Pirmasis istorijoje „Žemaičių egzaminas“ įvyko

Svei­ki­no nu­galė­to­jas

Ge­riau­siai pirmąjį „Že­mai­čių eg­za­miną“ iš­laikė trys šau­nios, pa­gyrų ver­tos mo­te­rys, tuo dar kartą įro­dy­da­mos, kad šio­je žemė­je jos lai­ko dau­gybę kampų. Kaip ir de­ra gim­ta­dienį šven­čian­čiai že­mai­čių sos­ti­nei, pirmąją vietą pelnė tel­šiškė Vi­li­ma Meš­kaus­kienė. Laik­raš­čio „Tel­šių ži­nios“ re­dak­torė džiaugė­si, kad iš 20 klau­simų pa­vy­ko at­sa­ky­ti į 19 per trum­piau­sią laiką. „Did­žiuo­juo­si būda­ma že­maitė“, – sakė mo­te­ris.
Ne­nu­si­lei­do ir mūsų ra­jo­no mo­te­rys, tik ka­žin, kur šį kartą pa­si­dėjo vy­rai? Ge­no­vaitė Ma­te­vi­čiūtė iš Pla­te­lių užėmė ant­rąją vietą, o plun­giš­kei Da­liai Ma­čiui­tie­nei ati­te­ko tre­čio­ji.
Pa­sak šio pirmą­kart vy­ku­sio eg­za­mi­no rengėjų, Lie­tu­vo­je vyks­ta Kons­ti­tu­ci­jos, Eu­ro­pos, vai­ruo­tojų, bran­dos eg­za­mi­nai. Bet to­kio, ku­ris būtų apie Že­mai­ti­jos is­to­riją, tra­di­ci­jas, žy­mius žmo­nes, kultūrą, ar­chi­tektūrą ir ur­ba­nis­ti­kos pa­veldą, vir­tuvę, kalbą ir ki­tus svar­bius da­ly­kus, dar ne­bu­vo. Pir­mas ir tik­riau­siai ne pa­sku­ti­nis, pa­dėsian­tis mums vi­siems su­pur­ty­ti at­mintį, ge­riau pa­žin­ti sa­vo gimtą kraštą ir jo is­to­riją, iš­sau­go­ti kalbą.
Tik­rai tu­ri­me kuo pa­si­džiaug­ti, ypač šiuo me­tu, kai lie­tu­vių kal­bai, jos gro­žiui, tai­syk­lin­gu­mui ski­ria­ma vis ma­žiau dėme­sio, ją iš­kei­čiant į pa­to­gius ang­li­ciz­mus. Tuo tar­pu at­kak­lių že­mai­čių puo­selė­ja­ma že­mai­čių tarmė iš­li­ko visų is­to­ri­nių pe­ri­pe­tijų sąly­go­mis, stiprė­ja ir tam­pa kal­ba. Pro­fe­so­rius kal­bi­nin­kas Juo­zas Pabrė­ža, pa­sa­ko­da­mas apie jo pa­rengtą ir iš­leistą knygą „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“, sa­ko at­skleidęs ir įrodęs, kad že­mai­čiai tu­ri sa­vitą kalbą. O da­bar, žiūrėk, ko­kia­me in­ter­viu di­desnė ar ma­žesnė žvaigždė jau net pa­si­gi­ria tu­rin­ti že­mai­tiškų šaknų ar net pra­kal­ba tar­miš­kai.


Nei bi­jo­ti, nei nu­si­ra­šy­ti reikė­jo

Ar sun­kus tas eg­za­mi­nas, ko ten klausė ir kaip jį reikė­jo lai­ky­ti?
Eg­za­mi­nui pa­si­ruoš­ti bu­vo pa­reng­ti ke­li įdomūs, nuo­tai­kin­gi, trum­pi pa­sa­ko­ji­mai vie­na ar ki­ta te­ma, pa­kal­bin­ti įdomūs kraš­to žmonės, pri­min­ta is­to­ri­ja ir svarbūs įvy­kiai, ta­čiau vertė­jo ir pa­tiems pa­pil­do­mai pa­si­skai­ty­ti bei pa­gi­lin­ti ži­nias.
Tie, kas pa­tys bandė įveik­ti eg­za­mi­no už­duo­tis, ži­no, kaip jis vy­ko, kai kas gal už­metė akį ir į pa­ruoš­tuką – iš­min­tingąjį in­ter­netą. Kai kam pa­vy­ko ge­riau, kai kam – blo­giau. Tei­sin­gai at­sa­kytų klau­simų pro­cen­ti­nis vi­dur­kis, rengėjų tei­gi­mu, buvęs 40 pro­centų.
Na, o tiems, kas ne­bandė, trum­pai api­būdin­siu, kaip vis­kas vy­ko. No­rint da­ly­vau­ti eg­za­mi­ne reikė­jo in­ter­ne­te pa­spaus­ti ant pa­teik­tos nuo­ro­dos, ku­ri tą dieną veikė nuo ry­to iki pat vi­dur­nak­čio, už­si­re­gist­ruo­ti ir per 20 mi­nu­čių at­sa­ky­ti į 20 įvai­riau­sių klau­simų.
Jei smal­su su­ži­no­ti, ko klaus­ta, pa­tei­kiu ke­lis pa­vyzd­žius. Ma­no­ma, kad ant šio pi­lia­kal­nio stovė­jo že­mai­čių ku­ni­gaikš­čio Vy­kin­to pi­lis. Ant ku­rio iš jų – ant Vembūtų, Sprūdės, Pap­lie­ni­jos ar Lo­pai­čių? Ar­ba: Že­mai­ti­jo­je ko­šei mai­šy­ti, o ypač bulvėms trin­ti ir pus­marš­ko­nei ko­šei su­kti, nau­do­ja­mas įran­kis, va­di­na­mas men­tu­riu. Iš ko jis tra­di­ciš­kai da­ro­mas? Iš pu­šaitės ka­mie­no, iš plo­niau­sios ąžuo­lo ša­kos, iš sto­riau­sios va­šok­lio ša­kos ar iš eg­laitės ka­mie­no?
Dar vie­nas iš klau­simų: ap­si­lankęs Šven­to­jo­je žemė­je ir sa­vo pėdo­mis iš­ma­tavęs Kris­taus kan­čių ke­lio at­stu­mus, jis že­mai­čių kal­vo­se, prie Gardų mies­te­lio, įren­gia kop­lytė­les ir jas šven­ti­nant, ke­lius nuo vie­nos iki ki­tos kop­lytėlės pa­bars­to iš Je­ru­zalės at­vež­ta že­me. Taip pra­si­dėjo Že­mai­čių Kal­va­ri­jos Kalnų lan­ky­mo su giesmė­mis is­to­ri­ja. Kas bu­vo šis as­muo, pra­dėjęs Kal­va­ri­jos Kalnų is­to­riją – vys­ku­pas Po­vi­las Pran­ciš­kus Apei­ga, vys­ku­pas An­ta­nas Do­mi­nin­kas Tiš­ke­vi­čius, vys­ku­pas Jur­gis Tiš­ke­vi­čius ar vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lan­čius.
Ar da­ly­va­vo­te, ar su­si­domė­jo­te, ar sa­vo sku­ban­čia­me gy­ve­ni­me su­ra­do­te treč­dalį va­lan­dos lai­ko? Ar šios mi­nutės iš­li­ko at­min­ty­je, ar pra­tur­ti­no tu­ri­mas ži­nias? O gal pas jus, at­sa­kius į vi­sus klau­si­mus, at­skrie­jo tik or­ga­ni­za­to­rių pa­guo­dos ži­nutė, sa­kan­ti, kad „būna žmo­nių, ku­riems vis­kas se­ka­si, o būna žmo­nių, ku­riems pri­trūksta sėkmės. Ir ži­nai ką? Jų dau­gu­ma! Ant jų dar­bo ir pa­stangų sto­vi pa­sau­lis. Jiems – vis­kas prie­ša­ky. Tad už­sibrėžk tikslą ir kitą­met būsi pir­mas.“ Tad no­sies nu­ka­bin­ti ne­ver­ta, svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad tai – tik žai­di­mas, pri­ver­čian­tis su­sto­ti ir pri­si­min­ti kraštą, ku­ria­me gimė­me, mokėmės, gy­ve­no­me ar gy­ve­na­me.


Kai su­ma­numą pa­pil­do ga­li­mybės

Vis dėlto, ką be­da­ry­tum, vien gerų su­ma­nymų neuž­ten­ka, rei­kia ir ga­li­my­bių juos įgy­ven­din­ti. Taip įvy­ko ir su „Že­mai­čių eg­za­mi­nu“. Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai – VšĮ Že­mai­ti­jos tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ras ir EU­RO­PE DI­RECT Tel­šiai, o da­li­nis rėmėjas – Lie­tu­vos kultū­ros ta­ry­ba.
Tel­šiams vis kas nors se­ka­si. Štai sto­vi ant sep­ty­nių kalvų kaip Ro­ma, 2013 me­tais pelnė Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pro­jek­to EDEN nu­galė­tojų vardą ir bu­vo pa­skelb­ti Lie­tu­vos tu­riz­mo trau­kos vie­to­ve, ant­ru tu­riz­mo per­lu Lie­tu­vo­je po Drus­ki­ninkų. Da­bar pa­sau­lio že­mai­čių dėmesį pri­kaustė su „Že­mai­čių eg­za­mi­nu“, su­lau­ku­siu ne­ma­žo po­pu­lia­ru­mo. Tik­riau­siai pa­na­šus bus ren­gia­mas ir atei­ty­je.
Ga­li­me tik pa­si­džiaug­ti, kad Že­mai­ti­jos sos­tinė or­ga­ni­zuo­ja, o mūsų ra­jo­no žmonės da­ly­vau­ja ir lai­mi. Ar tai būtų kon­kur­sas, vik­to­ri­na, pro­tų mūšis, ar eg­za­mi­nas, svar­bu, kad kiek­vieną kartą pa­ti­ria­me gerų emo­cijų, pra­ple­čia­me sa­vo aki­ratį, su­ži­no­me, ko ne­ži­noję. Ko­kia pro­ga tą da­ry­tu­me, svar­bu, kad bu­vo­me, esa­me ir lik­si­me tvir­tais že­mai­čiais.