„Grėblys, grėblys man lizdą ardys...“

Lau­kinės gyvū­ni­jos įsta­ty­mas įpa­rei­go­ja už­tik­rin­ti, kad vyk­dant ūkinę veiklą ne­būtų nei­gia­mo po­vei­kio lau­ki­nei gyvū­ni­jai ar­ba jis būtų mi­ni­ma­lus. Taip iš­gul­dy­ta po­pie­riu­je, ta­čiau gy­ve­ni­me daž­nai būna ki­taip, nei lie­pia įsta­ty­mai.



Šie­napjūtė – va­sa­ros pra­džia

Se­na dai­na apie liūdną griežlės da­lią, kai grėblys ža­lio­jo­je lan­ko­je ar­do paukš­te­lio liz­delį, o šis, varg­še­lis, nie­ko ki­to ne­ga­li pa­da­ry­ti, tik tupė­ti už ark­lio pėdos ir žiūrė­ti pro pra­dalgėlę.
Žmo­gaus ir gyvū­ni­jos grum­tynės vyks­ta se­niai ir, pa­na­šu, kad žmo­gus, su­kūręs ga­lingą tech­niką, vis la­biau lai­mi. Tuo pa­čiu ir pra­lai­mi, nes nyks­tant bio­lo­gi­nei įvai­ro­vei, vargs ir pa­ts žmo­gus. Bet kol kas, kol mums ge­rai, tik liau­dies dai­no­je skam­ba griežlės rau­da.
Bet ir šią dainą se­niai pa­mir­šo­me, griež­lių mažė­ja, jos įra­šy­tos į Rau­donąją knygą. Se­nie­ji kaimų gy­ven­to­jai sa­ky­da­vo, kad griežlės, ku­rios iš žie­mo­ji­mo vietų su­grįžta gan vėlo­kai, ne par­skren­da, o pa­rei­na. O grįžu­sios tuo­jau ko­man­duo­ja aiš­kin­da­mos „krės krės varškės, o kam – vai­kams, ko­kiems – ma­žiems“.
Be griežlės grie­ži­mo tar­si ne pa­va­sa­ris, tar­si ne va­sa­ros pra­džia, tar­si kaž­ko trūksta, lyg smui­ko vi­sa­me pa­va­sa­ri­nia­me gam­tos or­kest­re. Pats gro­žis, va­sa­ros pra­džia, spalvų ir žiedų jūra. Ir pa­ts dar­by­me­tis – pir­mo­ji šie­napjūtė. Daug kur – be griežlės grie­ži­mo.
Šie­met per Jur­gi­nes pa­sni­go, o ant bal­to žir­go at­jojęs šven­tas Jur­gis pa­gal se­nuo­sius orų spėji­mus vi­sa­da ža­da daug ir sod­rios žolės. Spėji­mas pa­si­tvir­ti­no su kau­pu, vėsus ir drėgnas pa­va­sa­ris užau­gi­no gau­siai sod­rių žo­lynų, ku­rie veš­liai ku­pa vi­sais pa­ša­liais. Šie­napjūtė įsibėgė­ja.


Lau­kuo­se jau pa­si­rodė „di­no­zaurų kiau­ši­niai“

Anks­čiau pie­vas nu­šie­na­vus kartą ir dar ato­lą nu­ėmus, būda­vo lai­ko­ma sėkmin­ga va­sa­ra. Da­bar gi ke­li šie­no der­liai jau ta­po įpras­tu reiš­ki­niu, lau­kuo­se vie­nas po ki­to dygs­ta „di­no­zaurų kiau­ši­niai“ – taip plėve­le ap­suk­tus šie­no ri­ti­nius juo­kau­da­mi pa­va­di­no suo­miai.
Šie­napjūtė kas­met pra­de­da­ma anks­čiau ir anks­čiau, net ge­gužę. Kaip tik tuo me­tu, kai vi­sa gyvū­ni­ja au­gi­na jaunąją kartą. Liz­duo­se dar te­be­pe­ri kai ku­rie paukš­te­liai ar­ba žo­ly­nuo­se ved­žio­ja­si jau­nik­lius, pa­kupstėse vai­ke­lius pa­lie­ka kiškės, ieš­ko­da­mi mais­to  pup­no­ja ežiu­kai, o ge­gužės ir bir­že­lio mėne­siais ma­žy­lius at­si­ve­da stir­nos.
Vi­sas šis gam­tos vaikų dar­že­lis te­tu­ri vie­ne­rius na­mus – pie­vas, ku­rias mes šie­nau­ja­me. Ge­rai, jei nuo artė­jan­čios ga­lin­gos šie­nap­jovės pa­si­slėpti lau­kuo­se šmėkšo koks krūmokš­nis, bėga upe­lis, yra ra­gu­va ar šiaip ko­kia prie­bėga – ne­šie­nau­ja­ma pie­vos da­lis, žy­din­čių me­dingųjų au­galų juos­tos (už ku­rias net mo­ka­mos iš­mo­kos). O jei ta pie­va did­žiulė, be­kraštė – kaip tam ma­žam pa­da­rui su­spėti…
Taip kas­met po šie­nap­jo­vių dal­giais žūva ne­sus­kai­čiuo­ja­mi kie­kiai gyvū­ni­jos jau­nik­lių. Ži­no­ma, nė vie­nas ūki­nin­kas ty­čia ne­sie­kia sa­vo trak­to­riaus ap­taš­ky­ti stir­niu­ko ar kiš­ke­lio krau­ju, bet daž­niau­siai nė ne­pa­jun­ta, kaip vie­nas ar ki­tas gyvū­nas at­si­du­ria po dal­giais.


Stir­niu­kai nuo šie­nap­jo­vių ne­bėga

Stir­nos ne­re­tai at­ve­da du, o kar­tais net ir tris ma­žy­lius. Vos gimę jie tik ty­liai gu­li pri­gludę prie žemės ir apie tre­jetą sa­vai­čių ne­se­ka mo­ti­nos, bet kant­riai lau­kia, kol ši, so­čiai pri­si­ga­niu­si, grįš pa­mai­tin­ti. To­kie prie žemės pri­si­metę gyvūnė­liai yra vie­ni daž­niau­siai po šie­nap­jovės dal­giais pa­kliū­van­čių jau­nik­lių. Nei triukš­mas, nei ko­kie bai­dan­tys ju­de­siai ar gar­sai pir­mo­mis gy­ve­ni­mo sa­vaitė­mis ne­pri­vers stir­nos jau­nik­lio pa­kil­ti iš sa­vo guo­lio ir bėgti nuo pa­vo­jaus.
Prig­lus­ti prie žemės, tap­ti be­veik ne­ma­to­mu – ir stir­niu­ko, ir kiš­ku­čio iš­gy­ve­ni­mo stra­te­gi­ja. Todėl vis anks­ty­vesnės šie­napjūtės kas­met pra­žu­do ir vis dau­giau šių jau­nik­lių ar net suau­gu­sių gyvūnų, su­traiš­ko dau­ge­lio paukš­čių liz­dus ir jau­nik­lius. Vaiz­das, jei jį pa­ma­to ir pa­ts trak­to­riaus vai­ruo­to­jas, nėra la­bai įkve­pian­tis.
Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas (AAD) pri­me­na Lau­kinės gyvū­ni­jos įsta­tymą, įpa­rei­go­jantį as­me­nis, be­si­ver­čian­čius ūki­ne veik­la, už­tik­rin­ti, kad vyk­dant ūkinę veiklą ne­būtų nei­gia­mo po­vei­kio lau­ki­nei gyvū­ni­jai ar­ba jis būtų mi­ni­ma­lus. O bet ko­kio su­si­dūri­mo su gyvū­nu, ar jis būtų ma­žas, ar di­de­lis, at­ve­ju, tai­gi, ir šie­nau­jant, pri­va­lo­ma pra­neš­ti te­le­fo­nu 112 ar­ba AAD pra­ne­šimų pri­ėmi­mo tar­ny­bai te­le­fo­nu (8 5) 273 2995.


Kaip tei­sin­gai per­kel­ti jau­nik­lius

Ką da­ry­ti šienp­jo­viui, ku­ris da­bar mo­juo­ja ne dal­giu, dėl ko iš šie­nau­ja­mos pra­dalgės anks­čiau galė­jo vi­sas var­les, drie­žiu­kus ar pe­les iš­bai­dy­ti, bet val­do ga­lingą tech­niką, ku­rios mo­ni­to­riai ne­fik­suo­ja pie­vo­je ga­lin­čios slėptis gy­vybės? Net jei tą gy­vybę ir pa­ste­bi, ką da­ry­ti, kaip tei­sin­gai jau­niklį per­kel­ti į sau­gią vietą?
Visų pir­ma, reikėtų ži­no­ti, kad jo­kio jau­nik­lio ne­ga­li­ma tie­sio­giai lies­ti ran­ko­mis, nes taip pa­lie­ka­mas kva­pas, ku­ris vėliau ga­li at­bai­dy­ti tėvus. Jau­niklį rei­kia at­sar­giai per­kel­ti, per­neš­ti į kitą vietą pa­ėmus į ran­kas kuokš­tus žolės ir jais ap­glo­bus gyvūnėlį. Per­ne­šus į kitą vietą ir nu­šie­na­vus pievą, jei jau­nik­lis vis dar gu­li nau­jo­je vie­to­je, to­kiu pat būdu, su žolės kuokš­tais, ma­žylį ga­li­ma grąžin­ti į bu­vu­sią vietą, kad jį grei­čiau su­rastų mo­ti­na.
Štai ūki­nin­kas Pra­nas iš Ku­lių sakė­si šie­nau­da­mas sa­vo pa­pras­ta dal­gi­ne šie­nap­jo­ve pa­matė žolė­je gu­lintį stir­niuką. Jis jau­niklį pa­ėmė ir at­sar­giai per­nešė į kitą vietą. Žiū­ri, kad stir­niu­kas len­da at­gal į ne­pjautą žolę – jo ins­tink­tas sa­ko, kad ten jam sau­giau. Pra­nas pa­matė ir pa­si­rūpi­no. O kiek ne­pa­ma­to, ne­ži­no ir ne­ga­li pa­dėti. Ir ne todėl, kad žmonės be­šird­žiai ar gal­vo­ja, jog stirnų ir taip daug pri­vi­so. Tik­rai ne todėl, nors ir ma­no dar­že stir­nos nu­grau­žia pet­ra­žo­les bei braš­kes, bet žiemą mes jas vis tiek še­ria­me. Kaip ir ki­ti, gro­žimės jų grakš­tu­mu ir pyks­ta­me iš­girdę med­žiok­lių šūvius.
Šienp­jo­viams iš­bai­dy­ti lau­ki­nių gyvūnų iš pievų ne­pa­de­da ir pa­ta­ri­mai pra­dėti šie­nau­ti iš lau­ko vi­du­rio ir taip ne­va išs­tum­ti gyvū­nus į pa­ša­lius. Ne­gelbs­ti ir pie­vos iš­vaikš­čio­ji­mas prieš ją šie­nau­jant. Vie­no­je vie­to­je tą jau­niklį gal ir pa­stebė­si, ki­to­je – ne. Be to, kai rei­kia nu­šie­nau­ti ke­lias­de­šimt hek­tarų, kas ir ka­da juos išb­raid­žios?


Dro­nai ieš­ko gyvūnų

Jau­nik­lių žūtis šie­napjūtės me­tu ak­tua­li ir ki­to­se ša­ly­se. Kai ku­rios jų į pa­galbą tel­kia­si šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas. Did­žiau­sios gy­ven­tojų skai­čiu­mi Vo­kie­ti­jos Šiaurės Rei­no Vest­fa­li­jos žemės Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja įsi­gi­jo 33 dro­nus stebė­ti pla­nuo­ja­mus šie­nau­ti lau­kus. Prie dronų įmon­tuo­ti spe­cialūs inf­ra­rau­donųjų spin­du­lių ju­tik­liai ga­na tiks­liai ga­li nu­sta­ty­ti net ma­žiau­sio gyvūnė­lio bu­vi­mo vietą.
Ūki­nin­kui te­rei­kia pa­skam­bin­ti nu­ro­dy­tu nu­me­riu ir pra­neš­ti, kad ry­toj jis pla­nuo­ja šie­nau­ti vieną ar kitą lauką. Iš anks­taus ry­to prie lau­ko at­vyks­ta ko­man­da, su­da­ry­ta iš sa­va­no­rių, dau­giau­sia med­žio­tojų. Virš lau­ko skrai­di­na­mas dro­nas ar ke­li, tiks­liai nu­sta­to­ma gyvū­no bu­vi­mo ir net dar šil­to guo­lio vie­ta. Pa­gal fik­suo­tas koor­di­na­tes sa­va­no­riai nuei­na prie pa­žymė­tos vie­tos ir at­sar­giai per­ke­lia jau­nik­lius į ne­pa­vo­jingą te­ri­to­riją.
Ūki­nin­kui to­kia pa­slau­ga ne­kai­nuo­ja nie­ko, pro­jek­tas fi­nan­suo­ja­mas vy­riau­sybės. Ži­no­ma, vis­kas pri­klau­so nuo ūki­nin­ko ge­ra­no­riš­ku­mo, bet ši pa­slau­ga da­ro­si la­bai po­pu­lia­ri.
Mūsuo­se teisės ak­tai ne­įpa­rei­go­ja ja­vapjūtės ar šie­napjūtės me­tu nau­do­ti be­pi­lo­tes skrai­dyk­les su inf­ra­rau­do­nai­siais ju­tik­liais, ta­čiau, pa­sak AAD at­stovės, to­kia ini­cia­ty­va būtų svei­kin­ti­na ir sek­ti­na.
Vi­liuo­si, kad ne­tru­kus ir mūsų šienp­jo­viai iš va­ka­ro galės pa­skam­bin­ti pa­na­šiai tar­ny­bai ir pa­pra­šy­ti iš jų laukų lai­ki­nai iš­kel­din­ti gam­tos vaikų dar­želį. Kur kas mie­liau dirb­ti, kai ži­nai, jog po ta­vo dar­bo ne­si­kan­kins nė vie­nas gyvū­nas. Sugrįžę į na­mus, mes taip pat juk no­ri­me su­ras­ti svei­kus ir lai­min­gus sa­vo vai­kus.
Gra­žios ir sėkmin­gos šie­napjūtės, dar­nos su sa­vi­mi ir gam­ta.

Susijusios naujienos