Kuo kve­pia žie­ma ir snie­gas?

Aną­dien su vie­na mie­la pa­šne­ko­ve per­si­metė­me ke­le­tu žod­žių apie žiemą. Ji man už­davė įdomų klau­simą – ar ži­nau, kuo kve­pia snie­gas? Snie­go kva­po ne­pa­ži­no­jau. Iš vai­kystės laikų me­nu tik gil­dantį me­ta­linį var­vek­lių skonį – kas, nors mamų ir draud­žia­mi, anuo­met jų ne­ra­ga­vo­me?
Mo­te­ris pa­sa­ko­jo at­si­ne­šu­si į kam­barį švie­žiai išk­ri­tu­sio snie­go gniūžtę, iš­tir­pi­no, pauostė – kvepė­jo kaž­ko­kiu ne­nu­sa­ko­mu, tar­si de­galų, kva­pu. Keis­ta. Juk pa­sni­gus oras būna toks gai­vus, ta aki­nan­ti bal­tu­ma, šva­ros ir ty­ru­mo jaus­mas. Kaip snie­gas ga­li kvepė­ti kaž­ko­kiais de­ga­lais?

Snie­gas va­lo ne tik orą
Mūsų ne­vil­čiai – ga­li. Ka­na­dos pro­fe­sorės Pa­ri­sa Ariya iš McGill uni­ver­si­te­to Mon­rea­ly­je (Kve­be­ko pro­vin­ci­ja) va­do­vau­ja­ma moks­li­ninkų grupė, be kitų da­lykų, jau ke­le­rius me­tus ty­rinė­ja ir snie­go su­dėtį bei snai­gių fi­zi­nes sa­vy­bes.
Po at­liktų stu­dijų, trum­pai api­bend­ri­nant, moks­li­ninkų grupė pa­skelbė, kad snie­gas, ypač prie­mies­čiuo­se ir mies­tuo­se, su­ge­ria au­to­mo­bi­lių ir ki­tas iš­me­ta­mas nuo­din­gas med­žia­gas. Snaigės struktū­ra – ma­žy­čiai le­do kris­ta­liu­kai, tu­rin­tys ke­letą ak­ty­vių pa­vir­šių, prie ku­rių snaigėms krin­tant pri­lim­pa ore tvy­ran­tys ter­ša­lai. Šal­ty­je ter­ša­lai ga­li kis­ti, rea­guo­ti su ki­tais snaigės pri­trauk­tais ne­šva­ru­mais ir su­da­ry­ti įvai­rius nau­jus jun­gi­nius.
Jei jums išė­jus pa­si­vaikš­čio­ti iš dan­gaus pa­birs did­žiulės gra­žios snaigės, te­gul jos kren­ta ant pe­čių ar ke­purės – į burną jų ge­riau nedėkite….
Kai­mynų rūky­mo me­tas
Gai­la bal­to snie­go, o dar la­biau – mūsų pa­čių. Ke­lin­ti me­tai ste­biu ir ste­biuo­si pa­pras­tu da­ly­ku: kai tik at­vėsta, mies­tuo­se ir prie­mies­čiuo­se pra­si­de­da „kai­mynų rūky­mo me­tas“. Ka­mi­nai ka­mi­nu­kai rūksta įvai­riau­sių at­spal­vių dūmais, ašt­rus kva­pas vos pra­vėrus langą skver­bia­si į na­mus. „Iš­sirū­ko“ ir lau­ke pa­džiau­ti skal­bi­niai.
Ta­da, žiūrėk, per ra­diją pa­si­pi­la pra­ne­ši­mai apie pa­didė­ju­sią oro taršą kie­to­sio­mis da­lelė­mis bei ra­gi­ni­mai lik­ti na­muo­se. Pan­de­mi­ja, pa­didė­ju­si tar­ša – kur įkvėpti tą gurkšnį ty­ro oro?
De­gi­nant kietąjį kurą, o ypač ne­ko­ky­bišką, iš­sis­ki­ria kie­to­sios da­lelės, ku­rios kuo smul­kesnės, tuo pa­vo­jin­gesnės svei­ka­tai. Oro tar­ša, kaip skel­bia Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja, kas­met vi­sa­me pa­sau­ly­je yra at­sa­kin­ga už 
7 mi­li­jo­nus prie­šlai­ki­nių žmo­nių mir­čių. Dėl dau­giau nei pusės mir­čių kal­tos iš ži­di­nių, at­virų kros­ne­lių iš­me­ta­mos smalkės ir suod­žiai.
Šil­dy­mo su­ke­lia­mos tar­šos bėdos smau­gia ne tik mus. Turbūt ne­rei­kia aiš­kin­ti, kad tai, kaip dūmi­ja­me mes, to­kio­se ša­ly­se kaip Vo­kie­ti­ja, Aust­ri­ja ar Švei­ca­ri­ja būtų ne­įma­no­ma. Ten la­bai aiš­kiai api­brėžtos kros­nių, ži­di­nių bei ki­to­kių ug­nia­vie­čių nau­do­ji­mo tai­syklės. Taip pat ir rei­ka­la­vi­mai mal­koms – iš ko­kios me­die­nos jos tu­ri būti pa­ruoš­tos, kiek lai­ko ir kaip džio­vin­tos.
O ap­link mus tvar­kos dar ne­daug. Prieš ke­le­rius me­tus pa­ke­liui na­mo stab­telė­jo­me Kro­ku­vo­je (Len­ki­ja). Norė­jo­si kuo dau­giau pa­ma­ty­ti, nes spaudė ir šal­tu­kas, ir lai­kas – artė­jo Nau­jie­ji. Pus­dienį pa­si­vaikš­čioję po gra­žios ar­chi­tektū­ros miestą neap­si­kentė­me čia de­be­si­mis tvy­ran­čios dūmų smarvės, sklin­dan­čios iš kiek­vie­no ang­li­mis šildomo na­mo ka­mi­no.
Sėdo­me į au­to­mo­bilį ir kuo grei­čiau išdūmė­me, ne tiek da­lin­da­mie­si pa­tir­tais įspūdžiai, kiek stebė­da­mie­si, kuo čia kvėpuo­ja žmonės. Nė kiek ne­per­de­du – au­to­mo­bi­lio veid­rodė­ly­je stebė­jo­me, kaip to­lo tar­si ato­mi­nio spro­gi­mo dūmų de­be­sy­se pa­sken­du­si Kro­ku­va.
Ra­miais žie­mos va­ka­rais smo­go de­be­sis esu stebė­ju­si ir Vil­niu­je. Jei kas tirtų, nea­be­jo­ju, kad ir Plungės, Tel­šių ar bet ku­ris ra­jo­no cent­ras var­giai galėtų pa­si­gir­ti ty­ru oru.
Kros­ny­je su­de­ga vis­kas?
Kai šal­ta, ši­lu­mos no­ri­si vi­siems, tad ir šil­domės kaip pa­puolė ir kuo pa­puolė. Turbūt nėra namų, ku­riuo­se į kros­nies pa­kurą ne­grūda­mi laik­raš­čiai, pa­kuotės, kar­to­no dėžės, plas­ti­ko at­lie­kos, o da­bar – ir vien­kar­tinės kaukės bei pirš­tinės.
O kur dar ko­kia se­na sulū­žu­si kėdė, len­ty­na, vi­so­kios spal­vo­tos po­pie­rinės pa­kuotės – fan­ta­zi­ja ne­ri­bo­ta. Jos nie­kas ir ne­ri­bo­ja, nes Lie­tu­vo­je ne­tu­ri­me jo­kio nor­mi­nio ak­to, aiš­kiai api­brėžian­čio, kas yra kie­ta­sis ku­ras, kas pri­žiū­ri kros­nis bei ži­di­nius.
Kas rūpi­na­si, ar mes tik­rai sau­giai kūre­namės? Gais­ri­nin­kai, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai, po­li­ci­ja ar tik mes pa­tys? Pa­si­ka­bi­no­me dūmų de­tek­to­rius, bet na­mai vis dar te­be­liepn­so­ja.
Anks­tes­niais me­tais Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas bu­vo pra­dėjęs reng­ti ak­ciją „Ka­mi­nu­kas“. Jos me­tu ins­pek­to­riai tik­ri­no, kas pa­puo­la į kros­nių pa­ku­ras. Jei ne­tei­sin­gai kūre­ni, bau­dos bu­vo ga­li­ma „už­si­dirb­ti“ nuo 80 iki 300 eurų.
Šie­met ak­ci­ja dėl pan­de­mi­jos ne­ren­gia­ma. Tą „Že­mai­čiui“ pa­tvir­ti­no Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus vyr. spe­cia­listė Jur­gi­ta Ja­siū­nienė. Bet de­par­ta­men­to pa­reigū­nai vyk­do rei­dus in­di­vi­dua­lių namų ra­jo­nuo­se ir ga­ražų bend­ri­jo­se, tik­ri­na, ar ne­kūre­na­mos at­lie­kos.
To­kios ak­ci­jos tar­šos ne­ma­ži­na. Ne­bent ug­do bendrą su­pra­timą. Bet vien tik baus­da­mi žmo­nių neiš­mo­ky­si­me ir jų ne­pap­ro­tin­si­me. Ge­riau būtų kuo dau­giau aiš­kin­ti ir pa­sa­ko­ti apie tai, kas tin­ka į krosnį grūsti. Šva­rios ap­lin­kos nie­kas ki­tas ne­su­kurs, tik mes pa­tys. Ži­no­ma, norėtų­si, kad vald­žia ne vien baks­notų pirš­tais ar Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos raš­tais, bet ir rea­liai pa­dėtų.
Štai Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Ap­lin­kos pro­jektų val­dy­mo agentūr­a (AP­VA) pa­skelbė ne­blogą kvie­timą nau­do­ja­mus nee­fek­ty­vius bio­masės ka­ti­lus keis­ti ši­lu­mos siurb­liais (žemė-van­duo, van­duo-van­duo, oras-van­duo) ar nau­jais bio­ku­ro ka­ti­lais. Kom­pen­suo­ja­ma iki pusės su­si­da­ran­čių iš­laidų. Pa­gal 2014–2020 metų Eu­ro­pos Sąjun­gos fondų in­ves­ti­cijų veiksmų pro­gra­mos „Ener­gi­jos efek­ty­vu­mo ir at­si­nau­ji­nan­čių iš­tek­lių ener­gi­jos ga­my­bos ir nau­do­ji­mo ska­ti­ni­mas“ prie­monę „Ka­tilų kei­ti­mas namų ūkiuo­se“, Lie­tu­vo­je kom­pen­sa­cinėms iš­mo­koms skir­ta 3 mln. eurų.
Bet ta in­for­ma­ci­ja kaž­kur, ne­pa­vie­šin­ta taip, kad vi­si no­rin­tys ją su­rastų ir su­prastų, su­gebėtų pa­si­nau­do­ti. Be to, pa­raiš­kos ka­tilų kei­ti­mui prii­ma­mos tik elekt­ro­ni­niu būdu. Ir tik iki ka­ti­lo kei­ti­mo. Jei pir­ma pa­si­kei­tei, o po to pa­pra­šei pa­ra­mos, nie­ko ne­gau­si.
Todėl kaž­kaip ne­si­gir­di ir tei­giamų pa­vyzd­žių, kaip vie­nam ar ki­tam pa­si­sekė ta pa­ra­ma pa­si­nau­do­ti.
Kai­mynų žolė ne vi­sa­da ža­lesnė
Did­žio­jo­je Eu­ro­pos ša­lių da­ly­je bet ko­kia vie­ta, ku­rio­je ga­li būti su­kur­ta ug­nis, vieną kartą me­tuo­se pri­va­lo būti pa­tik­rin­ta spe­cia­lis­to – ka­minkrė­čio. Pas­lau­ga mo­ka­ma, bet be jos šil­dy­mo se­zo­nas ne­ga­li būti pra­dėtas.
Aust­ri­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je sta­tant ar re­konst­ruo­jant namą, ku­ria­me bus įreng­ta bet ko­kia vie­ta ug­niai kūren­ti, tai­ko­mi ypač griež­ti rei­ka­la­vi­mai. Jei ren­ka­ma­si eko­lo­giš­kesnę, at­si­nau­ji­nan­čią ener­giją nau­do­jan­čią na­mo šil­dy­mo sis­temą, tai­ko­ma pa­ra­ma ar ki­ti ska­ti­ni­mo būdai.
Kai ku­rių ša­lių in­di­vi­dua­lių namų šil­dy­mo sis­te­mos ir ži­di­niai tiek „pri­si­smilkė“, kad juos kūren­ti draud­žia­ma. Nė ne­sva­jo­ki­te Lon­do­ne iš­si­nuo­moję butą su ži­di­niu, jį pa­kur­ti – griež­tai draud­žia­ma ir baud­žia­ma. Jau­ku­mui su­si­kur­ti siū­lo­ma įvai­rių lieps­nas ir ši­lumą imi­tuo­jan­čių ži­di­nio įdėklų. Pa­na­šių, kaip žur­na­listės Ri­tos Mi­liutės ir jos Meš­kos stu­di­jo­je.
La­bai griež­tai yra api­brėžta, ir ką ga­li­ma kūren­ti. Mal­kos dau­giau­siai ruo­šia­mos iš la­puo­čių – Eu­ro­pos miš­kuo­se pla­čiai pa­pli­tu­sių ar spe­cia­liai au­gi­namų pa­prastųjų bukų. Jos džio­vi­na­mos ma­žiau­siai dve­jus me­tus. Pra­ku­roms jo­kiais būdais ne­leid­žia­ma nau­do­ti laik­raš­čių ar ki­to da­žais ap­do­ro­to po­pie­riaus. Ne­duok Die­ve, praei­vio nosį pa­ku­tentų koks ne­tikęs kva­pas iš jūsų namų ka­mi­nu­ko!
Ar ten bal­tes­nis snie­gas, tik­rai ne­ži­nau, bet į ap­lin­kos taršą žiū­ri­ma ge­ro­kai at­sa­kin­giau.