Į mišką – su fotoaparatu, į kelią – su motociklu

Ok­sa­nos ŠU­KIE­NĖS nuo­trau­ka
Di­de­lę dar­bo pa­tir­tį su­kau­pu­si miš­ki­nin­kė, kant­ri gam­tos fo­tog­ra­fė, ad­re­na­li­ną mėgs­tan­ti mo­to­cik­li­nin­kė ir iš­tver­min­ga spor­ti­ni­nin­kė – to­kia yra La­bar­džių gi­ri­nin­kė Bi­ru­tė Mic­kie­nė
Rie­ta­viš­kę Bi­ru­tę Mic­kie­nę drą­siai ga­li­ma va­din­ti miš­ko žmo­gu­mi. Gi­mu­si ir au­gu­si miš­kų ap­sup­ty­je ji apie jo­kią ki­tą spe­cia­ly­bę nė ne­sva­jo­jo – nuo ma­žu­mės ži­no­jo, kad no­ri bū­ti miš­ki­nin­ke. Ir šią sa­vo sva­jo­nę įgy­ven­di­no, nors ma­ma mels­te mel­dė rink­tis ki­tą, la­biau mo­te­riš­kes­nę pro­fe­si­ją. Šį spa­lį su­kaks 34 me­tai, kaip Bi­ru­tė dir­ba šį dar­bą, ir me­tai, kai va­do­vau­ja La­bar­džių gi­ri­nin­ki­jai. Tur­būt ne­rei­kia net sa­kyt, kad mo­te­rų, be­si­dar­buo­jan­čių šio­je sri­ty­je, Lie­tu­vo­je yra vos vie­na ki­ta. Bet pa­bend­ra­vus su rie­ta­viš­ke ne­tru­kus ta­po aiš­ku, kad ją iš ki­tų dai­lio­sios ly­ties at­sto­vių iš­ski­ria ne tik jos dar­bas, bet ir aist­ra mo­to­cik­lams.
Nuot­rau­ka iš as­mi­ni­nio B. Mic­kie­nės ar­chy­vo
Pa­sak B. Mic­kie­nės, vals­ty­bi­niams miš­kams iš­nyk­ti ne­gre­sia, nes jų at­so­di­na­ma tiek pat, kiek ir iš­ker­ta­ma, o kar­tais net ir dau­giau

Tė­čio pė­do­mis

Pak­laus­ta, iš kur ta mei­lė miš­kui, Bi­ru­tė il­gai ne­gal­vo­ju­si at­sa­ko, kad jai tai nuo ma­žu­mės bu­vo ar­ti­ma, tar­si į krau­ją įau­gę, mat tė­ve­lis vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo miš­ki­nin­ku. Ne­re­tai į dar­bą trauk­da­vo ne tik su žmo­na, bet ir su abiem duk­rom.

Šei­ma gy­ve­no Berž­vai­čio kai­me, Plun­gės ra­jo­ne. Vien­kie­my­je ša­lia miš­ko. Mo­te­ris iki šiol pri­si­me­na, kaip į kie­mą už­suk­da­vo el­niai ir stir­nai­tės. Vie­nas bu­vo tiek pri­pra­tęs prie žmo­nių, kad net at­bėg­da­vo pa­šauk­tas.

„Tė­tis, grį­žęs iš miš­ko, daž­nai klaus­da­vo: „Mer­gi­kės, ar no­rit zui­kio py­ra­go?“ Mes tuoj at­bėg­da­vom žiū­rė­ti, ką gi mums tie zui­kiai iš­ke­pė. O pa­si­ro­do, kad tas py­ra­gas – tai pie­tų, ku­riuos ma­ma įdė­da­vo tė­čiui, li­ku­čiai“, – juo­kė­si Bi­ru­tė, da­lin­da­ma­si vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais.

Ji pa­sa­ko­jo, kad tė­tis Tve­rų gi­ri­nin­ki­joj dar­ba­vo­si net 40 me­tų. Dirb­ti te­ko la­bai sun­kiai, nes anuo­met vi­sa tech­ni­ka bu­vo ark­lio trau­kia­mas ve­ži­mas, ran­ki­nis pjūk­las ir kir­vis. Kiek vė­liau at­si­ra­do ir ben­zi­ni­niai pjūk­lai, bu­vę lyg koks tech­ni­kos ste­buk­las.

Kad šei­mos gal­vai bū­tų leng­viau, ne­re­tai jam pa­dė­ti į miš­ką trauk­da­vo vi­sa šei­ma. Da­bar ga­li­ma tik ste­bė­tis, kaip šis sun­kus dar­bas neat­bai­dė mer­gai­čių nuo miš­ko. Bi­ru­tė Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je įgi­jo miš­kų ūkio in­ži­ne­ri­jos spe­cia­ly­bę, o jos da­bar jau am­ži­ną atil­sį se­suo iš­te­kė­jo už miš­ki­nin­ko ir daug me­tų dir­bo gi­ri­nin­ki­joj dar­bi­nin­ke.

Sva­jo­jo apie miš­ką, bet... už­si­da­rė ka­bi­ne­te

Pa­čios Bi­ru­tės ke­lias į šią pro­fe­si­ją ne­bu­vo la­bai tie­sus. Mer­gi­na jau nuo ma­žu­mės ži­no­jo, kuo no­ri bū­ti, ta­čiau pa­si­da­vė ma­mos per­kal­ba­ma ir bai­gu­si mo­kyk­lą įsto­jo mo­ky­tis į Rie­ta­vo tech­ni­ku­mą. Pa­si­rin­ko ag­ro­no­mi­jos spe­cia­ly­bę.

„Ma­ma verk­da­vo: „Bi­ru­tė­le, juk tu ta­me Kau­ne pra­žū­si.“ Bu­vo gai­la jos, to­dėl pa­si­rin­kau mo­ky­tis ar­čiau na­mų. Bai­giau su rau­do­nu dip­lo­mu. Daug kas pro­gno­za­vo man kar­je­rą šio­je sri­ty­je, tik aš vis tiek apie miš­ki­nin­kys­tę sva­jo­jau. Nu­ta­riau – kas bus, tas, sto­siu į miš­kų ūkio in­ži­ne­ri­ją. Ir įsto­jau. Ma­ma jau bu­vo mi­ru­si, bet, ma­tyt, vi­sa­da ži­no­jo, kad neiš­si­ža­dė­siu sa­vo sva­jo­nės“, – svars­tė.

Pir­mą­ja Bi­ru­tės dar­bo­vie­te 1985 me­tais ta­po Gi­lio­gi­rio gi­ri­nin­ki­ja. Tuo­met ten dir­bu­sį gi­ri­nin­ką Jo­ną Šiau­lį ji va­di­na pir­muo­ju sa­vo mo­ky­to­ju. „Toks nuo­šir­dus žmo­gus bu­vo. Priė­mė į ko­lek­ty­vą kaip sa­vo vai­ką“, – sa­vo pir­mą­jį va­do­vą Bi­ru­tė mi­ni tik ge­ru žo­džiu. Dar pri­du­ria, kad iš jo iš­mo­ko daug na­tū­ri­nio dar­bo.

1987 me­tais jau­na spe­cia­lis­tė pe­rė­jo dirb­ti į La­bar­džių gi­ri­nin­ki­ją ir, kaip pa­ti juok­da­ma­si sa­ko, ne­tru­kus ta­po „po­pie­ri­ne“ miš­ki­nin­ke. Ko­le­gos vy­rai jai, kaip vie­nin­te­lei mo­te­riš­kei gi­ri­nin­ki­jo­je, pa­ve­dė dirb­ti su do­ku­men­tais. Vė­liau pra­si­dė­jo miš­ki­nin­kys­tės duo­me­nų skait­me­ni­za­vi­mo eta­pas, tad vi­sas pra­kti­nio dar­bo miš­ke įgū­džius te­ko il­gam pa­dė­ti „į stal­čių“.

Fo­tog­ra­fė, mo­to­cik­li­nin­kė, šo­kė­ja ir bė­gi­kė

„Ne­pa­sa­ky­čiau, kad man tas dar­bas bu­vo prie šir­dies. Bet ko­le­gos, ma­tyt, nu­spren­dė, jog mo­te­ris su tuo ge­riau tvar­ky­sis. Su­ti­kau, ką da­ry­si“, – at­si­du­so pa­šne­ko­vė. Pa­sak jos, tais me­tais šir­dis ko­ne verž­da­vo­si į miš­ką, tad nu­tai­kiu­si lais­ves­nę mi­nu­tę pa­siim­da­vo į ran­kas fo­toa­pa­ra­tą ir trauk­da­vo ten.

Bi­ru­tė pa­sa­ko­jo vi­sa­da do­mė­ju­sis fo­tog­ra­fi­ja. To­dėl nie­kas la­bai ir ne­nus­te­bo, jog vos tik pra­dė­ju­si dirb­ti pir­muo­sius sa­vo at­ly­gi­ni­mus iš­lei­do nuo­trau­kų ryš­ki­ni­mo įran­gai. Ir iki šiol, nors jau fo­tog­ra­fuo­ja ne­be su juos­ti­niu, bet su skait­me­ni­niu fo­toa­pa­ra­tu, mėgs­ta ge­riau­siai pa­vy­ku­sias nuo­trau­kas at­spaus­ti ant po­pie­riaus. Tad jų na­mie jau su­si­kau­pė dau­gy­bė.

Ar ne­ban­dė sa­vo fo­tog­ra­fi­jų kur nors eks­po­nuo­ti? „Ma­no pa­ro­dų erd­vė – tai ma­no spin­ta, kur su­krau­ti al­bu­mai. Kar­tais nu­siun­čiu vie­ną ki­tą į ko­kį žur­na­lą, ra­šan­tį apie gam­tą, ar ko­kiai te­le­vi­zi­jai. Bet dau­giau­sia jo­mis džiau­giuo­si vie­na pa­ti. An­tai šie­met pa­vy­ko įam­žin­ti juo­dų­jų gand­rų šei­my­ną. Il­gai te­ko ty­ko­ti jų pa­si­slė­pus, bet jau kai pa­vy­ko, kiek džiaugs­mo bu­vo“, – pa­sa­ko­ja links­mai.

Dar la­biau rie­ta­viš­kės akys ima ži­bė­ti, kai kal­ba pa­si­su­ka apie ki­tą jos aist­rą – mo­to­cik­lus. Bi­ru­tė sa­ko, kad nuo ma­žens jos gal­va bu­vo pra­muš­ta dėl tech­ni­kos. Pri­si­me­na, kad paaug­lė bū­da­ma vikš­ri­niu trak­to­riu­mi žie­mą nu­stum­dy­da­vo snie­gą nuo kai­mo ke­liu­kų. Vė­liau, be­si­mo­ky­da­ma tech­ni­ku­me, ir si­lo­są di­džiu­liu trak­to­riu­mi my­nė, ir ki­to­kią že­mės ūkio tech­ni­ką įval­dė.

Bet la­biau­siai vi­sa­da ma­si­no mo­to­cik­lai. Va­žiuo­ti jais iš­mo­ko dar ta­da, kai at­si­sė­du­si prie vai­ro ko­jo­mis že­mės ne­siek­da­vo. Ma­ty­da­mas, su ko­kiu už­si­de­gi­mu duk­ra pra­šo kai­mo vai­ki­nų leis­ti pa­va­žiuo­ti jų mo­to­ri­niais dvi­ra­čiais, tė­vas il­gai tau­pė pi­ni­gus ir tech­ni­ku­mo bai­gi­mo pro­ga jai pa­do­va­no­jo jos iš­sva­jo­tą­jį „mins­kiu­ką“.

Bi­ru­tė juok­da­ma­si sa­ko, kad vie­ti­niai ją va­din­da­vo Rie­ta­vo ra­lis­te. „Mums nie­ko ne­reikš­da­vo su ber­nais, su­sto­jus ant sa­vo mo­to­cik­lų ir su­si­ka­bi­nus ran­ko­mis, pra­lėk­ti per Rie­ta­vą. Pa­siu­tę bu­vom...“ – links­mai nu­tę­sia.

Su­kū­ru­si šei­mą ir pra­dė­ju­si lauk­tis duk­ros Bi­ru­tė mo­to­cik­lą par­da­vė. Ne­be laks­ty­mai gal­voj bu­vo. Ta­čiau sva­jo­nė vėl pa­jus­ti vė­ją plau­kuo­se nie­kur ne­din­go. Prieš ke­le­rius me­tus ji nu­si­pir­ko „čio­pe­riu­ką“, bet ir vėl neil­gai juo džiau­gė­si, mat mo­to­cik­las pa­si­tai­kė ne­pa­ti­ki­mas – dau­giau lai­ko pra­lei­džia pas meist­rus, nei la­kin­da­mas Bi­ru­tę į jos iš­sva­jo­tą­sias ke­lio­nes.

Tie, kas ge­rai pa­žįs­ta šią mo­te­rį, pa­sa­kys, jog mo­to­cik­lai ir fo­tog­ra­fi­ja – tik da­lis jos po­mė­gių. Ir pa­ti Bi­ru­tė pra­si­ta­rė, kad ne tik po miš­kus brai­do. Kiek­vie­ną va­ka­rą, grį­žu­si iš dar­bo, ji ap­siau­na bė­gi­mo ba­te­lius ir lei­džia­si į kas­die­nę 2 ki­lo­met­rų tra­są. Ne­ga­na to, mo­te­ris dar ran­da lai­ko ir li­ni­ji­niams šo­kiams, ir ae­ro­bi­kai, da­ly­vau­ja įvai­rio­se var­žy­bo­se, šven­tė­se, jau tre­jus me­tus iš ei­lės sa­vo jė­gas iš­ban­dė Mo­te­rų bė­gi­me, ren­gia­ma­me sos­ti­nė­je.

„Kam rei­kė­jo vi­sus ap­šmeiž­ti?“

Apie to­kius žmo­nes sa­ko­ma, kad jie tu­ri pa­ra­ko ar­ba kad spir­ga kaip spir­gu­čiai. Bi­ru­tė – bū­tent to­kia. Jos ener­gi­jos, re­gis, už­tek­tų net ke­liems. Kaip ir ge­ros nuo­tai­kos. Šyp­se­na nuo jos vei­do dings­ta tik pra­kal­bus apie pa­sta­ruo­ju me­tu ga­na daž­nai links­niuo­ja­mą miš­kų re­for­mą. Mo­te­ris sa­ko įvai­rių per­tvar­kų per sa­vo dar­bo pra­kti­ką ma­čiu­si ne vie­ną. Bet šį­kart jai skau­džiau­sia dėl vi­so pur­vo, ku­ris bu­vo iš­pil­tas ant miš­ki­nin­kų.

„Vi­si 4 tūkst. miš­ki­nin­kų ko­ne va­gi­mis iš­va­din­ti. Jei yra, kas už­sii­ma ne­tei­sė­ta veik­la, spe­cia­lio­sios tar­ny­bos lai aiš­ki­na­si. Bet kam rei­kė­jo vi­sus ap­šmeiž­ti?“ – klau­sė pa­šne­ko­vė. O kaip dėl kal­bų, kad Lie­tu­vo­je kas­met vis dau­giau iš­ker­ta­ma miš­kų, kad grei­tai liks vien dy­ky­nės su vie­nur ki­tur šmė­žuo­jan­čiais re­tais jau­nuo­ly­nais?

„Jei vi­si miš­kai bū­tų vals­ty­bi­niai, ga­liu la­bai at­sa­kin­gai pa­sa­ky­ti, kad jiems nie­kas ne­grės­tų. Mes at­so­di­na­me tiek, kiek iš­ker­tam. Kar­tais net dau­giau. Vis­kas da­ro­ma va­do­vau­jan­tis miš­kot­var­kos pro­jek­tais, ku­rie pa­tvir­ti­na­mi 10-iai me­tų. Bet di­džio­ji grės­mė yra iš­ki­lu­si pri­va­tiems miš­kams. Juk kas da­rė­si pra­si­dė­jus di­džia­jam že­mių su­si­grą­ži­ni­mo va­jui... Ne­re­tai bū­da­vo, kad miš­kus at­siė­mę jų sa­vi­nin­kai vis­ką iš­kirs­da­vo ply­nai. Pa­lik­da­vo tik me­džių li­ni­ją pa­ka­lėj, kad kiau­rai ne­si­švies­tų. Ar at­so­din­da­vo? Bai­kit juo­kus. Ir da­bar to­kių yra, ku­rie pa­sa­ko, kad ge­riau bau­dą su­mo­kės, ne­gu im­sis at­so­din­ti kir­ta­vie­tes, – kal­bė­jo rie­ta­viš­kė. – Ži­no­ma, yra ir at­sa­kin­gai be­si­tvar­kan­čių sa­vo miš­kuo­se. Vis dėl­to daž­nas pri­va­ti­nin­kas žiū­ri tik nau­dos. Ne­ži­nau, kiek dar kar­tų tu­rės pa­si­keis­ti, kol įsi­tvir­tins su­vo­ki­mas, kad miš­kas yra ver­ty­bė.“

O pa­klaus­ta, ar pa­čiai ten­ka pjūk­lą į ran­kas paim­ti, gi­ri­nin­kė sa­ko, kad to pri­si­rei­kia tik žy­mint bir­žes. Pas­ta­rai­siais me­tais me­die­nos ga­my­ba vi­so­se ša­lies gi­ri­nin­ki­jo­se dau­giau­sia pa­ti­kė­ta kon­kur­so bū­du sam­do­miems pri­va­ti­nin­kams, tu­rin­tiems ga­lin­gą miš­kui kirs­ti ir trauk­ti rei­ka­lin­gą tech­ni­ką (kai ku­rios gi­ri­nin­ki­jos da­lį šių dar­bų nu­dir­ba pa­čios). Tie­sa, Bi­ru­tė pri­si­mi­nė, kad ne taip se­niai, ar ne prieš 6-erius me­tus, vie­nas La­bar­džių gi­ri­nin­ki­jos sam­do­mas dar­bi­nin­kas me­die­ną dar vež­da­vo... ark­lio trau­kia­mu ve­ži­mu. Re­vi­zo­riai va­žiuo­da­vo pa­žiū­rė­ti į jį kaip į ko­kį ste­buk­lą.

Ir tei­sin­gai da­rė – da­bar ši­to jau ne­be­pa­ma­ty­si. To­bu­lė­jan­ti tech­ni­ka lei­džia vis di­din­ti ga­my­bos apim­tis. Re­gis, tuo rei­kė­tų džiaug­tis, bet tik ne kal­bant apie miš­kus. Ki­ta ver­tus, kol jie to­kių žmo­nių kaip Bi­ru­tė ran­ko­se, ga­li­me bū­ti ra­mūs.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.