Namus įsirengė buvusioje kolūkio valgykloje

Eri­ko OV­ČA­REN­KO nuo­trau­ka
I. Jocė: „Jaus­mas gy­ve­ni­me yra daug svar­biau už tur­to kainą ar vertę. Man ši vie­ta yra ge­resnė už Vi­lnių, Kauną ar Klaipėdą“
„Pastatas negyvenamas“. Tokią pastabą siuntos pristatymo dokumentuose kartą įrašė kurjeris, atvežęs siuntą ir stabtelėjęs prie Ingos Jocės namų Labardžių kaime, netoli Rietavo. Ir tai nestebina, mat atvažiavus pas Ingą išties sunku patikėti, kad pats didžiausias kaime ir iš šono apleistas atrodantis pastatas yra jos namai. „Aš čia jaučiuosi gerai“, – sako buvusioje kolūkio valgykloje būstą įsirengusi moteris ir kviečia užeiti į vidų.

Daug metų pastatas buvo nenaudojamas

Sovietmečiu Labardžių kaimas buvo kolūkio centras, gyveno daug jaunų specialistų. Čia kūrėsi šeimos, gimė vaikai. „Šiame kaime esu gimusi, užaugusi. Iš pradžių su tėvais gyvenome alytnamyje, paskui, kai man buvo 14, tėvai persikraustė į sodybą, taip pat šiame kaime.

Tėvelis šio pastato rūsyje buvo įsirengęs medžio dirbtuves ir vykdė tuo metu vadinamą pagalbinę kolūkio gamybą – įvairius staliaus darbus. Pro langą ir dabar matau savo buvusį darželį, kurį tada lankiau. Pamenu, tėtis ateidavo manęs pasiimti, atsivesdavo į valgyklos rūsį ir aš žaisdavau su pjuvenomis. Arba eidavom čia su drauge, kurios mama buvo valgyklos vedėja, palaukti, kol mano mama baigs darbą mokykloje, kitame kaime“, – prisiminimais dalinosi labardiškė.

Griūvant Sovietų Sąjungai, valgyklos pastatas buvo privatizuotas. Jį, kartu su dar dviem savininkais, nusipirko Ingos tėtis. Ką su juo ketino daryti, moteris sako nežinanti, tačiau nemažai metų buvusi valgykla stovėjo nenaudojama.

„Čia, kur mes sėdim, buvo gamybinės patalpos. Jų yra dar daugiau, mat pats pastatas – apie 900 kvadratinių metrų. Dar yra didelė salė, kur buvo tiekiamas maistas, virtuvės zona, antrasis aukštas, o po visu pastatu – rūsys“, – vardino pašnekovė.

„Kai buvau vaikas, ši valgykla man atrodė labai didžiulė, gigantiška. Bet vėliau aš visą laiką galvodavau apie ją, svarsčiau, kad ką nors čia darysiu. Nežinojau, ką, neįsivaizdavau. Vienu metu pamaniau, kad gal čia galėtų būti kavinė. Laikas bėgo, mintys nurimo, bet valgykla vis tiek liko mano svajonių sąraše. Nežinau pati, kodėl“, – svarstė Inga.

Miesto gyvenimo neprisijaukino

Vėliau jos gyvenimas keitėsi, nedidelį kaimą pakeitė miestai, jauna moteris sukūrė šeimą, gimė pirmagimė Roberta. Penkerius metus gyveno Klaipėdoje, paskui – Kaune. Šiuose miestuose ji baigė studijas: Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete – vizualinio dizaino bakalaurą, o Kauno technologijos universitete – architektūros magistrą.

Kai sukūrė šeimą ir ėmė lauktis pirmagimės, sako pirmą kartą aiškiai suvokusi: nenorinti, jog vaikai augtų mieste. „Su tuometiniu, dabar jau buvusiu vyru pradėjome galvoti, kur gyventi. O mano tėvai sako: gal pasižiūrėkit valgykloj?“ – prisiminė jauna moteris.

Tėvai pasiūlė pasižvalgyti po pagalbines buvusios valgyklos patalpas, mat pagrindinė pastato erdvė yra per didelė įsirengti būstui. „Atvažiavome, pažiūrėjome. Kadangi pati esu interjero dizainerė, susibraižiau esamas sienas, pasidėliojau. Pati pradinė idėja atrodė labai nejaukiai, čia buvo viskas labai negražu, ilgą laiką nenaudota. Buvo ir nereikalingų sienų, teko kai kurias išgriauti, pakeisti, perdėlioti. Bet iš esmės ši vieta tikrai pasirodė tinkama įrengti nedidelį, apie 80 kvadratinių metrų, būstą“, – sakė I. Jocė.

Daug darbų šeima atliko savo jėgomis, kaip sako Inga, labai taupydami ir ieškodami geriausių sprendimų. Gamybinėse patalpose įrengta virtuvės ir svetainės erdvė, buvęs virtuvės personalo kambarėlis tapo Ingos miegamuoju, greta esanti nedidelė, greičiausiai persirengimui skirta patalpa dabar yra drabužinė, o buvęs valgyklos direktorės kabinetas – dviejų dukryčių kambarys.

„Kai pas mus atvažiuoja svečiai ir aprodau jiems namus, taip ir sakau: nelabai kas pasikeitė, nes šiame kambaryje ir toliau gyvena dvi mano direktorės“, – juokėsi moteris.

Kiekviena siena turi savo istoriją

Nors Inga sako, kad namai dar nėra iki galo įrengti ir darbų – apsčiai, tačiau ir ji pati, ir jos dukterys čia jaučiasi gerai. Pro langus Inga mato netoliese esančius tėvų namus, taip pat šeimos miško „vartus“, kur yra įkurtas dar vienas jos pačios kūdikis: erdvė ramiam poilsiui „Miško rojus“. Pro langus vasarą džiugina žaliuojančios pievos, už durų – terasa su batutu, hamaku, lauko baldais, vaikų žaidimų nameliu.

Kalbėdama apie namų įrengimą, Inga sako, jog reikėjo išspręsti daugybę klausimų: kaip nedideliame vaikų kambaryje sutalpinti visą, ko mergaitėms reikia, kaip apšiltinti namus, kaip kovoti su pelėsiu.

„Aš labai norėjau raudonų plytų sienos, nes jos man yra kažkas tokio. Ji ir sumūryta svetainėje. Kartą atvažiavo viena giminaitė ir sako: kokia šaunuolė, kad palikai originalią sieną, nieko nedarei. Bet tos plytos yra parvežtos iš kito kaimo. Šis pastatas nematęs raudonų plytų, o šią sieną mums sumūrijo kaimynas. Norėjau, kad ji būtų kuo grublėtesnė, atrodytų kuo senesnė. Mano tėvelis tada prieštaravo, sakė, kad bus labai netvarkinga, bet aš mėgstu laužyti standartus“, – prisipažįsta labardiškė.

Kita I. Jocės idėja – viengubo pjovimo balinto medžio lentų siena: „Rąstai, kurie pjauti mūsų miške, yra specialiai tokio ilgio, kokia yra ši siena. Šiaip rąstai miške pjaunami 6 metrų, o mums pjovė 8-ių. Sunku tokias lentas į namus įnešti buvo. Bet man ta siena labai unikali.“

Virtuvės baldai pagaminti iš to, kas rasta pastate

Pastato rūsyje yra įrengta krosnis, kuri kūrenama malkomis, išvedžiotas grindinis šildymas, kambariuose įrengti radiatoriai. Inga juokiasi, kad iki šiol neturi virtuvės baldų. Mat į naujuosius namus kraustėsi dar nepasibaigus remontui: „Labai skubėjome čia apsigyventi kuo greičiau. Iš karto net tualeto durų nebuvo, dušo neturėjome ir kelias savaites prausėmės virtuvės kriauklėje. Labai norėjome savo namų, ir tos detalės atrodė nesvarbios.“

Virtuvės baldai pagaminti iš to, kas buvo rasta šiame pastate, taip pat iš kadaise Ingos tėčio sumeistrautų senų prekystalių. „Jie buvo tamsiai rudos spalvos plokštės. Nudažėme baltai, septyniais dažų sluoksniais. Stalčius įdėjome, nupirkome stalviršį. Pakabinamos spintelės yra iš vaisių dėžių, kurias aš taip pat nudažiau. Jas radau čia, valgykloje. Reikėjo kažką sugalvoti ir indams, tad lentynos jiems susuktos iš plokščių.“

Inga sako, kad jei ko trūksta, pasigamina ir pati. Jos tėvai turi medienos apdirbimo įmonę, kurioje yra toks likučių sandėlis. „Iš tų medienos likučių esu daug padariusi – moku naudotis medienos staklėmis, kitais įrankiais. Šie darbai man patinka, matyt, iš tėvelio tai paveldėjau. Dar virtuvėje yra ir šypsenų lenta, kur kabinu viską, kas kelia šypseną. Dabar mano šypsenų lenta išsiplėtė tiek, kad teko nuiminėti kai kuriuos daiktus, o tai ženklas, kad esu labai laiminga“, – šypsojosi I. Jocė.

Reakcijų buvo įvairių

Kai ėmė remontuoti būsimus namus, Inga sulaukė pačių įvairiausių reakcijų. Buvo tokių, kurie stebėjosi, kodėl šeima nenori gyventi pas Ingos tėvus, turinčius erdvią sodybą.

„Todėl, kad ne pas tėvus. Toks ir yra atsakymas. Ir tėvų pasiūlymas dėl šios valgyklos, manau, buvo sąmoningas. Su tėvais gyventi nėra gerai, tačiau gerai, kai tavo artimiausi žmonės yra šalia. O reakcijų ir dabar yra visokių. Vieni sako: kaip fainai, kiti klausia, kodėl? Man atrodo, kad mes visi turime savus gyvenimus, savaip ir tvarkomės. Man čia gyventi gera, čia ramybė, mes aplink turime daug erdvės, batutą, lauko namelį vaikų žaidimams, supynes, turime ir nuostabius kaimynus, kurie visada padeda ir mums prie durų net palieka daržo gėrybių. Jausmas gyvenime yra daug svarbiau už turto kainą ar vertę. Man ši vieta yra geresnė už Vilnių, Kauną ar Klaipėdą“, – atsisveikindama pridūrė moteris.