­liaus­kui.

„Že­mai­čiui“ tą­kart jis sa­kė, kad spren­di­mą trauk­tis nu­lė­mė pa­si­kei­tu­si įsta­ty­mi­nė ba­zė. Nuo 2027-ųjų ru­dens vi­si švie­ti­mo įstai­gų va­do­vai pri­va­lės tu­rė­ti ma­gist­ro laips­nį. Tie­sa, R. Ka­va­liaus­kas jau yra įsto­jęs į ma­gist­ro stu­di­jas, ta­čiau iki ki­tų me­tų rug­sė­jo ne­spės ap­si­gin­ti šio laips­nio.

The post No­rin­čių­jų va­do­vau­ti gim­na­zi­jai neat­si­ra­do appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Apie savanorių veiklą ir bendruomenių pasirengimą papasakojo Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos vadovė Virginija Šetkienė ir Klaipėdos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkas Stanislovas Virbauskas.

„Pexels“ nuotr.

Savanorių yra, išvykimų mažiau

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) duomenimis, 2025 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje buvo 1 584 savanoriai ugniagesiai. Iš jų 1 236 buvo pasirengę dalyvauti gesinant gaisrus, o 348 vykdė visuomenės švietimą gaisrų prevencijos srityje. Savanorių ugniagesių veikla vykdyta 44 iš 60 šalies savivaldybių.

Vakarų Lietuvos savivaldybėse savanorių buvo registruota nemažai. Daugiausia – Telšių rajone, kur registruoti 83 savanoriai. Tai trečias pagal dydį skaičius visoje šalyje. Skuodo rajone yra 40 savanorių, Kretingos – 19, Plungės – 18, Mažeikių – 17, Rietavo savivaldybėje – 10, Klaipėdos rajone – 3. Tačiau registruotų savanorių skaičius dar nerodo, kiek jų realiai dalyvauja gesinant gaisrus.

Pernai savanoriai ugniagesiai visoje Lietuvoje išvyko 303 kartus – mažiausiai per pastaruosius devynerius metus. Daugiausia išvykimų buvo Kauno ir Tauragės apskrityse (119 ir 109), Klaipėdos apskrityje – 24, o Telšių apskrityje, kuriai priklauso Telšių, Mažeikių, Plungės rajonai ir Rietavo savivaldybė, – vienas.

Tačiau mažesnis išvykimų skaičius nemažina savanorių svarbos – kritiniu momentu jų pagalba gali būti lemiama. Ne mažiau svarbus ir vietos gyventojų bei bendruomenių pasirengimas veikti krizės atveju.

Saugumo tema bendruomenėse tampa vis aktualesnė

Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos (toliau – LKBS) vadovė Virginija Šetkienė pastebėjo, kad saugumo ir pasirengimo krizėms tema kaimo bendruomenėse tampa vis aktualesnė. Daugiau apie praktinį pasirengimą žmones paskatino galvoti karas Ukrainoje, ekstremalūs orų reiškiniai bei elektros ir ryšio sutrikimų rizika.

„Žmonės daug praktiškiau galvoja apie tai, kas nutiktų, jeigu kelias paras tektų verstis savo jėgomis. Tačiau kol kas tai dar nėra sisteminė visų kaimo bendruomenių veiklos dalis. Vienur jau kalbama apie generatorius, pirmąją pagalbą, gyventojų perspėjimą, priedangas ar pažeidžiamų gyventojų sąrašus, kitur saugumas tebėra suprantamas kaip valstybės, savivaldybės ar specialiųjų tarnybų reikalas“, – sakė V. Šetkienė.

Pasak jos, bendruomenė negali ir neturėtų pakeisti valstybės institucijų ar gelbėjimo tarnybų, tačiau ji gali tapti pirmu vietos atsparumo tinklu. „Ypač kaime, kur profesionali pagalba dėl atstumų gali atvykti ne taip greitai kaip mieste“, – pažymėjo LKBS vadovė.

Kai kurios bendruomenės jau domisi pirmosios pagalbos mokymais, gaisrine sauga, generatoriais ir kitomis pasirengimo priemonėmis. Civilinės saugos mokymus gyventojams organizuoja PAGD teritoriniai padaliniai, o pirmosios pagalbos mokymus – Lietuvos Raudonasis Kryžius ir visuomenės sveikatos biurai.

Didžiausia stiprybė – žmonių tarpusavio ryšiai

Kaimo bendruomenių stiprybe V. Šetkienė laiko žmonių tarpusavio ryšius ir vietos pažinimą.

„Kaimo bendruomenės turi labai didelį socialinį kapitalą – žmonės pažįsta vieni kitus, žino, kas gyvena vienas, kas turi traktorių, generatorių, šulinį, kas yra medikas ar buvęs ugniagesys. Krizėje tai gali būti ne mažiau svarbu už formalią infrastruktūrą“, – teigė pašnekovė.

Kalbėdama apie mažėjantį kaimo gyventojų skaičių bei tai, kad ten daugiausia gyvena vyresni žmonės, LKBS vadovė atkreipė dėmesį į vienišų vyresnio amžiaus žmonių padėtį. Jie gali neturėti automobilio ar išmaniojo telefono, neišgirsti perspėjimo arba negalėti savarankiškai evakuotis. Tačiau kaime žmonės dažniau pažįsta vieni kitus, todėl vietos gyventojai neretai gerai žino, kam pirmiausia reikėtų padėti.

„Bendruomenės lyderis, seniūnas, seniūnaitis ar kaimynai neretai geriau už bet kurią duomenų bazę žino, kuriam žmogui reikės pagalbos“, – pabrėžė V. Šetkienė, pridurdama, kad aiškesnis atsakomybių pasidalijimas dar labiau padėtų praktiniam pasirengimui.

„Didžiausia spraga, mano nuomone, yra atotrūkis tarp oficialaus civilinės saugos planavimo ir vietos bendruomenės praktinio pasirengimo. Valstybė turi planus, savivaldybės turi planus, tačiau žmogui konkrečiame kaime reikia žinoti labai paprastus dalykus – ką darome mes, kur einame ir kas už ką atsakingas“, – sakė ji.

Bendruomenė – valstybės ir savivaldybių partnerė

V. Šetkienės vertinimu, bendruomenėms svarbu ne tik pateikti jau parengtus savivaldybių civilinės saugos planus, bet ir įtraukti jas nustatant vietos rizikas, planuojant veiksmus bei organizuojant pratybas.

Jos teigimu, bendruomenes reikėtų pripažinti pilietinio atsparumo partnerėmis, tačiau nepaversti jų nemokamomis valstybės funkcijų vykdytojomis. Valstybė ir savivaldybės turi išlaikyti atsakomybę už civilinę saugą, o bendruomenėms turėtų būti suteikiama žinių, priemonių ir aiškiai apibrėžtas vaidmuo.

Tam reikėtų bendruomenių atstovus įtraukti į savivaldybių pasirengimo procesus ir pratybas, reguliariai organizuoti nemokamus mokymus, parengti paprastą vietos pasirengimo plano šabloną bei skirti finansavimą generatoriams, radijo ryšio, pirmosios pagalbos ir kitai būtinai įrangai. Taip pat būtų naudinga įvertinti, ar bendruomenių namai ir kiti vietos objektai galėtų veikti kaip laikini informacijos, pagalbos ar gyventojų susitelkimo punktai.

„Valstybės atsparumas prasideda ne ministerijoje ir net ne savivaldybėje – jis prasideda gyvenvietėje, kur žmonės žino vieni kitus, žino, ką daryti, ir turi priemones tai padaryti. Tačiau tam bendruomenes reikia ne tik raginti būti pasirengusias, o realiai įtraukti į pasirengimo sistemą, apmokyti ir suteikti tam išteklių“, – teigė LKBS vadovė V. Šetkienė.

Stiprėjanti tarnyba – saugesni gyventojai

Klaipėdos rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba siekia stiprinti savo pajėgas ir į veiklą įtraukti daugiau savanorių. Pasak tarnybos viršininko S. Virbausko, tam būtinas ne tik gyventojų noras padėti.

„Rasti savanorį ugniagesį, kuris būtų pasirengęs dalyvauti gesinant gaisrus ir atliekant gelbėjimo darbus, nėra lengva. Keletas žmonių prisijungė prie prevencinės veiklos, tačiau, norint savanorius įtraukti į praktinius darbus, pirmiausia reikia juos tinkamai aprūpinti“, – sakė jis, pridurdamas, kad ugniagesiui būtina uniforma, kovinė apranga, speciali avalynė ir šalmas. Tarnybos vadovo teigimu, visiškai aprūpinti vieną savanorį arba pagal darbo sutartį dirbantį ugniagesį kainuoja nuo 3,5 iki 4 tūkst. eurų.

„Šiuo metu galimybės yra ribotos, nes tam trūksta lėšų. Valstybės skiriamų dotacijų turėtų pakakti ne tik atlyginimams, bet ir būtinoms darbo priemonėms – gaisriniams automobiliams, gelbėjimo įrangai bei ugniagesių aprangai“, – pažymėjo pašnekovas.

Pasak S. Virbausko, finansavimo išbandymų patiria ir kitos Vakarų Lietuvos priešgaisrinės tarnybos.

Tarnybos vadovas pabrėžė, kad geopolitinė situacija skatina dar daugiau dėmesio skirti šalies pasirengimui ir gelbėjimo tarnybų stiprinimui.

„Priešgaisrinė sauga yra valstybės savivaldybėms deleguota funkcija. Turime rūpintis, kad ugniagesiai būtų tinkamai aprūpinti ir motyvuoti, nes nuo jų pasirengimo priklauso gyventojų saugumas. Išbandymų yra, tačiau pasirengti privalome“, – teigė jis.

Kaip tapti savanoriu ugniagesiu

Bendruomenėse visada padeda žmonės, pasirengę rūpintis kitų saugumu. Prie savanorių ugniagesių galima prisijungti dviem būdais: padėti gesinti gaisrus arba šviesti gyventojus apie gaisrų prevenciją.

Prevencinėje veikloje gali dalyvauti Lietuvos nuolatiniai gyventojai nuo 14 metų. Jaunesniems nei 18 metų reikia, kad tam neprieštarautų jų atstovas pagal įstatymą. Gesinti gaisrus gali 18–65 metų gyventojai, atitinkantys sveikatos ir fizinio pasirengimo reikalavimus.

Norint dalyvauti gesinant gaisrus, pirmiausia reikia kreiptis į savivaldybės priešgaisrinę tarnybą ar kitą savanoriškos veiklos organizatorių. Po sveikatos ir fizinio pasirengimo patikrinimo būsimieji savanoriai baigia įvadinius mokymus ir laiko egzaminą. Šių mokymų nereikia esamiems ir buvusiems savivaldybių priešgaisrinių tarnybų bei Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams ir darbuotojams.

Už laiką, skirtą mokymams, gaisrų gesinimui ar prevencinei veiklai, numatytas apmokėjimas. Daugiau informacijos galima gauti savivaldybių priešgaisrinėse tarnybose arba rasti PAGD interneto svetainėje.

Karolina Balčiūnaitė
„Santarvė“

The post Pasirengti krizei: nuo savanorio ugniagesio iki kaimo bendruomenės appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Šiandien matome, kad pasaulio geopolitiniai pokyčiai, didėjantis dėmesys pilietiškumui, valstybės gynybai ir jaunimo atsparumo ugdymui suteikė šiai idėjai naują prasmę. Galima sakyti, kad kadetų ugdymas Lietuvoje išgyvena antrąjį gimimą, o Žemaitijos kadetų gimnazija tampa viena svarbiausių institucijų, perduodančių sukauptą patirtį ir formuojančių tokias tradicijas.

Kai buvo pradėta diegti, ši ugdymo kryptis buvo vertinama kaip naujovė ir sulaukė nemažai iššūkių. Daugelį metų gynybinio ir pilietinio ugdymo svarba nebuvo iki galo suprantama ir pripažįstama, tačiau mokyklos bendruomenė išliko ištikima savo vertybėms ir vizijai. Per daugiau nei du dešimtmečius sukaupta patirtis leido sukurti stiprią ugdymo sistemą, kurioje dera akademinės žinios, pilietinis sąmoningumas, disciplina, lyderystė ir bendruomeniškumas.

Šiandien Lietuvoje veikia tik trys akredituotos mokymo įstaigos, įgyvendinančios kadetų ugdymo programą: Kaune, Klaipėdoje ir Alsėdžiuose įsikūrusi Žemaitijos kadetų gimnazija.

Žemaitijos kadetų gimnazija – tai mokykla, turinti du skyrius – Kuliuose ir Žemaičių Kalvarijoje. Prieš trejus metus reorganizuotos šių miestelių gimnazijos šiandien turi aiškią bendrą kryptį, jose nuolat daugėja mokinių, vyksta kitokios pamokos. Kiekvienas pirmadienis Alsėdžiuose (kur ir įsikūrusi Žemaitijos kadetų gimnazija) pradedamas 1–12 klasių mokinių rikiuote ir valstybės himno giedojimu. Per šias rikiuotes apžvelgiami praėjusios savaitės svarbiausi pasiekimai, pasveikinami įvairių iniciatyvų, olimpiadų, konkursų nugalėtojai ar dalyviai.

Apie Žemaitijos kadetų gimnazijos išskirtinumą ir kasdienybę kalbamės su gimnazijos direktoriaus pavaduotoju Ričardu Ruškiu.

– Daugelis dar ne viską žino apie Žemaitijos kadetų gimnaziją. Kas gali tapti šios mokyklos mokiniu?

– Žemaitijos kadetų gimnazija yra unikali ugdymo įstaiga ne tik dėl to, kad čia nuo 1 iki 12 klasės besimokantiems mokiniams dėstomas papildomas dalykas – karybos pagrindai, bet ir dėl to, kad mokytis joje gali jaunuoliai iš visos Lietuvos.

Pagrindinė priėmimo į mūsų gimnaziją sąlyga yra dalyvavimas atrankinėse stovyklose. Stovyklose vertinama būsimųjų mokinių motyvacija, pasiruošimas mokytis pagal kadetų ugdymo programą, fizinis pasirengimas, gebėjimas dirbti komandoje, laikytis drausmės ir prisiimti atsakomybę.

Atrankos tikslas nėra surasti pačius stipriausius ar greičiausius jaunuolius. Svarbiausia įsitikinti, kad kandidatai supranta kadeto kelią ir yra pasirengę priimti su juo susijusius iššūkius. Todėl daug dėmesio skiriama mokinių nusiteikimui, vertybėms ir norui tobulėti.

– Kodėl mokinių atranka yra tokia svarbi?

– Kadetų ugdymas remiasi atsakomybe, disciplina, pilietiškumu ir bendruomeniškumu. Todėl svarbu, kad mokiniai sąmoningai pasirinktų šį kelią. Atrankinės stovyklos padeda būsimiems mokiniams patiems pajusti gimnazijos kasdienybę, susipažinti su keliamais reikalavimais ir įvertinti, ar toks ugdymo modelis jiems yra priimtinas.

Į gimnaziją atvyksta mokiniai iš įvairių Lietuvos regionų, todėl čia susiformuoja įvairialypė, stipri ir bendrų vertybių vienijama bendruomenė. Būtent tai ir yra viena didžiausių Žemaitijos kadetų gimnazijos stiprybių.

– Kaip mokiniai jaučiasi po atrankinių stovyklų?

– Dažniausiai jaunuoliai pripažįsta, kad stovyklos pareikalauja nemažai pastangų, tačiau kartu suteikia daug pasitikėjimo savimi. Jie išbando savo galimybes, mokosi bendradarbiauti, įveikti sunkumus ir supranta, kad kadeto vardas reiškia ne privilegiją, o atsakomybę. Būtent todėl dauguma įstojusių mokinių didžiuojasi tapę Žemaitijos kadetų gimnazijos bendruomenės dalimi.

– Kokie šiandien didžiausi iššūkiai ugdymo srityje?

– Vienas svarbiausių iššūkių yra mokinių motyvacijos palaikymas sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Technologijos suteikia daug galimybių, tačiau kartu kelia ir naujų iššūkių. Todėl mokyklai svarbu rasti pusiausvyrą tarp tradicinių vertybių ir šiuolaikinių mokymo metodų. Taip pat daug dėmesio skiriame individualiai mokymosi pagalbai, nes kiekvienas mokinys yra skirtingas.

– Kokį vaidmenį gimnazijoje užima neformalusis ugdymas?

– Siekiame, kad kiekvienas mokinys atrastų veiklą, kuri padėtų atsiskleisti jo gebėjimams, ugdytų atsakomybę ir stiprintų asmenines kompetencijas. Todėl skatiname mokinius dalyvauti bent vienoje neformaliojo ugdymo veikloje.

Gimnazijoje veikia įvairūs būreliai, atliepiantys skirtingus mokinių pomėgius ir interesus. Mokiniai gali rinktis jaunųjų žvalgų būrelį, kuriame ugdomi orientavimosi, išgyvenimo gamtoje, komandinio darbo ir lyderystės įgūdžiai. Aktyvaus sporto mėgėjai dalyvauja virvės traukimo ir tinklinio užsiėmimuose, kurie stiprina fizinį pasirengimą, valią ir komandinę dvasią.

Šiuolaikinėms technologijoms neabejingi mokiniai renkasi dronų valdymo būrelį, kuriame susipažįsta su bepiločių orlaivių valdymu, technologijų galimybėmis ir jų praktiniu pritaikymu. Kūrybingumą ir meninę saviraišką ugdo keramikos būrelis, suteikiantis galimybę kurti, eksperimentuoti ir lavinti meninius gebėjimus.

Manome, kad neformalusis ugdymas yra ne mažiau svarbus nei akademiniai pasiekimai.

– Kaip pavyksta suderinti akademinį mokymąsi, kadetų ugdymą ir neformalųjį švietimą?

– Mūsų tikslas yra ne tik suteikti žinių, bet ir sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui augti kaip asmenybei. Todėl siekiame, kad mokiniai aktyviai įsitrauktų į mokyklos gyvenimą, dalyvautų būreliuose, projektuose, pilietinėse iniciatyvose ir sportinėje veikloje. Tokia patirtis padeda ugdyti savarankiškumą, pasitikėjimą savimi ir atsakomybę už savo sprendimus. Būtent šios savybės yra labai svarbios kadeto kelyje.

– Kokią reikšmę visuomenei turi gimnazijos vykdomi projektai?

– Žemaitijos kadetų gimnazija jau ne vienerius metus inicijuoja ir organizuoja renginius, kurie stiprina kadetų bendruomenę ir pilietinio ugdymo tradicijas Lietuvoje. Vienas svarbiausių renginių yra respublikinis būrių rikiuotės konkursas, suburiantis kadetus iš įvairių Lietuvos miestų. Tai nėra vien rikiuotės ar drausmės demonstravimas. Konkursas ugdo jaunuolių atsakomybę, komandinę dvasią, pagarbą tradicijoms ir moko juos siekti bendro tikslo. Jis visada vyksta pasitinkant Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Žemaitijos kadetų gimnazijos partnerių dėka konkurso dalyviai jau turėjo galimybę susipažinti su Lenkijos ir Latvijos rikiuotės elementais, apranga, statutu. Norisi, kad konkursas dar labiau burtų šalies jaunimą, tad tikimės, kad jo svarba ir populiarumas nemažės.

Dar viena reikšminga iniciatyva yra kartu su kitomis Lietuvos kadetų mokyklomis įgyvendinamas projektas „Augame Tėvynei“. Šis konkursas suteikia galimybę kadetams iš įvairių miestų ir regionų susitikti, bendradarbiauti, dalyvauti bendroje veikloje, pilietinėse ir patriotinėse iniciatyvose. Jame itin svarbūs ir akademiniai pasiekimai, komandinės užduotys, fizinis pasirengimas.

Tokie projektai stiprina jaunų žmonių ryšį su savo valstybe, skatina domėtis Lietuvos istorija, krašto apsauga, ugdo lyderystės, bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijas.

Žemaitijos kadetų gimnazijos įvairi veikla padeda jauniems žmonėms suprasti, jog pilietiškumas nėra tik teorinė sąvoka. Jis atsiskleidžia kasdieniuose darbuose, bendruomeniškume, atsakomybėje už savo veiksmus ir pasirengime prisidėti prie savo krašto gerovės. Būtent tokia patirtis ir formuoja vertybes, kuriomis grindžiamas kadetų ugdymas.

Daiva GERIKIENĖ
„Plungė“

The post Mokykla, kurios bendruomenė savaitę pradeda rikiuote appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

„Mums patriotizmas – tai trys kertiniai akmenys: turi žinoti, iš kur ateini, branginti kalbą ir jausti atsakomybę už tai, ką paliksi po savęs“, – teigia sutuoktiniai, savo asmeniniu pavyzdžiu įrodantys, kad nesvarbu, kiek esi užimtas, visada gali ir privalai rasti laiko ne tik savo asmeninei ar šeimos gerovei, bet ir nelaimės ištiktam kaimynui ar grėsmės akivaizdoje atsidūrusiai savo šaliai.

Teatrališka pažintis

Kristina ir Ernestas, auginantys du sūnus: 14-os Samuelį ir 6-erių Edeną, šiemet mini 15-as savo santuokos metines. Prisimindami savo pažintį abu juokiasi, kad viskas prasidėjo nuo… pantomimos. Pantomimos teatro įkūrėjas Aleksas Mažonas Plungės kultūros centre buvo subūręs šio bežodžio teatro pagrindų norinčių išmokti jaunuolių grupę. Tarp jų buvo ir iki tol vienas kito nepažinoję pašnekovai.

Pantomimos užsiėmimus jaunuoliai lankė kelerius metus, su pasirodymais važinėdavo po skirtingas mokyklas. Užsimezgusi draugystė ilgainiui peraugo į romantiškus jausmus, o galiausiai buvo sutvirtinta santuokos įžadais.

Dabar Kristina juokdamasi prisimena, kaip būdama paauglė sakydavo, jog tuoksis tik 25-erių. O kai artėjant šiam amžiui Ernestas ėmė ir pasipiršo, beliko tik sutikti. „Žodis, matyt, turi galią“, – šypsosi plungiškė, vestuves atšokusi būtent 25-erių.

Pašnekovai sako šiandien nė kiek nesigailintys skubėję tuoktis. Abiejų noras buvo anksti susilaukti vaikų, kuo greičiau išmokėti paskolą už būstą, o tada jau pasidairyti po pasaulį, skirti laiko sau ir vienas kitam.

Tiesa, pati šeimyninio gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Penkerius metus plungiškis dirbo užsienyje. Buvo metas, kai gyvendavo, kaip pats sako, „ant lagaminų“: dvi savaites čia, dvi – svečioje šalyje.

Tuoj po vestuvių paskui vyrą į Airiją išvyko ir Kristina. „Tapau meilės emigrante“, – tą nelengvą metą prisimena ji. Įsikūrus svečioje šalyje pirmas jaunos moters rūpestis buvo susirasti darbą. Kadangi ji yra baigusi lietuvių kalbos ir pedagogikos studijas, įsidarbino lituanistinėje mokykloje Dubline ir metus laiko važinėdavo 100 kilometrų į darbą ir iš jo.

Nutarė nelikti nuošaly

Vis dėlto gimus pirmąjam sūnui tapo aišku, kad reikės kažką keisti. Moteris su sūnum grįžo Lietuvą. Ilgai netrukęs, darbo užsienyje atsisakė ir Ernestas. O 2022 metais, kai Rusai įsiveržė į Ukrainą, jau pirmosiom karo dienom vyras įsirašė į Lietuvos šaulių sąjungą. Šią galimybę kurį laiką rimtai svarstė ir Kristina, tačiau abu sutarė, kad ji reikalingesnė namie, mat tuo metu sūpavo ant rankų antrąjį sūnelį.

„Bet vis nepaleido mintys, ką galiu padaryti, kaip padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Kadangi pati esu pedagogė ir lietuvių kalbos specialistė, ilgai galvoti nereikėjo. Nutariau, kad galiu padėti karo pabėgėliams pramokti lietuvių kalbos, kad jie galėtų lengviau čia įsitvirtinti, rasti darbą.“

Moteris užsirašė į Vytauto Didžiojo universitete organizuojamus mokymus, kaip vesti lietuvių kalbos kursus užsieniečiams. O kai įgijo šiek tiek žinių, su broliu paskelbė renkantys ukrainiečių grupę.

„Iš pradžių buvo sunku, nes aš pati nemokėjau rusiškai: galėdavau suprasti, kas kalbama, o pati pasakyti – niekaip. Ir čia labai pagelbėjo brolio pagalba. Jis taip pat pedagogas, tad iš pradžių kartu vesdavom pamokas, o kai ukrainiečiai pramoko lietuviškai, likau aš viena jų mokyti, jau galėdavom lengviau susikalbėti“, – prisimena pašnekovė.

Įdomu tai, kad dvi ukrainietės, lankiusios Kristinos vedamas lietuvių kalbos pamokas, šiandien yra jos kolegės Plungės Senamiesčio mokykloje: viena veda rusų kalbos pamokas, kita – technologijų.

Mums besikalbant kavinėje, pro šalį praeina viena iš Kristinos paminėtų kolegių. Moterys draugiškai susimojuoja. Neretai gatvėje ar kitoje viešoje vietoje pažįstamų būna sustabdomas bei užkalbinamas ir Ernestas. Vieni jį pažįsta kaip aktyvų šaulį, kiti – kaip Žemaičių dailės muziejaus ekonomą, besirūpinantį tvarka tiek parke, tiek pačiuose Oginskio rūmuose.

Kaip minėta, Ernestas į Lietuvos šaulių sąjungą įstojo prasidėjus karui Ukrainoje. Vyras džiaugiasi, kad žmona visapusiškai palaikė šį jo sprendimą, o Kristina skuba paantrinti, kad jai abipusis palaikymas šeimoje yra labai svarbus. „Kai yra palaikymas, tada patriotiškumas tampa ne pareiga, o bendru šeimos gyvenimu ir vertybe, kurią natūraliai perduodame vaikams“, – teigia moteris.

Pats Ernestas sako, kad sprendimas nerti į šaulišką veiklą buvo padiktuotas ne tik karo Ukrainoje, bet ir skaudžių įvykių šeimoje. „Prieš kelerius metus netekau brolio. Jis žuvo vos 30-ies, ir šis įvykis pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Iš tikrųjų juk nė vienas nežinom, kiek mums duota gyventi. Gali sėdėti namie ir visko bijoti, arba gali įsilieti į tokią organizaciją kaip Lietuvos šaulių sąjunga ir iš profesionalų sužinoti, kaip apginti savo šeimą. Manau, kad tokios minties vedami daugelis žmonių ir ateina į šią organizaciją“, – teigia plungiškis.

Tėčio pavyzdys

Vyresnis Kleinų sūnus Samuelis taip pat lanko jaunųjų šaulių užsiėmimus, o jaunėlis Edenas nuo mažų dienų svajoja apie karišką tarnybą. „Didysis atsimena mane iki Šaulių sąjungos ir po jos, o mažasis užaugo matydamas mane tik toje veikloje, gal todėl ir pats dega noru tarnauti Lietuvai“, – neslepia pasididžiavimo tėvas.

Ernestas pasakoja anksčiau mėgdavęs po darbų atsipalaiduoti žvejyboje, bet dabar neturintis tam laiko ir dėl to nė kiek nesisielojantis. Meškeres perleido savo vyresnėliui, o pats savo dienas, tiek darbo, tiek laisvalaikio, planuoja toli į priekį. Darbai Žemaičių dailės muziejuje neretai nesibaigia kartu su įprastom darbo valandom, būna, tenka darbuotis ir savaitgaliais, bet vyras džiaugiasi turintis supratingą vadovą, kuris, beje, taip pat yra šaulys ir visada išleidžia į mokymus ar pratybas.

Paklaustas, ko palinkėtų kitiems, kurie galbūt norėtų prisijungti prie Šaulių sąjungos, bet dvejoja, Ernestas pirmiausia primena, kad šiais laikais tėvynę ginti galima ne tik ginklu, bet ir smegenimis ar kruopščiu rankų darbu.

„Jei nėra noro mokytis valdyti ginklo, galima išmokti pinti maskuojančius tinklus, lieti žvakes ar virti kareivišką košę. Reikia žmonių, galinčių valdyti dronus, kurti strategijas, planuoti logistiką. Visi gali prisidėti ir visi yra reikalingi“, – teigia pašnekovas.

Jurgita Naglienė
„Žemaitis“

The post Pirmoji patriotizmo mokykla – šeima appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

8 bu­tus ir pa­lė­pę Sa­vi­val­dy­bė auk­cio­no bū­du par­da­vė 2023 me­tų rugp­jū­tį. Tuo­met sta­ti­nys jau bu­vo pri­pa­žin­tas ava­ri­niu, ta­čiau di­džią­ją da­lį jo įsi­gi­ju­siems Plun­gės ra­jo­ne ge­rai ži­no­miems su­tuok­ti­niams vers­li­nin­kams ši de­ta­lė, ma­tyt, ne­kliu­vo.

Vi­sos pro­ble­mos pra­si­dė­jo 2025-ai­siais, kai Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas (KPD), tiks­liau – Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ver­ti­ni­mo ta­ry­ba, sta­ti­nį pri­pa­ži­no sau­go­ti­na ver­ty­be.

Šį spren­di­mą priė­mu­sios ko­mi­si­jos ak­te ra­šo­ma, kad na­mas pa­sta­ty­tas 1932 me­tais no­ta­ro, žur­na­lis­to ir tei­si­nin­ko An­ta­no Ra­gaus­ko (1891–1969) už­sa­ky­mu. Na­me jis pa­ts su šei­ma ir įsi­kū­rė, čia ati­da­rė sa­vo biu­rą.

Plun­gė­je A. Ra­gaus­kas tar­pu­ka­riu bu­vo ži­no­mas kaip Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos Plun­gės kuo­pos ta­ry­bos na­rys bei Lie­tu­vių tau­ti­nio jau­ni­mo są­jun­gos „Jau­na­lie­tu­viai“ Plun­gės sky­riaus ko­mi­si­jos na­rys. 1944 m. pa­si­trau­kė į JAV, gy­ve­no Či­ka­go­je, tę­sė vi­suo­me­ni­nę veik­lą.

Tel­šių g. 16 vė­liau vei­kė res­to­ra­nas, pra­si­dė­jus ka­rui vie­nu me­tu čia bu­vo ap­gy­ven­din­ti ru­sų ka­rei­viai. Vė­liau įreng­ti gy­ve­na­mie­ji bu­tai. Dau­gu­ma jų bu­vo so­cia­li­niai, tad pa­sta­tą pa­skel­bus ava­ri­nės būk­lės, tų bu­tų gy­ven­to­jai bu­vo iš­kel­din­ti ki­tur, o li­kę tuš­ti bu­tai par­duo­ti auk­cio­no bū­du.

Bu­tus už 88,6 tūkst. eu­rų nu­si­pir­ko vie­tos vers­li­nin­kas su su­tuok­ti­ne, tad ne­tru­kus ap­lin­ki­niai ėmė dai­ry­tis, ka­da rau­do­nų ply­tų mū­ras ims keis­tis į šiuo­lai­kiš­kes­nį. Vis dėl­to dar­bai ne­pra­dė­ti iki šiol, o šią sa­vai­tę paaiš­kė­jo ir to prie­žas­tis.

Tre­čia­die­nį po­sė­džiau­jant Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Eko­no­mi­kos, fi­nan­sų ir biu­dže­to ko­mi­te­to na­riams, bu­vo per­žvelg­ti pla­nuo­ja­mi Sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to per­skirs­ty­mai. Ko­mi­te­to na­rių dė­me­sį pa­trau­kė 108 tūkst. eu­rų su­ma, nu­ma­ty­ta teis­mo spren­di­mui vyk­dy­ti.

Pa­si­do­mė­jus, koks teis­mo spren­di­mas ke­ti­na ši­taip pa­plo­nin­ti Sa­vi­val­dy­bės ki­še­nę, Tei­sės, per­so­na­lo ir ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­jas Vy­tau­tas Tu­mas paaiš­ki­no, kad jau ku­ris lai­kas by­li­nė­ja­ma­si dėl mi­nė­tų 8-ių bu­tų, esan­čių Tel­šių g. 16.

„Vyks­ta teis­mi­niai gin­čai, san­do­rio ša­lis, ku­ri nu­si­pir­ko pa­tal­pas, sa­vo spren­di­mą by­li­nė­tis mo­ty­vuo­ja tuo, kad jos bu­vo par­duo­tos ne­tin­ka­mos ko­ky­bės. By­la nag­ri­nė­ta jau dvie­jų ins­tan­ci­jų teis­muo­se. Tiek pir­mos ins­tan­ci­jos teis­mas, tiek ant­ros pa­ten­ki­no ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mus ir įpa­rei­go­jo Sa­vi­val­dy­bę grą­žin­ti 88,6 tūkst. eu­rų pir­kė­jui bei pa­deng­ti by­li­nė­ji­mo­si iš­lai­das. Esam pa­tei­kę ka­sa­ci­nį skun­dą, Aukš­čiau­sia­sis teis­mas kol kas dar nė­ra jo priė­męs. Ti­ki­mės, kad kei­sis tas spren­di­mas, bet jau ruo­šia­mės iš anks­to jį vyk­dy­ti“, – paaiš­ki­no V. Tu­mas.

Pap­ra­šy­tas konk­re­čiau įvar­din­ti, apie ko­kius pa­sta­to trū­ku­mus kal­ba­ma, ju­ris­tas de­ta­li­za­vo, kad pa­grin­di­nis trū­ku­mas – praė­jus pu­sant­rų me­tų po san­do­rio su­da­ry­mo KPD priim­tas spren­di­mas pri­pa­žin­ti šį pa­sta­tą sau­go­mu.

Ko­mi­te­to na­riai my­go ju­ris­tą paaiš­kin­ti, kur čia Sa­vi­val­dy­bės kal­tė, jei spren­di­mą priė­mė KPD, ta­čiau šis at­sa­kė pla­čiau ne­ko­men­tuo­sian­tis. Vis dėl­to po po­sė­džio vie­nas šal­ti­nis „Že­mai­čiui“ pa­tvir­ti­no, kad bū­tent pa­ti Sa­vi­val­dy­bė ini­ci­ja­vo šio pa­sta­to įtrau­ki­mo į pa­vel­do ver­ty­bių są­ra­šą pro­ce­dū­ras.

Dar ki­tas paukš­te­lis čirkš­te­lė­jo į au­sį, kad dėl mi­nė­tų 8-ių bu­tų auk­cio­ne var­žė­si ki­tas as­muo, ar­ti­mas me­ro ap­lin­kai. Bet kai pra­ki­šo, bu­vo su­gal­vo­tas gud­rus pla­nas, kaip pa­sta­tą su­si­grą­žin­ti Sa­vi­val­dy­bės nuo­sa­vy­bėn, o ta­da… Bet pa­gy­ven­kim ir pa­ma­ty­sim, kaip vis­kas klos­ty­sis ta­da.

The post No­ta­ro na­mas įsu­ko teis­mų ka­ru­se­lę appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Gi­das, at­ve­rian­tis du­ris į kraš­to lo­by­ną

Ke­lio­nė­je po Ak­me­nę gi­liau­sius įspū­džius pa­li­ko pa­žin­tis su Ak­me­nės is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi ir gi­du Arū­nu Ost­raus­kiu. Tai sa­vo kraš­tą iki šir­dies gel­mių my­lin­tis pro­fe­sio­na­las, ku­ris ne tik pui­kiai iš­ma­no is­to­ri­ją, bet ir pa­ts ak­ty­viai or­ga­ni­zuo­ja iš­skir­ti­nes eks­kur­si­jas.

The post Ak­me­nės kraš­to pa­slap­tys ir su­si­ti­ki­mas su vie­ti­niais me­ni­nin­kais appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.