„Jaunimas nėra mūsų ateitis, tai – dabartis“

Rūtos LAU­RI­NAI­TIENĖS nuo­trau­ka
Plungės at­vi­ro­jo jau­ni­mo cent­ro di­rek­to­riu­mi tapęs Graž­vy­das Kon­ta­ras sa­ko, kad dar­bas su jau­ni­mu – ne­pap­ras­tas: neap­sa­ko­mai ge­ra ma­ty­ti jau­no žmo­gaus po­ky­čius, prie ku­rių ir pa­ts pri­si­dėjai
Plungės at­vi­ra­sis jau­ni­mo cent­ras (AJC), nuo bir­že­lio buvęs be di­rek­to­riaus, kai šių pa­reigų at­si­sakė Egi­di­jus Vaš­ke­le­vi­čius, jau tu­ri naują va­dovą. Jauną, en­tu­zias­tingą, ne ma­žiau idėjų ir planų ku­piną Graž­vydą Kon­tarą. Klaipė­diš­kis jau yra dirbęs su jau­ni­mu, šį darbą sa­ko mėgstąs ir tikįs, kad jau­nus, bet jau įvai­rių gy­ve­ni­mo pa­tir­čių, ir ne pa­čių ge­riau­sių, tu­rin­čius žmo­nes rei­kia tik nu­kreip­ti tin­ka­ma link­me, jiems pa­dėti at­ras­ti sa­vo ke­lią, ir ta­da bus ga­li­ma užau­gin­ti per­spek­ty­vią kartą. Už­duo­tis – sun­ki, bet įdo­mi, o kaip tik to­kias nau­ja­sis di­rek­to­rius ir mėgsta.



Įsikūrė se­no­je so­dy­bo­je

G. Kon­ta­ras – dip­lo­muo­tas is­to­ri­kas, bet šio dar­bo taip nie­ka­da ir ne­dir­bo. Ta­čiau stu­dijų me­tu jam te­ko ra­gau­ti pe­da­go­gi­kos, ku­ri ir už­ka­bi­no.
Tris­de­šimt­me­tis per sa­vo pro­fe­sinį gy­ve­nimą jau yra iš­bandęs įvai­rių spe­cia­ly­bių – dir­bo ir ro­bo­ti­kos mo­ky­to­ju, ir šviesų ope­ra­to­riu­mi Klaipė­dos dra­mos teat­re, ir jau­ni­mo dar­buo­to­ju „At­vi­ro­se jau­ni­mo erdvė­se“ taip pat Klaipė­do­je. Vi­sa­da jautė po­traukį dirb­ti su jau­ni­mu, tad nu­sprendė su­da­ly­vau­ti Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės pa­skelb­ta­me kon­kur­se į AJC di­rek­to­riaus pa­rei­gas.
Nors buvę kaž­kiek ne­drąsu kan­di­da­tuo­ti, su už­duo­ti­mi su­si­tvarkė pui­kiai ir iš dviejų kan­di­datų kaip tin­ka­miau­sias va­do­vas bu­vo pa­si­rink­tas būtent jis. Tad AJC, įsikūręs Aka­de­mi­ko A. Ju­cio pro­gim­na­zi­jos pa­sta­to ket­vir­ta­me aukš­te, nuo pir­ma­die­nio vėl at­vi­ras jau­ni­mui.
„Kodėl at­ėjau dirb­ti? Nes ge­rai su­ta­riu su jau­ni­mu. Pat­raukė tas jau­nat­viš­ku­mas ir no­ras da­ry­ti kažką ne­stan­dar­tiš­ko. Ne­su stan­dar­ti­nis žmo­gus. Man ne­sun­ku išei­ti už kom­for­to zo­nos ribų“, – sa­ko en­tu­ziaz­mu ir po­zi­ty­vu­mu trykš­tan­tis nau­ja­sis di­rek­to­rius.


Įsikūrė se­no­je so­dy­bo­je – be du­šo, be tua­le­to

Nors G. Kon­tarą pri­statė­me kaip klaipė­diškį, iš tiesų jau du mėne­siai, kai jis sa­ve ga­li va­din­ti Pur­vai­čių kai­mo gy­ven­to­ju. Čia, Plungės ra­jo­ne, jis su žmo­na nu­si­pir­ko se­nutėlę so­dybą, pra­dėtą sta­ty­ti dar 1780 me­tais, ją me­tus sa­vo ran­ko­mis tvarkė, o da­bar ten ap­si­gy­ve­no.
Anot pa­ties Graž­vy­do, toks spren­di­mas la­biau nei bet ko­kie skambūs žod­žiai įro­do, kad iššū­kių jis ne­bi­jo.
„O kiek žmo­nių da­bar norėtų ir galėtų gy­ven­ti be du­šo, be tua­le­to, val­gy­ti vir­ti ant tos va­di­na­mos kuch­nios, kai van­duo – iš šu­li­nio, o vie­nin­te­lis pa­to­gu­mas – elekt­ra? – re­to­riš­kai klau­sia buvęs klaipė­diš­kis. – Vi­si, ypač jau­ni­mas, no­ri į mies­tus kraus­ty­tis, nes ten pa­pras­čiau, ten pa­to­giau. Man tai, kas pa­to­giau, ne­pa­tin­ka. Tu pri­pran­ti ir su­stings­ti. Pa­si­da­ro ne­beį­do­mu gy­ven­ti, nie­ko nau­jo ne­su­ži­nai. O juk žmo­gus gy­ve­na trum­pai.“
Su žmo­na pen­ke­rius me­tus ne­sėkmin­gai dairė­si vien­kie­mio gam­tos ap­sup­ty­je ap­link Klaipėdą, bet ra­do... Pur­vai­čiuo­se. Se­no­vinė dviejų galų tro­ba, ga­na ge­rai iš­si­lai­kiu­si, ša­lia – miš­kas, upe­lis, pie­vos, kur galės pri­si­rink­ti žo­le­lių. Et­nog­ra­fiją mėgstan­ti kūry­biš­ka šei­ma nu­sprendė – vis­kas čia kaip jai su­kur­ta. Be mies­to triukš­mo ir spūsčių, be kai­mynų akių. Čia ir to­liau, kaip se­niai įpratę, galės gy­ven­ti tvarų gy­ve­nimą – ką galė­da­mi, pa­si­da­ry­da­mi pa­tys, o nu­ra­šy­tus daik­tus pri­kel­da­mi ant­ram gy­ve­ni­mui.
Nors su­tuok­ti­nių bi­čiu­liai juo­du dėl to­kio pa­si­rink­to gy­ve­ni­mo būdo va­di­no drąsiais žmonė­mis, ta­čiau da­bar esą ir pa­tys ieš­ko pro­gos čia at­vyk­ti. Tad pa­ten­kin­ti vi­si. Nuo jaunų dienų su­ma­niam ir ak­ty­viam Graž­vy­dui Pur­vai­čiuo­se galbūt pa­vyks įgy­ven­din­ti ir seną sva­jonę – iš­mok­ti kal­vystės ama­to. Nors ir da­bar jis ku­ria – žmo­na už­sii­ma ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių ga­my­ba, tad pri­si­de­da, pa­de­da.


Prob­le­ma – dar­buo­tojų trūku­mas

Su žmo­na nu­si­pir­kus so­dybą Pur­vai­čiuo­se, G. Kon­ta­ras žvalgė­si ir šird­žiai ar­ti­mo dar­bo kur nors ne­to­lie­se. Tad da­bar jis – Plungės at­vi­ro­jo jau­ni­mo cent­ro di­rek­to­rius, su­pran­tan­tis, kad čia iššū­kių bus ne ma­žiau, nei ku­rian­tis se­na­me na­me.
Už­si­mi­nus, kad Plungės AJC kėdė nėra „minkš­ta“ – per de­šimtį metų pa­si­keitė ar ne ke­tu­ri di­rek­to­riai, G. Kon­ta­ras sa­ko su­prantąs, kodėl va­do­vai šią vietą pa­lie­ka. Cent­rui trūksta žmo­nių, trūksta dar­buo­tojų. Kad ir da­bar – kol kas jis čia dar­buo­ja­si vie­nas, tad vie­nu me­tu ir ad­mi­nist­ra­to­riu­mi tu­ri būti, ir su jau­ni­mu už­siim­ti, ir apie visą veiklą gal­vo­ti – su­spėti viską pa­da­ry­ti ge­rai pra­ktiš­kai ne­įma­no­ma.
Jam pa­žadė­ta, kad galės priim­ti vieną jau­ni­mo dar­buo­toją. Ta­čiau to, jo aki­mis, per ma­žai. Rei­kia bent dviejų. Ir sa­ko siek­siąs, kad Plungė­je jų at­si­rastų. Ži­no­ma, vis­kas at­si­re­mia į fi­nan­si­nes ga­li­my­bes, ku­rių ne tik esan­tis Plungė­je, bet ir ki­ti Lie­tu­vo­je vei­kian­tys to­kie cent­rai tu­ri ne­daug.
Ta­čiau už­sis­py­ri­mo vy­ras ne­pra­ran­da – kalbė­sis su Sa­vi­val­dy­be, ku­rios at­stovų pa­lai­kymą sa­ko jau­čiąs, rengs ir, ti­ki­si, laimės pro­jek­tus, kad AJC galėtų dirb­ti pil­na ko­ja. Juo la­biau kad į centrą jau­nuo­lių su­si­ren­ka daug, Graž­vy­do ži­nio­mis, būda­vo, kad per dieną ap­si­lan­ko ir pen­kios de­šim­tys. Tad jei po­rei­kis yra, tu­ri at­si­ras­ti ir ga­li­my­bių.


Ma­žo mies­to fe­no­me­nas

Nors G. Kon­ta­ras nau­ja­ja­me dar­be dar tik žen­gia pir­muo­sius žings­nius, jau ga­li pa­ly­gin­ti Plungės ir Klaipė­dos, did­mies­čio, jau­nimą, ka­dan­gi te­ko dirb­ti ir su juo. Pa­si­ro­do, pas mus jau­ni­mas į centrą ren­ka­si gau­siau, nors Klaipė­dos ir Plungės centrų ap­rūpi­ni­mas prie­monė­mis, įvai­ria įran­ga, tų pa­čių dar­buo­tojų skai­čiu­mi ski­ria­si kaip die­na nuo nak­ties. Ži­no­ma, ak­me­nu­kas le­kia į plun­giš­kių daržą.
Bet jau­ni žmonės AJC du­ris Plungė­je vars­to daž­niau nei Klaipė­do­je.  Kodėl taip yra, at­sa­ky­ti pa­pras­ta – uos­ta­mies­ty­je paaug­liams ir jau­ni­mui dau­giau veik­los, o plun­giš­kių ga­li­mybės ap­ri­bo­tos. Ir ne tik dėl veik­los trūku­mo – yra mo­kamų pra­mogų, bet jas įpirk­ti ne kiek­vie­no ki­še­nei. Juo la­biau kad AJC lan­kan­tie­ji daž­nai būna iš ne­pa­si­tu­rin­čių šeimų.
„Tad kur jiems dėtis? O čia lau­kia­mi vi­si – ir vi­suo­me­nei daž­nai ne­priim­ti­ni, ir so­cia­linę at­skirtį pa­ti­rian­tys, ir įvai­rių pro­blemų tu­rin­tys jau­nuo­liai. Jie prii­ma­mi to­kie, ko­kie yra, be jo­kių išanks­ti­nių nuo­statų. Čia jie jau­čia­si saugūs. Ži­no, kad jų nie­kas ne­kri­ti­kuos. Be to, lan­ko­mu­mas ne­pri­va­lo­mas. Tai jų pa­čių pa­si­rin­ki­mas. Dėl to ir atei­na, – įsi­ti­kinęs G. Kon­ta­ras. – Tai – ma­žo mies­to fe­no­me­nas.“
Di­rek­to­riaus pa­tir­tis anks­tesnė­je dar­bo­vietė­je ro­do, kad ne­di­de­lių miestų jau­nuo­menė yra ir drau­giš­kesnė, ir at­vi­resnė. At­ro­do, su­si­ren­ka skir­tin­gi žmonės, bet jie su­ta­ria, ran­da bendrą kalbą.
Ži­no­ma, kaip ir ki­to­se įstai­go­se, taip ir Plungės jau­ni­mo cent­re rei­kia lai­ky­tis bendrų žmo­giškųjų tai­syk­lių – ne­si­ty­čiok, ne­že­mink ki­to.
„Steng­siuo­si, kad bend­rau­ja­ma būtų po­zi­ty­viai, ven­giant keiks­ma­žod­žių“, – sa­ko G. Kon­ta­ras.


Vi­zi­ja – kūry­binė ir spor­to erdvės


Plungės AJC, kaip ir anks­čiau, kvies jau­nimą žais­ti sta­lo bei ki­tus žai­di­mus, vyks edu­ka­cinės, mo­ko­mo­sios, pre­ven­cinės veik­los. Ka­dan­gi cent­re įreng­ta vir­tuvėlė, at­ėju­sie­ji čia galės pa­tys ga­min­tis maistą, bend­rau­ti. Daug dėme­sio nau­ja­sis va­do­vas ža­da skir­ti dar­bui su kiek­vie­nu jau­nuo­liu, pa­de­dant jam spręsti pro­ble­mas, tvar­ky­tis su jo­mis ar net keis­ti gy­ve­nimą.
G. Kon­ta­ras pla­nuo­ja AJC įreng­ti ir kūry­binę erdvę, mat yra ne­ma­žai jaunų žmo­nių, ku­rie ne­lan­ko spe­cia­lių būre­lių, nors gebė­jimų tam tu­ri.
Di­rek­to­riaus ma­ny­mu, rei­ka­lin­ga ir spor­to erdvė. Juk ge­riau, kad su­si­kau­pu­sią ag­re­siją jau­nas žmo­gus iš­lies ant bok­so kriaušės, pa­kil­nos svar­me­nis, nei ką nors su­dau­žys ar su­lau­žys gatvė­je.
Tie­sa, į di­des­nes pa­tal­pas cent­ras ne­pre­ten­duo­ja, ta­čiau su­ks galvą, kaip su­skai­dy­ti esamą di­delę erdvę, kad at­si­rastų vie­tos ke­lioms ma­žesnėms.
Di­rek­to­riaus pla­nuo­se – ir cent­ro veik­los per­kėli­mas į kai­mus, ki­taip ta­riant, mo­bi­lus dar­bas. Ta­čiau tai įgy­ven­din­ti dar ga­li užt­ruk­ti.


„Ne­dirb­ti su jais būtų di­delė klai­da“

G. Kon­ta­ras ti­ki­si, kad ne tik Sa­vi­val­dybė, bet ir Plungės po­li­ti­kai jau­ni­mui skirs dau­giau dėme­sio. Esą nors į centrą atei­na įvai­rių pro­blemų tu­rin­tys jau­nuo­liai, yra be­galė pa­vyzd­žiui, kaip toks vi­suo­menės aky­se tar­si nu­ra­šy­tas jau­ni­mas gy­ve­ni­me daug pa­sie­kia.
„Pa­žiūrė­kit, kiek is­to­rijų, kai į ži­no­mus vers­li­nin­kus išau­ga pa­dau­žo­mis jau­nystė­je buvę žmonės. Kodėl? Nes jų pa­tir­tis, drąsa priim­ti spren­di­mus vers­le yra nau­din­gi. Ir ne­dirb­ti su to­kiu jau­ni­mu būtų di­delė klai­da. Mes pra­ras­tu­me nuo­sta­bius žmo­nes. Tik juos rei­kia nu­kreip­ti tin­ka­ma link­me ir iš­nau­do­ti gerą­sias sa­vy­bes. Ma­nau, čia kiek­vie­no jau­ni­mo cent­ro pa­grin­dinė už­duo­tis“, – sa­ko nau­ja­sis Plungės AJC va­do­vas.
G. Kon­ta­ras pa­brėžia, kad dar­bas būtent su jau­nais žmonė­mis ir yra pa­ts svar­biau­sias – kol dar jie jau­ni, „kol ant karštų ža­rijų“. O pa­skui esą sten­kis ne­si­stengęs ką nors išs­paus­ti – žmo­gaus cha­rak­te­ris, po­žiū­ris į gy­ve­nimą jau su­si­for­mavę.
Todėl sa­ko ne­sup­rantąs mėgsta­mo po­sa­kio, kad jau­ni­mas – mūsų atei­tis. „Jau­ni­mas yra ne mūsų atei­tis, o da­bar­tis. Jei no­ri­me, kad jau­ni žmonės vi­suo­me­nei būtų nau­din­gi, kažką galėtų jai duo­ti, su jais tu­ri­me dirb­ti da­bar.“