„Čia nebūna vienodų dienų“

Į verslą žengė be jo­kios pa­tir­ties

Įdo­miau­sia tai, kad plun­giškė ka­vi­nukę su­gal­vo­jo at­si­da­ry­ti, ga­li­ma sa­ky­ti, ly­gio­je vie­to­je. Taip, po de­šim­ties metų, su šei­ma pra­leistų Da­ni­jo­je, san­taupų sa­vo vers­lui turė­jo, ta­čiau su­pra­ti­mo, nuo ko pra­dėti, kaip vis­kas turėtų at­ro­dy­ti – jo­kio. Net ar­timų pa­žįstamų ar gi­mi­nių, jau be­si­su­kan­čių to­kia­me vers­le, ne­bu­vo. Tie­siog už­te­ko vi­du­je jau se­niai slypė­ju­sio no­ro apie jau­kią ka­vi­nukę su lie­tu­viš­ka vir­tu­ve, tad 2017 m. ją ir ati­darė.
Iš pra­džių vis­kas klo­jo­si be­veik kaip iš pypkės – iš pirmųjų ne itin erd­vių ir pa­to­gių pa­talpų po metų per­si­kėlė į mies­to centrą, prie Se­na­mies­čio aikštė­je trykš­tan­čio fon­ta­no, at­nau­ji­no čia prie­š tai il­gai vei­ku­sios ka­vinės „Kaukė“ in­ter­jerą. Vie­ta – itin ge­ra, ša­lia – žmo­nes rink­tis į ren­gi­nius trau­kian­tis Kultū­ros cent­ras. Bet bam... ir at­slin­ko pan­de­mi­ja, klien­tus už­da­riu­si į na­mus, iš ka­vi­nių at­ėmu­si pel­nus.
„Mo­ty­va­ciją tik­rai nu­mušė, – ne­sle­pia J. Ža­dei­kytė. – Bet vals­tybės pa­ra­ma bent jau pa­dėjo dar­buo­to­jus iš­lai­ky­ti, pra­sto­vas jiems mokė­jo, šiek tiek nuo­mos naštą pa­leng­vi­no. Taip bent kaž­kiek sky­les už­kamšėm.“
Mo­te­ris at­vi­rau­ja, kad ka­ran­ti­no me­tu tam­sios min­tys į galvą lįsda­vo, ar tik ne­teks už­si­da­ry­ti. Ta­čiau jos taip ir li­ko min­ti­mis. Vi­sas vil­tis vers­li­ninkė dėjo ir de­da į va­sarą, ka­da ati­da­ro lau­ko te­rasą, ku­rią per­nai nuo vėjo ap­sau­go­jo. Nors per tuos tris grei­tai pra­le­kian­čius ir kar­tais saulės pa­šykš­tin­čius mėne­sius di­de­lio pel­no su­si­krau­ti ir nei­šei­na, bent jau pa­vyks­ta už­dirb­ti tiek, kad pa­vyktų „už­deng­ti“ ki­tus 9-is ne to­kius sėkmin­gus mėne­sius.
„Tai kol kas ir ne­pa­si­duo­dam“, – šyp­so­si plun­giškė.


Pa­ti ir už­kand­žius ruo­šia, ir maistą iš­ve­žio­ja

Jūratė šei­mos vers­le su­ka­si kaip bi­telė. Vy­ras dir­ba už­sie­ny­je, į vers­lo rei­ka­lus ma­žai ki­ša­si, tad vis­kas – ant jos vie­nos pe­čių. Todėl ne­nuos­ta­bu, kad sūnums Jokū­bui ir Pi­jui dau­giau lai­ko ga­li skir­ti tik sa­vait­ga­liais. Ki­to­mis še­šio­mis sa­vaitės die­no­mis ji pa­ti ir už­kand­žius ruo­šia, ir pietų me­tu maistą iš­ve­žio­ja, rūpi­na­si iš­ve­ža­mai­siais ban­ke­tais, ge­du­lin­gais pie­tu­mis. Pri­rei­kus – trūkstamų pro­duktų po par­duo­tu­ves ieš­ko, dar­gi ir di­delę dalį sąskaitų su­si­tvar­ko. Tai­gi se­na tie­sa, kad dir­ban­tie­ji sau va­ka­re ne­ga­li už­da­ry­ti dar­bo­vietės durų ir ei­ti ilsė­tis, tin­ka ir šiai plun­giš­kei vers­li­nin­kei.
Vis­gi ji sa­ko, kad mai­ti­ni­mo vers­le be­si­su­kant jau ket­vir­tus me­tus, pro­blemų kas­kart kur kas ma­žiau iš­ky­la.
„Prad­žio­je sun­ku bu­vo ap­skai­čiuo­ti, kiek mais­to nu­si­pirk­ti, kiek po­rcijų pa­ruoš­ti. Da­bar tas su­pra­ti­mas jau yra, pa­tir­tis duo­da sa­vo“, – džiau­gia­si mo­te­ris.
O už sėkmingą startą sa­ko esan­ti dėkin­ga sa­vo ko­lek­ty­vo na­rei, virė­jai In­gai.
„Ji par­va­žia­vo į Plungę, kai aš tik at­si­da­riau, ir at­ėjo pra­šy­ti dar­bo. Mums kaip iš dan­gaus nu­kri­to. Prieš tai 15 metų bu­vo dir­bu­si Pa­lan­gos ka­vinė­je. Tai nuo pat pra­džių ji viską su­re­gu­liuo­ja, me­niu su­da­ro. Ne­ži­nia, kaip vis­kas būtų sekę­si be jos, gal net būtu­me už­si­darę...“ – pa­vy­ku­sia dar­buo­to­ja džiau­gia­si vers­li­ninkė.
Dar­bin­gos „Fortū­nos“ ko­lek­ty­vui bu­vo ką tik pra­bėgu­sios Ve­ly­kos. Mais­to pa­ruoš­ti turė­jo bent dviem di­delėms as­me­ninėms šventėms, o kur dar už­sa­ky­ti pa­dėklai už­kand­žių... Be­li­ko pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves – ir pir­myn iki pat va­ka­ro.
Jūratė pa­sa­ko­ja, kad per did­žią­sias metų šven­tes vi­sa­da taip: „Prieš Kalė­das dir­bau iš­tisą par­ą. Plungės šventė – vėl di­de­lis dar­by­me­tis. Vis­kam rei­kia pa­si­ruoš­ti, nėra ka­da dar­bo va­landų skai­čiuo­ti.“


Vaf­liu­kai kaip Pa­lan­go­je

Ka­dan­gi „Fortū­na“ – la­bai dėkin­go­je vie­to­je ir tu­rinti, ką pa­si­ūly­ti, klientų ne­sun­kiai ga­li­ma pri­si­vi­lio­ti, ypač va­sarą. Jūratė jau sa­ko su­ma­niu­si, kuo dar va­sarą plun­giš­kius ir mies­to sve­čius su­do­min­ti. Tai­gi ža­da, kad jie galės ska­nau­ti to­kių pa­bars­tu­kais ar sal­dai­niu­kais gar­dintų vaf­liukų, ko­kius da­bar per­ka­me Pa­lan­gos Ba­sa­na­vi­čiaus gatvė­je.
Jūratė jau nu­si­žiūrė­ju­si juos kep­ti su­ge­bantį žmogų. Pla­nuo­ja dirb­ti pa­si­kvies­ti vieną Plungėn at­vy­ku­sią uk­rai­nietę – ji yra bly­ninė­je dir­bu­si, tad mo­ters pa­tir­tis „Fortū­nai“ la­bai pra­vers.
Va­sarą po Se­na­mies­čio aikštę turėtų pa­sklis­ti ir ant lau­ko keps­ni­nių čirš­ki­namų keps­nių kva­pas. Ži­no­ma, vėlgi – jei tik pa­vyks ras­ti dar­buo­toją, mo­kantį ši­taip skanų maistą ruoš­ti. Reikės pa­si­rūpin­ti tam rei­ka­lin­ga įran­ga. „O jei­gu to ne­tu­ri, ge­riau ir ne­da­ryk“, – įsi­ti­ki­nu­si vers­li­ninkė, ku­ri sa­ko būtent dėl to sa­vo ka­vinė­je ne­si­ūlan­ti pa­ra­gau­ti picų. Ma­no, kad jei ne­ga­li pa­da­ry­ti ge­rai, kam ir pra­dėti.
Vers­li­ninkė sa­ko jau nu­pir­ku­si ir sėdmai­šių vai­kams. Pamė­tys lau­ke, kad į juos su­kritę, saulė­je be­si­šil­dy­da­mi, ma­žie­ji sma­li­žiai galėtų kok­tei­lius per šiau­delį siurb­ti, le­dus lai­žy­ti.
„Iš sa­vo pa­tir­ties ži­nau, kaip sun­ku jiems būna prie sta­lo išsėdė­ti. Ma­no vai­kai to­kie pat“, – šyp­so­si mo­te­ris.
Tie­sa, Jūratė ti­ki­na ne viską ga­lin­ti pa­gal sa­vo at­ža­las ma­tuo­ti, kai apie ka­vinės rei­ka­lus gal­vo­ja. Pa­vyzd­žiui, me­niu pa­tie­kalų jie tes­tuo­ti ne­galėtų: vie­nas sūnus val­go viską, nėra iš­ran­kus mais­tui, ki­tas – at­virkš­čiai, galėtų sa­vo nuo­monę ne­bent apie bly­ne­lius pa­reikš­ti, ki­toks mais­tas taip ar taip jam ne­tin­ka.


Sėkmės pa­grin­das – ge­ra vie­ta ir virė­jai

Pak­laus­ta, ko­kių pa­ta­rimų galėtų duo­ti ki­tiems, su­gal­vo­ju­siems šiuo me­tu at­si­da­ry­ti ka­vi­nukę ar res­to­ranėlį, plun­giškė nė nemąs­ty­da­ma at­sa­ko, kad da­bar ner­ti į verslą būtų la­bai jau di­delė ri­zi­ka: dėl pa­sau­linės si­tua­ci­jos sta­bi­lu­mo ma­žai. Ka­žin, ar ir pa­ti šian­dien tam ryžtų­si.
Nors, žvel­giant iš ki­tos pusės, ati­da­ry­ti ka­vinę ar res­to­raną  bet ku­riuo lai­ko­tar­piu reiš­kia ei­ti Va Bank – ne­ga­li lauk­ti tik sėkmės. Vieną dieną ta­vo mai­ti­ni­mo įstaigą ga­li už­gul­ti vi­sas šim­tas žmo­nių iš­kart, kitą ateis vos du. Sta­bi­lu­mo tikė­tis ne­ver­ta.
Vis­gi jei­gu at­si­ran­da to­kių, ku­rie priim­ti tokį iššūkį ne­bi­jo, prie­š at­ve­riant ka­vi­nukės du­ris plun­giškė pa­ta­ria iš pra­džių ge­rai ap­gal­vo­ti jos vietą: „Jei vie­ta bus ne­tin­ka­ma, ma­žai praei­na­ma, ne­pa­to­gu pri­va­žiuo­ti, tuo­met ga­li maistą nors ir auk­sinė­se lėkštėse pa­tiek­ti – pa­si­se­ki­mo ne­bus. La­bai svar­bu ir gerą virėją turė­ti. Tai ir yra du svar­biau­si da­ly­kai“.
Kol kas Jūratė džiau­gia­si, kad pa­vyks­ta bent jau iš­si­lai­ky­ti, sa­ko, ne­norėtų mėgsta­mos veik­los mes­ti. Nors tu­ri bu­hal­te­rinį iš­si­la­vi­nimą, toks „sau­sas“ ir mo­no­to­niš­kas dar­bas jai nie­ka­da ne­ti­ko. „O čia ne­būna vie­nodų dienų. Kiek­vie­na die­na vis ki­to­kia, ki­ti žmonės. Ne­nuo­bo­du dirb­ti, ypač va­sarą. Ma­nau, kad sėdžiu sa­vo rogė­se“, – po­kalbį bai­gia vers­li­ninkė.