Jei dar rašytume laiškus

Jei ra­šy­čiau die­no­raštį, šian­dien būčiau pa­ra­šiu­si apie ka­manę. Pa­ma­čiau ją ant gatvės grin­di­nio – su­si­rie­tu­si į ka­muo­liuką, gal­velė že­myn, ko­jelė­mis ap­si­ka­bi­nu­si, lyg gintų­si. Ji gulė­jo ne­pas­te­bi­ma; po šalį iš­did­žiai elekt­ri­niu pa­spir­tu­ku pralėkė vai­kiš­čias, mo­te­ris vedė­si šil­ta lie­me­ne ap­siaustą šunį, tar­si ge­gužės mėnesį jam vis dar būtų šal­ta, o sti­lin­ga ma­ma stūmė dar sti­lin­gesnį ve­žimėlį.

Nie­kas ne­pa­matė ir nie­kam ne­reikė­jo ma­žytės pūkuo­tos mie­los ka­manės. Jei būtu­me lai­ku su­stoję, galbūt šiai ma­žai gy­vy­bei iš­gelbė­ti būtų už­tekę mūsų rankų ši­lu­mos ar kris­le­lio cuk­raus, iš­tir­pin­to la­še­ly­je van­dens. Juk daž­niau­siai ką sal­daus pa­lai­žiu­si, ka­manė at­kun­ta ir nu­zvim­bia sa­vo ke­liais.
Šal­tas pa­va­sa­ris gynė paukš­čius ar­čiau prie namų, gervės sna­pais arė pa­sėlių lau­kus, gand­ras ieš­kojo, ką nu­tver­ti, tik jau ne­be pa­kelė­se, bet kie­me. Šar­ka ap­dai­riai ste­bėjo, ka­da galės sau­giai pri­ty­kin­ti prie vištų le­sa­lo, o stir­nos api­pėdavo pa­namė­je žy­din­čias pa­va­sa­ri­nes gėles.
Ma­no pe­si­mis­tišką įrašą neeg­zis­tuo­jan­čia­me die­no­raš­ty­je kai­mo bi­ti­ninkė Giedrė tik­riau­siai iš­tai­sytų sa­vo kas­me­ti­niais orų pa­stebė­ji­mais. Ne pir­mi me­tai ji ra­šo tikrą orų die­no­raštį, todėl ma­no dūsa­vi­mus apie šaltą ir ne­ti­kusį pa­va­sarį aną­dien at­rėmė sa­ky­da­ma, kad šis pa­va­sa­ris – vi­du­ti­nis, nie­kuo la­bai ne­si­ski­rian­tis nuo kitų. Au­ga­lai pra­žy­do įpras­tu lai­ku, vėjas daužė­si kaip ir per­nai, gal tik nu­li­jo gau­siau.
Jei ra­šy­čiau laišką, tą, ant po­pie­riaus, ne elekt­ro­ninį, ko ge­ro, būti­nai pa­ra­šy­čiau, kad la­bai lau­kiu, ka­da pa­ga­liau pra­dės skie­py­ti vi­sus be skirs­ty­mo pa­gal am­žių ar pro­fe­si­jos svarbą. Ka­da pa­ga­liau galė­sim lais­viau at­si­pūsti, gal net vėl ke­liau­ti ir tie­siog gy­ven­ti įprastą gy­ve­nimą.
Turbūt pa­pa­sa­ko­čiau ir apie tai, kad be­veik kas­dien gird­žiu ne vieną sa­kant, jog ne­si­skie­pys nuo CO­VID-19 vi­ru­so. Bi­jo, ne­ži­no, ne­ma­no, kad rei­kia, nes neaiš­ku, kas čia vyks­ta ir ko­kie did­žiu­liai pi­ni­gai už to slypi, o mus vi­sus tik no­ri ap­mau­ti. Ta­me laiš­ke pa­ra­šy­čiau, kad sąmoks­lo teo­ri­jo­mis nie­ka­da ne­tikė­jau ir kad kan­ki­nuo­si, ne­ras­da­ma kaip tiems žmonėms paaiš­kin­ti, jog nie­kas prie­š juos ne­su­si­mokė. Kad gy­ve­na­me ekst­re­ma­lio­mis sąly­go­mis, kad pa­saulį nuo­lat api­ma vie­na ar ki­ta li­ga, ku­rios ne kartą žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je, kol ne­turė­jo­me to­kios me­di­ci­nos pa­gal­bos kaip da­bar, jau yra ge­ro­kai pra­re­ti­nu­sios mūsų pro­tėvių gre­tas.
Bet nei vie­no, nei ki­to šio­mis die­no­mis ne­ra­šiau, tik apie tai pa­gal­vo­jau. Die­no­raš­čius gal dar dau­ge­lis mūsų ir ra­šo­me, bet laiškų – jau ne­be. To­kių, prie ku­rių sėsda­mi su­si­kaup­da­vo­me lyg iš­pa­žin­čiai, nu­ra­min­da­vo­me min­tis ir širdį, kad žod­žiai plauktų lais­vai lyg upė, ne­šda­ma mūsų svar­biau­sias nau­jie­nas, iš­gy­ve­ni­mus, ku­rių ne­drįstu­me, turbūt, pa­sa­ky­ti žod­žiu.
Ran­ka ra­šytų laiškų ry­šulė­liai iš praei­ties daž­nai yra tik­ri lo­by­nai, juos par­duo­da auk­cio­nuo­se, ci­tuo­ja moks­li­niuo­se vei­ka­luo­se, rem­da­mie­si jais ra­šo ro­ma­nus. Kiek kultū­ri­nių ne­tek­čių šian­dien turė­tu­me, jei praei­ties kar­tos laiškų būtų ne­ra­šiu­sios. Ar­ba die­no­raš­čių.
Ne­pa­sa­ky­si, kad šian­dien laiškų mes ne­be­ra­šo­me vi­sai. Juos at­sto­ja SMS, so­cia­li­nių tinklų įra­šai, da­li­ji­mai­si, pa­tik­tu­kai-iš­tik­tu­kai. Grei­tai, sku­biai, šlei­vai, be no­si­nių, kab­le­lių ar taš­ke­lių. Būtų keis­ta, jei sa­vo SMS pra­dėtum „Svei­kas, ma­no mie­las drau­ge“, o baig­tum ko­kiu nors „Lin­kiu tau svei­ka­tos bei sėk-
mės ir ti­kiuo­si, kad man grei­tai pa­ra­šy­si at­sa­kymą.“
At­sa­ky­mo lau­ki­mas taip pat būda­vo sal­dus lai­kas: bėgi į pa­što dėžutę, tik­ri­ni, o gal laiš­ka­ne­šys jau buvo… Ra­dus laišką, apim­da­vo ge­ras šil­tas jaus­mas, tar­si pa­ma­čius tau ar­timą ir mielą žmogų.
„Kiek­vieną­kart, kai gau­nu ta­vo laišką, jau­čiu, kad mes vėl kar­tu. Mums ma­lonūs ne­san­čių ša­lia draugų at­vaiz­dai, ku­rie pri­me­na juos ir pa­leng­vi­na iš­sis­ky­ri­mo il­gesį, ne­tik­ra ir tuš­čia pa­guo­da. Bet daug mie­les­ni laiš­kai, ku­rie at­ne­ša tik­rus ša­lia ne­san­čio drau­go ženk­lus – tikrą jo laišką. Mat drau­go ran­kos brai­žas tei­kia tokį pat džiaugsmą, koks būna su­si­ti­kus – at­pa­ži­ni­mo džiaugsmą.“ Taip dar prie­š mūsų erą rašė romėnų fi­lo­so­fas Se­ne­ka sa­vo die­no­raš­čio ti­po laiškų kny­go­je „Laiš­kai Lu­ci­li­jui“ tik­ram ar ta­ria­mam drau­gui.
Prieš tūkstan­čius metų žmonės rašė laiš­kus. Tuo­met įspaus­ti mo­linė­se len­telė­se, iš­rai­žy­ti ak­me­ny­se, pa­pi­ru­so la­puo­se ar jau­čio odos ri­ti­niuo­se jie kaž­kaip pa­siekė mus su svar­bia in­for­ma­ci­ja iš praei­ties. Tik ar mūsų skait­me­ni­niai laiš­kai taip pat gy­vens il­giau nei ko­kia į kam­barį įskri­du­si musė? Kiek laiškų, ži­nu­čių kas­dien išt­ri­na­me iš sa­vo kom­piu­te­rių ir te­le­fonų? O kiek su­gai­šo­me lai­ko jiems pa­ra­šy­ti?
Būda­vo, apie laišką sa­ko „at­ėjo laiš­kas“. Toks suas­me­nin­tas, ger­bia­mas, svar­bus, nors jį at­neš­da­vo laiš­ki­nin­kas. Turbūt teks gal­vo­ti, kaip atei­ty­je pa­va­din­si­me tuos laiš­ki­nin­kus, jei jų dar reikės, kai pusę, jei ne dau­giau, sa­vo gy­ve­ni­mo pra­leid­žia­me iš­ma­niųjų te­le­fonų ne­laisvė­je.
Mie­la se­nas tra­di­ci­jas ger­bian­ti te­ta iš vie­no Lie­tu­vos mies­to į gimtąjį kaimą pa­rašė ve­ly­kinį svei­ki­nimą. Se­nu pa­pra­ti­mu, se­nu ad­re­su. Ne­pil­nus du šim­tus ki­lo­metrų laiš­kas ke­lia­vo mėnesį lai­ko, mat juos rūšiuo­jan­tys ro­bo­tai mo­ka at­pa­žin­ti tik tam tik­rus stan­dar­ti­zuo­tus ad­re­sus.
Iš kur tai te­tai ži­no­ti, kad kiek­vie­nas vien­kie­mis, ku­rio šu­nis, ark­lius ir au­to­mo­bi­lius pa­ži­no­jo ir kai­my­nai iš gre­ti­mo kai­mo, da­bar tu­ri sa­vo gatvę ir na­mo nu­merį, ir kad jų ne­pa­ra­šius svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kas net ir ne­di­delė­je mūsų ša­ly­je ga­li klaid­žio­ti mėne­siais. „Ne­be­ra­šy­siu“, – sa­ko ji, tris kar­tus ėju­si į pa­štą tik­rin­ti, kur din­go jos laiš­ke­lis.
Ir ne­be­ra­šo­me. Skam­bi­na­me, da­li­jamės, jun­giamės. Ir vis la­biau tols­ta­me vie­nas nuo ki­to. Gal ne dingę laiš­kai dėl to kal­ti. Ar nuo to in­ten­sy­vaus nar­dy­mo po so­cia­li­nius tink­lus ne­būsi­me pa­vargę, iš­sekę god­žiai ry­da­mi ži­nias apie vi­so­kius inf­luen­ce­rius ir šiaip iš esmės vi­siš­kai ne­svar­bias per­so­nas. O tai, kas su­gul­da­vo laiš­kuo­se, kas plaukė iš šir­dies, kaž­kur din­go. Juk net įvairūs at­vi­ru­kai da­bar ga­ta­vai pa­reng­ti, su vie­nu ar ki­tu sald­žiu teks­tu vi­du­je. Rei­kia ge­rai paieš­ko­ti, kad ras­tum tokį su už­ra­šu „Be teks­to“.
Pa­me­nu prie­š ke­lio­liką metų pa­čio­je sos­tinė­je plūkiau­si po pa­štus ieš­ko­da­ma pa­pras­čiau­sio „Ačiū“ at­vi­ru­ko – ne­bu­vo. Da­bar jau at­si­ra­do. Ypač pla­tus pa­si­rin­ki­mas tų, ku­rie skir­ti pi­ni­ginėms do­va­noms, ko anks­čiau nie­kas girdėjęs ar matęs bu­vo. Juk vie­ni ki­tiems pirk­da­vo­me do­va­nas. Gal ne­įti­ku­sias, gal ne­būti­nai rei­ka­lin­gas, bet pirk­da­vo­me, pa­kuo­da­vo­me ir do­va­no­da­vo­me, pri­dėję gražų su mei­le už­ra­šytą at­vi­ruką. Dar iš tų at­vi­rukų siū­da­vo to­kias spal­vo­tas pūpsan­čiais šo­nais dėžu­tes, į ku­rias su­dėda­vo įvai­rias smulk­me­nas ar­ba tuos pa­čius gau­tus laiš­kus.
Laiškų ne­bemėgs­ta ra­šy­ti ir mūsų vald­žia, ban­kai, tar­ny­bos-tar­nybėlės. No­ri ar ne­no­ri, mo­ki ar ne, pri­va­lai nau­do­tis elekt­ro­ninė­mis pa­slau­go­mis su pri­si­jun­gi­mo ko­dais, slap­ta­žod­žiais ir ki­tais bur­ta­žod­žiais, ku­riuos ima ir kaž­kaip su­ži­no vi­sa­da budrūs elet­ro­ni­nių duo­menų va­gys.
Tie­sa, jei už ką nors ski­ria­ma nuo­bau­da ir ten­ka pa­pil­dy­ti vals­tybės biud­žetą, laiš­ko su­lauk­si. Net re­gist­ruo­to. Ta­čiau jei tau, žmo­gau, rei­kia bent pas gy­dy­toją už­si­re­gist­ruo­ti ar sa­vo sąskaitą ban­ke pa­si­tik­rin­ti, tu­ri su­ga­din­ti ne­ma­žai nervų ir lai­ko, kol galų ga­le, pra­ėjęs vi­sus elekt­ro­ninės pa­tik­ros slenks­čius, galbūt pa­siek­si sa­vo tikslą. Ta­čiau jei ran­kos su­grubę nuo metų naš­tos, akys švie­čia ne taip aiš­kiai, o ki­šenė ne­leid­žia įsi­gy­ti iš­ma­nio­jo te­le­fo­no ar kom­piu­te­rio, su­si­mokė­ti už in­ter­ne­to pa­slau­gas, ga­li būti, kad teisė su­ži­no­ti, kas svar­bu ir būti­na, bus ge­ro­kai ap­ri­bo­ta. Ar­ba rei­kia pra­šy­ti am­ži­nai lai­ko ne­tu­rin­čių vaikų. O jei jų nėra?
Sa­ky­kim, rei­kia ko­kio ban­ko sąskai­tos iš­ra­šo. No­rint jį at­si­spaus­din­ti, rei­kia turė­ti spaus­din­tuvą. Ne­tu­ri, ga­li­ma pa­pra­šy­ti ban­ke. Po ne­menkų pa­stangų da­bar ten pa­tekęs ir su­mokėjęs ke­letą eurų ga­liau­siai gau­si tą iš­rašą. To­kių pa­vyzd­žių – ap­sčiai. Ar tai gud­rus įvai­rių ins­ti­tu­cijų būdas tau­py­ti, ar ap­si­sau­go­ti nuo ga­limų pre­ten­zijų – ne­be­sup­ra­si. Juk kiek­vie­nas laiš­kas, kurį gau­na­me, kar­tu yra ir do­ku­men­tas.
Sa­vo pa­što dėžutė­je per sa­vaitę ran­du po ke­letą laiškų, at­si­ųstų iš Vo­kie­ti­jos, ku­rio­je te­ko pra­leis­ti ke­le­rius gy­ve­ni­mo me­tus. Šios ša­lies ad­mi­nist­ra­ci­ja žmo­gui laiš­kus te­be­ra­šo ir te­be­siun­čia in­di­vi­dua­liai, ko­kia­me pa­sau­lio kraš­te jis be­būtų. Tie­sa, no­rint ga­li­ma nau­do­tis ir elekt­ro­ninė­mis pa­slau­go­mis
Ža­vus, grei­tas ir pa­to­gus tas skait­me­ni­nis pa­sau­lis tiems, kas ja­me pri­si­taikė ir iš­mo­ko pa­to­giai gy­ven­ti. Vis tik laiš­kas ant bal­to po­pie­riaus la­po man mie­les­nis nei tas, per se­kundę at­skriejęs iš ki­tos Žemės ru­tu­lio pusės.