Apie ma­žus na­me­lius su naš­lai­čių ir jur­ginų dar­že­liais

„Vis dėlto aš karš­tai te­be­my­liu ma­žus jau­kius na­me­lius su naš­lai­čių ir jur­ginų dar­že­liais. Galbūt todėl, kad esu išaugęs di­de­liuo­se nuo­mo­ja­muo­se na­muo­se. Vi­sai be dar­že­lių. Ma­no dar­že­lis bu­vo už­pa­ka­li­nis kie­mas, o sker­si­nis ki­li­mams dul­kin­ti – ma­no lie­pa. Dėl to nėra ko lie­ti ašarų ir ne­bu­vo lie­ja­ma. Už­pa­ka­li­niai kie­mai ir ki­limų sker­si­niai yra la­bai gražūs da­ly­kai. Ir aš re­tai verk­da­vau ir daž­nai juok­da­vau­si. Tik­tai alyvų krūmai ir šei­va­med­žiai dar gra­žes­ni, sa­vaip gra­žes­ni. Tai aš ži­no­jau jau ir ma­žas būda­mas. Ir da­bar ži­nau be­veik dar ge­riau. Mat pa­ga­liau tu­riu dar­želį, o už na­mo – pievą. Tu­riu ro­žių, ži­bu­čių, tul­pių, snie­guo­lių, nar­cizų, vėdrynų, var­pe­lių, neuž­mirš­tuo­lių ir met­ro aukš­čio žy­din­čių žo­lynų, ku­riuos glos­to va­sa­ros vėjas. Dar tu­riu šer­mukš­nių ir alyvų krūmų, du uo­siai ir se­nas drevė­tas alks­nis. Net zy­lių, či­vy­lių, bu­ku­čių, snie­genų, strazdų, ge­nių ir šarkų – ir tų tu­riu. Kar­tais aš sau ko­ne pa­vyd­žiu!“
Taip 1957 m. pa­ra­šy­to­je apy­sa­ko­je „Ke­nigsb­ru­ko gatvė ir aš“ vai­kystės pa­sau­lio pri­si­mi­ni­mus pa­vaiz­da­vo vo­kie­čių ra­šy­to­jas Eri­kas Kest­ne­ris. O kas mus su­grąži­na į pri­si­mi­ni­mus, į vai­kystę, kas tei­kia sie­lai ra­mybės?

Kur žem­čiū­gai, ža­lios rūtos, kur rai­ba ge­gutė?
Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo būdą, kaip pa­bėgti nuo įtam­pos ir kas­die­nybės. Be­veik nea­be­jo­ju, kad ypač šiuo me­tu dau­gu­ma tų, ku­rie nie­ka­da net ne­manė turėję bent men­kiau­sio no­ro už­siim­ti so­di­nin­ka­vi­mu, stai­ga pa­ju­to sa­vy­je ky­lan­čią ža­liąją bangą – mums pri­reikė au­galų. Kam­ba­ri­nių, lau­ko, vi­so­kių, kad šiek tiek ap­rim­tu­me nuo vi­sus mus grau­žian­čio stre­so. Da­bar, kai jau auš­ta pa­va­sa­ris ir me­tas ei­ti į dar­žus, gal­vo­ja­me ir pla­nuo­ja­me, ką so­din­si­me sa­vo bal­ko­nuo­se, lo­ve­liuo­se, puo­de­liuo­se ir dar­že­liuo­se. Net jei mūsų na­me­liai ma­ži, kaip ra­šy­to­jo E. Kest­ne­rio.
Keis­ta, sa­vo kal­bo­je ne­tu­ri­me net tam tin­ka­mo žod­žio. Juk so­di­nin­kas dir­ba so­de, dar­ži­nin­kas – dar­že, gėli­nin­kas au­gi­na gėles, o dar­že­li­nin­ko ne­tu­ri­me. Tik land­šaf­to ar­chi­tektą.
Prieš po­rą metų, kai dar vi­si galė­jo­me lais­vai judė­ti, vie­na gi­mi­naitė, ap­si­gy­ve­nu­si to­li­mo­je ir saulė­to­je ša­ly­je, pa­prašė manęs rūtų sėklų. Sakė, ten ji rūtų nie­kur ne­ra­du­si, nei daigų, nei sėklų, todėl norė­jo pa­si­sėti lo­ve­ly­je bal­ko­ne – te­gul bus Lie­tu­vos kva­pas... Il­ge­sin­ga ir grau­du. Kaž­kaip už­ga­vo širdį tas jos pra­šy­mas. Bet dar graud­žiau, kai pa­si­dai­rius po mūsų dar­že­lius, tų rūtų juk ir Lie­tu­vo­je ne­be­si­ma­to. Anei Mai­ro­nio ap­dai­nuotų žem­čiūgų, ku­riuos že­mai­čiai va­di­na ir kva­piųjų pelė­žir­nių, ir nas­turtų var­dais, – kur (ne)raus­ta žem­čiū­gai, kur rūtos (ne)ža­liuo­ja. Nei dar­že­liuo­se, nei par­duo­tuvė­se.
Apie grožį ir kon­kur­sus
Kai ke­liau­ji per Lie­tuvą, iš tiesų akį glos­to vis gra­žiau tvar­ko­ma ap­lin­ka, se­niū­ni­jos ren­gia kon­kur­sus gra­žiau­sioms so­dy­boms iš­rink­ti. Tie kon­kur­sai – sa­vo­tiš­kas spy­ris namų šei­mi­nin­kui. Pir­ma pa­sa­ko, kad va­žiuos ko­mi­si­ja, gir­di, su­si­tvar­ky­kit, žolę nu­si­pjau­kit, pa­ke­les nu­si­šie­nau­kit. O pa­skui ta ko­mi­si­ja nei kvies­ta, nei lauk­ta – šmaukšt ir jau čia. Ver­ti­na vi­sas not­re­les ir var­pu­čius, ne vie­to­je gal­vas iš­ki­šu­sius. Ir pa­ts sto­vi kaip tas pa­tvo­rio var­pu­tis ne­tikėtų sve­čių su­laukęs, ku­rie nei ko­kie bo­ta­ni­kai, so­di­nin­kai, miš­ki­nin­kai. At­ro­do, ir kon­kur­se da­ly­vau­ti ne­norė­tum, net ne­ke­ti­nai, bet, sa­ko, rei­kia...
Ne vien dėl kon­kursų, aiš­ku, pa­ma­žu net ir ma­ži kie­me­liai da­ro­si pa­našūs į tuos fan­tas­tiš­kai to­bu­lus kūri­nius iš so­di­nin­kams skirtų žur­nalų su idea­liai veš­liais ir vi­sa­dos žy­din­čiais so­di­niais. Ar­ba gra­žios, ža­lios, ly­gios pie­velės apie to­bu­lus na­mus, ku­rias dai­liai kas­dien šie­nau­ja ne­nuils­tan­tis pa­gal­bi­nin­kas – žo­liap­jovė-ro­bo­tas. Tos pie­velės – tar­si gol­fo lau­kai. Ne­duok Die­ve, pra­si­muš ko­kia kiaul­pienė ar svėrė, o gal do­bi­liu­kas. Iš­rau­ti, ir tuo­jau pat, nes ga­di­na bendrą vaizdą.
Ir ne­bėra čia vie­tos jaz­mi­nui, erškė­čiui, die­med­žiui, ka­da­giui ar pu­ti­nui. Bal­tauo­gei meš­ky­tei ar lanks­vai, dar il­gai žy­din­čiai bu­vu­sių namų vie­to­je, kur ir pa­matų ak­me­nys jau ap­sa­ma­noję stūkso, pri­min­da­mi apie čia kaž­ka­da vi­rusį gy­ve­nimą. Net šer­mukš­nių so­dy­bo­se ne­be­so­di­na­me. Kur nu­tūps bitė, kur ro­pos ka­manė? O var­liu­kas, va­balė­lis? Tad kar­tais juos kei­čia įvai­rios dirb­tinės gyvūnė­lių ko­pi­jos, o kar­tais „gul­bes“ su­rai­to­me iš pa­dangų.
O kur jau mo­der­nia­me kie­me at­ras vie­tos ko­kia si­dab­ra­žolė (ka­la­kutų žolė ar­ba šer­mukšnė­lis. Oi turė­da­vo vai­kai va­sarą dar­bo šios žolės ka­la­ku­čiu­kams pri­ska­by­ti), ta­ka­žolė, gys­lo­tis ar šun­ra­mu­nis?
Gam­ti­nin­kas, kraš­to­ty­ri­nin­kas, žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas, o prie­do ir že­mai­tis, kilmės nuo Kelmės, Hen­ri­kas Gu­da­vi­čius kny­go­je „Laiš­kai iš kai­mo“ rašė: „Kai ma­tau sa­vi­val­dybės pri­zais ap­do­va­no­to­je gra­žiau­sio­je so­dy­bo­je di­de­lius stuob­rius, „pa­so­din­tus“ šak­ni­mis į viršų, o puo­dus su gėlėmis pa­kel­tus kuo aukš­čiau, tai da­ro­si aiš­ku, kad tie darbš­tuo­liai pa­tys to ne­su­vok­da­mi smar­kiai tols­ta nuo rea­lybės. Iš­si­gal­vo­ji­mas jiems yra svar­biau už tiesą, ku­ri yra la­bai pa­pras­ta: nie­ka­da, nie­kur iš med­žio taip ne­bu­vo ty­čio­ja­ma­si. O gėlių kėli­mo aukš­tyn ma­da at­ėjo, turbūt, iš Bel­gi­jos, kur žemės jau se­niai trūksta. Ma­da yra la­bai kvai­la, todėl ji ir ga­ji. Fi­lo­me­na Tau­nytė yra taip paaiš­ki­nu­si: kvai­lystė yra užk­re­čia­ma li­ga ir gy­ja sun­kiai…
Ir ką gi reiš­kia di­delės ge­le­žinės gran­dinės, ati­tve­rian­čios kiemą nuo pie­vos, jei so­dy­bo­je nėra gy­vu­lių, o ta me­ta­linė tvo­ra ne­tu­ri jo­kios funk­ci­jos? In­ves­ti­ci­ja į ge­ležį ir ak­menį, tie­sa, ga­li ir at­si­pirk­ti, bet kas įro­dys, kad ly­gutė­lis, vos ne kas­dien šie­nau­ja­mas kie­mas yra gra­žes­nis už kau­bu­riuotą?“ – klau­sia mūsų visų žy­mu­sis gam­ti­nin­kas.
Li­ko tik eilė­se
Ka­žin, ką da­rytų ja­po­nas, su­manęs te­kan­čios saulės ša­ly­je įkur­ti lie­tu­višką dar­želį, bet nie­ka­da prie Bal­ti­jos net ne­buvęs? Kiek in­for­ma­ci­jos apie tra­di­cinį lie­tu­višką dar­želį ir jo au­ga­lus jis rastų in­ter­ne­te? O gal ko­kiam ži­ny­ne?
O kur at­ras­ti tra­di­cinį lie­tu­višką dar­želį? Su iš to­lo pa­kelė­je kultū­ros pa­vel­do ir lan­ky­ti­nas vie­tas žy­min­čiu ženk­lu „Tra­di­ci­nis lie­tu­viš­kas dar­že­lis“. Kad to­kia vie­ta būtų įtrauk­ta į pa­žin­ti­nių ke­lio­nių sąra­šus, tu­ristų marš­ru­tus.
Koks bu­vo tas tra­di­ci­nis mo­čiu­čių, pro­mo­čiu­čių dar­že­lis, kaip at­rodė, ką ja­me au­gi­no? Ka­žin kodėl Lie­tu­vos poe­tai neap­dai­na­vo nei mag­no­lijų, nei sa­kurų, nors jos to­kios gra­žios. Ir šven­tes joms jau ėmėme reng­ti...
Die­med­žiu, ro­že žydė­jo, le­li­ja, mėta kvepė­jo, ra­das­to­mis, pi­na­vi­jo­mis puošė­si, bijū­nu-pi­na­vi­ja rau­do­na­vo. Kur? Da­bar tik eilė­se, tau­to­sa­ko­je. Na, o pa­si­žiūrė­ti ir pa­si­skai­ty­ti, kaip tai at­rodė, ga­li­ma in­ter­ne­te. Dar Rum­šiškė­se, Klaipė­dos uni­ver­si­te­to bo­ta­ni­kos so­de, vie­nur ki­tur iš­li­ku­sio­je ato­kesnė­je kai­mo so­dy­bo­je.
Pap­ras­tie­ji si­na­va­dai, pa­le­mo­nai, ve­ro­ni­kos, de­deš­vos, pa­kal­nutės, miš­kinės mėtos, miš­kinės le­li­jos, bal­ta­šaknės, pi­lia­rožės, gel­to­nie­ji vilk­dal­giai, triskiautės žibuoklės, šilagėlės, bur­bu­liai, ši­li­niai gvaz­di­kai, perkūnropės, ait­rie­ji ši­lo­kai, plautės, tuščiaviduriai ir pa­pras­tie­ji rūteniai, neužmirštuolės, tūbės, pe­ly­nai ir ki­tos gėlės, ku­rias kaž­ka­da pri­si­jau­ki­no į dar­že­lius mūsų pro­mo­čiutės.
Juk jos rūpi­no­si šei­mos svei­ka­ta ir ge­ro­ve, o kai lik­da­vo šiek tiek lai­ko – ir ap­lin­kos gro­žiu. Tuo­me­ti­nis dai­liai tvo­re­le ap­tver­tas dar­že­lis su smėliu pa­bars­ty­tais ta­ke­liais bu­vo ne tik ato­kvėpiui, bet ir nau­dai teik­ti – mo­te­rys žo­le­lių svei­ka­tos rei­ka­lams pa­siau­gin­da­vo, prie­sko­nių po ran­ka turė­jo.
Tuo­met dar­že­liai buvę jaunų mer­ginų rūpes­tis. Kuo dar­že­lis gra­žes­nis, tvar­kin­ges­nis, kuo ja­me dau­giau gėlių, ypač rūtų, tuo namų mer­gaitėms dau­giau garbės. Da­bar gi to­kių už­duo­čių nie­kas ne­be­sup­rastų – tam yra pro­fe­sio­nalūs so­di­nin­kai. Ves­tu­ves pla­nuo­ja ves­tu­vių pla­nuo­to­jai, o am­žius neats­ki­ria­ma ves­tu­vių sim­bo­li­kos da­li­mi bu­vu­sios rūtos se­niai pa­mirš­tos ir ne­be­ma­din­gos.
Ar kam to gai­la, ar kas nuo to pa­si­keitė? Gal iš esmės ir nie­kas. Tik tar­si dar dau­giau iš­tir­po­me pa­sau­lio tautų kultūrų miš­rainė­je, pra­ras­da­mi dalį sa­vas­ties, sa­vo tra­di­cijų. Net te­le­vi­zi­jos lai­da „Duo­kim ga­ro“ ne­be­tu­ri ko kvies­tis dai­nuo­ti senųjų ves­tu­vi­nių ir ki­to­kių dainų. Ne­bent Ve­ro­ni­ka Po­vi­lio­nienė dar užt­rauktų, bet ir ji vis la­biau links­ta po­pso link.
Kai žo­ly­nus glos­tys va­sa­ros vėjas
Li­te­ratū­ros tra­di­ci­nių lie­tu­vių dar­že­lių te­ma tu­ri­me ga­na skurd­žiai. Jei ko­kia kny­gelė to­kia te­ma ir iš­leid­žia­ma, nė iš to­lo ne­pa­sie­kia Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kaitės ro­manų po­pu­lia­ru­mo viršū­nių. Daž­niau­siai to­kios kny­gos iš­leid­žia­mos ne­di­de­liu ti­ra­žu ir nu­ke­liau­ja į spe­cia­listų ran­kas. Tad ge­riau su­pras­ti, kodėl ir kaip mūsų pro­tėviai so­di­no vieną ar kitą au­galą, medį ar krūmą sa­vo so­dy­bo­se, nėra pa­pras­ta. O kai ap­lin­kui tiek olan­diškų, len­kiškų, vo­kiškų, ang­liškų ir vi­so­kių ki­to­kių gro­žy­bių, vi­lio­jan­čių iš kiek­vie­no žur­na­lo, sa­va pa­tir­tis at­ro­do ne­įsta­bi, net gėdin­ga. Pa­ma­žu mūsų kie­me­liai ir so­dai da­ro­si ne­beats­ki­ria­mi nuo ma­tytų kaž­kur Olan­di­jo­je, o gal Slo­va­ki­jo­je. Ne, turbūt gal Veng­ri­jo­je...
Ne­dau­ge­lio na­muo­se pa­si­tai­kytų at­ras­ti et­nog­rafės Gra­ži­nos Žum­ba­kienės knygą „Se­nie­ji Lie­tu­vos gėlių dar­že­liai. Kvapnūs, puošnūs, gy­dan­tys“ (2016 me­tais iš­lei­do Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­jus). Ar­ba bio­me­di­ci­nos mokslų dak­tarės Ra­munėlės Jan­ke­vi­čienės „Bo­ta­ni­kos vardų žo­dyną“ (1998 m. iš­lei­do Bo­ta­ni­kos ins­ti­tu­tas). Dar ma­žiau tikė­ti­na, kad mūsų na­muo­se galėtų būti ir Lie­tu­vos rau­do­no­ji kny­ga ar ki­tos ver­tin­gos ap­linką ir mus su­pan­čius au­ga­lus pa­de­dan­čios pa­žin­ti ir su­pras­ti kny­gos.
Gal jau šį pa­va­sarį pa­žvelg­si­me ki­taip į sa­vo dar­že­lius, ku­rie ne­si­bai­gia prie kie­mo var­te­lių ar už na­mo kam­po, o tęsia­si ten, kur pie­va, kur met­ro aukš­čio žy­din­čius žo­ly­nus glos­to va­sa­ros vėjas. Ma­lo­nių Jums at­ra­dimų dar­že­liuo­se.