Kaip eina laikas

Sku­ba­me, le­kia­me ir vis ne­spėja­me. Kas nu­ti­ko, kur din­go mūsų lai­kas? Ar su­trumpė­jo pa­ra, o gal va­lan­do­je su­si­traukė mi­nu­čių skai­čius? Kiek­vie­na die­na mus įsu­ka tar­si žais­linį vil­kelį (o kam toks pa­ly­gi­ni­mas at­ro­do men­kas, ga­li­ma pa­sa­ky­ti gud­riau – gi­ros­kopą) – grei­čiau, dau­giau, dar dau­giau. Net ne­pa­ma­tai, kaip grei­tai pa­va­sarį kei­čia va­sa­ra, dieną – nak­tis, jau­nystę – bran­da. Tik by­ran­tys vyš­nių žie­dai pri­me­na apie žydė­ji­mo žiedė­jimą. Gal todėl net santūrieji ja­po­nai su­sto­ja bėgę darbų rit­mu ir pa­va­sarį gėri­si žy­din­čio­mis sa­ku­ro­mis.

Turbūt kiek­vie­nas iš mūsų per dieną jei ne ke­letą, tai bent vieną kartą pa­sa­ko­me: „Oi  kaip ne­tu­riu lai­ko“. Ar­ba at­si­dūsta­me ir pa­gal­vo­ja­me, kad taip mie­lai leis­tu­me sau vieną ar kitą ma­lo­numą, bet tam vi­sai ne­tu­ri­me lai­ko.
Vos tik įsi­jun­gi ra­diją ar te­le­vi­zo­rių, net iš ten žur­na­lis­tas pa­niš­ku bal­su tram­do sa­vo pa­šne­kovą, sa­ky­da­mas, kad rei­kia baig­ti po­kalbį ar laidą, nes vi­sai ne­bėra lai­ko, ar­ba jo li­ko la­bai ma­žai. Ir užuot leidęs pa­šne­ko­vui baig­ti mintį, gąsdi­na­si, kad „lai­kas jau spaud­žia“ ar­ba vi­sai iš­se­ko. Nors tam lai­kui – nė mo­tais, jis ei­na sa­vo rit­mu, tai mes jį vi­saip spaud­žia­me ir se­ki­na­me.
Reikėtų pa­skai­ty­ti naują knygą, bet tam nėra lai­ko, reikėtų ap­lan­ky­ti tetą – vėl trūksta lai­ko, reikėtų pa­skam­bin­ti drau­gei, su ku­ria ne­kalbė­jai jau ka­žin kiek – ir vėl kas nors nu­tin­ka taip, kad at­si­re­mi į tą pa­tį tar­si už­burtą pa­si­tei­si­nimą „nėra lai­ko“.
Par­duo­tuvė­je eilė­je ne vie­nas ne­ra­miai tryp­čio­ja­me ir pyks­ta­me, kad taip il­gai rei­kia lauk­ti ir gaiš­ti, juk vi­sai ne­tu­ri­me tam lai­ko. Ke­liuo­se au­to­mo­bi­liais laks­to­me lyg gy­ven­tu­me pa­sku­tinę va­landą, per ku­rią pri­va­lo­me nu­va­žiuo­ti dar ma­žiau­siai ke­lis šim­tus ki­lo­metrų. Mus tar­si ap­ėmė vi­suo­ti­nio skubė­ji­mo ma­ni­ja.
Apie Jo Di­de­nybę Laiką pri­gal­vo­jo­me vi­so­kių stu­dijų, su­kūrėme fo­lo­so­fi­nių vei­kalų, teo­rijų, po­sa­kių, pa­tar­lių ir prie­žod­žių, eilė­raš­čių, dainų ir poemų. Laiką my­li­me, bran­gi­na­me, kei­čia­me, sku­bi­na­me, ne­ken­čia­me, sto­ko­ja­me tau­po­me, pa­siilgs­ta­me, net už­mu­ša­me. Apie jį sa­ko­me: ei­na, bėga, sku­ba, le­kia ar­ba su­sto­ja. Su­sikūrė­me vi­so­kių prie­taisų tam lai­kui ma­tuo­ti, įvai­rių ma­šinų bui­čiai pa­leng­vin­ti ir taip laimė­ti sau dau­giau lai­ko. Tik kuo dau­giau tų pa­gal­bi­ninkų ran­da­si, tuo daž­niau guod­žiamės lai­ko sto­ka.
Se­niai ne vie­no mūsų na­mus va­lo siurb­liai ro­bo­tai, žolę kie­me nu­pjau­na žo­liap­jovės ro­bo­tai, valgį ruo­šia iš­manūs vir­tu­vi­niai kom­bai­nai, ku­rie ne tik ska­niai ir ne­prie­kaiš­tin­gai ver­da, bet ir duoną bei py­ra­gus iš­ke­pa, net re­cep­tus in­ter­ne­te pa­tys su­si­ran­da. Sa­ko, tuo­jau mūsų šal­dy­tu­vai su­gebės „kalbė­tis“ su pre­ky­bos cent­rais ir pra­neš­ti, ko trūksta, ir taip už mus pa­si­rūpin­ti mais­to at­sar­go­mis.
Jau da­bar ne vie­nuo­se na­muo­se šei­min­kau­ja Alek­sa – to­kia kom­piu­te­rinė tar­naitė, ku­riai kiaurą par­ą iš­ti­sus me­tus bal­su ga­li ko­man­duo­ti tai įjung­ti ra­diją, tai iš­jung­ti šviesą, pa­skai­ty­ti ži­nias ar nau­jau­sią elekt­ro­ninį laišką, ži­nutę, pa­liep­ti su­rink­ti draugės nu­merį ar at­sa­ky­ti į kokį nors klau­simą. Alek­sa ne­mie­ga, vi­sa­da bu­di, ne­pra­šo al­gos, išei­gi­nių, viską ži­no, bet ku­riuo pa­ros me­tu pa­si­ruo­šu­si mums be­sąly­giš­kai pa­dėti – tik pa­šauk ją.
Tau­py­da­mi laiką sa­vo iš­ma­niuo­siuo­se te­le­fo­nuo­se pri­si­krovė­me tiek vi­so­kių pro­gramė­lių, pa­de­dan­čių ge­riau or­ga­ni­zuo­ti gy­ve­nimą, kad rei­kia dar vie­nos pa­pil­do­mos pro­gra­mos val­dy­ti toms vi­soms ap­li­ka­ci­joms. Net ka­vos vi­ri­mo apa­ratą ga­li­ma įjung­ti spe­cia­lia iš­ma­nio­jo te­le­fo­no pro­gra­ma. Ką jau ten ka­va... Iš­ma­nu­sis prie­tai­sas ant rie­šo su­skai­čiuo­ja mūsų žings­nius ir šir­dies dūžius, at­ra­ki­na du­ris ar su­mo­ka sąskaitą, pri­me­na apie mums svar­baus žmo­gaus gim­ta­dienį.
Toks gy­ve­ni­mo būdas turėtų nea­be­jo­ti­nai su­teik­ti pa­pil­do­mo lai­ko, kurį galė­tu­me skir­ti sau. Tik vis ne­pa­vyks­ta.
Ant­ri me­tai gy­ve­na­me ne­leng­vo­mis pan­de­mi­jos sąly­go­mis. Pas­kel­bus ka­ran­tiną, guodėmės bent tuo, kad da­bar tai jau vi­si turė­si­me dau­giau lais­vo lai­ko. Ir ką su tuo vi­su lai­ku reikės da­ry­ti? Nu­ti­ko at­virkš­čiai. Pa­si­ro­do, kas­dien ei­da­mi į darbą, vai­kus leis­da­mi į dar­želį ar mo­kyklą, bu­vo­me la­biau lais­vi, nei įka­lin­ti ka­ran­ti­ni­nia­me namų areš­te. Čia, bro­ly­ti, su­gal­vojęs į ka­vinę pa­val­gy­ti ne­nubėg­si, ten­ka vi­sai šei­mai pie­tus vir­ti na­mie, ant to pa­ties pietų sta­lo tal­pi­nant ir barš­čius, ir darbą, ir moks­lus.
Ne vie­nam te­ko iš­mok­ti ne tik virti valgį na­muo­se ir py­ra­gus kep­ti, bet ap­si­pir­kit nau­ju būdu – už­si­sa­kant pre­kes į na­mus ar pa­što­ma­tus. Net pas gy­dy­to­jus lan­ky­tis nuo­to­li­niu būdu. At­ro­do, lai­ko vėl turė­jo pa­daugė­ti, juk ne­be­rei­kia lėkti į par­duo­tu­ves, už­ten­ka pa­to­giai, kad ir vir­dur­naktį, su­si­dėlio­ti sa­vo pre­kių krep­šelį. Bet pa­si­keitę įpro­čiai lai­ko vėl ne­pridė­jo. Kur dings­ta tas mūsų lai­kas?
Apie lai­ko de­fi­citą ne kartą kalbė­jau­si su sa­vo tėte, ku­ris me­na tuos lai­kus, kai ne tik žolę, šieną, va­sa­rojų dal­giais pjovė, bet ir tuos dal­gius mokė­jo išp­lak­ti. Kai lau­kus raikė ne ga­lin­gi trak­to­riai ir jų tem­pia­mos ma­ši­nos, kai so­dy­bos kvepė­jo ke­pa­ma duo­na ir saulė­je bo­la­vo išaustų dro­bių rie­ti­mais. Kai žmonės gy­ve­no metų laikų rit­mu, dirb­da­mi dau­gybę įvai­rių darbų, ku­rių dau­ge­lis šiais lai­kais pa­mirš­ta, ne­be­rei­ka­lin­ga ir šiuo­lai­ki­niam žmo­gui sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma. Kai žmonės gy­ve­no ne vir­tua­lia­me, so­cia­li­nių tinklų ap­raiz­gy­ta­me, bet rea­lia­me pa­sau­ly­je. Kai vie­nas ki­tam rašė laiš­kus, skam­bi­no, su­si­ti­ko, bend­ra­vo, kar­tu džiaugė­si ar liūdė­jo, kar­tu dir­bo dar­bus, net dai­nuo­da­vo. Ko da­bar jau ne­beiš­gir­si. Ir… vi­sur su­spėjo! Bet taip ir ne­su­ra­dau at­sa­ky­mo, kur pra­puo­la mūsų lai­kas.
Da­bar, kai ši­taip žy­di ie­vos, jų kva­pas ir pau­pių lakš­tin­galų trelės ne­leid­žia su­dėti bluos­to. Vi­lio­ja įsik­lau­sy­ti į nuo­sta­bias ne­pa­kar­to­ja­mas me­lo­di­jas, ku­rių ši­lu­mos turės už­tek­ti visą pilką ir niūrų ru­denį ir žiemą, iki nau­jo svai­gaus ge­gu­žio. Ar matėt – jau skleid­žia­si obelų, alyvų žie­dai, pro šalį kva­to­da­ma skren­da ge­gutė, va­ka­rais pa­laukė­je grie­žia griežlė ir me­ke­na per­kūno ože­lis, ore jau šau­do su­grįžę čiur­liai, pa­miškė­je kvapnų žiedų lanką iš­lenkė pa­kal­nutė. Vi­sur, kur akis užk­liū­va, – gra­žiau­sios ir sod­riau­sios spal­vos, žie­dai ir kva­pai. Taip trum­pam, aki­mir­kai – va­kar tik žydė­jo, o šian­dien jau pa­bi­ro žied­la­piais.
Na, ar­gi ver­ta skai­ty­ti dar vieną ne­būti­nai svarbų so­cia­li­nių tinklų „po­stą“ ir skubė­ti pa­lik­ti sa­vo pa­tik­tuką – „laiką“? Ar da­bar būti­na nar­šy­ti po vir­tualų ži­nių pa­saulį, ne­pa­ke­liant gal­vos nuo ek­ra­no, ir vis ki­ta­me po­rta­le skai­ty­ti apie kokį nors su­si­reikš­mi­nusį veikėją? Ar ver­ta tam ir dar tūkstan­čiui vi­so­kiau­sių ne itin svar­bių da­lykų leis­ti mūsų brangų vie­nin­telį laiką?
Kai ši­taip skam­ba at­bu­du­sios gam­tos sim­fo­ni­ja, gal iš­jun­ki­me au­to­mo­bi­lio va­riklį, nu­kel­ki­me nuo vi­ryklės puodą, pri­til­dy­ki­me ra­di­jo im­tuvą ar bent trum­pam at­si­plėški­me nuo sa­vo verg­vald­žių kom­piu­te­rių, iš­ma­niųjų. Pakėlę akis nuo darbų įsik­lau­sy­ki­me – tai ir yra ne­sus­tab­do­mo lai­ko žings­niai.