Tunų salotos su avokado užtepėle (III d.)

Kas ska­nu mums, ne­tin­ka šu­niui

La­šišą pra­mo­ni­niu būdu au­gi­na dau­ge­lis ša­lių, žy­miau­sios au­gin­to­jos – Čilė ir Nor­ve­gi­ja, taip pat Ka­na­da, Jung­tinė Ka­ra­lystė bei Fa­rerų sa­los. Kas­met į rinką šios ša­lys pa­tie­kia iki pu­sant­ro mi­li­jo­no ir dau­giau tonų la­ši­šos.
Prieš ke­lio­li­ka metų lan­ky­da­ma­si Nor­ve­gi­jo­je, ieš­ko­jau lauk­tu­vių par­vež­ti tik­ros ge­ros nor­ve­giš­kos la­ši­šos. Kai pre­ky­bos cent­re jau iš­si­rin­kau to­kią, ma­no pa­žįsta­mas nor­ve­gas su­peikė, sa­ky­da­mas, kad par­duo­tuvė­je pirk­tos la­ši­šos jie nė šu­niui ne­duo­dan­tys. Nor­ve­gai ver­ti­na tik tą la­šišą, ku­ri užau­go laisvė­je. Va­je, pa­gal­vo­jau, o mes džiau­giamės bent ko­kias pa­žan­des ar pa­pil­ves, kur jau ten visą did­žiulę žuvį, įpirkę. Kaip ir li­ku­si Eu­ro­pa ir net vi­sas pa­sau­lis – ker­ta nor­ve­gišką la­šišą ir mėgau­ja­si, kad ska­ni.
Ta­da nor­ve­gas pa­kvietė ma­ne lipti į laivą, išp­laukė­me į fiordą, su­žve­jo­jo­me žu­vies ir ten pat lai­ve iš­si­virė­me. To­kio sko­nio žu­vies dau­giau iki šiol ska­nau­ti ne­te­ko.


Bal­ti­ja mai­ti­na nor­vegų la­ši­šas

Nor­ve­gi­ja, sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, pa­sau­ly­je uži­ma 9-tą vietą pa­gal su­gau­namą žu­vies kiekį. Pa­ja­mos iš la­ši­ši­nių žuvų pra­monės per me­tus nu­si­leid­žia tik ša­lies pa­ja­moms iš naf­tos.
Nor­ve­gi­jos ir ki­tuo­se ak­vaū­kiuo­se žu­vis au­gi­na­ma ap­va­liuo­se ap­tva­ruo­se, va­di­na­mo­se kep­tuvė­se, žuvų svei­ka­tai pa­lai­ky­ti nau­do­ja­mi įvairūs prie­dai, che­mi­niai pre­pa­ra­tai, vais­tai, ki­tos ne­būti­nai žmo­gui ir ap­lin­kai sau­gios med­žia­gos.
Įpras­tai la­ši­šos še­ria­mos kom­bi­nuo­tais kon­cent­ra­tais, į ku­riuos de­da­ma iš kitų žuvų pa­ga­mintų pa­šarų. Vie­na pa­grin­di­nių la­šišų pa­šarų ga­min­tojų Da­ni­ja tam nau­do­ja Bal­ti­jos jūro­je su­žve­jotą žuvį. Bal­ti­jos jūra lai­ko­ma vie­na la­biau­siai už­terštų pa­sau­ly­je, taip pat abe­jo­ja­ma ir jo­je su­žve­jo­tos žu­vies ko­ky­be. Kai ku­rių ša­lių die­to­lo­gai šios žu­vies pa­ta­ria ne­val­gy­ti nėščioms ir žin­dan­čioms mo­te­rims bei ma­žiems vai­kams.
Nau­do­jant Bal­ti­jos jūros žu­vies tu­rin­čius pa­ša­rus-kon­cent­ra­tus, kenks­min­gos med­žia­gos per­si­duo­da ir la­ši­šoms, o su jo­mis pa­ten­ka ant mūsų sta­lo.


Sie­kia eko­lo­giš­ku­mo ir sau­gu­mo

Lai­kai, kai pirkė­jai ėmė viską, kas siū­lo­ma, se­niai pra­ėjo. At­siž­velg­da­mi į pa­ki­tu­sius var­to­tojų po­rei­kius, kai ku­rie Nor­ve­gi­jos ak­vaū­kiai per­si­tvarkė ir įgi­jo ser­ti­fi­kuotų eko­lo­gi­nių ūkių sta­tusą. Taip pat kai ku­rie pra­dėjo nau­do­ti dau­giau au­ga­linės kilmės pa­ša­rus, ta­čiau pa­stebė­ta, kad dėl to la­šišų mėso­je su­mažė­jo ver­tingųjų med­žiagų.
Kas ki­ta – eko­lo­giš­kai au­gin­ta žu­vis. De­ja, mūsų par­duo­tuvė­se kol kas ne­pa­vy­ko to­kios ap­tik­ti. O jei ir ras­tum, ka­žin, ar norėtų­si pirk­ti, nes kai­na ga­li būti ke­lis kar­tus di­desnė už įpras­tos la­ši­šos. Pa­vyzd­žiui, ško­tiš­kos kilmės šios žu­vies kilogramo–pusantro kai­na ga­li siek­ti ir 100 eurų.
Kuo ski­ria­si ser­ti­fi­kuo­tos eko­lo­giš­kos la­ši­šos au­gi­ni­mas nuo stan­dar­ti­nio ir kas tą kainą pa­di­di­na? Tam įta­kos tu­ri ke­le­tas da­lykų. Eko­lo­gi­niuo­se ak­vaū­kiuo­se mak­si­ma­lus leis­ti­nas žuvų tan­kis į vieną ku­binį van­dens metrą ne­ga­li vir­šy­ti 10 kg, žu­vys mai­ti­na­mos tik jūrinės kilmės mais­tu, pa­ga­min­tu iš ap­lin­kai drau­giš­kos ir ser­ti­fi­kuo­tos žve­jy­bos me­tu su­gau­tos žu­vies ar jos at­liekų. La­ši­šos raus­vai spal­vai pa­lai­ky­ti nau­do­ja­mas tik natū­ra­lus da­žik­lis, iš­gau­na­mas iš mik­ro­dumb­lių.
Nu­va­ly­ti la­ši­šas nuo var­gi­nan­čio pa­ra­zi­to – jūri­nių blusų – pa­de­da kar­tu lai­ko­mos žu­vys-va­ly­to­jos. Žuvų nar­vai sau­gant nuo ko­ro­zi­jos ir ki­to­kio van­dens po­vei­kio neap­do­ro­ja­mi va­rio tu­rin­čiais pre­pa­ra­tais. Jei žuvį ten­ka gy­dy­ti vais­tais, iš­lauk­tas lai­kas iki nau­do­ji­mo žmo­nių mais­tui yra dvi­gu­bai il­ges­nis nei įpras­tuo­se ak­vaū­kiuo­se. Nau­ja žuvų kar­ta au­gi­na­ma tik po 4 mėne­sių, kai tuo tar­pu ki­tuo­se ūkiuo­se tie pa­tys ap­tva­rai nau­do­ja­mi iš nau­jo jau po 2 mėn. ar anks­čiau.


Žu­vys taip pat ser­ga

Nuo­la­tinė ne tik Nor­ve­gi­jos, bet ir kitų ša­lių au­gin­to­jus ap­sėdu­si ne­laimė yra žuvų li­gos. Apt­va­ruo­se lai­ko­mos su­grūstos žu­vys grei­tai ap­si­kre­čia įvai­rio­mis li­go­mis, ku­rioms su­val­dy­ti nau­do­ja­mi an­ti­bio­ti­kai, pes­ti­ci­dai, įvairūs ki­ti vais­tai ir che­mi­niai pre­pa­ra­tai.
Pas­ku­ti­niais me­tais la­šišų au­gin­to­jus itin var­gi­na va­di­na­mo­sios jūrinės blu­sos, ap­si­gy­ve­nan­čios ant žu­vies kūno ir pa­žeid­žian­čios odą, kvėpa­vi­mo ta­kus, žu­vys apan­ka, iš­si­gims­ta, plau­kio­ja su nuo­la­tos pra­žio­tais žio­me­ni­mis. Su jūrinė­mis blu­so­mis ne­pap­ras­tai sun­ku ko­vo­ti, ieš­ko­ma įvai­rių būdų, kaip efek­ty­viai įveik­ti šią pro­blemą, bet di­des­nių pa­sie­kimų kol kas nėra.
Ne­se­niai skai­čiau vie­no nor­ve­go iš Har­dan­ge­rio, esan­čio va­ka­rinė­je Nor­ve­gi­jos da­ly­je, laišką. Žmo­gus rašė, kad jo gim­tinė kaž­ka­da garsė­jo pil­no­mis la­šišų upė­mis. Da­bar si­tua­ci­ja dra­ma­tiš­kai pa­si­keitė, nes iš pra­mo­ni­nių ūkių į at­vi­rus van­de­nis pa­te­ku­sios žu­vys per­nešė ir li­gas, tad užkrėtė čia ner­šu­sias ir gy­ve­nu­sias lau­ki­nes gi­mi­nai­tes. Nor­ve­gas rašė, kad, vaikš­čio­da­mas su tėvu pau­piu, matė bal­tas nuo jas ap­li­pu­sių pa­ra­zitų, abuo­jas ir į ap­linką ne­rea­guo­jan­čias žu­vis.
Ki­ta pro­ble­ma, kad po pra­mo­ninės žu­vi­nin­kystės nar­vais la­bai už­ter­šia­mas jūros grun­tas, kenks­mingų nuo­sėdų sluoks­nis kar­tais sie­kia iki ke­lio­li­kos metrų gy­lio.
Vi­sa tai se­niai ži­no­ma, ne­pai­sant to, dėl da­ro­mos ža­los ap­lin­kai ak­ty­vistų nuo­lat kri­ti­kuo­ja­mas la­šišų au­gi­ni­mo vers­las yra vie­na spar­čiau­siai be­si­vys­tan­čių ir didė­jan­čių mais­to ga­mi­ni­mo sis­temų pa­sau­ly­je. Kas­met į rinką to­kie ūkiai pa­tie­kia iki 70 pro­c. vi­sos žu­vies pro­duk­ci­jos ar­ba maž­daug 2,5 mln. tonų per me­tus.
Ar par­duo­tuvė­je ties­da­mi ranką prie raus­vo la­ši­šos ga­ba­liu­ko pri­si­dėsi­me prie šios rūšies vers­lo ska­ti­ni­mo, gam­tai da­ro­mos ža­los, prie gyvūnų lai­ky­mo ne­tin­ka­mo­mis sąly­go­mis, prie be­sai­kio an­ti­bio­tikų, pes­ti­cidų, vaistų var­to­ji­mo, jūros dug­no ir van­dens ter­ši­mo, ga­li­me spręsti kiek­vie­nas in­di­vi­dua­liai. Ir ar ži­nant vi­sa tai tik­rai la­ši­šos keps­nys toks vi­lio­jan­čiai gar­dus?