Kai ato­mas ne­be dir­ba, bet ka­ra­liau­ja

Ba­land­žio 26-oji kas­met ka­len­do­riuo­se turėtų būti pa­žymė­ta spe­cia­liu ženk­lu – „Čer­no­by­lis.” Kad pri­mintų, kas įvy­ko 1986 me­tais Uk­rai­no­je, ko­kia kai­na bu­vo su­mokė­ta lik­vi­duo­jant bran­duo­linę ava­riją ir kiek dar mokė­si­me. Pir­miau­sia – sa­vo fi­zi­ne ir psi­chi­ne svei­ka­ta.
Čer­no­by­lio ava­ri­ja yra pir­mo­ji, pa­gal tarp­tau­tinę bran­duo­li­nių įvy­kių skalę įver­tin­ta 7-iais ba­lais, ar­ba did­žiau­sia is­to­ri­jo­je žmo­gaus su­kel­ta ato­minė ne­laimė. Jos me­tu ra­dioak­ty­vių ter­šalų į ap­linką pa­te­ko 100 kartų dau­giau nei ant Ja­po­ni­jos miestų Hi­ro­ši­mos ir Na­ga­sa­kio nu­me­tus ato­mi­nes bom­bas. Apie šią tra­ge­diją ne­se­niai vėl pri­minė LRT te­le­vi­zi­jos ro­dy­tas se­ria­las „Čer­no­by­lis“.

Tra­giš­ka jau­no mies­to lem­tis
Liud­mi­la Ig­na­ten­ko, Čer­no­by­lio gaisrą ge­si­nu­sio ir nuo ap­švi­tos ne­tru­kus mi­ru­sio ug­nia­ge­sio žmo­na, vie­na­me in­ter­viu LRT ra­di­jui pa­sa­ko­jo, kad Pri­petė iki ava­ri­jos bu­vo la­bai gra­žus, gy­vy­bin­gas mies­tas, pil­nas jaunų šeimų ir vaikų. Jo namų sie­nas puošę už­ra­šai „Te­gul ato­mas dir­ba, o ne ka­riau­ja“.
Ta­da nie­kas ne­įtarė, kad ne­tru­kus mies­tas žus. Neį­tarė ir jau­na Liud­mi­la, kokį per­gy­ve­nimą jai pa­rengė li­ki­mas. Po dau­gybės metų jos šei­mos dra­ma ta­po vie­na pa­grin­di­nių siu­že­ti­nių li­nijų ame­ri­kie­čių kom­pa­ni­jos HBO su­kur­to­je juos­to­je apie Čer­no­by­lio ava­riją.
Po se­ria­lo su­kūri­mo vie­no iš pa­grin­di­nių vaid­menų pro­to­tipė Liud­mi­la at­si­dūrė su­dėtin­go­je si­tua­ci­jo­je. Dau­giau kaip prie­š me­tus duo­ta­me in­ter­viu mo­te­ris sakė apie se­rialą su­ži­no­ju­si iš jo rek­la­mos. Ži­no­ma, pa­ju­to ap­maudą. Bu­vo ne­ma­lo­nu, kad jos nie­kas neat­sik­lausė, su ja ne­pa­si­kalbė­jo, ne­pa­ruošė jos būsi­mam dėme­siui.
Po fil­mo pa­si­ro­dy­mo pra­si­dėjo Liud­mi­los bu­to ap­gul­tis. Žur­na­lis­tai tie­siog kiš­da­vo ko­jas tarp durų ir įra­šinė­da­vo in­ter­viu. „Ta­čiau apie ką kalbė­ti, jei nie­ko ne­ži­no­jau apie filmą?“ – sakė Liud­mi­la.
Ne­se­niai per LRT te­le­vi­ziją žiūrė­da­mi šį se­rialą vy­res­nie­ji, turbūt, vėl pri­si­minė aną pa­va­sarį. Kai dar nie­ko ne­ži­no­da­mi šil­to­mis pa­sku­tinė­mis ba­land­žio die­no­mis jie kapstė­si dar­žuo­se. Ar­ba pus­nuo­giai mėga­vo­si karš­tais pa­va­sa­rio saulės spin­du­liais, stebė­da­mie­si ryš­kiu, vos ne vio­le­ti­niu įde­giu.
Pag­rin­dinė so­vietų in­for­ma­cinė va­ka­ro ži­nių lai­da „Vre­mia“ („Lai­kas“) vis ne­pra­nešė, kas įvy­ko – ne­lei­do Cent­ro ko­mi­te­tas. Pa­sau­lis jau rėkė apie skaud­žią tra­ge­diją, Va­karų vals­tybės sa­vo gy­ven­to­jams sku­biai girdė jodą ir draudė iš namų iš­leis­ti vai­kus. O mes, siau­čiant ne­ma­to­moms ra­dia­ci­jos audroms, ke­letą dienų gy­ve­no­me įprastą gy­ve­nimą, tar­si nie­ko ir ne­būtų įvykę.
Čer­no­bylį pri­mir­šo­me. Jo lyg ir ne­bėra. Tar­si bran­duo­linės ava­ri­jos pa­sekmės jau iš­ny­ko ir ne­be­ke­lia grėsmės.
Mūsų kai­my­nus, bro­lius, my­li­muo­sius, so­vietų vald­žios be gai­les­čio pa­si­ųstus lik­vi­duo­ti Čer­no­by­lio ava­ri­jos padarinių, tar­si už­pustė tos ra­dia­cinės lai­ko dulkės. Jie li­ko vie­ni pa­tys su sa­vo skaud­žio­mis pa­tir­ti­mis, pra­ras­ta svei­ka­ta, lyg ir nie­kam ne­rei­ka­lin­gi, re­tai pa­mi­ni­mi.
Tra­ge­di­ja, įkve­pian­ti me­ni­nin­kus
Čer­no­by­lio te­ma jau su­kur­ta bent 10 įvai­rių me­ni­nių filmų, pa­ra­šy­ta ne vie­na no­velė. Bal­ta­ru­sių ra­šy­to­ja Svet­la­na Alek­si­je­vič, įver­tin­ta No­be­lio li­te­ratū­ros pre­mi­ja, pa­kal­bi­nu­si be­veik 500 ava­ri­jos lik­vi­da­to­rių, pa­rašė ro­maną „Čer­no­by­lio mal­da“, ins­ce­ni­zuotą ir Pa­nevė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos teat­re.
Ta­čiau po­pu­lia­ru­mu re­kor­dus pa­sau­ly­je su­mušė ir tarp­tau­ti­nių ki­no me­no ap­do­va­no­jimų krūvą su­si­rin­ko jau minė­ta­sis švedų kilmės ame­ri­kie­čių re­ži­sie­riaus Jo­han Renck bei sce­na­ris­to Craig Mai­zen mi­ni­se­ria­las „Čer­no­by­lis“.
Jis iš tiesų su­pur­to ir pri­ver­čia daug ką ap­gal­vo­ti iš nau­jo. Jo­han Renck pri­si­pa­ži­no, kad tikrąjį Čer­no­bylį pa­matė jau po fil­ma­vi­mo, nes prie­š tai, kai ke­ti­no ten vyk­ti, karštą va­sarą ap­link Pri­petę bu­vo įsip­lieskę miškų gais­rai.
Lie­tu­va tar­si ap­kvai­šo fil­mo sėkme ir tuo, kad jis fil­muo­tas Vil­niu­je, Kau­ne ir Ig­na­li­no­je. Be jo­kios abe­jonės, se­ria­las emo­ciš­kai la­bai pa­vei­kus. Nors su­kur­ti įti­ki­nan­čius ta­ry­binės vald­žios ir tuo­me­čių žmo­nių cha­rak­te­rius sekė­si gal ir ne­la­bai tik­ro­viš­kai. No­rint per­teik­ti ta­ry­binės vald­žios el­gesį, per­pras­ti jų mąstymą, pa­jus­ti, kuo bu­vo lai­ko­mi ta­ry­bi­niai žmonės, rei­kia ar­ba pa­čiam kurį laiką pa­būti to­kio­je sis­te­mo­je, ar­ba la­bai daug stu­di­juo­ti. Vis tik žiū­rint ne­re­tai kil­da­vo keis­tas jaus­mas – „kaž­kaip ne taip“.
„Ką ten pa­ty­riau ir ma­čiau, nea­ti­tin­ka fil­mo tik­rovės.Tai fil­mas to ne­ma­čiu­siems“, – at­si­lie­pi­me apie filmą rašė vie­nas ava­ri­jos lik­vi­da­to­rių.
Pil­kos, bet įžy­mios Fa­bi­jo­niškės
– Jau iš­siun­čiau, – suo­mis An­ders džiu­giai pra­nešė žmo­nai Kris­tin, mo­bi­lio­jo te­le­fo­no ek­ra­ne ro­dy­da­mas pa­sku­ti­nius kad­rus, ku­riuos iš­ma­niųjų tech­no­lo­gijų pa­gal­ba ką tik išsk­rai­di­no į Šve­diją, Nor­ve­giją ir dar na­mo sūnui.
Tie kad­rai – Fa­bi­jo­niš­kių Vil­niu­je nuo­trau­kos. Na­mas Nr. 47, ta­ke­lis į mo­kyklą, ne­ūžau­gos su­vargę med­žiai, pil­ki dau­giaaukš­čiai su mar­giau­siai įstik­lin­tais bal­ko­nais, ku­rie tar­si kregžd­žių liz­dai: vi­si pa­našūs, bet skir­tin­gi.
Ma­no sve­čių vie­nas did­žiau­sių norų, dar „prie­špan­de­minę“ va­sarą lan­kan­tis Vil­niu­je, bu­vo pa­ma­ty­ti Fa­bi­jo­niš­kes. Jie ty­rinė­jo aki­mis kiek­vieną namą ir stebė­jo­si, kad jie tik­ri, to­kie kaip fil­me, o ne bu­ta­fo­ri­niai.
Ne­ju­čia į jau­nystės metų kvar­talą, ku­ria­me gy­ve­nau pa­ti ir ku­ria­me pa­žįsta­mas kiek­vie­nas išk­lypęs ša­li­gat­vis, pa­si­žiūrė­jau sa­vo sve­čių iš Suo­mi­jos ir kitų už­sie­nie­čių aki­mis. Jie, įpratę prie spal­vin­go ir pa­to­gaus gy­ve­ni­mo, to­kia­me ra­jo­ne iš tiesų dar ga­li pa­žvelg­ti į so­viet­me­čio rea­lybę. To­kią, ko­kią pa­matė ir fil­mo kūrėjai.
Jau­niau­sias so­vie­ti­nis sos­tinės ra­jo­nas
Fa­bi­jo­niškės – mies­to pa­kraš­tys prie miš­ko, tais lai­kais la­biau panėšė­jo į ramų, snaud­žiantį mies­tuką. Gal dėl to čia, li­ki­mo iro­ni­ja – Liu­do Gi­ros gatvė­je, po 1990 m. bu­vo įkur­din­ti pir­mie­ji tuo­me­tinės At­kur­tos Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tai, o prie na­mo stovė­jo to­kia ma­žutė juo­kin­ga budė­to­jo būdelė. Tar­si tas budė­to­jas anais ne­ra­miais lai­kais būtų galėjęs ką nors ap­sau­go­ti.
Čia bu­vo tuo­me­tinė Po­li­ci­jos aka­de­mi­ja, da­bar My­ko­lo Rio­me­rio uni­ver­si­te­tas, įžy­mi ka­vinė „Fa­bai“, at­si­ra­do pir­mo­ji in­di­vi­dua­lių, tais lai­kais ne­pap­ras­tai įspūdingų namų gat­velė. Jo­je di­delį ir gražų namą pa­si­statė vie­nas de­pu­ta­tas, vėliau į mi­nist­rus išėjęs, o ki­ta­me na­me gar­si būrėja ati­darė sa­loną.
Pa­va­sa­riais gre­ti­ma­me miš­ke ir krūmy­nais apau­gu­sių kalvų šlai­tuo­se rin­kdavo­me pir­muo­sius gėlių žie­dus ir skynė­me „ka­čiu­kus“. To­liau, už miš­ko, gy­venę vie­ti­niai len­kai čia ga­ny­da­vo sa­vo kar­vu­tes ir ož­kas.
Vėliau ga­nyk­las ap­statė pra­ban­giais in­di­vi­dua­liais na­mais, o kal­vas su vi­so­mis ži­butė­mis nu­stumdė. Nors paaiškė­jo, kad čia ka­dai­se būta kaž­ko­kio sąvar­ty­no, iš­ki­lo pre­ky­bos cent­rai, res­to­ra­nai, net ba­sei­nas. Pris­tatė daug naujų dau­gia­bu­čių. In­kilų ko­lo­nijų, ku­rias už­sie­nie­čiai va­di­na bee­hi­ve – bi­čių avi­liais.
Jo­han Renck Fa­bi­jo­niškė­se ra­do Pri­petę
Nors gy­ve­ni­mas čia vir­te ver­da, šis ra­jo­nas vis dar neat­nau­jin­tais namų fa­sa­dais ge­rai me­na pil­ko­sios gelž­be­to­ni­nių blokų konst­ruk­cijų ar­chi­tektū­ros lai­kus. Bet stai­ga Fa­bi­jo­niškės ta­po ma­din­gos ir įžy­mios, čia ėmė plauk­ti eks­kur­si­jos ir lan­ky­tis už­sie­nio sve­čiai.
Re­ži­sie­rius Jo­han Renck čia ra­do Pri­petę. To­kią, ko­kia ji bu­vo prie­š tris de­šimt­me­čius.
Kau­nas ta­po Mask­va. Ig­na­li­na – Čer­no­by­liu (ačiū Die­vui, tik ki­ne). Kau­no Tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Me­cha­ni­kos fa­kul­te­tas ta­po 6-ąja kli­ni­ki­ne Mask­vos mies­to li­go­ni­ne, į ku­rią prie­š 31 me­tus bu­vo ve­ža­mi per Čer­no­by­lio ava­riją nuo ra­dia­ci­jos la­biau­siai nu­kentėję gelbė­to­jai ir ug­nia­ge­siai.
Sce­na ren­kant sa­va­no­rius Pri­petės vieš­bu­čio res­to­ra­ne nu­fil­muo­ta Vi­daus rei­kalų ministerijos kultū­ros ir spor­to rūmuo­se, sta­ty­tuo­se 1982 m. Juo­se tebė­ra ori­gi­nalūs bal­dai ir se­nos de­ko­ra­ci­jos. At­ro­do, lai­kas čia su­sto­jo – to ir reikė­jo se­ria­lo kūrėjams.
Tarp pi­nigų ir garbės
Vis tik liūd­na. Jau trys de­šimt­me­čiai po anų įvy­kių, o mūsų sos­tinės kvar­ta­las – tuo­me­tinės Pri­petės dub­lis. Dar liūd­niau, kad mūsiš­kiai dėl to net džiū­gau­ja, gir­di, ko­kia ge­ra pro­ga ir nau­da – ta­po­me ži­no­mi, už­dir­bo­me pi­nigų. Ar vien pi­ni­gais ga­li viską pa­ma­tuo­ti?
Ki­ta šių dienų ak­tua­li­ja – Ast­ra­vo ato­minė elekt­rinė kai­my­ninė­je Bal­ta­ru­si­jo­je, vi­sai ne­to­li Lie­tu­vos sie­nos. Mūsų po­li­ti­kai, ro­dos, kur tik ga­li, gu­la kry­žiu­mi, ar bent taip de­da­si, kad ta elekt­rinė būtų už­da­ry­ta. Bet štai paaiškė­ja, kad mes jau nau­do­ja­me jos pa­ga­mintą elektrą. Ir gan di­de­liais kie­kiais, nes... vers­las yra vers­las, pi­ni­gai yra pi­ni­gai.
Per ra­diją nuo­la­tos skam­ba ra­gi­ni­mai vil­nie­čiams at­siim­ti jiems ne­mo­ka­mai da­li­na­mas jo­do tab­le­tes. Jei Ast­ra­ve įvyktų ava­ri­ja... O šie ne­sku­ba, nors tu ką. Gal ne­ti­ki, kaip ir anais lai­kais nie­kas ne­tikė­jo, kad RBMK reak­to­rius ga­li sprog­ti.
Mums ra­jo­nuo­se, pa­ša­liuo­se, jo­do tab­le­čių kol kas ne­si­ūlo. Nors jei Ast­ra­vas drioks­telėtų, ka­žin, ar jos ką iš­gelbėtų. Ko tik­rai reikėtų – dau­giau ži­nių. Kaip ir ko­kio­se „po­čer­no­by­linė­se“ sąly­go­se gy­ve­na­me? Ar ste­bi­ma ir ana­li­zuo­ja­ma mūsų ap­lin­ka, koks ra­dia­ci­jos ly­gis jo­je?
Pa­si­ro­do, to­kie ty­ri­mai da­ro­mi. Juos at­lie­ka Ra­dia­cinės sau­gos tar­ny­ba. Tik ką girdė­jo­me apie juos?
Šie­met Vi­daus rei­kalų mi­nis­te­ri­ja pa­ruošė lanks­ti­nuką, ku­ria­me gy­ven­to­jai su­pa­žin­di­na­mi su svar­biau­sio­mis re­ko­men­da­ci­jo­mis, kaip elg­tis įvy­kus bran­duo­li­nei ar ra­dio­lo­gi­nei ava­ri­jai.
Ta­čiau ir čia kaip vi­sa­da su mūsų ša­lies ži­ny­bo­mis – ge­rais no­rais pra­ga­rai grįsti. Jei no­ri tą lanks­ti­nuką per­skai­ty­ti, tu­ri par­si­siųs­ti kom­piu­te­riu. Kol dar vi­si ne­gy­ve­na­me kaip vil­niš­kiai, sa­vo ge­rovę ly­gi­nan­tys su Suo­mi­jos, li­ku­siems ša­lies gy­ven­to­jams būtų ma­lo­niau tą lanks­ti­nuką gau­ti laiš­ku ar­ba bent ras­ti įdėtą į kokį laik­raštį. Kol ato­mas dir­ba.