Pagaliau – ilgai laukta vasara

„Aš – Jokū­bas!“, „Aš – Noe­lis!“, „Aš Ma­tas!“, „Aš Ari­jus!“ „Prie tavęs sto­vi Miglė!“ – dar ne­spėjus už­duo­ti klau­simų keturmečiai–penkiamečiai pi­pi­rai cho­ru ima pri­sta­tinė­ti sa­ve ir drau­gus.
„Aš tu­riu dvi­ratį“, „Ir aš tu­riu dvi­ratį“, „Ma­no dvi­ra­tis dyyy­de­lis!“ – pa­si­pi­la dar vie­na žod­žių la­vi­na.

                          Ma­tas

– Ką tu mėgsti veik­ti va­sarą, Ma­tai? – klau­siu pir­mo­jo drąsuo­lio.
– Va­žinė­ti su dvi­ra­čiu! Man ga­li nu­siim­ti ra­tu­kus ir va­žiuo­ti su du ra­tu­kais.
– Tai tu jau mo­ki va­žiuo­ti dvi­ra­čiu?
– Jau mo­ku su dvi­ra­čiu ir ke­tar­ra­čiu. Da­bar va­žiuo­siu su dvi­ra­čiu.

                            Miglė

– Mig­le, o tu ato­sto­gau­si šie­met?
– Jooo, nes bus ma­no gim­ta­die­nis.
– O ką tu veik­si per ato­sto­gas?
– Su mo­čiu­te ir bo­čiu­mi va­žiuo­siu į jūrą.
„Aš tai nu­si­pirk­siu ledų!“ – su­šun­ka Noe­lis. „Aš daug čiul­pi­nukų! “, „Aš gu­mos!“, „Aš daug ledų!“ – ša­lia ne­nus­tygs­ta drau­gai.

                          Noe­lis

– Noe­li, tu tu­ri daug gy­vu­liukų, taip? Pri­žiū­ri juos?
– Pri­žiū­riu gy­vu­liu­kus. Su te­čiu. O ki­tus par­šiu­kus par­davėm žmonėms.
– O kar­vy­čių tu­rit?
– Kar­vių. Dar žąsų. Ark­liu­ko tai nėra.
– Ar per ato­sto­gas ir­gi pri­žiūrė­si gy­vu­liu­kus?
– Ne, aš va­žiuo­siu į gim­ta­dienį!
– O gim­ta­die­nis kie­no?
– Ma­no!

                            Ga­bi­ja

– Ga­bi­ja, tu juk esi šokė­ja, šo­ki ba­letą?
– Šo­ku salėj. Bet per ato­sto­gas ne­šok­siu.
– O ką veik­si?
– Gėly­tes skin­siu.
– Iš pievų ar dar­že­lio?
– Na­muo­se.
– Ką dar veik­si per ato­sto­gas?
– Įpil­sim į maišą van­de­nu­ko, paim­sim šiau­delį ir pūsim. Bur­bu­liuos.
– O mau­dy­tis ar mėgsti?
– Mėgstu?
– Ar van­de­nu­kas šil­tas tu­ri būti?
– Būna šal­tas, šil­tas ar­ba karš­tas.

                            Ar­nas

Auklė­to­ja Ire­na pa­suf­le­ruo­ja, kad Ar­no se­ne­lis – ūki­nin­kas. Tu­ri trak­to­rių. „Visą va­sarą ma­ma ne­spėja skalbt – jis (Ar­nas) ir vėl va­žinėja juo­das“, – pa­šnibž­da.
– Ar­nai, ką tu veik­si per va­sa­ros ato­sto­gas? Girdė­jau, se­ne­lis tu­ri ūkį?
– Aha, dar dėde­liu bol­viu pa­sie­juom. Jau i grūdus pa­sie­juom. I tei gru­da jau au­g. Bet ža­li da yr.
– O ka­da juos nuim­ti reikės?
– Ka bus gel­tuo­ni.
– O ką ta­da da­ry­sit?
– Ta­da – i ru­lius (šiau­dų ritinius – aut.), – visą ja­vapjūtės eigą lyg iš natų at­kar­to­ja dar­že­li­nu­kas.
– O grūdus kur?
– Par­dousem.
– Gal ir gy­vu­liukų tu­rit?
– Kiau­liu ne­bier. Vėsas mėsy­tē iš­nau­duo­juom.

                           Ame­li­ja

– Ame­li­ja, kaip ato­sto­gau­si tu?
– Mau­dy­siuos prūde su te­čium. Ir į Ma­ri­jam­polę va­žiuo­siu. Dvi nak­tis mie­go­siu. Ir aš tu­riu brolį. Ma­no bro­lis var­du ir­gi Au­gus­tas (Ame­li­jos grupės drau­gas yra Au­gus­tas)! Sa­vait­galį – du me­tai.
„O aš – dyyy­delę sesę tu­riu!“ – pa­si­džiau­gia Miglė. „Noe­lis tu­ri Maaa­tijų!“ – drau­giš­kai pri­sta­to Ari­jus. „Aš ir Ame­liją tu­riu!“ – pa­tiks­li­na Noe­lis.  „Sesę“, – pa­tai­so vie­nas iš draugų. „Ame­liją tu­ri, o ne sesę!“ – pyk­te­li ki­tas.
Dar iš­girs­tu, kad sesę tu­ri ir Ni­ko­le­ta, o Sa­man­ta – brolį Igną. Vai­ku­čiai la­bai džiau­gia­si bro­liu­kais ir se­sutė­mis, vie­nas prie­š kitą jais pui­kuo­ja­si.

                         Sa­man­ta

– Sa­man­ta, o kaip ta­vo ato­sto­gos? Kur būsi?
– Pas ba­bytę.
– Žai­si?
– Su dvi­ra­čiu va­žinė­siuos apie ratą.

                           Ari­jus

– Ari­jau, o tu jau ži­nai, ką veik­si per ato­sto­gas?
– Va­žiuo­siu kaž­kur ato­sto­gau­ti.
– O su kuo?
– Su ma­ši­na ar­ba su trau­ki­niu! Ar­ba su au­to­bu­su!
– O kuo va­žiuo­ti pa­tin­ka la­biau?
– Man la­bai pa­tin­ka su ma­ši­na.
Čia įsi­ter­pia Ma­tas: „Ari­jau, ir aš esu su au­to­bu­su va­žiavęs.“
– O-ouuu, aš tik­tai su trau­ki­niu. Bet ir aš esu su au­to­bu­su va­žiavęs iš dar­že­lio iki Noe­liaus gyvūnų. Šu­niu­kas bu­vo.

                          Eid­vi­das
 

– Eid­vi­dai, ką tu veik­si va­sarą?
– Ei­siu į lauką su dvi­ra­čiu. Va­žiuo­siu su se­ne­liu.
– Į sodą?
– So­de tu­rim po­mi­dorų.
– Su se­ne­liu pa­so­di­not?
– Taip.
– O ka­da po­mi­do­rus rei­kia skin­ti? Kaip ži­no­ti?
– Kai bus rau­do­ni.
„Bet yra ir gel­tonų“, – įsi­ter­pia ma­žie­ji so­di­nin­kai. „Ir mėlynų yra!“ – šūkte­li kaž­ku­ris.
– O mūsų – rau­do­ni.
– O mau­dy­tis ar mėgsti?
– Mėgstu. Su bo­čium į pliažą va­žiuo­jam.
– O kur tas plia­žas?
– Prie miš­ko ke­lio.
– Gal čia Pla­te­liuos kur?
– Ne, Plungės jūla.

                           Bri­gi­ta

– Bri­gi­ta, o ką tau reiš­kia ato­sto­gos? Jau ži­nai, ką veik­si?
– Ei­siu su ma­my­te į bar­belį.
– Į dar­belį? Ma­mai pa­dėsi dirbt?
– Aha.

Ši­taip vai­ku­čiai pa­si­pa­sa­ko­jo sa­vo ato­stogų pla­nus, į ku­riuos, taip gar­siai iš­sa­ky­tus, tėve­liams, ma­tyt, reikės at­si­žvelg­ti.
Tik Au­gus­tas – sla­pu­kas, ato­stogų planų neiš­davė. Ne vi­siems ži­no­ti! Bet iš­si­tarė, kad ledų per jas tik­rai bus. Pas­lap­tin­gesnė ir Kot­ry­na. Gar­siai ne­pa­si­sakė, ma­tyt, tuo me­tu min­ti­mis bu­vo nu­si­kėlu­si į erdvų sa­vo kiemą, ku­ria­me, kaip iš­davė auklė­to­ja, ten žais­ti pra­puo­la va­lan­doms. O va Gustė su­pran­ta – ato­sto­gos ar ne, kas­dienė ru­ti­na nie­kur ne­dings, tad iš­var­di­jo, ko­kie ry­ti­niai ri­tua­lai lau­kia at­si­kėlus. Ni­ko­le­ta sakė sa­vo ato­stogų ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti be mau­dy­nių – eže­ras vi­sai ša­lia namų, tad ja­me ir turk­šis. Jokū­bas vis džiaugė­si sa­vo mėly­nuo­ju dvi­ra­čiu – ma­tyt, jo ato­sto­gos bus „ant ratų“.
Po pir­mo­jo sa­vo gy­ve­ni­me in­ter­viu vai­kai šiek tiek at­si­kvėpė ir pa­rodė tądien nu­pieš­tus pie­ši­nu­kus. „Vai­kai po sau­le – vaikų pa­sau­lis“ – to­kia pie­ši­nių te­ma. Kas piešė sa­ve, kas visą šeimą, kas vaiz­da­vo žmo­ge­liu­kus lau­ke­ly­je, o kas slap­ta­me būste. Ir visų pie­ši­niuo­se švietė sau­lutė, skleis­da­ma šviesą pa­sau­liui, ku­ria­me au­ga jie – mūsų visų vai­kai.
O jau nu­ti­lus žurn­alistės klau­si­mams ir už­ge­sus fo­toa­pa­ra­to blyks­tei, vai­kai su auklė­to­ja Ire­na Ven­ga­lie­ne sto­jo į ra­telį ir pa­rodė, kad ne tik pieš­ti ir pa­sa­ko­ti mo­ka, bet dar­gi yra ir puikūs dai­ni­ni­nkai, šokė­jai bei deklamuotojai.