Milijonai būdų gyventi. Naujieji Kambodžoje ir Tailande

Bri­gi­tos DIR­VONS­KYTĖS nuo­trau­ka
Saulė­te­kis įspūdin­go­je Ang­kor Wat
Na štai, il­gai lauk­ti Nau­jie­ji – jau čia. Tai lai­kas pri­sėsti, pri­si­min­ti pra­ėju­sių metų įvy­kius, ap­mąsty­ti, ką nu­veikė­me, ką reikė­jo nu­kel­ti, ką pra­ra­do­me, ką įga­vo­me, ko iš­mo­ko­me. Galbūt tai bu­vo me­tai, pil­ni iššū­kių, o galbūt – ra­mybės. Baigė­me dar vieną „Gy­ve­ni­mo kny­gos“ sky­rių ir pra­de­da­me skai­ty­ti kitą.
Kiek­vie­nas pa­tyrė­me šiuos me­tus sa­vo­tiš­kai. Šįkart ir Naujųjų metų šventė bu­vo ki­to­kia: miestų aikštė­se už­ge­so kruopš­čiai puoš­tos eglės, po­li­ci­jos pa­reigū­nai statė užt­va­ras, kad nei­tu­me prie jų... Su­simąs­tau – o ko­kios mūsų, lie­tu­vių, Naujųjų su­ti­ki­mo tra­di­ci­jos? Ar esa­me ką iš­sau­goję iš se­no­lių laikų? Ne­la­bai ką ži­nau apie tai, bet jums ga­liu pa­pa­sa­ko­ti, kaip stip­riai seną­sias tra­di­ci­jas yra iš­lai­kiu­si Piet­ry­čių Azi­ja. Šįkart ke­liamės į Kam­bodžą ir Tai­landą.

Ne­tikė­tu­mas au­to­bu­se – lo­vo­je su ne­pažįs­ta­muo­ju
Kam­bod­ža. Ba­land­žio mėne­sio pra­džia. Po sa­vaitės, pra­leis­tos nuo­sta­bio­je Koh Rong sa­lo­je su bal­to smėlio pa­plūdi­miais ir kriš­to­li­niu van­de­niu, smar­kiai įkai­tu­si nuo saulės trau­kiu į vie­tinį au­to­busą. Šis ke­liaus 14 va­landų – per naktį. Lai­mei, už­si­sa­kiau bi­lietą su gu­li­ma vie­ta. At­va­žia­vus au­to­bu­sui li­pu į vidų, su­ran­du sa­vo vietą. Bet, ma­no di­de­lei nuo­sta­bai, ten jau įsi­taisęs ki­tas ke­liau­to­jas.
Tam­pa aiš­ku, kad šios lo­vos, ku­rios ma­no akims at­ro­do kaip di­des­ni gul­tai vie­nam žmo­gui, iš tikrųjų yra skir­tos gulė­ti dviem. Sut­rin­ku – ne­gi man reikės spraus­tis ša­lia ne­pažįs­ta­mo vai­ki­no?! Lai­mei, pa­ma­čiu­si ma­no su­tri­kimą, iš ša­lia esan­čio gul­to pa­ky­la smul­ki vie­tinė mo­te­rytė ir pa­si­ūlo gul­tis ša­lia jos.
Pa­si­ren­ku šį, tru­putį pa­to­gesnį, va­riantą, įsi­tai­sau ant šo­no il­gai ke­lio­nei ša­lia ge­ra­no­riš­kos ne­pažįs­ta­mo­sios. Il­gai ne­tru­kus pra­de­da­me šne­ku­čiuo­tis. Man pa­minė­jus, iš kur esu, ji su džiaugs­mu su­šun­ka: „Ma­no vai­ki­nas iš Lie­tu­vos!“ Nuk­ren­ta vi­si bar­je­rai ir ne­riamės į sma­gias kal­bas apie jai jau pa­žįstamą mūsų kultūrą ir žmo­nes.
Naujųjų tra­di­ci­jos Kam­bod­žo­je
Po po­ros va­landų po­kal­bio apie Lie­tuvą, kal­ba pa­si­su­ka apie Kam­bodžą. Ma­no bend­ra­ke­leivė pa­kvie­čia kar­tu švęsti artė­jan­čių Naujųjų metų. Ši šventė, čia va­di­na­ma Chol Chnam Thmey ir skir­ta der­liaus nu­ėmi­mui, pa­gal Gri­ga­liaus ka­len­do­rių šven­čia­ma ba­land­žio 13–15 die­no­mis. Nau­jo­ji draugė pa­sa­ko­ja, kad tuo me­tu mies­tai iš­tuštė­ja, vyks­ta­ma į kai­mus – pas tėvus ir se­ne­lius.
Pir­mo­ji die­na yra ski­ria­ma na­mams tvar­ky­ti ir mais­tui ruoš­ti. O kon­ser­va­ty­vio­sios bend­ruo­menės šią dieną dar ski­ria vie­ni­šiems jau­nuo­liams su­si­pa­žin­ti – tam tik­ri ritualai duo­da jiems uni­ka­lią pro­gą pa­bend­rau­ti. Ant­ro­ji die­na skir­ta se­no­liams, mi­ru­sie­siems ir varg­šams – ei­na­ma mels­tis į šven­tyk­las, ski­ria­ma lab­da­ra ne­pa­si­tu­rin­tiems.
Na o tre­čio­ji – ofi­cia­liai pir­mo­ji Naujųjų metų die­na – ski­ria­ma mau­dynėms. Bu­dis­tai šią dieną prau­sia Bu­dos sta­tu­las, taip pat ren­gia­ma vie­nuo­lių ir se­no­lių prau­si­mo ce­re­mo­ni­ja. Šiuo būdu pra­šo­ma jų at­leis­ti už vi­sas praėjusiais me­tais pa­da­ry­tas klai­das. Ši die­na se­niau bu­vo šven­čia­ma or­ga­ni­zuo­jant dramb­lių ar ark­lių lenk­ty­nes, bok­so var­žy­bas.
Man klau­san­tis visų šios šventės de­ta­lių pra­de­da smar­kiau plak­ti šir­dis – kiek nuo­sta­bių tra­di­cijų yra su­kūrę žmonės šiam pa­sau­ly! Ta­čiau pri­si­mi­nu­si, kad esu jau pa­žadė­ju­si šiai šven­tei vyk­ti ir gim­ta­dienį švęsti Tai­lan­de, pa­dėko­ju šiai ma­lo­niai mo­te­riai ir pri­ža­du, jog dar at­vyk­siu ir Nau­juo­sius kar­tu su­tik­si­me kitą kartą.
Po la­bai ne­pa­to­gios ke­lionės, ta­čiau be ga­lo ma­lo­nių po­kal­bių at­vyks­ta­me į ma­no ke­lionės tikslą Siem Reap – miestą, prie ku­rio įsikūręs įspūdin­ga­sis did­žiau­sias pa­sau­ly­je (162 ha) bu­distų šven­tyklų komp­lek­sas Ang­kor Wat. Mums iš­li­pus, nuo­šird­žio­ji pa­ke­leivė išk­vie­čia tuk tuk‘ą – ve­žimą, trau­kiamą mo­pe­do, ku­ris nu­veš ma­ne iki hos­te­lio. Liūd­na at­si­svei­kin­ti, ta­čiau ži­nau, kad ki­ta­me žings­ny­je lau­kia nau­ji ir sa­vaip ste­bi­nan­tys po­ty­riai.
Au­to­bu­se į Ban­koką
Po sa­vaitės, pra­leis­tos Siem Rea­pe, pa­čio įspūdin­giau­sio gy­ve­ni­me saulės pa­si­ti­ki­mo Ang­kor Wat – ne­įtikė­ti­no gro­žio ir le­gendų api­pin­to­se šven­tyk­lo­se, lai­kas ke­liau­ti į Tai­landą. Vėl vie­ti­nis au­to­bu­sas, ku­riuo lau­kia 8-ios va­lan­dos ke­lionės. Tik da­bar jau die­nos me­tu, nes ker­ta­me sieną. Ka­dan­gi ke­liau­ju vie­na, vi­sa­da esu at­vi­ra nau­joms pa­žin­tims ir ša­lia manęs kas­kart at­si­ran­da vis ki­to­kie ir la­bai įdomūs pa­ke­lei­viai.
Šįkart – ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riai iš Fi­li­pinų. Žvalūs ir šven­tiš­kai nu­si­teikę šie pa­ke­lei­viai links­mi­na visą ke­lionę, tad il­gos va­lan­dos au­to­bu­se be kon­di­cio­nie­riaus išt­ve­ria­mos leng­viau. Ke­lionė trun­ka 11 va­landų, mat užst­rin­ga­me prie sie­nos lauk­da­mi, kol vi­si išsprę­si­me sa­vas, su vi­zo­mis su­si­ju­sias, pro­ble­mas. Už lan­go su­temę, ta­čiau jau ne­tru­kus pa­si­ma­to be ga­lo did­žiu­lio, 10 mi­li­jonų gy­ven­tojų tu­rin­čio Ban­ko­ko – Tailando sos­tinės – švie­sos.
Iš­li­pu lau­kan į trans­por­to ir žmo­nių šur­mulį. Nuo il­gos ke­lionės ir karš­čio su­ka­si gal­va. At­sis­vei­ki­nu su linksmą­ja fi­li­pi­nie­čių kom­pa­ni­ja ir se­ku iš­ma­nio­jo te­le­fo­no nu­ro­dy­ta kryp­ti­mi į hos­telį. Nors ei­nu vie­na, o gatvė­se jau tam­su, jau­čiuo­si sau­gi – vie­ti­niai į tu­ris­tus vi­siš­kai ne­krei­pia dėme­sio.
Pir­myn pirk­ti ginklų
Pa­sie­kiu hos­telį ir čia jau esu pa­si­tin­ka­ma draugų, su ku­riais ke­lia­vau šiaurės Viet­na­me. Pa­lie­ku daik­tus ir draugų pa­ta­ri­mu po dra­bu­žiais ap­si­vel­ku mau­dy­mo­si kos­tiumėlį. „Ei­si­me pirk­ti ginklų!“ – su džiaugs­mu su­šun­ka vie­nas bi­čiu­lis. Jau ži­nau, kad šios ke­lios die­nos bus tik­rai įsi­min­ti­nos.
O šie gink­lai – tai van­dens šau­tu­vai. Jau pir­mo­sio­mis va­lan­do­mis Ban­ko­ke tam­pa aiš­ku, kodėl tai­lan­die­čių Nau­jieji – Songk­ran – neo­fi­cia­liai yra va­di­na­mi Tai­lan­do van­dens fes­ti­va­liu.
Songk­ran taip pat yra šven­čia­ma tris die­nas ir jos tra­di­ci­jos gan pa­na­šios į Kam­bod­žos. Šventės tiks­las – ap­si­va­ly­ti ir pa­si­reng­ti nau­jai pra­džiai. Va­lo­mi na­mai, bu­dos skulptū­ros ne­ša­mos į šven­tyk­las nu­plau­ti su gėlėmis kve­pin­tu van­de­niu, o no­rint iš­reikš­ti pa­garbą se­no­liams – plau­na­mos jų ran­kos. Nors tik­ro­ji Song­ra­no tra­di­ci­ja – tik tru­putį ap­šlaks­ty­ti vie­nas kitą, šiais lai­kais tai yra išaugę į did­žiulį van­dens karą.
Įsi­giję did­žiu­lius van­dens šau­tu­vus išei­na­me į gatvę. Jau­čiu šaltą ata­ką į nu­garą, kaklą, akis. Žai­di­mas pra­si­de­da ir jau po pirmų 10 mi­nu­čių esu kiau­rai šla­pia. Pasiekia­me į pa­grin­dinę gatvę, kur be ga­lo gar­siai skam­ba mu­zi­ka. Prie­šais – tūkstan­tinė žmo­nių mi­nia ir vie­nas vi­sus jun­gian­tis da­ly­kas – van­duo.
Įvai­raus am­žiaus žmonės ta­ry­tum pa­mirš­ta sa­vo kas­die­nybę ir įsi­lie­ja į ma­sinį van­dens karą. Šian­dien, be vi­so ki­to, ir ma­no gim­ta­die­nis. 27 ar 7 me­tai su­kan­ka – jau ne­bes­var­bu. Vi­si juo­kiamės, slaps­tomės, šau­do­me, šo­ka­me. Vi­sai kaip vai­kystė­je, kai gy­ve­na­me ir mėgau­jamės čia ir da­bar esan­čia aki­mir­ka. Kai pa­mirš­ta­me vi­sas sa­vo at­sa­ko­my­bes, mus su­pantį kas­dienį stresą, tas die­nas, kai ne­tu­ri­me lai­ko at­si­pa­lai­duo­ti, kai ne­be­ži­no­me, ką reiš­kia nuo­šird­žiai juok­tis, žais­ti ir džiaug­tis. Tai tik­ra ap­si­va­ly­mo šventė – nu­plau­na­ma vis­kas, kas ne­davė ra­mybės per pra­ėju­sius me­tus.
Švarūs ir pa­si­krovę tei­gia­mos ener­gi­jos po trijų dienų šventės žmonės grįžta į dar­bus. O aš vėl sėdu į nak­tinį au­to­busą ir ke­liau­ju į kitą nuo­tykį. Jau esu pra­tu­si prie ilgų, 8–12 va­landų trun­kan­čių ke­lio­nių. Tai lai­kas ap­mąsty­ti, ką pa­ty­riau bu­vu­sio­je vie­to­je ir pa­si­ruoš­ti ki­tai, artė­jan­čiai pa­tir­čiai. Tai lyg per­traukėlė tarp dviejų kny­gos sky­rių. Kaip vi­sa­da, vei­de – šiek tiek pa­var­gu­si šyp­se­na. Esu be ga­lo dėkin­ga sau už pa­si­rinktą gim­ta­die­nio šventę ir pa­sau­liui už at­vi­ras du­ris vi­sa tai pa­tir­ti.
Ačiū, kad ke­lia­vo­te su ma­ni­mi.