„Reikia prisiversti pasakyti sau, kad esi pašauktas į idiotizmą“

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio T. V. AL­ČAUS­KO al­bu­mo
Bir­že­lio mė­ne­sį Ta­das sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je po šia nuo­trau­ka ra­šė: „Šį­va­kar pa­sku­ti­nį kar­tą šiais me­tais at­var­go­na­vau šv. Onos baž­ny­čio­je, tad ar­ti­miau­sią pus­me­tį jos ne­be­kan­kins baž­nyt­kai­mio var­go­ni­nin­ko – čia ne apie Plun­gę, o la­biau apie sa­vo kai­mie­tiš­kus mu­zi­ki­nius ge­bė­ji­mus – ari­jos. Pri­siim­ti to­kias pa­rei­gas ten, kur lai­ko­mos Tri­den­to Mi­šios, bu­vo tik­rai di­de­lis iš­šū­kis. Ti­kiuo­si ki­tą­met grįž­ti“
Plun­giš­kis Ta­das Va­len­ti­nas Al­čaus­kas, be to, kad rim­tai krem­ta gam­tos moks­lus ir ke­ti­na tap­ti gy­dy­to­ju, lais­vu lai­ku mėgs­ta skai­ty­ti fi­lo­so­fi­nius vei­ka­lus, lais­vai ci­tuo­ja Šven­tą­jį Raš­tą ir gro­ja var­go­nais. Be to, vai­ki­nas do­mi­si po­li­ti­ka ir pa­va­sa­rį or­ga­ni­za­vo vie­nos kan­di­da­tės į Eu­ro­pos Par­la­men­tą vi­zi­tą Plun­gė­je. O praė­ju­sį ba­lan­dį pla­čiai iš­gar­sė­jo šmaikš­čiai ap­ra­šęs sa­vo nuo­ty­kius Sei­me, kur par­la­men­ta­rui Dai­niui Ke­pe­niui ir ne­ma­žai jo ko­man­dai (į pa­gal­bą pe­rauk­lė­ti ne­pak­lus­nų vai­kį iš Plun­gės bu­vo pa­si­telk­tas net vers­li­nin­kas Ug­nius Ki­guo­lis) ban­dė įro­dy­ti, jog skie­puo­se tik­rai nė­ra abor­to lie­ka­nų ir be­ždžio­nių inks­tų ty­rės.
Dar rei­kia pa­sa­ky­ti, kad Ta­dui – tik 18 ir jis ne­se­niai bai­gė mo­kyk­lą. Ta­čiau kal­ban­tis su juo la­bai leng­va pa­mirš­ti šį skai­čių, nes vai­ki­nas ste­bi­na sa­vo ži­nio­mis ir min­čių bran­du­mu. Skai­ty­to­jai gal pri­si­mins mū­sų laik­raš­ty­je spaus­din­tus Ta­do ra­ši­nius apie mi­ty­bą ir svei­ką gy­ven­se­ną. Jau­nuo­lis pa­ža­dė­jo ra­dęs lais­vo lai­ko to­liau ra­šy­ti „Že­mai­čiui“, o šį­kart kal­bė­jo­mės apie jo ap­si­spren­di­mą tap­ti in­fek­to­lo­gu, pa­šau­ki­mą tar­nau­ti baž­ny­čiai ir ti­kin­tie­siems bei su­si­do­mė­ji­mą po­li­ti­ka.

– „Že­mai­ty­je“ jau esa­me spaus­di­nę ta­vo pa­ties pri­si­sta­ty­mą. Bet pri­mink dar kar­tą, kas tu esi, iš kur?

– Iš tik­rų­jų aš ma­žiau­siai no­riu kal­bė­ti apie sa­ve, nes spaus­din­tas žo­dis tu­ri tą trū­ku­mą, kad neatsk­lei­džia in­to­na­ci­jos, emo­ci­jų. La­bai bi­jau, kad ma­no kal­bos ga­li pa­si­ro­dy­ti kaip koks gy­ri­ma­sis. Be to, vie­na iš šian­die­ni­nių žmo­gaus pro­ble­mų yra ta, kad mes gy­ve­na­me vie­nas ki­to biog­ra­fi­jo­mis ir ne­be­gy­ve­na­me sa­vo bū­ti­mi.

Apie ma­ne rei­kė­tų pa­sa­ky­ti tik tiek, kad esu iš Plun­gės. Ne­se­niai ga­vau gim­na­zi­jos bai­gi­mo ates­ta­tą ir kol kas esu be sta­tu­so. Ei­nu in­fek­ci­nių li­gų gy­dy­to­jo kar­je­ros link. Ma­no biog­ra­fi­ja yra la­bai stan­dar­ti­nė lie­tu­vio biog­ra­fi­ja. Man dar nė­ra nė 20-ies, o ma­no ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je jau yra įvy­ku­sios dvi sa­vi­žu­dy­bės. Tai la­bai pri­si­de­da prie in­di­vi­dua­lis­ti­nės pa­sau­lė­jau­tos for­ma­vi­mo. Kai jau­nas pa­ten­ki į to­kią si­tua­ci­ją, o tai nu­tin­ka daž­no lie­tu­vio gy­ve­ni­me (Lie­tu­va pa­gal sa­vi­žu­dy­bių skai­čių pir­mau­ja ne tik Eu­ro­po­je, bet ir pa­sau­ly­je), esi pri­vers­tas pa­si­rink­ti ar­ba per­dė­tą ra­cio­na­liz­mą, ar­ba per­dė­tą em­pi­riz­mą, sen­ti­men­ta­lu­mą.

– Sa­ky­čiau, pa­kry­pai į ra­cio­na­liz­mą, nes pa­si­rin­kai stu­di­juo­ti me­di­ci­ną. Ki­tą ver­tus, ži­nant, kad esi la­bai re­li­gin­gas, spė­ju, jog ir em­pi­riz­mas, dek­la­ruo­jan­tis pa­ži­ni­mą per po­jū­čius, tau nė­ra sve­ti­mas.

– Ma­nau, ma­ne su­for­ma­vo ban­dy­mas la­vi­ruo­ti tarp šių dvie­jų gy­ve­ni­mo do­mi­nan­čių. Žmo­nėms ga­liu pa­si­ro­dy­ti kaip per­dė­tas ra­cio­na­lis­tas. Ir Vil­niu­je jau ne kar­tą ma­ne yra pa­va­di­nę dva­sios uba­gu. Tie pa­tys Bio­lo­gų san­drau­gos, ku­riai pri­klau­sau, na­riai.

– Ar anks­ti su­vo­kei, kad no­ri bū­ti me­di­ku?

– Me­di­ci­na yra tai, kuo no­rė­siu už­siim­ti vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Ži­nau ir tai, kad tai bus tas da­ly­kas, nuo ku­rio ma­ne py­kins. Esu tam pa­si­ruo­šęs. Tik­riau­siai dirb­siu 24 va­lan­das per pa­rą (juo­kia­si – aut.). Ki­tą ver­tus, šven­tai ti­kiu, jog si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je ge­rės ir gy­dy­to­jams ne­be­rei­kės tiek plė­šy­tis.

Aš­tun­to­je kla­sė­je jau aiš­kiai ži­no­jau, kad po bend­ro­sios me­di­ci­nos kur­so rink­siuo­si in­fek­ci­nių li­gų gy­dy­to­jo re­zi­den­tū­rą. Ma­tyt, tai sie­ja­si su kaž­ko­kio­mis vi­duj iš­gy­ven­to­mis pa­tir­ti­mis.

Kai man bu­vo 16, Vals­ty­bi­nia­me pa­to­lo­gi­jos de­par­ta­men­te pir­mą­kart da­ly­va­vau au­top­si­jo­je (skro­di­me). Ma­ne pa­kvie­tė kaip mi­nė­to­sios Bio­lo­gų san­drau­gos na­rį. Tai bu­vo varg­šė 80-me­tė se­nu­tė, ku­riai trū­ko pil­vo aor­ta ir vi­si vi­daus or­ga­nai ap­si­lie­jo krau­ju. To­kia pa­tir­tis lei­džia la­bai ryš­kiai su­vok­ti, kas yra kū­nas be sie­los.

Esu at­li­kęs pra­kti­ką ir Na­cio­na­li­nė­je vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros la­bo­ra­to­ri­jo­je. Kaip šian­dien pa­me­nu: sė­di prie kom­piu­te­rio ek­ra­no, pro­gra­ma sek­ve­nuo­ja er­ki­nio en­ce­fa­li­to vi­ru­so žy­me­nis pa­cien­to mė­gi­ny­je. Iš­me­ta­mas at­sa­ky­mas „po­ssi­ti­ve“ – žmo­gus ser­ga. Skai­čiuo­ji: tam žmo­gui er­ki­nis en­ce­fa­li­tas, ki­tam, dar vie­nam. Ka­vos at­si­ge­ri – ir vėl: ir tam, ir tam. Ži­no­ma, tai nė­ra pa­ti bai­siau­sia diag­no­zė šian­dien, bet ir ne­guo­džian­ti.

Šia­me pro­ce­se yra, pa­va­din­ki­me, gro­tes­kiš­ko gam­tos ža­ve­sio. Vi­ru­sas net ne­lai­ko­mas ląs­te­li­ne gy­vy­bės for­ma. Jis yra mi­li­jo­nus kar­tų už mus ma­žes­nis, ta­čiau su­ge­ba nu­lem­ti 70 ki­log­ra­mų sve­rian­čio pro­tin­giau­sio že­mė­je žin­duo­lio li­ki­mą.

Ren­kan­tis in­fek­to­lo­gi­ją įta­ką da­rė ir au­to­ri­te­tai. Pa­vyz­džiui, pro­fe­so­rius Al­vy­das Laiš­ko­nis. Žmo­gus, stoiš­kai at­si­lai­kęs prieš tuo­me­ti­nia­me Lie­tu­vos kai­me siau­tu­sias epi­de­mi­jas ir už sa­vo pa­si­šven­ti­mą mik­ro­bio­lo­gi­jai ta­pęs Li­lo (Pran­cū­zi­ja) uni­ver­si­te­to gar­bės dak­ta­ru. To mums šian­dien ir trūks­ta – šven­to ti­kė­ji­mo sa­vo dar­bo pra­sme. Ma­tyt, tą ti­kė­ji­mą Die­vas man ir da­vė pa­jus­ti bū­tent žiū­rint pro mik­ros­ko­po oku­lia­rą.

– Ar sa­vo ti­kė­ji­mą pe­rė­mei iš šei­mos?

– Vi­siš­kai ne. Pri­si­me­nu, kaip kar­tą žais­da­mas kie­me stai­ga su­vo­kiau, jog Die­vas eg­zis­tuo­ja. Bu­vau gal 7-erių. Po to su ma­nim nu­ti­ko įdo­mus rei­ka­las. Pra­dė­jau do­mė­tis che­mi­ja ir bio­lo­gi­ja. Bū­da­mas toks jau­nas, daž­nai el­gie­si per­dė­tai. Ta­pau vi­siš­ku ateis­tu. O po to kaž­kaip su­grį­žau prie Die­vo. Tie pro­ce­sai ma­no gy­ve­ni­me vy­ko la­bai na­tū­ra­liai ir aš per daug ne­gvil­de­nau, kas su ma­nim da­rė­si.

Kaip pa­sa­ky­tų koks vo­kie­čių fi­lo­so­fas Mar­ti­nas Hei­de­ge­ris, ko ge­ro, vy­ko ima­nen­tūs rei­ka­lai, val­do­mi Die­vo ir eg­zis­tuo­jan­tys on­to­lo­gi­nėj plot­mėj. O ra­cio­na­lis­tas pri­dur­tų, jog psi­cho­lo­gi­ja tie­siog žai­dė sa­vo pa­są­mo­nės žai­di­mus.

– Ne tik su­grį­žai prie Die­vo, bet ir nu­spren­dei pa­si­tar­nau­ti ti­kin­tie­siems. Plun­gė­je la­bai grei­tai pa­skli­do ži­nia, kad baž­ny­čia tu­ri nau­ją jau­ną var­go­ni­nin­ką...

– Taip, per va­sa­rą gro­ju var­go­nais Plun­gės šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je. Iki tol var­go­na­vau Vil­niaus šv. Onos baž­ny­čio­je. Mu­zi­ka vi­sa­da man bu­vo la­bai svar­bi. Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je esu bai­gęs smui­ko kur­są. Nors, tie­są sa­kant, tuo me­tu aš taip kei­kiau tą smui­ką (juo­kia­si – aut.).

– Dar pai­mi jį į ran­kas?

– Kar­tais. Bet čia la­biau iš se­ri­jos „pri­si­liesk bui­ty­je prie sa­vo bū­ties“.

– O kaip ta­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­do var­go­nai?

– Praė­ju­siais me­tais pa­si­siū­liau Plun­gės baž­ny­čios zak­ris­ti­jo­nui. Tuo me­tu pir­ma­die­nio ir ant­ra­die­nio va­ka­rais čia ne­bū­da­vo var­go­ni­nin­ko, tad su džiaugs­mu ma­ne priė­mė pa­gro­ti to­mis die­no­mis. Me­no mo­kyk­lo­je mo­kiau­si gro­ti ir for­te­pi­jo­nu, ku­ris yra pri­va­lo­mas vi­siems be­si­mo­kan­tiems mu­zi­kos. Rem­da­ma­sis to­mis ži­nio­mis ėmiau gi­lin­tis ir į var­go­nus.

Tas rei­ka­las atė­jo iš ka­ta­li­kiš­ko­sios pa­sau­lė­jau­tos, kad kiek­vie­nas ka­ta­li­kas tar­nau­ja baž­ny­čiai. Bet ne baž­ny­čiai kaip pa­sta­tui, o kaip bend­ruo­me­nei. Kiek­vie­nas tar­nau­ja jai sa­vo ga­bu­mais. Pa­vyz­džiui, gy­dy­to­jai – gy­dy­da­mi žmo­nes. Aš, ka­dan­gi dar ne­tu­riu šios kva­li­fi­ka­ci­jos, tar­nau­ju pa­nau­do­da­mas sa­vo mu­zi­ki­nius ge­bė­ji­mus.

– Va­di­na­si, pa­čias gra­žiau­sias sa­vo 18-osios va­sa­ros die­nas lei­di baž­ny­čio­je?

– Esu pra­kti­kuo­jan­tis ka­ta­li­kas. Be to, kad var­go­nau­ju, kiek­vie­ną sek­ma­die­nį da­ly­vau­ju šv. Mi­šio­se. Įdo­mu tai, kad dau­gu­ma lie­tu­vių sa­ve taip pat lai­ko ka­ta­li­kais, bet baž­ny­čią pri­si­me­na ge­riau­siu at­ve­ju tik per Ve­ly­kas. Ar tai blo­gai? Jei ne­klys­tu, ant­ra­sis Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­mas pa­skel­bė te­zę, kad Jė­zus Kris­tus ga­li iš­ga­ny­ti žmo­gų, net ir ne­prak­ti­kuo­jan­tį ka­ta­li­kiš­kų pra­kti­kų, ta­čiau be­si­va­do­vau­jan­tį sa­vo są­ži­ne.

Kar­tais drau­gai ma­nęs klau­sia: „Klau­syk, jei Die­vas yra vi­sur, kam ta baž­ny­čia?“ Iš tik­rų­jų aš pa­ts dar ne­su at­sa­kęs sau į šį klau­si­mą. Ga­li­ma bū­tų at­sa­ky­ti, pa­vyz­džiui, o kam spor­ti­nin­kui spor­to sa­lė? Bet tai bū­tų la­bai ba­na­lus at­sa­ky­mas.

Taip, leng­viau­sia bū­tų pri­min­ti, kad į baž­ny­čią atei­na­ma su­si­tik­ti su Jė­zum Kris­tum, ku­ris yra da­li­na­mo­je Ko­mu­ni­jo­je. Bet ar daug žmo­nių pa­jau­čia tai? Ar daug žmo­nių, baž­ny­čio­je klaup­da­mie­si prieš ta­ber­na­ku­lį, kur sau­go­ma Ko­mu­ni­ja, tik­rai klau­pia­si prieš Die­vą? Ar tie­siog klau­pia­si prieš spin­te­lę, nes taip rei­kia, taip yra iš­mo­ky­ti?

Gal ir nie­ko blo­go, jei klau­pia­si tik prieš tą spin­te­lę. Ar­ba prieš monst­ran­ci­ją. Man, pa­vyz­džiui, tik­rai la­bai sun­ku su­vok­ti, kad Ko­mu­ni­jo­je yra Die­vas. Koks Die­vas, vieš­pa­tie? Aš ga­liu tos Ko­mu­ni­jos su­dė­tį iš­sa­kyt che­mi­niu lyg­me­niu. Net­gi esu ra­šęs straips­nį apie tai, kad anks­čiau Ko­mu­ni­jos aler­giš­kiems žmo­nėms ga­min­tos be gli­ti­mo. Bet po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI da­vė įsa­ką, jog Šven­to­ji duo­na vis dėl­to tu­ri bū­ti ga­mi­na­ma tra­di­ciš­kai. Ir gli­ti­mo ten neiš­veng­si, tik jo kie­kis ga­li bū­ti su­ma­žin­tas.

Tai­gi, koks ten Die­vas. Bet pa­grin­di­nis vi­sų ti­kin­čių­jų už­da­vi­nys ir yra spręs­ti tą di­le­mą. Aš ti­kiu Die­vą, bet man be ga­lo sun­ku jį pa­jus­ti. Juo­lab kad aš ne­su sen­ti­men­ta­lus žmo­gus. Ir ta ko­va vyks­ta vi­są gy­ve­ni­mą. Pri­si­min­ki­me Jė­zaus žo­džius apaš­ta­lui To­mui: „Pa­lai­min­ti, ku­rie ti­ki ne­ma­tę.“

– Įsi­mi­nė ta­vo žo­džiai, kad ne­pri­va­lai uo­liai lan­ky­ti baž­ny­čios, už­ten­ka gy­ve­ni­me va­do­vau­tis sa­vo są­ži­ne. Tai prieš­ta­rau­ja ku­ni­gi­jos nuo­sta­tai, esą baž­ny­čio­je mal­dos yra tik­res­nės nei su­kal­bė­tos, tar­kim, na­mie.

– Ma­to evan­ge­li­joj yra to­kie Jė­zaus žo­džiai: „Kai mel­džia­tės, ne­bū­ki­te to­kie kaip veid­mai­niai, ku­rie mėgs­ta mels­tis, sto­vė­da­mi si­na­go­go­se ir aikš­tė­se, kad bū­tų žmo­nių ma­to­mi <...> Kai tu pa­no­rė­si mels­tis, eik į sa­vo kam­ba­rė­lį ir už­si­ra­ki­nęs mels­kis sa­vo Tė­vui, esan­čiam slap­to­je, o ta­vo Tė­vas, re­gin­tis slap­to­je, tau at­ly­gins.“(Mt 6, 5-8). Bet ką žmo­ni­ja su­ge­ba ab­so­liu­čiai ge­rai – ne­tei­sin­gai in­terp­re­tuo­ti žo­džius. Čia Jė­zus kal­ba apie mal­dos nuo­šir­du­mą. Ne kar­tą esu ma­tęs baž­ny­čio­je: nu jau taip nuo­šir­džiai žmo­gus mel­džias, taip nuo­šir­džiai. Pra­de­di bi­jot, kad Die­vas jo su vi­su kū­nu į dan­gų ne­paim­tų iš tų klaup­kų.

Aš kai mel­džiuo­si, tik­riau­siai žmo­nės pa­ma­ny­tų, kad tie­siog žiū­riu į vie­ną taš­ką ir apie ce­pe­li­nus mąs­tau (juo­kia­si – aut.). Ma­tot, baž­ny­čia yra kon­temp­lia­ci­jos erd­vė. Kiek­vie­nas, atė­jęs į baž­ny­čią tuok­tis, tu­rė­tų su­vok­ti, jog prieš ke­lias mi­nu­tes čia, šioj vie­toj, sto­vė­jo kars­tas, prieš va­lan­dą čia gal­būt krikš­ty­tas kū­di­kis.

Ar mes su­vo­kia­me, kad baž­ny­čia yra ta vie­ta, kur fi­zi­ki­niai dės­niai per­si­pi­na su me­ta­fi­zi­ka? Ir ta­da štai at­si­ran­da baž­ny­čios rei­ka­lin­gu­mas. Tai ta vie­ta, kur mes ga­li­me pri­si­lies­ti prie tų da­ly­kų, ku­rių mes ne­su­vo­kia­me pro­tu, tik jei­gu mes su­vo­kia­me tą ga­li­my­bę. Bet pro­ble­ma ta, kad mes no­ri­me gy­ven­ti sen­ti­men­tais, neį­dė­da­mi jo­kių sa­vo pro­to pa­stan­gų. Dėl to ir sky­ry­bų skai­čius Lie­tu­vo­je toks di­de­lis. Jaus­mai tu­ri bū­ti su­vo­kia­mi. O mes no­ri­me, kad mei­lė lie­tų­si iš mū­sų sa­vai­me, ne­pa­si­tel­kiant jo­kių ap­mąs­ty­mų.

– Ar ne no­rą gy­ven­ti sen­ti­men­tais ro­do da­bar jau įpras­tu ar net ma­din­gu ta­pęs vaiz­de­lis, kai ku­ni­gai šven­ti­na nau­jus au­to­mo­bi­lius, su­re­mon­tuo­tas pa­tal­pas, net bui­ties prie­tai­sus?

– Pri­si­mi­niau iliust­ra­ci­ją, ma­ty­tą vie­nam va­do­vė­ly, kur po­pas švęs­tu van­de­niu šlaks­to ka­riuo­me­nės gink­lus. Ab­so­liu­čiai ab­sur­diš­kas vaiz­das. Esu ma­tęs ir ko­kiais 1922 me­tais da­ry­tą nuo­trau­ką, kur dva­si­nin­kas kaž­ku­riam kai­me šven­ti­na le­do lui­tais ir šiau­dais ap­krau­tas mais­to at­sar­gas. Nor­ma­lu ir įpras­ta ir tai, kad kas kar­tą prieš val­gį ku­ni­gas lai­mi­na mais­tą. Tad ne­sa­ky­čiau, kad tai kaž­ko­kia šių lai­kų ma­da.

Kaip var­go­ni­nin­kas aš su­si­du­riu su ki­to­mis mo­der­nu­mo ap­raiš­ko­mis baž­ny­čio­je. Kaip pa­vyz­dį im­ki­me ten įreng­tus mik­ro­fo­nus. Man re­gis, kad bu­vęs Plun­gės kle­bo­nas Do­na­tas Stul­pi­nas yra sa­kęs, jog Plun­gės baž­ny­čia sa­vo tū­riu pri­lygs­ta Kau­no ar­ki­ka­ted­rai. Gar­so re­zo­nan­sas ten toks, kad oho... Se­na­sis var­go­ni­nin­kas Meiš­ti­nin­kas at­si­sto­jęs ga­li­nia­me baž­ny­čios bal­ko­ne kai už­gie­do­da­vo „Si ini­qui­ta­tes ob­ser­va­ve­ris, Do­mi­ne...". Vi­si gir­dė­da­vo.

Ir tai su­da­ry­da­vo to­kią at­mos­fe­rą, lyg ta­ve ap­gaub­tų Die­vo slė­pi­nin­gu­mas. Tu net ne­sup­ran­ti tos lo­ty­nų kal­bos, bet taip gra­žu... Ma­no mo­čiu­tė, be­je, la­bai įdo­miai iš­si­reiš­kė apie tai. Kai aš jai pa­pa­sa­ko­jau, kad Vil­niaus šv. Onos baž­ny­čio­je Mi­šios vyks­ta ad orien­tem, kad ku­ni­gas nu­si­su­kęs nuo žmo­nių kaž­ką šnabž­da lo­ty­niš­kai, ji pa­sa­kė: „Bet kāp iš kar­ta ī pa­slap­tin­giau“.

Gi baž­ny­čios es­mė ir yra ta­me. Mums nė­ra at­skleis­tos pa­slap­tys. Ku­ni­gas per kiek­vie­nas Mi­šias sa­ko: „Slė­pi­nin­gu van­dens ir vy­no su­si­lie­ji­mu.“ Prak­tiš­kai vis­kas baž­ny­čio­je yra slė­pi­nin­ga. Bet mes da­bar esam pri­vers­ti rėk­ti į mik­ro­fo­ną, kad mal­da pa­siek­tų ne Die­vą, bet žmo­gaus au­sį.

– Mes da­bar to­kie esa­me. Mums ne­be­rei­kia slė­pi­nin­gų da­ly­kų. Mes no­rim aiš­ku­mo.

– Ir tai yra per­dė­to ra­cio­na­liz­mo ap­raiš­ka. Žmo­gus, su­pra­tęs, kaip vei­kia mei­lė, pa­smer­kia sa­ve pra­žū­čiai. An­tai Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se vais­ti­nė­se ga­li­ma nu­si­pirk­ti ok­si­to­ci­no – mei­lės hor­mo­no, ku­ris sti­mu­liuo­ja sme­ge­nis. Įsi­la­ši­ni į no­sį, ir pir­myn, dru­ge­liai ap­link tik skrai­do...

Tę­si­nį skai­ty­ki­te ki­tą penk­ta­die­nį išei­sian­čia­me „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.