Tarp reklamos ir horoskopų

Nau­jus šie­met pa­si­ti­ko­me ki­taip. Pri­va­čių šven­čių ne­trūko, o viešų skai­čių ap­ri­bo­jo ne tik pan­de­mi­ja, bet ir ne­tin­ka­mos oro sąly­gos, ku­rio­mis net fe­jer­ver­kus šau­dy­ti ta­po iššū­kiu. Vie­to­je snie­go lie­tu­mi pa­lais­ty­ti Nau­jie­ji dau­ge­liui šie­met at­rodė keis­ti ir ne­tik­ri, kaip ir pa­ti atei­tis, iš ku­rios ne­ži­nai, ko da­bar tikė­tis. O ne­ži­no­mybė vi­sa­da ver­čia ieš­ko­ti at­sa­kymų.

La­biau­siai vie­ni ki­tiems linkė­jo­me svei­ka­tos ir kuo grei­čiau pa­mirš­ti pra­ėju­sius me­tus. Ap­si­lankė Trys ka­ra­liai, nu­puošė­me eg­lu­tes ar jų ša­ke­les – šven­čių ma­ra­to­nas baig­tas.
Būtent ma­ra­to­nu Kalė­dinį lai­ko­tarpį pa­va­di­no „Lidl“, rėksmin­ga rek­la­ma siū­ly­da­ma­si pa­dėti įveik­ti pa­si­ruo­ši­mo šventėms iššūkį. Ki­tas pre­ky­bos cent­ras gyrė­si, kad „šventės pi­giau su RI­MI“, „Ma­xi­ma“ pa­gal­vo­jo už mus ir apie viską, turė­da­ma tai, ko rei­kia, dar ki­ti siūlė­si pa­dėti su­pirk­ti esą svar­biau­sius šio lai­ko­tar­pio at­ri­bu­tus – do­va­nas. Iš visų pu­sių skli­do ra­gi­ni­mai per­skai­ty­ti įvai­rių ho­ros­kopų pra­na­šys­tes, nes ki­taip ne­ži­no­si­me, kas mūsų lau­kia, lauks ir nu­tiks šiais me­tais.
Ka­žin ko vi­si ieš­ko ki­niš­kuo­se ho­ros­ko­puo­se, lyg sa­vo ne­turė­tu­me. Ana va et­no­kos­mo­lo­gas Jo­nas Vaiškū­nas yra iš­leidę knygą „Skai­tant dan­gaus ženk­lus: lie­tu­viš­ko Zo­dia­ko pėdsa­kais“. Bet ieš­ko­me ry­tie­tiškų, tar­si tos pra­na­šystės ką nors mūsų gy­ve­ni­me reikštų. Vai­kai skai­to pa­sa­kas, suaugę – ho­ros­ko­pus. Ar­ba kliau­ja­si vie­no­kiu ar ki­to­kiu rek­la­mi­niu sal­dai­niu. Kai atei­tis ne­nuspė­ja­ma, tin­ka bet kas?
Atei­ties pra­na­šau­to­jai ho­ros­ko­pai bent nėra to­kie įkyrūs kaip rek­la­ma. Gar­siai, ag­re­sy­viai, pri­mi­ty­viai rėkian­ti, iš­šo­kan­ti kom­piu­te­rių ek­ra­nuo­se, ne­pa­leid­žian­ti nė per žingsnį – ar ji jums ne­įgri­so ir neap­kar­ti­no šven­čių bei kas­die­nybės? Ar ji, ska­tin­da­ma vien var­to­jimą, ne­pa­vogė mūsų šven­čių tik­ru­mo? Juo­kau­ja­ma, kad Kalėdų Se­ne­liu nie­kas ne­ti­ki, bet ant jo įvaizd­žio lai­ko­si pusė eko­no­mi­kos. Kitą pusę, ma­tyt, su­ku­ria rek­la­ma. Kiek ta­da tikrų šven­čių lie­ka mūsų šir­dy­se ir kiek jų tel­pa pre­kių ve­žimė­liuo­se?
Jau ke­lin­ti me­tai šiuo lai­ko­tar­piu skam­ba, ma­no as­me­ni­niu su­pra­ti­mu, se­nimą la­bai įžeid­žian­ti mal­tie­čių sriu­bos rek­la­ma. Šie­met, tie­sa, se­nu­kai jau ne­verkė ir grau­du­lin­gai ne­de­ja­vo per ra­diją kaip anks­tes­niais me­tais. Da­bar se­no­lius pa­keitė vai­kai, ku­riuos gud­rios te­tos ir dėdės pa­mokė, kaip iš tur­tin­ges­nių iš­peš­ti kuo dau­giau pi­nigų esan­tiems var­ge pa­dėti.
Tiks­las kil­nus, nie­ko ne­pa­sa­ky­si. Ta­čiau prie­monės jam įgy­ven­din­ti turėtų būti to­kios, kad am­žiaus saulė­lyd­žio su­laukę žmonės ne­būtų pa­sta­ty­ti į ant­rarū­šių, pa­mirštų, nie­kam ne­rei­ka­lingų ir ap­leistų vietą, ku­riems did­žiau­sias iš­ga­ny­mas be­san­ti bent lėkštė šil­to vi­ra­lo. Būtent toks įspūdis su­si­da­ro pa­si­klau­sius ar pa­si­žiūrė­jus šių rek­lamų.
Kai pirmą kartą iš­gir­dau šią rek­lamą, skubė­jau pri­si­dėti. Kai su­ži­no­jau, kad au­ko­ja­mi pi­ni­gai ne vi­si ati­ten­ka kil­niam lab­da­ros tiks­lui, bet ne taip kil­niai nu­sėda ry­šio kom­pa­nijų ki­šenė­se, kad rau­do­nais ša­li­kais pa­si­da­bi­nu­sios Lie­tu­vos žvaigždės ir žvaigž­dutės tik trum­pam su­ži­ba sa­vo tikrų ar ta­ria­mai gerų darbų gro­žiu, o li­ku­sius me­tus ne­būti­nai glos­to se­nu­ko petį, no­ras au­ko­ti šiam tiks­lui išblė­so. Ge­riau jau rea­lus, ty­lus kiek­vie­no mūsų as­me­ni­nis dar­bas, pa­gal­ba tam, kam jos esan­tiems ša­lia mūsų rei­kia – se­nam, ne­įga­liam, ser­gan­čiam ar vargs­tan­čiam. Iš­ti­sus me­tus, o ne tik per did­žią­sias šven­tes, be rek­la­mos, be po­mpas­ti­kos ir sa­vi­gy­ros.
Naujųjų pro­ga pa­skam­bi­nau vie­nai kar­tais pa­na­šių lab­da­ros da­ly­tojų su­lau­kian­čiai mo­te­riai, jos žod­žiais ta­riant, jau esan­čiai „ne­be­rei­ka­lingųjų“ gre­to­se. Bu­vu­si ži­no­ma ir ak­ty­vi vi­suo­menės veikė­ja, vie­nišė, da­bar ty­liai gy­ve­na sa­vo gim­ta­ja­me mies­te­ly­je. Ji pir­mo­ji pra­dėjo pa­sa­ko­ti, kad su pa­na­šaus li­ki­mo drau­ge ne­be­ga­lin­čios nė girdė­ti tų kalė­di­nių „sriu­bos rek­lamų“ – jos taip skaud­žiai žeid­žia širdį.
Mo­te­ris pri­si­minė, kaip ka­dai­se lankė sun­kia­me li­gos pa­ta­le gu­lin­čią mamą. Tar­si at­si­pra­šymą už sa­vo užim­tumą pri­pir­ko skanėstų. Bet vie­to­je pa­dėkos li­gonė į veidą jai sviedė tų pa­čių sal­dai­nių saują. Ne jų ta­da reikė­jo sun­kiai ser­gan­čiam žmo­gui, o bend­ra­vi­mo, su­pra­ti­mo, pa­bu­vi­mo kar­tu, pa­si­da­li­ji­mo ne­pa­ke­lia­mu jaus­mu gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je.
Taip ir tie lab­da­riai, šven­čių pro­ga at­ne­šan­tys mai­šelį do­vanų su sau­sai­niais ar ka­vos pa­ke­liu, – tuš­čia jų, jei net namų slenks­čio ne­per­žen­gia, o tik per­duo­da lauk­nešėlį ir le­kia to­liau. Žmo­gui svar­biau būti iš­girs­tam. Ar­ba su­lauk­ti bent pa­pras­čiau­sios pa­gal­bos – kad kas nu­kastų sniegą nuo ta­ko, at­neštų malkų ar tie­siog pa­klaustų – o kaip šian­dien gy­ve­ni?
Mal­tie­čiai sa­vo in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je tei­gia glo­bo­jan­tys 2 800 se­no­lių. Pa­gal­ba vie­nam as­me­niui per me­tus at­siei­nan­ti 160 Eur. Or­ga­ni­za­ci­ja yra iš­sikė­lu­si tikslą su­rink­ti 450 tūkst. eurų, da­bar jau paau­ko­ta 386 327 Eur. Iš­kal­bin­gi skai­čiai.
Tuo­jau po Naųjųjų girdė­jau, kad iš ša­lies už­sa­ko­muo­ju rei­su vos ne slap­ta bu­vo išsk­rai­din­tas be­veik šim­tas ne­le­ga­lių mig­rantų, į ki­še­nes įbru­kant po tūkstan­tuką eurų.
Vi­daus rei­kalų mi­nistrė Agnė Bi­lo­taitė spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je kalbė­jo, kad ba­zinės iš­lai­dos, ten­kan­čios vie­no mig­ran­to iš­lai­ky­mui per me­tus, yra apie 11 tūkst. eurų. Pi­ni­gai esą pai­ma­mi ne tik iš vals­tybės biud­že­to, bet ir gau­na­mi iš Eu­ro­pos Sąjun­gos fondų. Tik tuos fon­dus su­ne­ša ne ait­va­rai, o mūsų pa­čių su­mo­ka­mi mo­kes­čiai. Su­mos, mūsuo­se ski­ria­mos pa­gal­bos rei­ka­lingų se­no­lių pa­ra­mai ir ne­le­ga­lių mig­rantų iš­lai­ky­mui, kal­ba pa­čios už sa­ve.
Todėl ne­nuos­ta­bu, kad mūsų se­no­lių lėkštės šven­čių ir kas­die­nos pro­ga daž­nai būna tik ar­ti­pilnės.
Kaž­kas su mūsų vals­ty­be, va­di­na­ma ge­rovės ar dar ko­kiu var­du, ne­tvar­ko­je, jei ji ne­su­ge­ba pa­si­rūpin­ti sa­vais žmonė­mis.
Jau­ni­mo, mo­terų, vaikų, ly­gių ga­li­my­bių ir ly­čių, net gyvūnų teisės ge­riau ar blo­giau gi­na­mos ir rei­ka­lai sprend­žia­mi. O ta vi­suo­menės grupė, ku­rios pa­stan­go­mis ir dar­bu did­žio­ji da­lis to gerbū­vio ir su­kur­ta, vis pa­stu­mia­ma dar pa­lauk­ti. Jei kas įsteigtų se­ni­mo tei­sių gy­ni­mo kont­ro­lie­riaus įstaigą, jos dar­buo­to­jai, spėju, ne­nuo­bod­žiautų.
Įvai­riau­sių rek­lamų ka­ru­selės kas­dien su­ka­si grei­tai ir daž­niau­siai mus pa­trau­kia bei įtrau­kia. Ga­lio­ja ir Rek­la­mos įsta­ty­mas, tik ne­re­tai, at­ro­do, kai ku­rios šio įsta­ty­mo nuo­sta­tos ir prin­ci­pai taip ir lie­ka tik po­pie­riu­je. Kodėl lie­tu­viai ku­ria ag­re­sy­vias, daž­nai įžeid­žias rek­la­mas, ga­li at­sa­ky­ti tik jų kūrėjai. O mums be­lie­ka jas girdė­ti, ma­ty­ti ir priim­ti ar­ba ig­no­ruo­ti. Kaip ir ho­ros­ko­pus.