Metas, kai upės nešė ledus ir sielius

Kai pra­si­dėda­vo pa­va­sa­ri­niai po­laid­žiai, o upės ir upe­liai iš­neš­da­vo le­dus, būda­vo pluk­do­mi sie­liai. Iki šiol ma­ny­ta, kad jie plaukė tik did­žio­sio­se Lie­tu­vos upė­se, ta­čiau tam tik­ru lai­ku tai da­ry­ta ir mūsų ra­jo­no upė­mis, tik apie tai jau pa­mir­šo­me. Miš­ki­ninkų Pra­no Ra­di­ko ir Al­gi­man­to Kra­ji­no pa­stangų dėka parengtoje Plungės ir Tel­šių urė­dijų is­to­ri­jos kny­go­je „Miš­kas bu­vo, yra ir bus“ ra­šo­ma, kad rąstai Mi­ni­jos upe bu­vo pluk­do­mi maž­daug nuo 1920 iki 1946 ar 1948 metų.

Žvel­sa garsė­jo ne tik vėžiais
Mi­ni­ja bu­vo pa­grin­dinė upė, ne­šu­si dau­gybę ku­bi­nių metrų me­die­nos, bet jos in­ta­kais, ma­žesnė­mis upelė­mis po­tvy­nių me­tu taip pat plaukė sie­liai, tik trum­pes­ni, dau­giau­siai va­di­na­mie­ji po­pier­med­žiai.
Vie­na to­kių upių – kai­ry­sis Mi­ni­jos in­ta­kas Žvel­sa, dar va­di­na­ma Žvizd­re, garsė­ju­si ne­pap­ras­ta gau­sy­be upi­nių pla­čiaž­nyp­lių vėžių. Ji sru­ve­na iš Dau­synų miš­kuo­se esan­čio Aukš­to­jo ty­ro, vin­gu­riuo­ja tarp Plungės ir Klaipė­dos ra­jonų ri­bos, įsisp­rau­du­si tarp Anu­žių, Pek­linės, Ža­liųjų, Ilgųjų gi­rių. O kur gi­ros, ten ir me­die­na, ypač to­kiuo­se miš­kin­guo­se kai­muo­se kaip Di­die­ji Mos­tai­čiai.
Šia­me kai­me Žvel­sos tėkmė ša­ko­jo­si, vie­no­je iš že­mumų iš­si­lie­jo į pla­čias lan­kas, o to­liau vin­gu­ria­vo tarp ne­pap­ras­tai aukštų šlaitų gi­rio­mis ir lau­kais į Mi­niją.
Tie, kas dar me­na kai­mo praeitį, pa­sa­ko­ja, kad iki me­lio­ra­ci­jos, ku­ri vi­siš­kai pa­keitė upės cha­rak­terį, po­tvy­nių van­duo pa­kil­da­vo aukš­tai ir iš­si­lie­da­vo pla­čiai, Žvel­sos lan­kas pa­vers­da­mas eže­rais.
Toks van­dens ke­lias ti­ko pluk­dy­ti sie­liams, kas ir bu­vo da­ro­ma tuo­jau po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, gal kokį de­šimt­metį, kol at­si­ra­do miš­ko ga­be­ni­mo tech­ni­ka. Nors ga­li būti, kad Žvel­sa „į Vo­kie­tiją“ – Klaipėdą sie­lius plukdė ir anks­čiau, tik ne­bėra tuos lai­kus me­nan­čių žmo­nių.
Kir­viu ir pjūklu – per gi­rias
Ta­da be­veik vi­sus miš­ko kir­ti­mo dar­bus nu­dirb­da­vo ran­ko­mis be jo­kių ma­šinų. Dar­buo­ta­si išim­ti­nai tik žie­mo­mis, ran­ki­niu dvit­rau­kiu pjūklu ir kir­viu.
Praė­jus ke­le­riems me­tams po ka­ro biržė­se at­si­ra­do pir­mo­ji tech­ni­ka – elekt­rinės kir­ti­mo sto­tys PES 12200. Did­žiu­lis trak­to­riaus tem­pia­mas ag­re­ga­tas, ap­tar­nau­ja­mas dviejų vyrų, galė­da­vo medį ir nu­leis­ti nuo kel­mo, ir su­pjaus­ty­ti sker­sai.
Pa­si­tel­kus šias mo­bi­lias sto­tis ant šo­no virs­da­vo iš­ti­sos biržės. Me­dieną iš kir­ta­vie­čių išt­rauk­da­vo ark­liais, gy­ven­to­jai turė­jo tam tikrą prie­volę, už darbą šiek tiek ir mokė­da­vo. Ypač sun­kius ir il­gus rąstus ran­ko­mis į ve­žimą įkel­da­vo se­no­vi­niu kėli­mo įran­kiu „jie­ve­liu“ – iš ąžuo­lo pa­ga­min­tu prie­tai­su su svir­ti­mi ir me­ta­li­niais vir­bais vi­du­ry­je.
Neil­gai tru­kus po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­si­rodė ir pir­mie­ji trak­to­riai. Vie­nas to­kių – vikš­ri­nis vil­ki­kas TDT 40, pa­jėgdavęs iš kar­to iš­vilk­ti apie 7–8 ku­bus me­die­nos. Vėliau san­dėliuo­se, ku­rie būda­vo įren­gia­mi kur nors prie ke­lio, išt­rauktą me­dieną su­pjaus­ty­da­vo į ati­tin­ka­mus ruo­ši­nius: 6 m 
ir il­ges­nius rąstus, 1 m il­gio po­pier­med­žius ar­ba įvai­raus il­gio spar­med­žius. Kas ne­be­tik­da­vo nie­kam ki­tam, lik­da­vo mal­koms.
Zu­jo mal­ko­mis kūre­na­mi sunk­ve­ži­miai
Rąstus iš san­dėlio ga­ben­ti į Plungę vy­rai pa­krau­da­vo ran­ko­mis, temp­da­mi virvė­mis. Tuo­jau po ka­ro ke­le­rius me­tus juos vež­da­vo ma­ši­no­mis su ga­zo­ge­ne­ra­to­ri­niais va­rik­liais. To­kias ma­ši­nas kūre­no mal­ko­mis, o ku­rui ti­ko tik juo­dalks­ninės, išd­žio­vin­tos 5–6 cm il­gio ka­ladėlės, ku­rias vi­si va­di­no „čiur­ko­mis“. Gal iš to lai­ko li­ko ir iš­si­reiš­ki­mas „pa­krau­ti malkų“, o vy­res­ni vy­rai daž­nai sa­ky­da­vo va­riklį ne už­ves­ti, o „už­kur­ti“.
Į Plungės ge­le­žin­ke­lio stotį va­žiavę sunk­ve­ži­miai bu­vo ir su­si­sie­ki­mo prie­monė – vai­ruo­to­jai paim­da­vo pa­ke­lei­vių, ku­rių sau­gu­mas būdavęs pa­čių ke­lei­vių rei­ka­las.
An­ta­nas Srėba­lis pa­me­na, kaip tuo­met dar ber­nio­kas, to­kiu sunk­ve­ži­miu ant rąstų va­žiuo­da­mas į Plungę, pa­matė, kaip iš vie­no vamzd­žio ėmė verž­tis lieps­na. Jis per­spėjo vai­ruo­toją ka­bi­no­je, tas, laimė, lai­ku už­ge­si­no gaisrą.
Spar­med­žiai Uk­rai­nai
Ki­tas mūsų lai­kais pa­mirš­tas med­žio ruo­ši­nys – spar­med­žiai. Pa­va­di­ni­mas tik­riau­siai ki­lo nuo žod­žio „at­spa­ra“, ku­ris nuo se­no bu­vo var­to­ja­mas vie­to­je da­bar pla­čiai pa­pli­tu­sio „at­ra­ma“.
Tai bu­vo sto­ro­kos, tvir­tos, nuo po­ros iki ke­lių metrų il­gio kar­tys, nau­do­tos šach­to­se at­ra­moms ir ki­tiems su­tvir­ti­ni­mo dar­bams. Spar­med­žiai bu­vo be ga­lo rei­ka­lin­ga pro­duk­ci­ja, iš Plungės miškų ke­lia­vu­si į Don­ba­so, Ču­ma­ko­vo, Ma­riu­po­lio ir ki­tas ka­syk­las. Tar­si ten ne­būtų buvę med­žių…
Il­gas po­pier­med­žio ke­lias
Smul­kes­nius med­žius, va­di­na­muo­sius po­pier­med­žius, Did­žiųjų Mos­tai­čių miš­kuo­se iš kir­ta­vie­čių į san­dėlius traukė ark­liais. Iš san­dėlio vež­da­vo to­liau pluk­dy­ti. Ši­to dar­bo dirb­ti su­si­ruošę žmonės sa­ky­da­vo – „ei­na į pra­ktį“.
Tam spe­cia­liai pa­si­ruoš­da­vo ro­ges, jas pail­gin­da­vo, pri­ka­bin­da­mi ki­tas, trum­pes­nes ro­ges, va­di­na­mas „ka­ru­kais“, o abe­jas ro­ges su­jung­da­vo „dron­go­mis“. Prie­kinė­se rogė­se įtai­sy­da­vo skersp­lautį, ku­ris leis­da­vo kin­kinį leng­viau pa­suk­ti no­ri­ma kryp­ti­mi. Trau­kia­mas dviejų ark­lių toks ro­gių due­tas vie­nu kar­tu pa­vež­da­vo 4–5 ku­bi­nius met­rus po­pier­med­žių.
Ku­rie ne­turė­jo dviejų ark­lių, vežė vien­kinkė­mis rogė­mis. Vežėjų būda­vo daug, kin­ki­nių vir­tinės judė­da­vo pa­žvel­siais link kai­mo ga­lo – „pra­kti­jo“ ten, kur upės šlai­tai darė­si vis sta­tes­ni. Ne­to­li Žvi­lių so­dy­bos bu­vo ki­tas po­pier­med­žių san­dėlis. Į di­delę aikštę ne­to­li upės su­vež­da­vo dau­gybę me­die­nos.
Kai tik šiek tiek su­šil­da­vo oras, bent kiek ati­tirp­da­vo su­ša­lu­si me­die­na, visų pir­ma po­pier­med­žius nu­skus­da­vo. Šį sunkų ir mo­no­to­nišką darbą dau­giau­siai dir­bo vy­rai, nors pa­si­tai­ky­da­vo ir mo­terų. Jos ir vai­kai daž­niau pa­dėda­vo vy­rams, kad dar­bas eitų spėriau, nes sie­lius reikė­da­vo su­ruoš­ti per trumpą laiką. Be to, kiek­vie­na, net ma­žiau­sia ga­li­mybė už­si­dirb­ti pa­pil­domą ka­peiką bu­vo la­bai bran­gi­na­ma.
Dalį eg­lių žie­vių tuo­met ati­duo­da­vo kai­lių rau­gyk­loms. Be­je, ir vėliau, nu­sto­jus sie­lius žie­vin­ti, gi­ri­nin­ki­joms ke­letą de­šimt­me­čių vis dar bu­vo nu­ro­do­ma pa­ruoš­ti po ke­letą cent­ne­rių eg­lių žievės, ku­rią so­vie­tinė pra­monė nau­do­jo kai­lių iš­dir­bi­mui.
Nu­žie­vin­tus sie­lius vėl krau­da­vo į ve­žimą ir vež­da­vo prie sta­taus Žvel­sos skard­žio. Jis bu­vo išgrįs­tas ne­sto­rais rąstais, ku­riais sie­lius ir vers­da­vo į van­denį. Jų ne­ri­šo, plukdė pa­lai­dus iki Gargždų, kur būda­vo su­gau­do­mi ir ve­ža­mi į Klaipėdą.
Sie­lius lydė­jo vy­rai – sie­li­nin­kai, ku­riuos vie­ti­niai va­di­no „zi­ma­go­rais“. Jie ne­šda­vo­si il­gas kar­tis („būso­kus“) su kab­liais ga­luo­se. Jais iš­lais­vin­da­vo srau­nios Žvel­sos po­sūkiuo­se ar už ko­kių kark­lynų, ak­menų užk­liu­vu­sius ar su­si­tven­ku­sius rąste­lius.
Ne­tikė­ta Ku­lių mies­te­lio var­do kilmės ver­si­ja
Ku­lių kraš­to is­to­riją po kau­lelį iš­nars­čiusi Zu­za­na Jan­ke­vi­čienė taip pat ga­li ne­ma­žai pa­pa­sa­ko­ti apie sie­lių pluk­dymą, nes ir Alan­tu pluk­dy­ta me­diena iš Šie­mu­lių ir Reis­kių.
Is­to­rikė da­ro prie­laidą, kad su tuo ga­li­mai yra su­si­jęs ir Ku­lių pa­va­di­ni­mas. Mat Rytprū­siuo­se „ku­liais“ va­din­da­vo juo­da­dar­bius dar­bi­nin­kus, ku­rie plukdė me­dieną. Jie taip pat rovė ir de­gi­no kel­mus, iš jų ruošė anglį, ku­rią taip pat plukdė į mies­tus.
Apie tai Z. Jan­ke­vi­čie­nei 1972 m. yra pa­sa­kojęs Ig­nas Liu­ti­ka iš Paa­lan­čio kai­mo. Jis iš­vy­ko „į Prūsus“ (ome­ny tu­ri­ma da­bar­tinė Klaipė­da ir jos ra­jo­nas), kur dir­bo vi­so­kius sun­kius dar­bus. O žie­mo­mis kir­ti­muo­se te­ko de­gin­ti kel­mus ir ruoš­ti anglį, ku­rią ga­be­no į Mėmelį (Klaipėdą).
Nors dar­bas – sun­kus, bu­vo ga­li­ma ne­blo­gai už­sidirb­ti. Todėl kai 1932 m. Ig­nas par­vy­ko į Ku­lius su nau­ju dvi­ra­čiu bal­tais „zva­nais“ ir „fab­rič­nu“ kos­tiu­mu, tai ne tik mer­gos, bet ir vi­si pa­si­pūtę ūki­nin­kai­čiai iš­si­žio­jo.
Tu­rint gal­vo­je, kad tuo­me­tinė­je Klaipė­do­je dir­bo dau­gybė že­mai­čių iš gre­timų vie­to­vių, to­kia Ku­lių mies­te­lio var­do kilmė neat­mes­ti­na.
Parp­luk­dy­ki­me atei­čiai
Sie­lių pluk­dy­mas da­bar jau vi­sai pa­mirš­tas. Apie tai, kad jie plaukė ne tik Mi­ni­ja, bet ir ki­to­mis upė­mis, iš­likę la­bai ma­žai duo­menų, o tuo la­biau liu­di­ninkų pri­si­mi­nimų. Bet gal dar kas pa­me­na, o gal net tu­ri nuo­traukų, kaip tai at­rodė. Pa­ra­šy­ki­te apie tai (dsrebaliute@me.com) ar­ba pa­pa­sa­ko­ki­te pa­skam­binę tel. 8 653 40150.