Naujausios
Alvydas gimė 1963 metai Telšiuose, vadinamojoje Duseikių plytinės gyvenvietėje. Šeimoje augo penki vaikai, kurių vienas jau miręs, o kitas nežinia, kur dingęs. Mama nuolat dirbo fermoje, tad jai tekęs krūvis, auginant vaikus, buvo labai didelis. Šeimos galva prie vaikų priežiūros prisidėjo nedaug, todėl Alvydas apie jį ir nekalba...
Persikeliant iš vieno Telšių rajono kaimo į kitus, apsistota Pasruojo žuvininkystės ūkyje. Čia Alvydas baigė Gedrimų aštuonmetę mokyklą ir išvažiavo mokytis į Klaipėdą, tapo ketvirtos kategorijos tinkuotoju-dažytoju. Bet dirbti šio darbo neteko, nes nuo1982 m. tarnavo armijoje Dobelėje (Latvijoje), vėliau Kaliningrado srityje, kur ir susidomėjo radiotechnika. Pasakojo, kad armijos vyresniesiems tiesiog neleisdavo tinginiauti: prašydavo paaiškinti, kaip veikia vienas ar kitas diodas schemose, kaip jas perskaityti.
Baigęs tarnybą, dar dirbo Klaipėdoje, statybinėje organizacijoje, o po metų atsikėlė į Plungę, kur sukūrė šeimą, pastatė namą, kaip pats juokaudamas sakė – vyro priedermę įvykdė. Vėliau darbuotasi ir Vokietijoje, bet galutinai apsistojo Plungėje, įsidarbino tuometėje įmonėje „Minija“ elektriku.
Gaila, bet šeima iširo, tačiau darbas sekėsi. Įmonės direktorius netruko pastebėti žingeidų, supratingą elektriką ir pasiuntė jį į kvalifikacijos kursus Kaune. Po jų jau galėjo dirbti elektriku-automatiku. Dirbant ir susiformavo žinios bei įgūdžiai, reikalingi ir šių dienų veikloje. Vėliau dirbta ir „Plungės šaltyje“, ir „Litnaglyje“. Dirbdamas dar vienoje įmonėje patyrė gamybinę traumą, reikėjo iškęsti net kelias pėdos operacijas. Jos nepavyko taip, kaip norėjosi, todėl darbą gamyboje teko mesti ir visiškai pakeisti veiklos profilį. Norėjosi išnaudoti savo žinias ir patirtį, tad gimė sprendimas remontuoti radijo, televizijos aparatūrą, kartu „prigriebiant“ ir kitą buitinę techniką, net laikrodžius. Tokių paslaugų Plungėje nebuvo per daug.
Individualaus verslo pradžia sutapo ir su naujos šeimos sukūrimu. Žmona Dalia šiuo metu dirba „Saulės“ gimnazijoje, o dukra Aušrinė – moksleivė, tad reikia nemažai dėmesio skirti ne tik verslui, bet ir šeimai. Pasirodo, jog Alvydo pomėgiai – kolekcionavimas, išvykos į kolekcionierių parodas Kaune, Rygoje ir kitur, grybavimas, žvejojimas, važinėjimas motociklu – patinka ir šeimos moterims, tad daug kur kartu traukia.
Plungiškis labai didžiuojasi savo ordinų ir medalių kolekcija. Tokios, jo manymu, bent Plungėje niekas neturi. O kur dar monetos ir kiti mažmožiai. Pokalbį apie juos Alvydas galėtų dar ilgai tęsti. Gaila, aš pats toje srityje – menkas žinovas.
Visi girdėjome, kad Vyriausybė ir Seimas ruošiasi atnaujinti mokesčių sistemą ir „branginti“ individualią veiklą. Meistras sutinka, kad šiandien verslo mokestis nėra labai didelis, tačiau jo verslui didžiausią pavojų kelia ne mokesčiai, o kitos problemos – gamintojai ir klientai.
Pirmiausia, gamintojai šiais laikais gamina tokią produkciją, kuri po garantinio termino dažniausiai „miršta“, tad remontuojant tokį prietaisą tenka perprogramuoti net įtampas atskiruose mazguose, o detalių taip pat nėra lengva gauti. Kartais atrodo, kad reikėtų pakrapštyti ką tik nupirktą televizorių, ir tada tokios problemos aplankytų vėliau. Kita vertus, pati garso ir vaizdo aparatūra yra sąlyginai pigi.
Kitas Alyvdo pastebėjimas tas, kad keičiasi ir patys klientai. Pasitaiko net tokių, kurie, nustačius aparatūros gedimą, susitarus dėl kainos ir suremontavus, jos nebeatsiima, nes įsigijo naują. Kartais darbų sąnaudos ir išlaidos būna didžiulės, o kartais užsuka nemandagių, iššaukiančiai besielgiančių klientų, kurie mano, kad tik jie teisūs.
Sėdėjau ir klausiausi, suprasdamas, kaip tai skaudina pašnekovą, ir vildamasis, jog tokie dalykai neatimtų troškimo dirbti. Juk šios paslaugos taip reikalingos plungiškiams.
R. GENTVILO nuotrauka