Jau Visi Šventieji…

Nė vie­na is­to­rinė pe­ri­pe­ti­ja ne­sut­rukdė mūsų kraš­to žmonėms minė­ti Visų Šventųjų dieną, ku­rią da­bar daž­nai va­di­na­me Vėlinė­mis. Lapk­ri­čio 1-oji reiš­kia ne tik mi­ru­siųjų kapų lan­kymą, mal­das ir au­kas už juos, bet ir tam tikrą svar­bią lai­ko ribą. Daž­nai no­rint api­brėžti kokį lai­ko tarpą sa­ky­da­vo – „iki visų Šventų “, „po visų Šventų“.Lapk­ri­čio 1-ąją li­tur­gi­ne šventųjų at­mi­ni­mo šven­te pa­skelbė Po­piež­íus Bo­ni­fa­cas IV dar VII a. pra­džio­je, o be­veik po trijų šimtų metų Po­pie­žius Gri­ga­lius šventę pa­pildė lapk­ri­čio 2 die­na, Vėlinė­mis. Lie­tu­vo­je abi šventės ne­re­tai mi­ni­mos kaip vie­na. Šį pa­slap­tingą laiką ap­rašė ra­šy­to­jai, ap­dai­na­vo poe­tai. Lai­kui bėgant kei­čia­si ne tik Visų Šventųjų ir Vėli­nių minė­ji­mo, bet ir lai­do­ji­mo tra­di­ci­jos.



Vaš­kuo­tos po­pie­rinės gėlės, me­ta­li­niai vai­ni­kai

Vi­sa­da mėgda­vau nulėk­ti į kai­my­nystė­je stovė­ju­sią seną pa­slap­čių ku­piną tro­belę pas Ru­sie­nelę ir spok­so­ti, ką tądien jos šei­mi­ninkė bus nu­spren­du­si dirb­ti. Kar­tais ji aus­da­vo, kar­tais megz­da­vo ar ner­da­vo, bet kar­tais jos ran­ko­se pra­žys­da­vo gėlės. Lau­ke ly­jant ar ūbau­jant šiau­ri­niam vėjui, la­biau­siai mėgau sėdėti ant jos suo­lo prie šil­tos kros­nies. Būda­vo, be­veik snaus­da­ma ste­biu, kaip smul­kios ran­kos su iš­si­šo­vu­sio­mis mels­va­žalė­mis krau­ja­gys­lių vir­vutė­mis mik­liai ju­da ir ne­tru­kus iš­lanks­to po­pie­rinę rožę, pa­skui kitą, dar vieną. Ant kros­nies ne­di­de­lia­me ka­ti­liu­ke šy­la vaš­kas, ša­lia dar ma­žes­nia­me in­de­ly­je – kuk­lus šla­ke­lis tos die­nos val­gio.
Vie­na po ki­tos po­pie­rinės gėlės trum­pam pa­ny­ra į vašką. Vaš­kuotų gėlių pil­na ne­di­dukė tro­ba, jų ry­še­liai su­ka­bin­ti net prie­menė­je lau­kia sa­vo did­žio­sios vie­nin­telės mi­si­jos. Iš jų bus nu­pin­tas, tiks­liau – pa­si­ūtas lai­do­tu­vių vai­ni­kas. Di­de­lis, sun­kus, ant sto­ros vie­los iš­lanks­ty­to me­ta­li­nio rėmo, su po­pie­rinė­mis gėlėmis ir jų vaš­kuo­tais la­pais.
Tų vai­nikų būda­vo daug ir įvai­rių, jie kar­tais il­gai, kar­tais la­bai trum­pai už­sibū­da­vo kūrėjos tro­belė­je. Su­ka­bin­ti pa­stogė­je, laukė sa­vo die­nos, juk nie­ka­da ne­ži­nai, kuo­met kurį nors iš mūsų pa­šauks į am­ži­nybę.
Se­niai ne­bėra nei ma­žos tro­belės, nei ne­di­dukės sa­va­mokslės me­ni­ninkės, iš po­pie­riaus lanks­čiu­sios nuo­sta­biau­sias gėles iš­ke­liau­jan­tiems į sa­vo pa­sku­tinę ke­lionę pa­lydė­ti.
Da­bar to­kių kūri­nių nei kas me­na, nei kur pa­ma­ty­si, į mu­zie­jus jie ne­pa­te­ko.


Lai­do­ji­mo apeigų mu­zie­jai – ne po­kštas

Kurį laiką Lie­tu­vo­je tiks­lių duo­menų apie pa­dėtį ka­pinė­se ne­turė­jo­me, nes jų nie­kas ne­kaupė. Se­no­se ka­pinė­se lai­do­ji­mo vie­to­se ošia šim­ta­me­čiai med­žiai, o ka­pus žymė­da­vo dau­giau­siai me­di­niai kry­žiai ar kop­lyts­tul­piai. Kai šie nu­nyk­da­vo, nu­nyk­da­vo ir at­mi­ni­mas apie ten pa­lai­do­tus, jei to­je vie­to­je am­ži­no­jo poil­sio neat­gul­da­vo nau­ja tos šei­mos kar­ta.
Prieš dau­giau nei de­šimt­metį įkur­ta aso­cia­ci­ja „Lapk­ri­čio 2-osios drau­gi­ja“, sie­kian­ti plėto­ti pro­tėvių at­mi­ni­mo ir pa­ger­bi­mo tra­di­ci­jas Lie­tu­vo­je bei ska­tin­ti domė­jimą­si as­mens kilmės iš­ta­ko­mis ir pa­na­šiais da­ly­kais, pa­grin­di­ne už­duo­ti­mi iš­sikėlė su­kur­ti „At­mi­ni­mo Knygą“. Tam drau­gi­ja jau su­skait­me­ni­no ne­mažą dalį Lie­tu­vos ka­pi­nių ir darbą tęsia, pa­teik­da­ma vi­suo­ti­nai in­ter­ne­te priei­namą duo­menų banką apie Lie­tu­vo­je pa­lai­do­tus įvai­rių tau­ty­bių žmo­nes.
Ta­čiau lai­do­ji­mo ir su tuo su­si­ju­sių da­lykų mu­zie­jaus ne­tu­ri­me. O Aust­ri­jos sos­tinė­je Vie­no­je yra toks eg­zo­tiš­kas lai­do­ji­mo mu­zie­jus, įsteig­tas 1967 m., ku­ria­me ga­li ras­ti vi­so­kiau­sių keis­te­ny­bių ir įdo­my­bių iš skir­tingų laikų lai­do­ji­mo apeigų, tra­di­cijų ir pa­pro­čių, per 1000 eks­po­natų ir dau­giau kaip 600 is­to­ri­nių lai­do­ji­mo re­lik­vijų. Pa­na­šių mu­ziejų yra ir Ny­der­lan­duo­se, Ams­ter­da­me, JAV Tek­sa­so Vals­ti­jos Hjus­to­no mies­te, Jung­tinė­je Ka­ra­lystė­je sos­tinė­je Lon­do­ne ir Bir­min­ge­me. Vie­nas pa­slap­tin­giau­sių su mir­ti­mi ir lai­do­ji­mu su­si­ju­sių mu­ziejų yra Va­ti­ka­ne, po Šven­to Pet­ro ba­zi­li­ka.


Esa­me kaip po bu­dynės

Būtent taip že­mai­čiai va­di­no, va­di­na ir turbūt va­dins lai­do­tu­ves. Žodį „lai­do­tuvės“ že­mai­čiai taip pat tu­ri, bet jis reiš­kia tik pa­tį pro­cesą ka­pinė­se, kars­to nu­lei­dimą. Kal­bi­nin­kai žodį „bu­dynė“ grei­čiau­siai su­peiktų kaip ne­teik­tiną var­to­ti, bet ta­me pa­va­di­ni­me iš­sau­go­tas apeigų esmės api­būdi­ni­mas. Mi­rus žmo­gui, jo pa­lai­kus va­din­da­vo „na­baš­ti­ku“ ir būtent prie na­baš­ti­ko abi die­nas ir nak­tis budė­jo ar­ti­mie­ji bei at­vyks­tan­tie­ji at­si­svei­kin­ti su ve­lio­niu, bu­vo gie­da­ma, de­gi­na­mos žvakės. Net pa­bai­gus mal­das bent po­ra žva­kių lik­da­vo deg­ti iki kitų maldų ir li­ku­sių žva­kių už­de­gi­mo, o jas pri­žiūrė­da­vo, „budė­da­vo“ kas nors iš ar­timųjų.
Tuo lai­ku, kai ne­ma­ža da­lis Lie­tu­vos gy­ve­no kai­muo­se ar mies­te­liuo­se, o apie lai­do­ji­mo na­mus ir to­kios rūšies pa­slau­gas nie­kas ne­bu­vo nė girdėjęs, mir­tis at­neš­da­vo dar dau­giau rūpes­čių ne­gu da­bar. Be­veik vi­si vy­res­nio am­žiau žmonės rūpin­da­vo­si įsi­gy­ti įka­pes, kar­tais pas kai­mo meistrą net iš anks­to už­si­sa­ky­da­vo kars­tus. Be­veik vi­si lai­do­tu­vių rūbai būda­vo juo­di. Mi­rus žmo­gui, jo iš­lydė­ji­mas bu­vo vi­so kai­mo mi­si­ja, į bu­dynę kai­my­nai ei­da­vo ne­kvie­čia­mi, nes tai bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­ma pa­rei­ga, apie ne­laimę na­miš­kiai in­for­muo­da­vo tik to­li gy­ve­nu­sius gi­mi­nes. Pi­nigų nie­kas ne­duo­da­vo, ta­čiau nu­neš­ti vai­niką bu­vo la­bai svar­bu.
Mi­rusįjį pa­šar­vo­da­vo ant pa­da­ry­tos pa­ky­los, kar­tais ant sta­lo.  Po to šei­mos vy­rai im­da­vo da­ry­ti karstą ar­ba pa­pra­šy­da­vo med­žio darbų meist­ro. Karstą da­ry­da­vo iš eg­li­nių ob­liuotų lentų, ne­da­žy­da­vo. Kol jį su­kal­da­vo, pa­lai­kus lai­ky­da­vo „ant len­tos“.


Pas­ku­tinės va­lan­dos – tik na­muo­se

Ve­lionį šar­vo­da­vo tik na­muo­se, po­ka­rio ir vėles­niais lai­kais mies­tuo­se, kai bu­tai bu­vo ankš­ti, o laip­tinės siau­ros, vi­si tech­ni­niai lai­do­tu­vių da­ly­kai tik­rai kai­na­vo daug pa­stangų. Šar­vo­ji­mo kam­ba­riui pa­ruoš­ti turė­jo ar sko­lin­da­vo­si tam spe­cia­liai na­mie austų tam­sio­mis spal­vo­mis raš­tuotų ne­storų, lo­va­tie­ses pri­me­nan­čių už­tie­salų, juos ka­bin­da­vo ant sienų, už­deng­da­mi lan­gus ir ne­be­leis­da­mi die­nos švie­sos. Ša­lia kars­to pa­sta­ty­da­vo po­rinį skai­čių na­muo­se va­zo­nuo­se au­gintų vis­ža­lių krūmų. Apie na­mus, ant laiptų iki pat įėji­mo pas mi­rusįjį būti­nai pa­bars­ty­da­vo eg­li­ša­kių.
De­gin­da­vo baž­ny­čio­je įsi­gy­tas spe­cia­lias vaš­ki­nes žva­kes. Prie pa­šar­votų pa­laikų kiek­vie­nas at­ėjęs klaup­da­vo­si ir kalbė­da­vo maldą, o dar se­niau bu­čiuo­da­vo ir mi­ru­sio­jo ranką. Gie­da­ma būda­vo ki­ta­me kam­ba­ry­je, be kitų maldų, būti­nai `„Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kal­nai“ pri­ta­riant dūdoms. Mal­dos tęsda­vo­si iki antros–trečios va­lan­dos nak­ties, budė­da­vo dvi nak­tis. Po to būda­vo val­go­mi sotūs nak­ti­pie­čiai. Daž­nai su­si­rin­ku­sie­ji būda­vo pa­mai­ti­na­mi ir tarp maldų.
Gau­siam at­vyks­tan­čiųjų būriui pa­mai­tin­ti reikė­jo pa­si­ruoš­ti sta­lus, suo­lus, in­dus ir įran­kius. Ko pri­trūkda­vo, sko­lin­da­vo­si ir iš kai­mynų, pas juos kar­tais ap­nak­vy­din­da­vo ir iš to­liau su­si­rin­ku­sius gi­mi­nes.


Ne tik ge­du­las, bet ir skubūs dar­bai

Ne­re­tai pa­si­tai­ky­da­vo, kad mi­rus šei­mos na­riui per ke­lias va­lan­das būda­vo per­kli­juo­ja­mi ta­pe­tai, pa­kei­čia­mos užuo­lai­dos. Juk su­si­rinks kai­my­nai, gi­minės, todėl norė­jo­si pa­si­ro­dy­ti, kaip pri­de­ra. Ne tiek dėl savęs, kiek išė­ju­sia­jam pa­gerb­ti.
Ki­tas rūpes­tis – pa­mai­tin­ti vi­sus į lai­do­tu­ves atei­sian­čius kai­my­nus ir su­si­ren­kan­čius gi­mi­nes. Tam sku­biai būda­vo skerd­žia­mi tuo me­tu turė­ti gy­vu­liai, sam­do­mos šei­mi­ninkės, ke­pa­ma duo­na ir py­ra­gai, da­ro­mas na­mi­nis alus ar gi­ra, ieš­ko­ma gie­do­tojų ir dūdo­rių. Ko­ne kiek­vie­nas kai­mas turė­da­vo sa­vo gie­do­to­jus, įpras­tai tai būda­vo vie­nas vy­ras ir vie­na mo­te­ris.
Jei mir­tis užk­lu­po ne­tikė­tai, ar­ti­mie­siems dar reikė­jo sku­biai su­siieš­ko­ti ir juo­dus rūbus, mat ei­da­mi į lai­do­tu­ves žmonės rengė­si tam­siai, tik vaikų taip ne­rengė.


At­sis­vei­ki­ni­mo ry­tas

Lai­do­tu­vių rytą iš­neštą iš na­mo karstą ati­da­ry­da­vo ir dar kartą pa­dėda­vo prie pa­grin­di­nio įėji­mo ant pa­ky­los. Sudė­da­vo vai­ni­kus ir vi­si su­stoję nu­si­fo­tog­ra­fuo­da­vo. Tai bu­vo tar­si pa­sku­ti­nis mi­ru­sio­jo at­si­svei­ki­ni­mas. Iki pat po­ka­rio laikų karstą dėda­vo ant dviejų ark­lių trau­kia­mo ve­ži­mo, jo šo­nai būda­vo puo­šia­mi ke­tu­riais ber­žais, vi­du­ry­je ve­ži­mo būda­vo su­ka­la­ma pa­ky­la, jos vi­du­ry­je dėda­vo karstą, iš šonų garbės sar­gy­bo­je stovė­da­vo kars­to ne­šėjai. Nešė­jai turė­da­vo spe­cia­lius namų au­di­mo, vėliau pirk­ti­nius rankš­luos­čius, ku­riuos po lai­do­tu­vių galė­da­vo pa­siim­ti tar­si at­lygį už at­liktą pa­reigą. Iš pa­skos, daž­niau­siai pėsčio­mis, o jei ke­lias to­li­mas – ir ve­ži­mu, trauk­da­vo gie­do­riai ir dūdo­riai bei vi­sa li­ku­si pro­ce­si­ja. Vėliau karstą vež­da­vo sunk­ve­ži­miu. Net ir ta­ry­bi­niais lai­kais vyk­da­vo baž­ny­tinės apei­gos.
Pap­ras­tai prie­š įei­nant į baž­ny­čią, ri­kiuo­da­vo­si pro­ce­si­ja –vaikai su gėlėmis ar ma­žes­niais vai­ni­kais, krep­še­liais prie­ky­je, už jų – suau­gu­sie­ji. Taip pat pro­ce­siją ri­kiuo­da­vo ir pa­lydė­ji­mui į ka­pi­nes.
Pa­lai­do­jus būda­vo va­di­na­ma­sis „pa­gra­bo grąži­ni­mas“ ar­ba ge­du­lin­gi pietūs. Vi­si lai­do­tu­vių da­ly­viai grįžda­vo į mi­ru­sio­jo na­mus su nu­krau­tais vai­šių ir gėrimų sta­lais. Dar kartą bu­vo meld­žia­ma­si ir gie­da­ma.