Viskas iš didelės meilės šunims

Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuo­trau­ka
Me­tus žvilgs­nį į So­do gat­vės ke­tur­ko­jus neat­ro­do, kad jie – ne­pri­žiū­ri­mi
Ne­se­niai į „Že­mai­čio“ re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si rie­ta­viš­kė skun­dė­si ne­be­ga­lin­ti ra­miai gy­ven­ti. Ra­my­bės mo­te­riai ne­duo­da šu­nys, ku­rie ne­va iš­ti­są pa­rą lo­ja ir kau­kia. Anot Rie­ta­ve gy­ve­nan­čios mo­te­riš­kės, vi­sas mies­tas – pil­nas val­ka­tau­jan­čių ir ne­pri­žiū­ri­mų ke­tur­ko­jų, bet blo­giau­sia, kad rū­pes­tin­gos šei­mi­nin­kų ran­kos esą pra­šo­si ir pri­va­čių na­mų kie­muo­se pri­riš­ti šu­nys. „Jei jie bū­tų pa­mai­tin­ti ir pri­žiū­rė­ti, tik­rai ne­staug­tų ne­sa­vu bal­su“, – žur­na­lis­tams aiš­ki­no rie­ta­viš­kė, pra­šiu­si kaip nors pa­dė­ti iš­spręs­ti šią bė­dą ir pa­gel­bė­ti varg­šams gy­vū­nams.

Ken­čia... ko­ne vi­si

„Ken­čia­me ne tik mes, gy­ven­to­jai, bet ir pa­tys ke­tur­ko­jai, ku­rie šiaip sau tik­rai neinkš­čia. Jei bū­tų pa­šer­ti ir pri­žiū­rė­ti, jie ra­miau­sia laks­ty­tų po kie­mą ar gu­li­nė­tų bū­do­je. Jūs nu­va­žiuo­ki­te į So­do gat­vę ir pa­žiū­rė­ki­te į tuos varg­šus šu­ne­lius. Ant ko­kių gran­di­nių jie pri­riš­ti! Vos ap­si­suk­ti ga­li. Tai gy­vū­nų kan­ki­ni­mas!“ – į ra­ge­lį ko­ne šau­kė mo­te­riš­kas bal­sas.

Skam­bi­nu­sio­ji pri­dū­rė, kad jai plyš­ta šir­dis ma­tant to­kį el­ge­sį su gy­vū­nais. Ir iš­ties, nors ir sten­gia­ma­si ko­vo­ti su gy­vū­nų skriau­di­mu, Lie­tu­vo­je vis dar ap­stu šei­mi­nin­kų, la­bai neat­sa­kin­gai pri­žiū­rin­čių sa­vo au­gin­ti­nius. Apie gy­vū­nų ge­ro­vės ir svei­ka­tin­gu­mo pa­žei­di­mus daž­nai skel­bia­ma ir spau­do­je. Tad nė kiek ne­nus­te­bo­me iš­gir­dę ir rie­ta­viš­kės pa­gal­bos šauks­mą.

Pap­ra­šė­me jos įvar­din­ti žmo­nes, ši­taip bai­siai be­siel­gian­čius su varg­šais pa­da­rė­liais. Bet mo­te­riš­kė pa­reiš­kė ne­ga­lin­ti pa­sa­ky­ti konk­re­taus at­ve­jo, nes ken­čia ne vie­nas šuo, o ko­ne vi­si, gy­ve­nan­tys So­do gat­vė­je. Ir taip jau esą se­niai. Mo­te­ris ti­ki­no pa­gal­bos ieš­ko­ju­si Rie­ta­vo vals­ty­bi­nė­je mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bo­je (VMVT), ta­čiau šios spe­cia­lis­tai tik nu­mo­jo ran­ka.

„Kam jie iš­vis rei­ka­lin­gi, jei neat­lie­ka sa­vo dar­bo?“ – re­to­riš­kai klau­sė rie­ta­viš­kė ir dar pri­dė­jo, kad šios tar­ny­bos spe­cia­lis­tai neiš­ma­no sa­vo dar­bo.

Iš­gir­do­me ir dau­giau. Mo­ters žo­džiais, ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras – ne ką ge­res­nis. Ir jam esą ne­rū­pi ne­pri­žiū­ri­mi gy­vū­nai. „Gi­ria ir gi­ria jį, tik ne­sup­ran­tu, už ką! Aš iš sa­vo var­ga­nos pen­si­jos per­ku mais­tą tiems varg­še­liams, o tie sė­di sau ran­kas su­dė­ję“, – pik­ti­no­si šu­ni­mis su­si­rū­pi­nu­si mo­te­ris.

Skun­dė­si jau ne kar­tą

Ban­dy­da­mas iš­siaiš­kin­ti, ar tai, ką pa­sa­ko­jo pa­skam­bi­nu­si rie­ta­viš­kė, yra tie­sa, į VMVT krei­pė­si ir „Že­mai­tis“. Tik vos spė­jus pra­si­žio­ti, ko­kiu klau­si­mu skam­bi­na­ma, įstai­gos vir­ši­nin­kas-vals­ty­bi­nis ve­te­ri­na­ri­jos ins­pek­to­rius Al­vy­das Mont­vy­das pa­reiš­kė, kad ši si­tua­ci­ja – se­niai ži­no­ma. Aiš­ku net tai, kas dėl to skun­džia­si.

Esą ta mo­te­riš­kė ne pir­mą kar­tą reiš­kia su­si­rū­pi­ni­mą ke­tur­ko­jais. Pas­ku­ti­nį kar­tą jos skun­do su­lauk­ta per­nai. Ta­da ji aiš­ki­no, kad kai­my­no šuo liū­di dėl bu­vu­sių šei­mi­nin­kų, ne­va jam trūks­ta lais­vės ir ap­skri­tai jis yra ne­pri­žiū­ri­mas.

Ga­vu­si to­kį skun­dą, tar­ny­ba su­sku­bo jį pa­tik­rin­ti. Nu­vy­kus į nu­ro­dy­tą vie­tą So­do gat­vė­je ir įver­ti­nus si­tua­ci­ją nu­sta­ty­ta, kad šuo – pri­žiū­rė­tas, tu­ri pa­kan­ka­mai lais­vės, yra pa­šer­tas ir svei­kas. Iš­siaiš­kin­ta, kad, pa­si­kei­tus na­mo sa­vi­nin­kams, bu­vę šei­mi­nin­kai šu­nį pa­li­ko nau­ja­ku­riams, tad kol adap­ta­vo­si, gy­vū­nas bu­vo ne­ra­mus, dau­giau lo­jo. Bet vė­liau ne­va vis­kas su­si­tvar­kė ir kai­my­nė pre­ten­zi­jų dau­giau ne­be­tu­rė­jo.

Nei val­ka­tau­jan­čių, nei ne­pri­žiū­rė­tų

Apie tą pa­tį liū­din­tį šu­nį skam­bi­nu­si mo­te­ris pa­sa­ko­jo ir mums, bet tuo pa­čiu pa­ti­ki­no, kad šian­dien bė­dos jau nė­ra. Da­bar mo­te­riai ra­my­bės ne­duo­da ki­ti ke­tur­ko­jai.

Ne­ga­lė­da­mi lik­ti abe­jin­gi tam, ką iš­gir­do, „Že­mai­čio“ žur­na­lis­tai nu­ta­rė nu­vyk­ti į mi­nė­tą­ją So­do gat­vę ir pa­si­žiū­rė­ti, kaip lai­ko­si ten gy­ve­nan­tys ke­tur­ko­jai. Sa­vo aki­mis įsi­ti­ki­no­me, kad jų ten – iš­ties ne­ma­žai.

Vie­nas links­mas įmi­tęs šu­ne­lis stri­ki­nė­jo ša­lia šei­mi­nin­ko ko­jų. Ne ką pra­sčiau at­ro­dė ir ki­to kie­mo vi­du­ry­je smal­siu žvilgs­niu su­sto­ju­sį žur­na­lis­tų au­to­mo­bi­lį nu­žvel­gęs ne­di­de­lis šu­niu­kas. Mi­nė­to­je gat­vė­je jų bū­ta ir dau­giau. Bet kad ir kiek be­si­dai­rė­me, neiš­vy­do­me nė vie­no ke­tur­ko­jo, ke­lian­čio ne­ri­mą dėl jo svei­ka­tos ar gy­ve­ni­mo są­ly­gų.

Pa­si­va­ži­nė­jo­me ir po ki­tas Rie­ta­vo gat­ves, nes rie­ta­viš­kė ti­ki­no, kad vi­sa­me mies­te ne­trūks­ta val­ka­tau­jan­čių ir ne­pri­žiū­ri­mų šu­nų. Bet vėl­gi – nie­ko pa­na­šaus neiš­vy­do­me.

Ma­tyt, yra kaip VMVT vir­ši­nin­kas sa­kė – vis­kas iš di­de­lės rie­ta­viš­kės mei­lės šu­nims.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.