Tremties ir tremtinių pamiršti negalime

Lie­tu­vos gy­ven­tojų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro duo­me­ni­mis, 1940–1953 m. iš Lie­tu­vos bu­vo išt­rem­ta 131 600 žmo­nių. Suė­mi­mai, trėmi­mai tuo­met vy­ko nuo­lat, ta­čiau ke­letą kartų or­ga­ni­zuo­tos itin žiau­rios ir gau­sios lie­tu­vių de­por­ta­ci­jos.
1941 m. bir­že­lio 14 d., 3 val. nak­ties, en­ka­ve­dis­tai pra­dėjo ma­si­nius lie­tu­vių areš­tus. Per sa­vaitę iš­vež­ta 30 tūkst. Lie­tu­vos pi­lie­čių. Iš­ti­sas šei­mas ištrėmė į Ru­si­jos gi­lumą, į šiaurę.
1948 m. ge­gužės 22 d., 4 va­landą ry­to, įvyk­dy­tas did­žiau­sias ma­si­nis Lie­tu­vos gy­ven­tojų trėmi­mas, jo me­tu į Ru­siją iš­vež­ta apie 40 tūkst. žmo­nių. Tarp jų – 10 897 vai­kai iki 15 metų. Kas de­šim­tas Lie­tu­vos trem­ti­nys bu­vo vai­kas, ke­ly­je į tremtį ir trem­ty­je žu­vo apie 5 tūkst. jų. Dar apie 156 tūkst. Lie­tu­vos gy­ven­tojų bu­vo įka­lin­ta. Bend­ras de­por­tuotų as­menų skai­čius priartė­jo prie 300 tūkstan­čių.
So­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se bu­vo su­šau­dy­ta ir mirė apie 23 tūkst. ka­li­nių. Trem­ty­je yra žuvę apie 28 tūkst. as­menų. Bend­ras mi­ru­siųjų skai­čius vir­ši­ja 50 tūkst., o gal ir dau­giau. Ne­tek­ties apim­čių nei pa­ma­tuo­ti, nei su­skai­čiuo­ti ne­įma­no­ma.



Kai tėviškę me­na tik kle­vas lau­kuos

Be­ra­šant šį straips­nelį, pir­ma va­sa­ros liū­tis ne tik gau­siai nu­prausė pa­čia­me žydė­ji­me su­vešė­ju­sią aug­me­niją, bet ir trink­telė­jo ašt­riu per­kūnu. O tas pykš­telė­jo kaž­kur per lai­dus ir „iš­jungė“ in­ter­netą. Nors trum­pam, bet koks ne­pa­to­gu­mas!
Bet ne­tru­kus su­ėmė gėda... Tai bent ma­no­ji „ne­tek­tis“, ly­gi­nant su to­mis, ku­rias per­gy­ve­no tūkstan­čiai išt­remtųjų.
Ka­ro ir po­ka­rio me­tus man pri­minė tėtės pa­sa­ko­ji­mai, jo dėka su­skai­čia­vo­me ir pri­si­minė­me bent jau iš mūsų kai­mo iš­vež­tus žmo­nes ir tai, kas nu­ti­ko su jų gy­ve­ni­mais. Iš Did­žiųjų Mos­tai­čių kai­mo 1948 m. trėmimų ban­gos me­tu bu­vo išplėš­tos 5-ios ūki­ninkų šei­mos. Bro­lių Va­len­ti­no ir Vin­co Ma­la­kauskų, Po­vi­lo Gri­ma­lio, Va­len­ti­no Srėba­liaus šei­mos. Net ka­ro me­tu žu­vu­sio Ze­beu­šo Ven­ga­lio vai­kai – juk ūki­nin­kai­čiai, grėsmė so­vietų vald­žiai.
Buvę gražūs ir stiprūs ūkiai ir pa­sta­tai su­ny­ko ar bu­vo spe­cia­liai nu­griau­ti. Pa­si­bai­gus trem­ties ter­mi­nui, kai ku­rios šei­mos į bu­vu­sius na­mus ne­begrį­žo, o tie, ku­rie grįžo, jau kaip paukš­čiai ru­denį – tik trum­pam, tik iki pa­sku­tinės ke­lionės. Jų vai­kai gim­tinė­je ne­bep­ri­gi­jo. Nė vie­nas.
Kar­tais su­tin­ku bu­vu­sių kai­mo gy­ven­tojų, trem­ti­nių, vaikų. Vie­na jų, Si­bi­ro pla­ty­bes pa­ži­nu­si ge­riau nei sa­vo tėviškę, pa­sa­ko­jo, kaip jos tėvai vi­sa­da troš­ko nu­va­žiuo­ti į gim­tinę, pa­ma­ty­ti dar kartą tas vie­tas, kur nu­vaikš­čio­ti ta­ke­liai, aki­mis nu­glos­ty­tos pie­vos, kur kaž­ka­da bu­vo su­dėta tiek daug vil­čių, meilės ir dar­bo.
Jų na­mus, gra­žią di­delę so­dybą, po ke­le­rių metų nuardė ir iš­vežė su­kūren­ti į gre­ti­mo kolū­kio centrą – kiau­lių jo­va­lams vir­ti. Li­ko tik pri­si­mi­ni­mai, koks bu­vo gy­ve­ni­mas, ir įsi­vaiz­da­vi­mas, koks jis galė­jo būti.


Be kaltės kal­ti, suim­ti ir baus­ti

Ki­ta grupė žmo­nių, nu­kentė­ju­sių taip pat kiek­vie­na­me Lie­tu­vos kai­me, bu­vo tie, ku­rie vie­naip ar ki­taip pa­dėjo par­ti­za­nams, turė­jo su jais ry­šių ar pa­pras­čiau­siai vengė pa­tek­ti į rusų ka­riuo­menę.
Ma­no gim­tinė ir čia ne­bu­vo išim­tis. Už pa­ramą ir ry­šius su par­ti­za­nais bu­vo suim­ti, teis­ti, ka­lin­ti Pra­nas Gri­ga­laus­kas, An­ta­nas Šiau­lys, An­ta­nas Čiul­čins­kas, Sta­sys Pranskū­nas, Jo­nas Glio­žys, Au­gus­tas Braz­dei­kis, Pra­nas Lan­ku­tis, Be­nas Stro­pus. Vy­rai, gavę po 15–25 me­tus kalė­ji­mo. Trys iš jų nu­žu­dy­ti kalė­ji­muo­se.
Už ne­pak­lun­sumą vald­žiai suim­ti Ed­var­das Do­vi­da­vi­čius, Vla­das Memkus, ku­ris taip pat pra­žu­vo kalė­ji­me, at­si­tik­ti­nai stribų bu­vo nu­šau­ti jau­nuo­liai Sta­sys Pet­ri­kas, Gu­daus­kas, din­go ir ei­gu­lys Ka­zi­mie­ras Ma­la­kaus­kas.
Ne tik ma­no tėviškės kai­mo gy­ven­tojų gre­tos bu­vo iš­re­tin­tos. Apie ne­tek­tis kiek­vie­no kai­mo sen­bu­viai galėtų pa­sa­ko­ti is­to­rijų is­to­ri­jas. Juk vi­so­je Lie­tu­vo­je ne­bu­vo kai­mo ar mies­te­lio, šei­mos ar gi­minės, ku­rios ši tra­ge­di­ja ne­būtų pa­lie­tu­si. Darbštūs, mylėję žemę ir ati­davę jai visą sa­ve, stai­ga, vi­du­ry nak­ties, – prie­šai. Ku­riuos rei­kia iš­rau­ti, su­nai­kin­ti, o jei to pa­da­ry­ti ne­pa­vyks, bent pa­lauž­ti jų dva­sią. Kad to­kių dau­giau ne­liktų ir neat­si­rastų naujų, bent kiek į juos pa­na­šių.
Ge­rai, kad bėgant me­tams kai­muo­se ir ra­jonų cent­ruo­se ra­do­si nors ko­kie ženk­lai, žy­min­tys, kur bu­vo trem­ties į pra­žūtį vie­tos.


Vil­tis bei tikė­ji­mas stip­res­ni ir už prie­vartą

Praė­jus ke­le­riems me­tams po Nep­rik­lau­so­mybės at­kūri­mo, vie­na­me iš sos­tinės mu­ziejų bu­vo su­reng­ta pir­mo­ji eks­po­zi­ci­ja apie tremtį, trem­ti­nių buitį, jų turė­tus daik­tus, me­nan­čius daž­nai tie­siog ne­įsi­vaiz­duo­ja­mo sun­ku­mo sąly­go­mis gy­ventą gy­ve­nimą.
Ta­da pirmą kartą pa­ma­čiau iš duo­nos ru­tu­liukų su­vertą ro­žan­čių. Ne tik su­vertą, bet iš­sau­gotą net ke­letą de­šimt­me­čių. Tas ro­žan­čius ir šian­dien man te­bes­to­vi aky­se – juk duo­nos ne­bu­vo ar bu­vo ma­žai, kiek­vie­nas tru­pinė­lis galė­jo bent šiek tiek pa­so­tin­ti. Bet ta­po ro­žan­čiu­mi, pa­dėju­siu iš­lai­ky­ti tikė­jimą ir viltį, kad ta juo­da ne­lem­tis baig­sis.
To­je eks­po­zi­ci­jo­je ta­da bu­vo vi­so­kių ki­to­kių da­lykų – kaž­kas pa­ra­šy­ta ant ber­žo to­šies, su­skarę po­pie­ri­niai už­ra­šai, dra­panų ar men­ko apa­vo lie­ka­nos. Bet tas ro­žan­čius bu­vo tik­rai ne­pa­mirš­ta­mas, kaip pa­sku­tinė iš­si­gelbė­ji­mo iš be­vil­tiš­kos si­tua­ci­jos ga­li­mybė, kaip prie­sa­kas, kad to, kas įvy­ko, mes, šian­dien gy­ve­nan­tys lai­mingą ir laisvės gy­ve­nimą, ne­tu­ri­me teisės pa­mirš­ti.


Kai pri­si­mi­ni­mai pa­ma­žu blėsta

Jau ku­ris lai­kas ste­biu, ma­no ma­ny­mu, keistą da­lyką: daug svar­bių is­to­ri­nių faktų, datų jau tar­si ir nu­to­lo, išblė­so. Gy­ve­na­me pa­togų, nors, sa­ko­me, ir ne tokį, ko­kio norė­tu­me, gy­ve­nimą. Kaž­kaip dau­gu­mai mūsų nu­blu­ko ir šių įvai­rių datų minė­ji­mo svar­ba. Na, yra ka­len­do­riu­je pa­ra­šy­ta, kažką rei­kia pa­minė­ti, kažką pri­si­min­ti, bet iš esmės pa­bo­do, nes esą kiek ga­li­ma ta te­ma kalbė­ti ar ra­šy­ti.
Iš tiesų – kiek? Turbūt dar daug ir la­bai daug. Kol ne­bus pri­si­min­ti li­ki­mai tų žmo­nių, ku­rie vi­du­ry nak­ties, nie­kuo ne­kal­ti, tik ap­kal­tin­ti, bu­vo pri­kel­ti iš mie­go, iš­mes­ti iš namų, gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se iš­vež­ti į ne­ži­nią, vargą, ne­tektį, vy­rai at­skir­ti nuo žmonų, vai­kai – nuo tėvų.
Jei­gu kiek­vie­nas sa­ve pamė­gin­tu­me įsi­vaiz­duo­ti trem­ti­nio vie­to­je, al­ka­no, su­ša­lu­sio, be­tei­sio ir be­da­lio, be už­mo­kes­čio ir val­gio ver­čia­mo dirb­ti sun­kiau­sius dar­bus, galbūt  pa­gal­vo­tu­me, kad ir kalbė­ti, ir ra­šy­ti dar rei­kia la­bai daug. Kad turėtų būti su­ra­šy­tos vi­sos žmo­nių, ku­rie jėga ir prie­var­ta bu­vo išplėš­ti iš Lie­tu­vos, is­to­ri­jos. Kad nė vie­na kan­čia, ku­rią ne­kal­tai te­ko iš­gy­ven­ti mūsų tėvų ar pro­tėvių šei­moms, nie­ka­da ne­bus pa­mirš­ta ar už ją at­leis­ta.
Jei tie žmonės būtų galėję gy­ven­ti sa­vo įpras­tus gy­ve­ni­mus, dirb­ti dar­bus, ku­riuos norė­jo ir galė­jo dirb­ti, ko­kio­je tur­tin­go­je ir kles­tin­čio­je ša­ly­je šian­dien gy­ven­tu­me, kiek in­ži­nie­rių, dak­tarų, moks­li­ninkų ar darbš­čių ūki­ninkų turė­tu­me...
Vi­si šie žmonės – trem­ti­niai ir jų žuvę vai­kai – galė­jo pri­si­dėti prie vals­tybės, prie ge­resnės atei­ties kūri­mo.
Todėl nė vie­nas žmo­gus, nė vie­na as­me­ninė ar šei­mos kan­čia Si­bi­ro pla­tybė­se ir la­ge­riuo­se ne­ga­li ir ne­tu­ri būti pa­mirš­ta. Nes ji yra ir visų mūsų.