Puikus kariškas vaizdelis

Alsėdžių S. Narutavičiaus gimnazijos nuotrauka
Regimantas Kavaliauskas, pats būdamas telšiškis, jau kurį laiką užtikrintai neša Alsėdžių vėliavą
Ruošdamas puslapį vyrams sau esu pasakęs, jog apie buvusius kolegas pedagogus pats nerašysiu, geriau parekomenduosiu parašyti kam nors kitam. Visgi šį kartą sąlygos išskirtinės: rugsėjo pirmoji ant nosies, be to, knieti parašyti apie žmogų, kuris, kaip kažkada aš pats, daro viską, kad jo vadovaujama ugdymo įstaiga liktų žemėlapyje ir ne tik liktų, bet ir nuskambėtų šalyje. Tad tenka keltis į Alsėdžius.
Nuotraukos iš asmeninio Regimanto KAVALIAUSKO albumo
Su šokių kolektyvu „Sruojoks“ (Regimantas ir Kristina – kairėje)

Regimantas Kavaliauskas – telšiškis, gyvenimo vėjų atpūstas į Alsėdžius. Ir ne tik atpūstas, bet ir įvairių gūsių vis tvirčiau spaudžiamas prie tos žemės. Gimė jis šaldytuvų surinkėjos Virgėnijos ir statybų inžinieriaus Stanislovo šeimoje prieš keturiasdešimt dvejus metus.

Regimantas nuo pat pradinių klasių lankė Telšių „Ąžuolyno“ gimnaziją. Mokslai sekėsi gerai, bet trauka buvo link sporto. Telšiuose tuo metu populiarus buvo orientacinis sportas, todėl didelio pasirinkimo kaip ir nebuvo. Pasipylė pirmosios pergalės, iš pradžių mokyklinėse ir rajoninėse, vėliau – respublikinėse varžytuvėse.

Šis pomėgis tarsi nulėmė ir tolimesnę mokslo kryptį. Baigęs gimnaziją, Regimantas išvyko į sostinę, į Edukologijos universitetą, kur siekė mokytojo-trenerio specialybės. Orientacininkų užsiėmimus žiemą keitė slidinėjimas. Rezultatai gerėjo, todėl greitai Regimantas tapo ir Lietuvos rinktinės nariu. Studijas keitė stovyklos, nebuvo galimybių dažnai grįžti į gimtuosius Telšius.

Baigęs universitetą 2004 metais įsidarbino Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo dešimtojoje rinktinėje direktoriaus pavaduotoju dirbti su jaunimu. Tam labai tiko jo pedagoginis išsilavinimas, teko organizuoti vasaros stovyklas bei įvairius sportinius renginius. Po trejų metų Regimantas tapo Lietuvos kariuomenės sporto klubo vyresniuoju treneriu. Reikėjo rūpintis karių sportiniais rezultatais bei jų užimtumu.

Ten dirbdamas sužinojo, kad Alsėdžių vidurinė mokykla ieško karinio ir patriotinio ugdymo instruktoriaus. Tuo metu Regimantas jau buvo vedęs. Žmona Kristina – taip pat telšiškė, o ir pažintis užsimezgė Telšiuose. Jai atvykus studijuoti į Edukologijos universitetą, draugystė tik sustiprėjo, o 2008 metais atšoktos ir vestuvės. Tais pačiais metais gimė sūnus Džiugas. Šeimai teko nuomotis būstą, todėl gyvenimas sostinėje nebuvo lengvas, juo labiau kad atėjo metas sūnui ieškoti darželio, o Kristinai – darbo.

Išgirdęs apie laisvą darbo vietą, Regimantas nieko nelaukęs nuvyko į Alsėdžius. Apsispręsti nebuvo sunku, nes toje srityje ir mokytasi, ir dirbta. Netrukus šeima grįžo į Telšius, Kristina įsidarbino Savivaldybėje, o Regimantas pradėjo instruktoriaus karjerą Alsėdžiuose. Darbas nebuvo lengvas, nes vaikų buvo daug, visi susirinkę iš skirtingų rajonų ir gyveno bendrabutyje, todėl juos užimti reikėdavo iki pat vakaro.

Kaip dabar sako pašnekovas, buvo sunku, bet buvo įdomu.

Mokyklos direktoriaus pavaduotojai išėjus motinystės atostogų, Regimantas sulaukė pasiūlymo ją laikinai pavaduoti, o jai sugrįžus, išėjo kitas pavaduotojas ir Regimantui teko visiškai panirti į mokyklinių reikalų sūkurį jau kaip nuolatiniam pavaduotojui. Kolektyvas buvo patyręs, mėgo patarti, o naujas pavaduotojas buvo ir žingeidus, ir imlus. Kartu su direktoriumi ėmė rūpintis visais mokyklos reikalais, o ir šeimoje rūpesčių nemažėjo – 2013 metais gimė antrasis sūnus Ąžuolas, reikėjo ieškoti nuosavo būsto.

Netikėtai direktoriui Leonui Mockūnui pasiprašius atleisti iš darbo, Regimantas net dvejus metus laikinai ėjo direktoriaus pareigas, o 2021 metais laimėjęs konkursą tapo teisėtu Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijos direktoriumi. Jaunam žmogui reikėjo atlaikyti ne tik jo pečius užgulusią naštą, bet ir pradėti rūpintis mokyklos išlikimu. Ilgametis darbas davė vaisių – kartu su ministerija, rajono valdžia, bendruomene ir Seimo nariais pasiekta, kad šiuos mokslo metus mokykla galėtų pasitikti jau kaip Žemaitijos kadetų gimnazija su skyriais Kuliuose ir Žemaičių Kalvarijoje.

nuotrauka
 Iškilmingas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ir Alsėdžių S. Narutavičiaus gimnazijos bendradarbiavimo sutarties atnaujinimo momentas
 

Atsirado naujų problemų ir Regimanto darbe. Tokių gimnazijų šalyje numatyta įsteigti net penkias, tad iš karto iškyla darbuotojų klausimas. Štai ir dabar reikalingi pavaduotojai, kurie tuo pačiu metu būtų ir kariškiai, ir pedagogai. Iki šiol ši mokykla garsėjo kaip ugdymo įstaiga, pritraukianti „sunkius“ vaikus, bet šiandien reikia sukviesti vaikus, kurie, baigę gimnaziją, galėtų toliau mokytis karybos meno akademijoje. Šiandien vyksta pokalbiai su tokiais mokiniais iš aplinkinių rajonų ir tie pokalbiai džiugina. Natūralu, jog mokykla įgaus naują kvėpavimą.

R. Kavaliauskas patenkintas, kad įvairių projektų lėšomis įrengtas puikus stadionas, aktų salė, valgykla, kad jau kalbama apie lazerinės šaudyklos įrengimą, apie galimą automobilių parko papildymą. Direktorius negali užmiršti ir to, kad gimnazijoje reikia paruošti ir tuos absolventus, kurie sėkmingai siektų ir kitų profesijų Lietuvos bei užsienio aukštosiose mokyklose. Tad darbų – per akis.

Mokyklos vadovas džiaugiasi, kad santykiai su vietos bendruomene geri, kad alsėdiškiai supranta, jog gimnazija yra vienas tų stulpų, kurie laiko gyvenvietę, jos egzistenciją šiuo keistu kaimų tuštėjimo laikotarpiu.

Pačiam Regimantui dabar tik retkarčiais pavyksta pabėgti nuo darbų į orientacininkų varžybas.Bet ir tada mintys apie tai, ką dar turi atlikti, neapleidžia nė minutei.

Su laisvalaikiu taip pat nėra paprasta. Abu sūnūs jau eina tėvelio pėdomis orientaciniame sporte, tad grybauti ar uogauti šeimai laiko nelieka. Na, nebent bėgiojant miške. Žmona Kristina dabar dirba Telšių vietos veiklos grupėje, kur kuruoja projektų ruošimą.

nuotrauka
Kartu – ir šokių aikštelėje, ir orientacinėje trasoje
​​​​​​

Kalbėdamas apie laisvalaikį Regimantas nedrąsiai prisipažino, kad prišnekintas vadovo jis kartu su žmona pradėjo lankyti šokio kolektyvo repeticijas Alsėdžiuose, tai leido net dalyvauti šimtmečio Dainų šventėje. Ar tai tik nebus dar vienas žingsnis Alsėdžių link?

Na, o mes visi ir toliau galėsime džiaugtis puikiais kariškais vaizdeliais Alsėdžiuose: ne tik gėrėtis jaunųjų kadetų pasirodymais miestelio šventėse, bet ir ragauti gardžios kareiviškos košės.