Naujausios
Užauginus vaikus – laikas sau
Prie meno Vladę traukė visą gyvenimą, tačiau vis nebūdavo tam laiko – moteris pasakojo dirbusi per du darbus, kad nieko nestigtų trims jos vaikams.
„Kada tu tepliosi, kai namuose du sūnūs ir dukra. O dar darbas. Plėšydavausi už du, kad kapeiką namo parneščiau. Iš vyro mažai naudos buvo. Galima sakyti, kad viena pati vaikus užauginau ir į gyvenimą išleidau. Vargau. Ir tik užauginusi atžalas radau laiko sau“, – apie nelengvą gyvenimą pasakojo plungiškė.
Tapybai ji yra atsidavusi bemaž du dešimtmečius. O koks buvo pirmasis Vladės paveikslas ir ar jis išliko iki šių dienų, primindamas apie kūrybos kelio pradžią? Plungiškė puikiai prisimena, kad pirmąjį savo paveikslą sudėliojo iš smulkių stiklo šukių.
„Vieną dieną užsimaniau turėti savo kūrybos paveikslėlį ir sėdau jo daryti, – prisiminė Vladė. – Tik kažkodėl „piešti“ jį sugalvojau iš smulkių stikliukų. Išdėliojau gamtos peizažą ir briedį ar elnią. Kažkoks hibridas nulinkusia galva gavosi. Net dukra pastebėjo, kad su gyvūno galva kažkas netaip. Pataisiau. Šiandien to paveikslo jau neturiu – buvau atidavusi seseriai, iš pradžių laikė pakabinusi ant sienos, bet vėliau, po remontų, jo atsisakė. Taip jis ir pasiklydo kažkur.“
„Aš esu gamtos vaikas“
Pirmasis paveikslas iš stiklo šukių buvo ir paskutinis, mat vėliau plungiškė ėmė į rankas teptuką, paletę dažų ir sėdo prie molberto. Moters paveiksluose – vienas už kitą gražesni gamtos fragmentai. Čia – žiema, čia – pavasaris, vasara, ruduo.
Kritiškai į savo kūrybą vertinanti tapytoja sakė, jog piešia tai, ką moka. „Nemoku aš tų visokių namukų ar kitokių baibokų keverzoti, todėl tapau, kas išeina“, – juokėsi Vladė ir pridūrė esanti gamtos vaikas, todėl gamtos vaizdų tapymas jai – arčiausiai dūšios.
Šiandien moteris net nesuskaičiuotų, kiek nutapiusi paveikslų. Nemažai jų parduota, dar daugiau padovanota. Žinoma, plungiškės kūrybos vaisų yra apstu ir jos namuose. Kone ant kiekvienos sienos kabo po paveikslą.
„Čia – mėnulis, įsitaisęs tarp medžių, čia – Plungės parko prūdai. O čia – krioklys“, – vedžiodama po kambarius kiekvieną paveikslą rodė tapytoja, Tautodailininkų sąjungos nare tapusi 2009-aisiais.
Vladė neslėpė esanti savamokslė, tad daug metų tapė taip, kaip suprato. Ir tik prieš kokius penketą metų žinių ėmusi ieškoti interneto platybėse. „Pasižiūriu „YouTube“ visokių pamokų, patarimų ir iškart pati matau, kaip patobulėja mano paveikslai. Ko tik ten nėra tam internete. Va ir šituos kaip pasidaryti, radau „YouTube“, – į du katinus, padarytus iš laikraščių, rodė pašnekovė ir prisiminė sykį patarimų prašiusi ir vieno dailininko iš Telšių. Bet kur tau jų sulauksi – niekas nenori dalintis profesinėmis paslaptimis. Viena, ką plungiškei pavyko iš to dailininko ištraukti, buvo tai, kad drobę dar prieš aptraukiant reikia sušlapinti.
Labiausiai patinka tapyti žiemos vaizdus
Tačiau geriausi mokytojai, ko gero, yra širdis ir patirtis. Klausydama širdies kvietimo Vladė ima į rankas teptuką ir tapo matytus vaizdus, perteikiančius mūsų, lietuviškos, gamtos grožį.
Pasak plungiškės, kurti ją įkvepia gamta. Galbūt todėl, kad moteris gimusi gegužės mėnesį, kuomet sužaliuoja miškai, augalai pasipuošia gražiausiais žiedais, pievose ima ganytis gyvuliai. O galbūt dėl to, kad ji užaugo apsupta nuostabios gamtos vaizdų.
„Per mūsų kaimą Varnių pusėje tekėjo sraunus Rešketos upeliukas. Visur aplink miškai. Atsimenu, kaip girdėdavau čiulbančius paukščius. Visai šalia augo aukštas klevas, kuriuo karstydavomės būdami maži. Nuo mažų dienų grožėdavausi kas sezoną besikeičiančioms medžių lapų spalvomis. Tas gamtos grožis ir įkvėpė mane kurti“, – į prisiminimus nusikėlė tapytoja, pasidžiaugdama, kad gamtos grožis ją lydi visą jos gyvenimą, mat ir dabar Vladė gyvena nepaprastoje vietoje – buvusiame Oginskių rūmų sargų name, pro kurio langus veriasi nuostabūs Plungės parko vaizdai. Nemažai jų, net ir patį namelį, tapytoja perkėlė ant drobės.
Plungiškės kūryba yra apkeliavusi ne vieną parodą. Prieš keletą metų V. Mišeikienės paveikslai pelnė trečiąją vietą Lietuvos liaudies dailės konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“ Telšių apskrityje. Nors moteris mėgsta save pabarti už klaidas paveiksluose, vis tik jai malonu, kai jos darbais grožimasi.
Spindėjo ir jos pačios akys, kai rodė ant sienų sukabintus paveikslus ar ėmė juos vieną po kito traukti iš spintos. Akivaizdu, kad moteris gyvena kūryba, į kurią daugiausia pasineria žiemą, kuomet mažiau kitų darbų.
Be to, ir tapyti Vladei labiausiai patinka žiemos grožį. Tai atsispindi ir jos paveiksluose – kiekvienas peizažas iki smulkmenų nudailintas ir neretai, pažvelgus iš toliau, primena nuotrauką. Atrodo, kad ne Vladės rankos tą vaizdą nutapė, o akimirkos meistras savo nuotrauką ant drobės perkėlė.
Mėgsta ir kitus kūrybinius darbus
Gamtos motyvų galima pamatyti ir tautodailininkės austuose kilimėliuose. Austi plungiškė išmoko lankydama audėjų klubo užsiėmimus, į kuriuos ją atvedė noras pasižmonėti, ištrūkti iš namų ir pabendrauti su bendraminčiais.
„Per savaitę kelis kartus vyksta audimo veiklos. Skubu į kiekvieną, nes smagu išeiti. Nieko ypatingo nenuaudžiu, bet šis amatas man patinka“, – pasakojo Vladė, rodydama pačios išaustus kilimėlius.
Nespėjus atsidžiaugti jais, moteris ištraukė didžiulį maišą ir garsiai sušuko: „Rinkis! Kokios patinka, tas ir imk!“ O maiše – įvairiaspalvės megztos kojinės-šliurės. Vienos dailiausiais raštais išmargintos, kitos įvairiai išdekoruotos.
Pasiteiravus, gal Vladė jomis prekiauja, kad tokią gausybę sukaupusi, moteris atkirto: „Ar jūs juokaujat! Mezgu savo malonumui, o prekiauti nedrįstu.“ O be reikalo, nes darbščiarankės mezginiai – išties gražūs. Kaip ir kiti jos kūriniai – angelai, kompozicijos iš kankorėžių ir šakų.
Meniškos sielos Vladė savo kūrybą išliejusi net ant sienos, kurią savo rankomis išklijavo akmenukais, o vėliau, nusibodus, dalį jų paslėpė po glaistu, sienoje suformuodama mažas nišas žvakelėms. Ši dekoracija namams suteikia ypatingo jaukumo, ypač kai sutemus moteris užsikuria nedidelį židinuką, užsidega žvakeles.
Tautodailininkės kūrybos lobyne – ir daugybė eilėraščių. Dalis jų sugulė į jos knygelę „Gyvenimo linijos“, kurią moteris iliustravo savo pačios paveikslų nuotraukomis. „Posmuose mano meilės istorijos, nuotykiai. Juk ir romaną esu pradėjusi rašyti, bet nežinau, ar užbaigsiu. Gal kada. Jame – irgi mano gyvenimas, tik pasakojamas per sukurtą personažą“, – atskleidė pašnekovė. Ir pridūrė turinti viltį kada nors išleisti ir šį romaną, tačiau tai kainuoja. Viskam nelieka pinigų.
Bet didžiausia aistra ir hobis – tapyba, su ja Vladė nesiskyrė net laikinai emigravusi į Angliją. O ir be jos galvoje knibžda daugybė dar neįgyvendintų idėjų, kurių nors dalį moteris norėtų paversti realybe.
