Vil­tis – nau­jas ge­du­las ne­pa­si­kar­tos (III)

Laiš­kai iš trem­ties

Nuo lai­ko pa­geltę ir ap­trupėję mo­kyk­li­nio sąsiu­vi­nio la­pai, iš­ra­šy­ti dai­liu brai­žu, ku­pi­ni meilės ir rūpes­čio na­miš­kiais, na­mais, gim­ti­ne. Kaip bau­gu juos lies­ti, tar­si į ran­kas im­tum pa­čią žmo­gaus širdį, skli­diną tėviškės il­ge­sio.

Laiškų au­to­riaus nie­ka­da ne­pa­ži­no­jau, o pri­si­mi­ni­mai apie jį ir jo šei­mos is­to­riją pa­ma­žu blėso iš kai­mo žmo­nių at­min­ties.

Gėlėse skendė­ju­si se­na jo tėvų tro­belė vieną dieną taip pat li­ko tuš­čia, nuo metų bei vie­natvės naš­tos vis la­biau kump­da­ma, kaip ir bu­vu­si šei­mi­ninkė, kol ga­liau­siai sulū­žo. Pa­va­sa­riais vis dar žydė­da­vo obe­lys, bet vien­kie­mis, vis la­biau go­žia­mas lau­kinės au­ga­li­jos, jau bu­vo miręs.

Smal­suo­liai kai­my­nystė­je ne­se­niai ap­si­gy­ve­nu­sio ei­gu­lio vai­kai, kartą at­klydę į ap­leistą namą, ra­do už bal­kio už­kiš­tus ke­letą laiškų. Pas­kaitę ir pa­matę, iš kur jie at­ke­liavę, ati­davė juos mo­kyk­los is­to­ri­kei. Taip šie laiš­kai at­si­dūrė rūpes­tin­go­se Ku­lių kraš­to is­to­rikės Zu­za­nos Jan­ke­vi­čienės ran­ko­se, o vėliau kar­tu su ki­tais svar­biais to me­to do­ku­men­tais – Ku­lių kraš­to mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jo­je. Jei laiš­kai ne­pri­mintų apie jų au­to­rių, jis, ko ge­ro, būtų vie­nas iš tų Lie­tu­vos žmo­nių, ku­rių trem­ties per­gy­ve­ni­mus už­nešė lai­ko dulkės. Bu­vo žmo­gus ir tar­si din­go.

Da­bar ži­no­ma, kad vi­si ka­li­nių laiš­kai būda­vo per­žiū­ri­mi, kaip ir jiems siun­čia­mi siun­ti­niai. Jei kas la­ge­rių prie­vaiz­dams ne­įtik­da­vo, laiš­kus su­nai­kin­da­vo. Ma­tyt, taip nu­ti­ko ir Stropų šei­mos ko­res­pon­den­ci­jai, nes Vla­das mėgi­no ar­ti­muo­sius pa­siek­ti ra­šy­da­mas ir gimtą­ja, ir rusų kal­ba. Po­ra senų laiškų (kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti) te­gul pa­dės pa­tiems ge­riau su­pras­ti ir pa­jaus­ti ne­kal­tai nu­teis­to žmo­gaus iš­gy­ve­ni­mus.


„Tėve­li, tikėk, dar pjau­si­me kar­tu šieną“

Vor­ku­ta 1948 VII 8

Bran­gi ma­my­te, tėve­li ir ma­munė­le,

Siun­čiu nuo­šird­žiau­sius linkė­ji­mus ir svei­ki­ni­mus spaus­da­mas Jūsų ran­kas ir bu­čiuo­ju su did­žiau­siu iš­siil­gi­mu. Lau­kiu iš Jūsų bran­gie­ji, laiš­ko, bet ne­su­lau­kiu. Gal­vo­ju, kad ser­ga­te ar la­bai lai­ko ne­tu­ri­te, kad ne­pa­ra­šo­te. Ra­šy­ki­te, ką pa­sėjo­te, kiek bul­vių be­tu­ri­te, ką be­val­go­te. Kar­vutę ar tu­ri­te, gal dar ir kiaulė ko­kia nors yra. Ra­šy­ki­te viską viską, ką ži­no­te, man tai la­bai in­do­mu, nes kas­dien apie Jus gal­vo­ju. Daug daug laiškų Jums pri­ra­šiau. Bu­vau pra­šęs kad at­si­ųstumėt braš­kių uo­gienės pri­taisę. Ge­gužės pra­džio­je kaip ga­vau siun­tinį iš Jūsų, taip ir ne­be­gau­nu.

Tiek to dėl siun­ti­nio tik svar­biau­sia, kad ne­be­ži­nau apie Jūsų svei­katą ir gy­ve­nimą. Ži­no­ma, jei­gu esa­te svei­ki ir gy­vi, būtų ge­rai ir siun­ti­nys ir pi­ni­gai kad at­si­ųstumė­te, o jei ser­ga­te ar sun­kiai la­bai pra­gy­ve­na­te tai ir (ne­įskai­to­ma) siun­ti­nys.

Bran­gie­ji tėve­liai, ra­šy­ki­te tuo pa­čiu ad­re­su kaip man siuntė­te pi­ni­gus, vis­tiek aš juos gau­siu. Tik ra­šy­ki­te, kad gau­čiau nors vieną laišką, ta­da ra­mesnė būtų ma­no šir­dis. Ra­šy­ki­te kaip ma­no cio­celės ar dar gy­vos, gi­mi­nai­čiai Jo­nas, Jur­gis Do­bi­lai ar svei­ki.

Aš, ačiū Die­vui, esu svei­kas, stip­ras, tik duok Die­ve Jums svei­ka­tos. Nie­ko ne­gal­vo­ki­te, man Die­vas pa­de­da gy­ven­ti. Mels­kimės prie Šven­to An­ta­no ir bus vis­kas tvar­ko­je.

Pas mus da­bar šil­ta, pa­ti va­sa­ra, nors kai­li­niai va­ka­rais vi­sa­da rei­ka­lin­gi, mat čia vi­sa­da taip. Būtų ge­rai da­bar pas jus „užt­var­tinėj“ šie­nus pjau­ti, bet gai­la kad aš to­li nuo Jūsų. Tėve­li, tikėk, dar pjau­si­me kar­tu šieną. Ma­my­te, pa­si­ūk man bal­ti­nius, ka­da su­grįšiu, reikės ei­ti šie­nas pjau­ti. Vi­siems kai­my­nams linkė­ji­mai. Ma­munė­lei už­vis dau­giau­siai.

Su­diev.
Vi­sus bu­čiuo­ju, sūnus Vla­das


„Man tai bu­vo did­žiau­sias tur­tas“

1948 XI 9

Brangūs ir my­li­mi tėve­liai,

Siun­čiu nuo­šird­žiau­sius svei­ki­ni­mus ir linkė­ji­mus iš to­li­mos šiaurės. Lin­kiu Jums, bran­gie­ji, vi­so ge­riau­sio ir Die­vu­lio pa­lai­mos.

Dvi­de­šimtą spa­lio ga­vau nuo Jūsų laišką. Jis ra­šy­tas 12 d. Už laiš­kelį nuo­šird­žiau­siai dėko­ju, nes man tai bu­vo did­žiau­sias tur­tas. Pusę metų kaip ne­be­ži­nau apie Jus ir Jūsų gy­ve­nimą. Daž­nai gal­vo­ju apie ma­mytę, tėvelį ir gerąją ma­munėlę bend­rai apie vi­sus ir daž­nai nu­tar­da­vau, kad Jūsų ne­bėra gyvų ar per­si­kėlę ki­tur gy­ven­ti. Laiškų Jums ra­šy­da­vau be ga­lo daug ir lie­tu­vių, ir rusų kal­bo­je. Pas­ku­ti­niu lai­ku ra­šiau tik ru­siš­kai ir la­bai trum­pus. Jum gal pa­si­rodė kai aš pyks­tu ar ne­no­riu ra­šy­ti. Bran­gie­ji, Jūs ne­gal­vo­ki­te apie jokį ma­no su­py­kimą. Nes man nė į galvą nea­tei­na ant ko nors pyk­ti, o ypa­tin­gai ant Jūsų. Taip pat Jūs ra­šo­te, kad ga­vo­te kaž­kokį tuš­čią laišką nuo manęs. Ne, aš nie­ka­da to ne­da­riau ir ne­da­ry­siu sa­vo my­li­miems tėve­liams. Aš trokš­tu Jum ge­ro ir kaip nors su­grįžęs at­si­ly­gin­siu už Jūsų rūpes­čius ma­ni­mi, o ne ko­kius špo­sus krėsti.

Taip, aš dar gy­vas ir svei­kas ačiū Die­vui. Dir­bu prie sta­ty­bos da­bar. Čia dir­ba ir dau­giau mūsų kai­mynų kaip Grik­šas, Gri­ga­laus­kas. Jie taip pat svei­ki ir lau­kia pa­gal­bos iš namų kaip ir aš. Šiaip aš nie­ko ge­res­nio ne­tu­riu ra­šy­ti, man at­ro­do, kad pas ma­ne nie­ko nau­jo nėra, o vis­kas se­na ir nein­do­mu. Ma­ne tik in­do­mau­ja na­mai ir Jūsų da­bar­ti­nis gy­ve­ni­mas. In­do­mau­ju kaip Jūs beat­ro­do­te po trijų metų kaip aš Jūsų ne­ma­čiau. Aš Jus ma­mytę su tėve­liu įsi­vaiz­duo­ju abu pra­ži­lu­sius ir pa­se­nu­sius, o ma­munėlę seną seną vos be­paei­nan­čią. Gal taip ir nėra, o gal ir taip, nes lai­kas ir rūpes­čiai la­bai sen­di­na žmogų. Aš taip pat maž jau­nes­nis at­ro­dau kaip ma­no tėve­lis, su­se­nau, su­lin­kau. Et, tai nie­ko, ka­da su­grįšiu, iš­si­tie­siu. (…) Vi­so, bu­čiuo­ju ir spaus­da­mas de­šinę, pa­si­lie­ku svei­kas.

Jūsų sūnus Vla­das


Ar už­tektų jėgų ir išt­vermės?

Tuo me­tu oku­pantų bausmės galė­jai su­lauk­ti net ir už ne­tin­ka­mai iš­tartą žodį. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kaip reikėtų gy­ven­ti, ką da­ry­tu­me kiek­vie­nas iš mūsų, pa­tekę į pa­na­šią si­tua­ciją, ar už­tektų jėgų vie­to­je TAIP pa­sa­ky­ti NE, iš kur im­ti dva­sinės stip­rybės ir iš­lik­ti sa­vi­mi ver­giš­kai dir­bant so­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se, var­ge, ne­pri­tek­liu­je, ba­do ir mir­ties aki­vaiz­do­je. Kaip mo­ti­nai, ma­tan­čiai nu­žu­dytą ir su­dau­žytą vai­ko kūną, pa­mestą kur mies­te­lio aikštė­je, reikė­jo iš­si­gin­ti, kad tai ne jos sūnus ar duk­ra, nes ji te­norė­jo iš­sau­go­ti gyvą li­ku­sią šeimą… Tūkstan­čiai to­kių išd­ras­kytų šeimų, su­mai­totų žmo­nių li­kimų, nu­žu­dytų, nu­kan­kintų, nu­šautų, su­de­gintų, ne­rastų ir ne­be­ži­nomų. Ka­da mūsų tau­ta iš­si­gy­dys šias ne­tei­sybės žaiz­das, jei jas įma­no­ma už­gy­dy­ti iš vi­so? Kar­tais ir lai­kas nėra vi­sa­ga­lis.