Ką verta įvertinti prieš užsakant pervežimą?

Prieš užsakant pervežimą, pirmiausia reikia aiškiai aprašyti krovinį. Svarbu nurodyti jo svorį, matmenis, kiekį, pakuotės tipą, ar reikalingas specialus pakrovimas, ar krovinys trapus, ar jam reikalingos specifinės transportavimo sąlygos. Ši informacija leidžia tiksliau įvertinti, kokio transporto reikės ir kokia gali būti pervežimo kaina. Taip pat svarbu iš anksto žinoti pakrovimo ir iškrovimo sąlygas. Ar vietoje yra rampa? Ar reikalingas liftas? Ar transportas gali patogiai privažiuoti? Tokios detalės gali atrodyti smulkios, bet jos dažnai lemia, ar pervežimas vyks sklandžiai.

Kaina logistikoje – ne vien kilometrai

Dažna klaida – manyti, kad pervežimo kaina priklauso tik nuo atstumo. Iš tikrųjų ją lemia krovinio dydis, svoris, maršrutas, transporto užimtumas, pristatymo terminas, pakrovimo sudėtingumas ir papildomos paslaugos. Pavyzdžiui, skubus pervežimas ar nestandartinis krovinys gali kainuoti daugiau nei įprastas krovinys standartiniu maršrutu. Todėl vertinant pasiūlymą svarbu žiūrėti ne tik į mažiausią kainą, bet ir į tai, ką ji apima. Patikimumas, aiški komunikacija ir tinkamas transportas dažnai yra vertingesni nei keli sutaupyti eurai, ypač, jei krovinys turi būti pristatytas saugiai ir laiku.

Krovinio saugumas – vienas svarbiausių prioritetų

Kiekvieno pervežimo metu svarbiausia yra krovinio saugumas. Tinkamas pakavimas, tvirtinimas ir transporto parinkimas sumažina pažeidimų riziką. Jei krovinys jautrus smūgiams, drėgmei ar temperatūros pokyčiams, tai turi būti įvertinta dar prieš užsakant pervežimą. Patyrę logistikos specialistai žino, kad didelė dalis problemų atsiranda ne kelyje, o dėl netinkamo pasiruošimo. Blogai supakuotas arba netinkamai pritvirtintas krovinys gali būti pažeistas net ir važiuojant trumpą atstumą. Todėl atsakingas pasiruošimas yra būtina kokybiško pervežimo dalis.

Getcargo – kai norisi profesionalaus transportavimo proceso

Logistikos srityje vis labiau vertinami sprendimai, kurie leidžia greičiau rasti informaciją, palyginti galimybes ir patogiau organizuoti pervežimą. Tai aktualu tiek verslui, tiek privatiems klientams, kurie nori aiškaus proceso be nereikalingo blaškymosi tarp skirtingų tiekėjų. Jeigu ieškote patogaus būdo organizuoti krovinio pervežimą, galite rinktis – Getcargo. Tinkamai pasirinktas logistikos sprendimas taupo laiką, mažina rizikas ir užtikrina, kad krovinys būtų pristatytas saugiai, aiškiai ir laiku.

Logistika – tai planavimas, atsakomybė ir tikslumas

Geras krovinių pervežimas nėra atsitiktinumas. Tai aiškių veiksmų seka: krovinio įvertinimas, tinkamo transporto parinkimas, maršruto planavimas, komunikacija ir atsakingas pristatymas. Kuo daugiau dėmesio skiriama pasiruošimui, tuo sklandžiau vyksta visas procesas. Todėl renkantis logistikos sprendimą verta žiūrėti ne tik į kainą, bet ir į patikimumą, aiškumą, gebėjimą prisitaikyti prie konkretaus krovinio. Tokiu atveju pervežimas tampa ne rūpesčiu, o tvarkingai suvaldytu procesu.

Užs. Nr. 507

The post Kaip organizuoti efektyvų krovinių pervežimą appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Vasarinės, žieminės ar universalios padangos?

Vienas pirmųjų klausimų renkantis padangas – kokio tipo jas pasirinkti. Vasarinės padangos skirtos šiltajam sezonui. Jų gumos mišinys pritaikytas aukštesnei temperatūrai, todėl jos gerai laikosi ant sauso ir šlapio asfalto, tiksliai reaguoja į vairavimą ir mažiau dėvisi karštu oru. Žieminės padangos gaminamos iš minkštesnio gumos mišinio ir turi protektoriaus raštą, pritaikytą sniegui, ledui, šaltai kelio dangai. Jos būtinos tada, kai temperatūra krenta, o kelio sąlygos tampa sudėtingesnės. Universalios padangos gali būti kompromisas tiems, kurie važinėja nedaug, daugiausia mieste ir nori išvengti sezoninio keitimo. Tačiau svarbu suprasti, kad universalios padangos nėra geriausios visomis sąlygomis. Jos gali būti patogus sprendimas ramesniam vairavimui, bet intensyviai važinėjantiems ar dažnai keliaujantiems užmiestyje sezoninės padangos dažniausiai suteikia daugiau saugumo.

Protektorius ir sukibimas su keliu

Protektoriaus raštas turi didelę įtaką padangos savybėms. Vasarinėms padangoms svarbu efektyvus vandens išstūmimas ir stabilumas ant šlapio asfalto. Žieminėms – geras sukibimas su sniegu, ledu ir pažliugusiu keliu. Universalios padangos turi suderinti abu poreikius, todėl jų raštas dažnai būna kompromisinis. Protektoriaus gylis taip pat labai svarbus. Kuo padanga labiau nusidėvėjusi, tuo prasčiau ji išstumia vandenį, ilgėja stabdymo kelias ir didėja akvaplanavimo rizika. Todėl padangų būklę verta tikrinti reguliariai, ne tik prieš techninę apžiūrą ar sezoninį keitimą.

Kaina ir kokybė – ką verta įvertinti?

Padangų kaina priklauso nuo gamintojo, dydžio, sezono, technologijų ir klasės. Pigiausias pasirinkimas ne visada yra geriausias, nes padangos tiesiogiai susijusios su saugumu. Aukštesnės kokybės padangos dažnai pasižymi geresniu sukibimu, trumpesniu stabdymo keliu, mažesniu triukšmu ir ilgesniu tarnavimo laiku. Vis dėlto nebūtina visada rinktis pačių brangiausių padangų. Svarbiausia pasirinkti pagal realius poreikius. Miesto vairuotojui, kuris važiuoja ramiai ir nedideliais atstumais, gali pakakti vidutinės klasės padangų. Daug važinėjantiems, dažnai keliaujantiems greitkeliais ar vairuojantiems galingesnį automobilį verta rinktis aukštesnės klasės modelius.

Padangos – saugumo investicija kiekvienam vairuotojui

Su tinkamomis padangomis galima vairuoti saugiau, stabiliau ir ekonomiškiau. Jos turi būti parenkamos pagal sezoną, automobilį, kelio sąlygas ir vairavimo įpročius. Svarbu ne tik nusipirkti geras padangas, bet ir jas tinkamai prižiūrėti – tikrinti slėgį, protektorių, dėvėjimąsi ir laiku keisti. Atsakingai parinktos padangos yra ne prabanga, o būtina saugaus vairavimo dalis kiekvieną dieną.

Užs. Nr. 506

The post Kaip išsirinkti tinkamas padangas ir saugiai važiuoti visus metus? appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ry­šys, stip­res­nis už lai­ką ir at­stu­mą

Cho­ro na­riams stu­di­jų me­tai Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, da­bar­ti­nia­me Kau­no tech­no­lo­gi­jų uni­ver­si­te­te, li­ko to­li­mo­je praei­ty­je. Bai­gę moks­lus, vy­rai iš­si­bars­tė po skir­tin­gus Lie­tu­vos mies­tus, su­kū­rė šei­mas ir pa­si­nė­rė į pro­fe­si­nes veik­las. Ta­čiau nei pra­bė­gę de­šimt­me­čiai, nei kas­die­niai rū­pes­čiai ne­nut­rau­kė to ne­ma­to­mo ry­šio, ku­ris juos su­jun­gė jau­nys­tė­je.

Cho­ris­tai pa­sa­ko­jo, kad mu­zi­ka ir bend­ros re­pe­ti­ci­jos stu­den­tų bend­ra­bu­čiuo­se su­for­ma­vo ver­ty­bi­nį pa­ma­tą. Tas pa­ts vy­riš­kas so­li­da­ru­mas, ku­ris ka­dai­se pa­dė­jo pa­siek­ti skam­bių per­ga­lių cho­rų kon­kur­suo­se, šian­dien juos ska­ti­na re­gu­lia­riai su­si­tik­ti, pa­lai­ky­ti vie­niems ki­tus ir kar­tu ke­liau­ti.

The post Vy­rų cho­ro drau­gys­tė, ku­rios neišt­ry­nė de­šimt­me­čiai appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

„Žemaičio“ nuotr.

Per­da­vė tir­ti Sa­vi­val­dy­bei

„Že­mai­čio“ re­dak­ci­ją dar ko­vą pa­sie­kė ži­nia, jog STT ga­vo net du skun­dus dėl ga­li­mai me­no mo­kyk­los di­rek­to­rės R. Ur­nie­žie­nės su­pai­nio­tų vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų, spren­džiant jos su­tuok­ti­nio or­kest­ro mo­ky­to­jo Ar­tū­ro Ur­nie­žiaus at­ly­gi­ni­mo dy­dį, krū­vį ir ki­tus dar­bi­nius as­pek­tus. Skun­duo­se pra­šo­ma iš­siaiš­kin­ti ir tai, ar mi­nė­tas pe­da­go­gas tu­ri tei­sę iš mo­ki­nių tė­vų gry­nai­siais rink­ti mo­kė­ji­mus už iš­vy­kas į įvai­rius kon­kur­sus.

„Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį yra ren­ka­ma po 300–400 eu­rų nuo kiek­vie­no da­ly­vio (daž­niau­siai va­žiuo­ja­ma au­to­bu­su iki 35 žmo­nių), vi­sa­da yra pra­šo­ma pi­ni­gus duo­ti gry­nais, o pi­ni­gų priė­mi­mo kvi­to da­vu­sie­ji ne­gau­na. <…> tai su­kė­lė įta­ri­mų, jog pi­ni­gai ga­li­mai nuei­na ne ten, kur tu­rė­tų“, – dės­to­ma vie­na­me iš krei­pi­mų­si į STT, ku­ris pa­sie­kė ir „Že­mai­čio“ re­dak­ci­ją.

The post Me­no mo­kyk­los di­rek­to­rė įspė­ta ne­be­pai­nio­ti vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Dė­me­sys kank­lėms ir di­dy­sis vie­tos ta­len­tų va­ka­ras

Praė­ju­sį penk­ta­die­nį šven­ti­nius ren­gi­nius pra­dė­jo Pla­te­liuo­se su­reng­ta tarp­tau­ti­nė kon­fe­ren­ci­ja „Shift: tu­riz­mo po­ky­čių kryp­tys“, ku­rią mo­de­ra­vo žur­na­lis­tė Ži­vi­lė Kro­pai­tė. Veiks­mo ne­trū­ko ir pa­čio­je Plun­gė­je, čia jau nuo ry­to šur­mu­lia­vo sve­čiai iš už­sie­nio – Se­na­mies­čio aikš­tė­je mu­zi­ki­nį pa­svei­ki­ni­mą do­va­no­jo ko­lek­ty­vai iš Is­pa­ni­jos bei Kroa­ti­jos.

The post Plun­gė skam­bė­jo kaip nie­kad gar­siai appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Šiandien „Lauručių ūkis“ – tai ne tik gausus derlius ar dešimtys bičių šeimų, bet ir įkvepianti istorija apie tai, kaip viena svajonė gali išaugti į beveik šimtą natūralių produktų bei tapti pavyzdžiu kitiems jauniems žmonėms.

Lauručių ūkio nuotr.

Viskas prasidėjo nuo svajonės

Kai Raminta buvo vaiko priežiūros atostogose, ji nusprendė parašyti projektą ir įkurti šilauogių ūkį, nes būtent šių uogų auginimas visuomet buvo moters svajonė. Be to, ji norėjo savo vaikus maitinti kokybiška ir sveikatai palankia produkcija.

„Reikėjo rašyti projektą, nes investicijos didelės ir ne kiekvienas gali susitaupyti tam tikrą sumą ir įkurti savo ūkį. Todėl pasirinkau „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ paramą. Įkūrėme šilauogių, šiitake grybų ir bičių ūkį“, – drąsų žingsnį prisimena jaunoji ūkininkė.

Lauručių ūkio nuotr.

Suteikta parama leido įsigyti šilauogių sodinukų, reikiamos įrangos, kitų priemonių. O sodinukų reikėjo nemažai – 2650, jais apsodino 1 ha. O kur dar aviliai, bičių šeimos, medsukis ir kiti svarbūs dalykai, be kurių ūkio veikla nebūtų įmanoma. Dabar šilauoges šeima augina 2 ha plote, šiitake grybus – 1,7 arų plote, o bičių laiko net 60 šeimų.

Vien auginimu šeima neapsiribojo, suprato, kad moderniam ūkiui būtina trumpa tiekimo grandinė – kai pats ne tik augini, bet ir perdirbi bei realizuoji. Tad šalia namo įrengė produkcijos gamybos cechą, įsigijo liofilizavimui būtinos įrangos.

Šiandien ūkyje gaminama apie 100 skirtingų produktų. Darbštūs ūkininkai liofilizuoja savo auginamas uogas, grybus, arbatas, rankomis gamina natūralius prieskonius, įvairiausio skonio kreminį medų, o visai neseniai ėmė gaminti greitai paruošiamas avižinių dribsnių košes.

Paklausta apie ateities planus, Raminta sako, kad svajonių visada yra, šeima planuoja jas įgyvendinti. Planuose – uogų, daržovių ir kitų produktų perdirbimas.

„Kaimuose kurti tikrai yra daug galimybių, ypač jauniems žmonėms. Modernų ūkį plėtoti galima ir nedideliame plote. Svarbiausia – turėti idėją, kurią galėtum įgyvendinti ir naudotis galimybėmis. Žmones domina tai, kas nauja, neatrasta, o svarbiausia – natūralu ir sveika. Medaus, uogų pasiūla yra tikrai didelė, todėl turi sugalvoti, kuo gali nustebinti žmogų, kad jis pas tave norėtų sugrįžti dar ir dar kartą. Niekada nebijokite, kad kažkas nepavyks. Žinoma, iššūkių būna daug, svarbu niekada nenuleisti rankų ir siekti savo svajonių toliau“, – sako Raminta.

Startui – lengvatinės paskolos

Nuo liepos 1 d. iki metų pabaigos jauni žmonės, planuojantys pradėti ūkininkauti, galės teikti paraiškas lengvatinėms paskoloms pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“.

Pradedantiesiems ūkininkams siūlomos itin palankios finansavimo sąlygos – investicijoms ir (arba) apyvartiniam kapitalui galima pasiskolinti iki 100 tūkst. eurų. Net 60 proc. paskolos daliai taikomos nulinės palūkanos, o likusiems 40 proc. skaičiuojama 5 proc. finansų tarpininko marža ir 6 mėn. EURIBOR.

Šiemet lengvatinėms paskoloms numatyta beveik 18,8 mln. eurų.

Paskolos gali būti naudojamos ne tik investicijoms, bet ir kasdienėms ūkio reikmėms finansuoti. Jos padeda užtikrinti sklandų veiklos tęstinumą, valdyti pinigų srautus ir lengviau įveikti sezoninius iššūkius. Lėšomis galima apmokėti sėklų, pašarų, trąšų, augalų apsaugos ar veterinarinių priemonių įsigijimą, degalus, darbo užmokestį, mokesčius, draudimo įmokas, komunalines bei kitas su ūkio veikla susijusias išlaidas.

„Lengvatinį paskolų pobūdį lemia ne tik mažesnės nei rinkos palūkanos, bet ir paprastesni paskolos užtikrinimo reikalavimai. Investicinės paskolos atveju gali būti prašoma įkeisti tik už paskolos lėšas įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą, o gaunant paskolą apyvartiniam kapitalui dažniausiai pakanka pasirašyti vekselį. Finansų tarpininkai negali reikalauti kitų papildomų užtikrinimo priemonių“, – aiškina Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos politikos departamento Paramos verslui skyriaus patarėja Sigutė Mečkovskienė.

Norintys gauti lengvatinę paskolą pirmiausia turi pateikti paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA). Jei paraiška atitinka nustatytus reikalavimus, NMA išduoda tinkamumo gauti paskolą pažymą, su kuria pareiškėjas gali kreiptis į pasirinktą finansų tarpininką.

Artimiausiu metu planuojami ir svarbūs pokyčiai. Siekiama pailginti investicinių lengvatinių paskolų grąžinimo terminą nuo 5 iki 10 metų. Tokiam siūlymui jau pritarė Žemės ūkio ministerijos Strateginio plano stebėsenos komitetas, o galutinį sprendimą dar turės priimti Europos Komisija. Tikimasi, kad naujos sąlygos įsigalios jau šių metų rudenį.

Iš viso 2023–2027 m. strateginio plano priemonei „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, apimančiai tiek dotacijas, tiek lengvatines paskolas, numatyta 95 mln. eurų Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos bendrojo finansavimo lėšų.

_{Užs. Nr. 503}

The post Kai svajonės įleidžia šaknis kaime appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Vla­do BRA­ZIŪ­NO nuo­tr.

Su tė­vais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją

K. Al­me­nas gi­mė 1935 me­tų ba­lan­džio 11-ąją Gruz­džiuo­se, Šiau­lių ap­skri­ty­je, ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo Ka­zio Al­mi­no ir ma­mos Tru­di Al­mi­nie­nės Al­tor­fer šei­mo­je. Kar­tu au­go ir 1938 me­tais gi­męs bro­lis Hen­ris.

Prieš pat šei­mai pa­si­trau­kiant iš Lie­tu­vos, 1943 me­tų pa­bai­go­je, Kau­ne gy­ve­nu­sių Al­mi­nų šei­mo­je gi­mė jau­niau­sia se­suo Rū­ta. O 1944-ųjų va­sa­rai įpu­sė­jus šei­ma pa­si­kin­kė ark­lius, su­si­kro­vė man­tą ir iš­vy­ko link Ka­ra­liau­čiaus. Tė­vas ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti Lands­berg an der War­te mies­te­ly­je, šei­ma įsi­kū­rė jai pa­skir­ta­me ne­di­de­lia­me na­me. Per ke­le­tą ten pra­leis­tų mė­ne­sių dėl vai­kams ne­sup­ran­ta­mų prie­žas­čių tė­vai nu­ta­rė iš­si­skir­ti. Tai bu­vo skau­dus, vai­kus itin su­trau­ma­vęs įvy­kis, nes Vo­kie­ti­jos teis­mas ber­niu­kus pa­li­ko tė­vui, o mer­gai­tę – ma­mai.

Šia­me mies­te­ly­je K. Al­mi­nas pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, esan­čią to­li nuo na­mų, mat gy­ve­no mies­te­lio pa­kraš­ty­je. Vai­kui ne­bu­vo leng­va, rei­kė­jo iš­mok­ti vo­kie­čių kal­bą, o grįž­da­mas iš mo­kyk­los ne kar­tą pa­ty­rė ne­ma­lo­nių nuo­ty­kių, vo­kie­čių ka­de­tų prie­ka­bių, mat tu­rė­da­vo praei­ti jų mo­kyk­los te­ri­to­ri­ją. Ma­ža­sis Ka­zys bu­vo auk­lė­ja­mas la­bai pa­trio­tiš­kai, tad jį ypač žei­dė pra­var­džia­vi­mas len­ku. Jis tvir­tai ži­no­jo esąs lie­tu­vis.

1946 me­tais šei­mą su­krė­tė dar vie­nas įvy­kis. Tė­vui pro­fe­so­riau­jant uni­ver­si­te­te ne­to­li Ham­bur­go, ber­niu­kus su­si­ra­do il­gai jų ieš­ko­ju­si mo­ti­na Tru­di ir trau­ki­niais ban­dė juos iš­si­vež­ti į Švei­ca­ri­ją. Ta­čiau vai­kų be do­ku­men­tų švei­ca­rai neį­lei­do. Il­gi po­kal­biai, de­ry­bos, ta­čiau re­zul­ta­tas ir vėl la­bai skau­dus – at­vy­kęs tė­vas ber­niu­kus iš­si­ve­žė at­gal.

Įvei­kę At­lan­to van­de­ny­ną ap­si­gy­ve­no JAV

Gy­ve­ni­mas Vo­kie­ti­jo­je vis tik bu­vo trum­pa­lai­kis, tė­vui, kaip ir ki­tiems pa­bė­gė­liams, te­ko ieš­ko­ti ga­li­my­bių iš­vyk­ti į JAV. 1949 me­tų ru­de­nį Al­mi­nai lai­vu iš­plau­kė į Ame­ri­ką ir po 10 die­nų tru­ku­sios ke­lio­nės pa­sie­kė Niu­jor­ko uos­tą. Priim­da­mas JAV pi­lie­ty­bę Ka­zys pa­si­kei­tė pa­var­dę į Al­me­no, o bro­lis Hen­ris kar­tu su tė­vu nu­ta­rė lik­ti Al­mi­nais.

Bū­si­ma­sis ra­šy­to­jas vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gė Lup Si­čio mies­te­ly­je. 1953 me­tais įsto­jo į Neb­ras­kos uni­ver­si­te­tą Lin­kol­no mies­te. Ka­dan­gi vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bu­vo bai­gęs la­bai ge­rai, nu­spren­dė stu­di­juo­ti in­ži­ne­ri­ją, pa­si­rink­da­mas che­mi­jos in­ži­ne­ri­jos ša­ką. At­si­sa­kęs tė­vo pa­ra­mos, 1957 me­tais sa­vo pa­stan­go­mis bai­gė ba­ka­lau­ro stu­di­jas ir nu­spren­dė siek­ti bran­duo­li­nės fi­zi­kos in­ži­ne­ri­jos ma­gist­ro laips­nio.

K. Al­me­nas 1957 me­tais bai­gė Neb­ras­kos uni­ver­si­te­tą. Tais pa­čiais me­tais So­vie­tų Są­jun­ga pa­lei­do pir­mą­jį kos­mi­nį pa­ly­do­vą. Ne­no­rė­da­ma nu­si­leis­ti, JAV sky­rė di­de­les lė­šas moks­li­niams ty­ri­mams ir ska­ti­no in­ži­ne­ri­jos moks­lų pa­klau­są.

„Be­veik per­nakt mes, stu­di­jas be­bai­gian­tys in­ži­nie­riai, ta­pom la­bai pa­gei­dau­ja­mi“,– yra pa­sa­ko­jęs K. Al­me­nas. At­si­sa­kęs jam pa­siū­ly­tų ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bų Niu­jor­ke bei Ka­li­for­ni­jo­je ir įvei­kęs griež­tą at­ran­ką, įsto­jo stu­di­juo­ti bran­duo­li­nę in­ži­ne­ri­ją nau­jai įsteig­to­je Tarp­tau­ti­nė­je bran­duo­li­nių moks­lų ir in­ži­ne­ri­jos mo­kyk­los Ar­go­no la­bo­ra­to­ri­jo­je.

Gy­ve­nant Či­ka­go­je, at­si­sklei­dė K. Al­me­no ar­tis­ti­niai ga­bu­mai, nuo 1963-ųjų da­ly­va­vo Či­ka­go­je vei­ku­sio­je lie­tu­vių sce­ni­nės sa­ty­ros ir hu­mo­ro gru­pės „Ant­ras kai­mas“ veik­lo­je, vai­di­no ir ra­šė teks­tus.

Tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu spau­do­je pub­li­kuo­tos ke­lios K. Al­me­no no­ve­lės, o dvie­jų da­lių ro­ma­nas „Upė į ry­tus, upė į šiau­rę“, iš­leis­tas 1964 me­tais, lai­mė­jo Lie­tu­vių ra­šy­to­jų drau­gi­jos pre­mi­ją. Po me­tų išė­jo no­ve­lių kny­ga „Bė­giai“, 1967 me­tais – no­ve­lių rin­ki­nys „Gy­ve­ni­mas tai ke­kė vyš­nių“. No­ve­lė­se vaiz­duo­ja­ma ame­ri­kie­čių ir lie­tu­vių išei­vių bui­ties kas­die­ny­bė, jau­nų žmo­nių san­ty­kiai. Pa­sak li­te­ra­tū­ro­lo­gės, pro­fe­so­rės Da­lios Kui­zi­nie­nės, K. Al­me­no „li­te­ra­tū­ri­nė kū­ry­ba iš­plau­kė iš bit­ni­kų ju­dė­ji­mo, vei­kia­mo jau­nat­viš­kos sa­vi­raiš­kos“.

Ne­pails­tan­tis nuo­ty­kių ieš­ko­to­jas

Bai­gęs ma­gist­ran­tū­rą, K. Al­me­nas to­liau siek­ti moks­lo iš­va­žia­vo į Len­ki­ją. 1966–1968 me­tais dirb­da­mas Var­šu­vos po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, ap­si­gy­nė bran­duo­li­nės in­ži­ne­ri­jos dak­ta­ro laips­nį. Nuo 1969 iki 1999 me­tų, kol išė­jo į pen­si­ją, pro­fe­so­ria­vo Me­ri­lan­do (JAV) uni­ver­si­te­to Bran­duo­li­nės in­ži­ne­ri­jos ka­ted­ro­je, nuo­sek­liai dar­ba­vo­si bran­duo­li­nių jė­gai­nių sau­gos sri­ty­je.

1966 me­tais pro­f. K. Al­me­nas po il­gos per­trau­kos pir­mą kar­tą ap­si­lan­kė Lie­tu­vo­je. Nuo ta­da jis pa­lai­kė glau­džius ry­šius su ko­le­go­mis ra­šy­to­jais Lie­tu­vo­je, rū­pi­no­si išei­vių au­to­rių kny­gų per­siun­ti­mu ir per­ve­ži­mu į Lie­tu­vą.

Vie­nas iš svar­biau­sių K. Al­me­no gy­ve­ni­mo tiks­lų bu­vo pa­si­rin­ki­mas bū­ti lie­tu­viu. Vos ke­lis sa­vo pir­muo­sius gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­dęs Lie­tu­vo­je, lie­tu­vy­bę puo­se­lė­jo vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Ir vė­liau, gy­ven­da­mas Ame­ri­ko­je, ar­ti­mai bend­ra­vo, bi­čiu­lia­vo­si su lie­tu­vių išei­vi­jos ra­šy­to­jais, or­ga­ni­za­vo ren­gi­nius.

Iš­li­kę biog­ra­fi­niai fak­tai ro­do K. Al­me­ną bu­vus ne­pails­tan­čiu nuo­ty­kių ieš­ko­to­ju. Ap­si­gy­nęs dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją ry­žo­si se­niai pla­nuo­tai ke­lio­nei į Af­ri­ką. Po šį eg­zo­ti­nį že­my­ną nu­ta­rė ke­liau­ti mo­to­cik­lu. Ke­lio­nė bu­vo sun­ki, su­dė­tin­ga, var­gi­no ir ali­nan­tis karš­tis, ir ne­nus­pė­ja­ma Af­ri­kos vals­ty­bių po­li­ti­nė sis­te­ma. Ne vi­si ke­lio­nė­je pa­tir­ti nuo­ty­kiai bu­vo sma­gūs. An­tai Ro­de­zi­jo­je (da­bar­ti­nė­je Zim­bab­vė­je) te­ko sė­dė­ti ka­lė­ji­me. Ši ša­lis dip­lo­ma­ti­nių san­ty­kių su JAV ne­tu­rė­jo, po­li­ci­nin­kai ga­lė­jo elg­tis, kaip tik no­ri. Lai­mė, konf­lik­tas bai­gė­si lai­min­gai, moks­li­nin­kas pa­leis­tas į lais­vę, bet to­liau ke­liau­ti po Af­ri­ką jam ne­bu­vo leis­ta, iš ka­lė­ji­mo bu­vo nu­ga­ben­tas tie­siai į oro uos­tą.

VDU nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Is­to­ri­nių ro­ma­nų, no­ve­lių ir de­tek­ty­vų au­to­rius

K. Al­me­nas di­des­nio dė­me­sio su­si­lau­kė 1970 me­tais, kai išė­jo jo is­to­ri­nis ro­ma­nas „Šie­nap­jū­tė“. Kū­ri­ny­je at­si­spin­di XVIII–XIX a. Lie­tu­vos po­li­ti­niai įvy­kiai, ba­jo­rų tar­pu­sa­vio konf­lik­tai. Vė­liau K. Al­me­nas už­si­brė­žė iš­leis­ti de­tek­ty­vi­nių ro­ma­nų se­ri­ją, 1977 m. pa­si­ro­dė jo de­tek­ty­vi­nis ro­ma­nas „Sau­ja ska­ti­kų“.

Gy­ven­da­mas JAV, K. Al­me­nas kar­tu su žmo­na Ma­ra ėmė­si įgy­ven­din­ti dar vie­ną am­bi­cin­gą su­ma­ny­mą – rin­ko sa­ky­ti­nės is­to­ri­jos me­džia­gą iš sa­vo kar­tos lie­tu­vių. Per dvy­li­ka me­tų į mag­ne­to­fo­no juos­tas įra­šė 38-is Ma­ros ir Ka­zio Al­me­nų su­rink­tus po­kal­bius, jie sau­go­mi Li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mo ir stu­di­jų cent­ro Pa­sau­lio lie­tu­vių ar­chy­ve Či­ka­go­je.

No­rė­da­mas pra­leis­ti ra­mią se­nat­vę gim­ti­nė­je, po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pro­f. K. Al­me­nas su žmo­na grį­žo į my­li­mą Lie­tu­vą, gy­ve­no Vil­niu­je. 1992 me­tais Lie­tu­vo­je įkū­rė lei­dyk­lą „Lit­ter­rae Uni­ver­si­ta­tis“, ak­ty­viai da­ly­va­vo ir Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) stei­gi­me, or­ga­ni­za­vo va­do­vė­lių aukš­to­sioms mo­kyk­loms lei­dy­bą.

1992 m. Lie­tu­vos ener­ge­ti­kos ins­ti­tu­te įkū­rė Ig­na­li­nos ato­mi­nės elekt­ri­nės moks­li­nę sau­gu­mo ana­li­zės gru­pę ir jai ke­le­rius me­tus va­do­va­vo. Bu­vo vie­nas pir­mų­jų išei­vi­jos moks­li­nin­kų, pri­si­dė­ju­sių prie Ig­na­li­nos AE sau­gaus dar­bo už­tik­ri­ni­mo ir moks­li­nin­kų sta­žuo­čių JAV, Šve­di­jos, Ja­po­ni­jos, Vo­kie­ti­jos, TA­TE­NA ir ki­tuo­se bran­duo­li­nių ty­ri­mų cent­ruo­se.

2005 m. K. Al­me­nui bu­vo su­teik­ta Lie­tu­vos moks­lo pre­mi­ja, o 2013 me­tais – Gar­bės dak­ta­ro var­das.

Vi­suo­me­ni­nės veik­los tu­rė­jo taip pat ap­sčiai, bu­vo išei­vi­jos vi­suo­me­ni­nės po­li­ti­nės „San­ta­ros-Švie­sos“ fe­de­ra­ci­jos na­rys, vie­nas iš Val­do­vų rū­mų pa­ra­mos fon­do stei­gė­jų ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos pa­vel­dą puo­se­lė­jan­čios drau­gi­jos „Pi­lis“ na­rys.

K. Al­me­nas ne­ti­kė­tai mi­rė 2017 me­tais, jo va­lia tik po mir­ties bu­vo iš­leis­ta ver­tin­ga, in­for­ma­ty­vi at­si­mi­ni­mų kny­ga „Anuo­met“. Pats K. Al­me­nas pir­miau­siai bu­vo bran­duo­li­nės fi­zi­kos in­ži­nie­rius, o ra­šy­to­jas – tik lais­va­lai­kiu.

K. Al­me­no žmo­na Ma­ra gy­ve­na Vil­niu­je ir ak­ty­viai pri­si­de­da prie vy­ro at­min­ties iš­sau­go­ji­mo.

The post Ka­zio Al­me­no ke­lias į li­te­ra­tū­rą ir moks­lą appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Asociatyvi nuotr.

Pras­tas van­duo – dau­ge­lio gy­ven­to­jų kas­die­ny­bė

Apie van­dens ko­ky­bės ge­ri­ni­mo ir tink­lų mo­der­ni­za­vi­mo ga­li­my­bes kai­miš­ko­se vie­to­vė­se ko­mi­te­to na­riams pa­pa­sa­ko­jo lai­ki­na­sis „Plun­gės van­de­nų“ di­rek­to­rius Min­dau­gas Vau­kas.

Pa­sak jo, įmo­nė eksp­loa­tuo­ja iš vi­so 35-ias van­den­vie­tes, 32-ejo­se tie­kia­mas van­duo ati­tin­ka hi­gie­nos nor­mų rei­ka­la­vi­mus. Prob­le­miš­kiau­sios, pa­sak lai­ki­no­jo va­do­vo, yra Ku­lių, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos ir Kan­tau­čių van­den­vie­tės, jo­se fik­suo­ja­mi ge­le­žies, amo­nio ir ki­tų che­mi­nių ro­dik­lių svy­ra­vi­mai.

The post „Plun­gės van­de­nys“ pri­pa­ži­no: kai kur tie­kia hi­gie­nos nor­mų nea­ti­tin­kan­tį van­de­nį appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Asociatyvi nuotr.

Prob­le­ma­tiš­kiau­si – Bab­run­gas ir Nau­so­dis

Pa­sak Klai­pė­dos ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to (AVPK) Plun­gės ra­jo­no PK Veik­los sky­riaus vir­ši­nin­kės L. Ta­ma­liū­nai­tės, Plun­gės ra­jo­ne fik­suo­ja­mas nu­si­kals­ta­mu­mo ma­žė­ji­mas. Pa­rei­gū­nams pa­vyks­ta at­skleis­ti apie 80 pro­cen­tų vi­sų ra­jo­ne įvyk­dy­tų nu­si­kals­ta­mų vei­kų.

Nuo šių me­tų pra­džios kai­miš­ko­sio­se se­niū­ni­jo­se už­re­gist­ruo­ti 683 pra­ne­ši­mai. Dau­giau­sia jų gau­ta iš Nau­so­džio se­niū­ni­jos – 166. Iš Bab­run­go se­niū­ni­jos su­lauk­ta 103 pra­ne­ši­mų, o Ša­tei­kių se­niū­ni­jo­je už­fik­suo­ti 86 ga­li­mi įsta­ty­mų pa­žei­di­mai.

The post Pag­rin­di­nės se­niū­ni­jų bė­dos – ke­lių gai­de­liai ir ere­liai šei­mo­se appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Se­na sva­jo­nė

Vy­ras pa­sa­ko­jo jau se­niai gvil­de­nęs min­tį kur­ti vers­lą, tik il­gai ne­ži­no­jęs, į ku­rią kryp­tį pa­suk­ti. Pa­sak jo, Plun­gė­je ko tik­rai ne­trūks­ta, tai įvai­rių par­duo­tu­vių. O ko pa­si­gen­da­ma?

„Pa­da­riau, ga­li­ma sa­ky­ti, ty­ri­mą, pa­klau­si­nė­jau drau­gų, pa­žįs­ta­mų, ko jie pa­si­gen­da mū­sų mies­te. Ir vi­si kar­to­jo tą pa­tį – trūks­ta pra­mo­gų, nė­ra kur va­ka­re išei­ti, pra­si­blaš­ky­ti. Bet ta­da ki­lo ki­tas klau­si­mas – ar tas pra­mo­gų vers­las ga­li iš­si­lai­ky­ti to­kiam ma­žam mies­te? Juk kaž­ka­da bu­vo kar­tin­gai – ne­be­li­ko. Gal ne­bu­vo po­rei­kio? Prie „Vi­čiū­nų“ vei­kia bi­liar­do kam­ba­rys. Nu­va­žia­vau pa­si­klau­si­nė­ti, kaip se­ka­si. Bet vien tik nu­si­skun­di­mus iš­gir­dau, kad ne­ver­ta to im­tis, nes žmo­nėms Plun­gė­je nie­ko ne­rei­kia“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

The post Į pyk­čio kam­ba­rį – lai­mės ieš­ko­ti appeared first on www.zemaiciolaikrastis.lt.