„Meilė ir viltis yra tai, dėl ko aš čia dabar“

Koks niū­rus būtų buvęs mūsų gy­ve­ni­mas be sma­gių švedų an­samb­lio AB­BA dainų? Ir koks ne­tikė­tu­mas – po 40 metų per­trau­kos grupė vėl dai­nuo­ja kar­tu. Ko­kią ži­nią siun­čia me­ni­ninkų su­grįži­mas ir ko ga­li­me pa­si­mo­ky­ti iš at­kak­liųjų švedų?



Ne­ma­rio­ji AB­BA su­grįžo

Su­sibūręs 1972 m. Stok­hol­me, kvar­te­tas klestė­jo gerą de­šimt­metį, o jo kūry­ba (nors, pa­ly­gi­nus, ir ne­gau­si – iki šių metų iš­leis­ti 8 al­bu­mai, tie­sa, bu­vo ne­ma­žai ir at­skirų dainų) ne­pa­li­ko abe­jingų vi­sa­me pa­sau­ly­je. Grupės pa­va­di­nimą me­ni­nin­kai iš dviejų šeimų su­darė pa­gal sa­vo vardų – Ag­net­ha Fältskog, An­ni-Frid Lyngs­tad, Björn Ul­vaeu­sas, Ben­ny An­ders­so­nas – ini­cia­lus. Ke­lią į ne­ma­rią šlovę ir po­pu­lia­rumą atvėrė pir­mo­ji grupės per­galė „Eu­ro­vi­zi­jos“ dainų kon­kur­se Brai­to­ne, Jung­tinė­je Ka­ra­lystė­je, 1974 m. su dai­na „Wa­ter­loo“.
Iki šių metų ru­dens bu­vu­si tik is­to­ri­ja, AB­BA vėl su­grįžo. Meilė ir vil­tis yra tai, dėl ko jie čia da­bar – skel­bia vie­nos nau­jos jų dai­nos po­sme­lis.


„Ne­sus­tab­dyk manęs“

Kaž­kurį rytą iš­gir­du­si per ra­diją pa­žįstamą, bet kar­tu ir ne­girdėtą me­lo­diją, pa­gal­vo­jau – ar čia ne AB­BA? Stebė­jau­si, kad iki šiol ne­ži­nau šios dai­nos, bet iš tiesų tą rytą  „Don’t shut me down“  (lais­vas ver­ti­mas – „Ne­sus­tab­dyk manęs“) skambė­jo pirmą kartą.
Ne­su jo­kia mu­zi­kos eks­pertė, kri­tikė ar kūrėja, bet la­bai ap­si­džiau­giau šiuo kūri­niu. Turbūt vi­si, net ne­mo­kan­tys anglų kal­bos, jau ne vieną de­šimt­metį iš pirmų akordų at­pažįs­ta­me AB­BOS dai­nas, džiau­giamės jas iš­girdę ir kar­tu niū­niuo­ja­me. Juk jų me­lo­di­jos to­kios ge­rai nu­tei­kian­čios, ne­sudė­tin­gos pa­kar­to­ti, tin­kan­čios ir šventėms, ir klau­sy­tis vie­nam, kai liūd­na ir kai ge­ra. Pap­ras­ta ly­ri­ka, bet kiek­vie­na dai­na – tar­si iš­ti­sa is­to­ri­ja, ku­ri vie­naip ar ki­taip at­lie­pia mūsų pa­čių jaus­mus ir iš­gy­ve­ni­mus. Turbūt tuo ši grupė ir su­žavė­jo bei te­be­ža­vi visą pa­saulį.
AB­BA tylė­jo 40 metų. Per tą laiką užau­go ir su­bren­do po­ra naujų kartų, šios grupės mu­ziką pa­žįstan­čių tik iš įrašų, bet, ne­pai­sant to, la­bai mėgstan­čių. Tai ir įro­do, ko­kia ne­ma­ri ši pop kla­si­ka, grei­čiau – mu­zi­ki­nis še­dev­ras, ko­kio nie­kas ki­tas iki tol, išs­ky­rus „The Beat­les“, ne­bu­vo su­kūręs.
Ką reiš­kia 40 metų, – pa­klaus­ki­me kiek­vie­nas savęs. Ar baigę kokį nors darbą su­grįžtu­me prie jo po ši­tiek lai­ko? Var­gu.
Visų nuo­sta­bai, kai tuo nie­kas jau ne­be­tikė­jo, AB­BA iš­si­veržė kaip ug­ni­kal­nis. Kiek kartų anks­tes­niais de­šimt­me­čiais juos ra­gi­no, pra­šė, gundė mi­li­jo­nais ir net mi­li­jar­di­niu ho­no­ra­ru nors kartą dar su­siei­ti kar­tu ir su­dai­nuo­ti nors vieną vie­nin­telę dainą. At­likė­jai ne­su­ti­ko.
Ir štai ne­tikė­tai lapk­ri­čio 5 d. pa­si­rodė nau­jas AB­BA al­bu­mas „Voya­ge“ („Ke­lionė“). Tik­ra pa­čių me­ni­ninkų pa­tir­tis, tru­ku­si ke­lis de­šimt­me­čius, su­bren­du­si ir vis jau­nat­viš­kai jaus­min­ga, kaip ir dai­nos – ku­pi­nos meilės, gy­ve­ni­mo pa­tir­ties ir ele­gan­ci­jos.
Po­ra dainų iš nau­jo­jo al­bu­mo jau at­si­dūrė tarp įvai­rių ra­di­jo sto­čių mėgia­miau­sių kūri­nių, o Vo­kie­ti­jo­je ir Ang­li­jo­je tik pa­si­rodęs dis­kas ta­po po­pu­lia­riau­siu. Gerbė­jai ne­tru­ko in­ter­ne­to pla­ty­bes užt­vin­dy­ti džiaugs­mu, kad AB­BA iš­gelbė­jo 2021-uo­sius.


„Kaip sap­nas sap­ne at­ra­kin­tas“

AB­BA tęsia sa­vo su­grįžimą, bet ki­taip. Dainų kūrėjas Björn Ul­vaeu­sas vie­na­me sa­vo in­ter­viu britų ži­niask­lai­dai pa­sa­ko­jo ne tik apie tai, kaip jie kūrė ir įrašė nau­jas dai­nas, bet ir apie vi­siš­kai naują, iki šiol tech­niš­kai ne­nau­dotą ir dar ne­girdėtą kon­cer­ta­vi­mo būdą, ku­riam jau bai­gia­ma pa­si­reng­ti.
Grupės na­riai taps AB­BA­ta­rais. Tie, kas yra matę 2009 me­tais su­kurtą moks­linės fan­tas­ti­kos filmą „Ava­tar“ („Įsikū­ni­ji­mas“), ge­riau su­pras mintį, kaip da­bar­ti­niai AB­BA at­likė­jai grįš į sa­vo jau­nystės iš­vaizdą ir taip „at­jaunėję“ kon­cer­tuos sa­vo gerbė­jams. Tech­niš­kai tai su­dėtin­gas, bet įdo­mus būdas tar­si ke­liau­ti lai­ku at­gal. Na, o kaip iš tikrųjų at­ro­dys toks fu­tu­ris­ti­nis AB­BA kon­cer­tas, ren­gia­mas Lon­do­ne, ne­tru­kus iš­vy­si­me vi­si.


„Aš vis dar ti­kiu ta­vi­mi“

Kodėl AB­BA su­grįži­mas toks svar­bus? At­ro­do, ko tikė­tis iš pop dai­ni­ninkų, per­ko­pu­sių 70-metį? Ben­ny An­ders­son yra gimęs 1946 me­tais, Björn Ul­vaeus –1945, Ag­ne­ta Fältskog – 1950, o An­ni-Frid  Lyngs­tad – 1945 me­tais. Bet šiuo at­ve­ju – ne me­tuo­se esmė. Grupės dai­nos skam­ba dar ge­riau nei jau­nystė­je.
Jų su­grįži­mas su­kėlė tikrą audrą, vie­ni kri­ti­kai ėmė gir­ti, ki­ti – peik­ti, stebė­tis, bet abe­jingų ne­pa­li­ko. Iš tiesų AB­BA nu­ste­bi­no, pri­trenkė, pra­džiu­gi­no, bet svar­biau­sia – su­teikė viltį ir pa­si­tikė­ji­mo ne vie­nam, ku­ris šiais lai­kais va­di­na­mas žod­žiu „sen­jo­ras“, daž­nai – su leng­vu ne­ga­ty­vu­mo prie­sko­niu.
Se­niai ieš­kau at­sa­ky­mo į klau­simą, kas ir iš kur išt­raukė ir ne vi­sai tei­sin­gai pri­taikė šį prancū­zišką žodį mūsų kal­bo­je. Norė­da­mi būti tikslūs, sen­jo­rais turė­tu­me va­din­ti ar­ba stam­bius žem­vald­žius, sa­vo vald­žio­je tu­rin­čius vie­ti­nius gy­ven­to­jus, ar­ba grupės va­salų val­do­vus, ar­ba ko­kios nors grupės, or­ga­ni­za­ci­jos vy­riau­siuo­sius va­dus, ar­ba bu­vu­sius jos na­rius.
Mūsų pen­si­nin­kai tik­rai to­kie nėra. Di­desnė da­lis jų – už­gui­ti ir ne­lai­min­gi, ne­ga­lin­tys daug ko sau leis­ti. Juk mūsuo­se vos per­kopęs 50-metį iš gy­ve­ni­mo ne­be­si­tikėk nie­ko. Vy­res­nis žmo­gus tar­si išb­ro­kuo­ja­mas lyg nie­ko ver­tas, juo ma­žiau pa­si­ti­ki­ma, jam tar­si jau ne­įma­no­ma pra­dėti naujų da­lykų. Jau ku­ris lai­kas siū­lo­mi įvai­riau­si keis­ti am­žiaus ri­bo­ji­mai – tai ne­leis­ti vy­res­niems žmonėms lan­ky­tis ka­vinė­se ir ki­to­se vie­šo­se vie­to­se, tie­sa, nu­ra­šant tai pan­de­mi­jai, tai už­draus­ti vai­ruo­ti au­to­mo­bilį. O jei vy­resnė mo­te­ris dar su­si­lau­kia kūdi­kio, tai pa­ty­čių ne­trūksta iš visų pu­sių.
Įdo­mu, kad tuos ri­bo­ji­mus daž­niau­siai siū­lo jau­ni. Štai jau­na gra­ži mi­nistrė pra­džio­je net stebė­jo­si, kam se­nu­kams iš vi­so būtų rei­ka­lin­gi ga­li­my­bių pa­sai?
Ki­ta ver­tus, no­ri­ma, kad vy­res­ni žmonės dirbtų kuo il­giau, juk rėkia­me, kad sens­ta­me, dar­bo jėgos ne­be­tu­ri­me. Jau­nystė yra pil­na po­lėkio, bet daž­nai trūksta iš­min­ties. Se­natvė jos tu­ri su kau­pu. Kai po­lėkis ir pa­tir­tis gra­žiai su­ta­ria tar­pu­sa­vy­je, ran­da­si dar­na ir har­mo­ni­ja, ko mums daž­nai pri­trūksta.
Tad ir tikė­ki­me bei pa­si­tikė­ki­me vie­ni ki­tais, kaip dai­nuo­ja AB­BA. Pa­vyzd­žių tu­ri­me ir ša­lia – vy­riau­sią laidų vedėją ir žur­na­listą Al­gi­mantą Če­kuolį, Pre­zi­dentą Valdą Adamkų, dau­gybę kitų il­gaam­žių, ku­rie ty­liai gy­ve­na kai­muo­se ir mies­tuo­se, ap­link skleis­da­mi gy­ve­ni­mo su­kauptą iš­mintį ir ra­mybę. Pa­si­mo­ky­ki­me iš jų. Juk kaip svar­bu pa­sa­ky­ti „Aš vis dar ti­kiu ta­vi­mi“.

Susijusios naujienos