Pargrįžusi į močiutės kraštą

Ri­man­do MĖ­ČIAUS nuotr.
Anas­ta­si­ja Bo­jog pa­ten­kin­ta – baig­tas dar vie­nas dar­bas
Mo­te­rims krau­ją kai­ti­na ne tik rū­bų, šu­kuo­se­nų, ki­to­kių puoš­me­nų, bet ir gė­ly­nų ma­dos. No­ras gy­ven­ti gra­žiau, o ir tar­pu­sa­vio kon­ku­ren­ci­ja ska­ti­na kuo ori­gi­na­liau pa­puoš­ti sa­vo na­mų ap­lin­ką. Ką ir be­kal­bė­ti apie mėgs­tan­čias iš­si­skir­ti. Ne vie­na per gal­vą ver­sis, kad tik jų gė­ly­nai, žo­ly­nai ar re­tais au­ga­lais ap­so­din­ti ak­me­ny­nai bū­tų to­kie, kad ne tik pro ša­lį ei­nan­tie­ji, bet ir va­žiuo­jan­tie­ji grei­tį su­lė­tin­tų... Klai­pė­dos ko­le­gi­jo­je kraš­to­vaiz­džio di­zai­no stu­di­jas bai­gu­si plun­giš­kė Anas­ta­si­ja Bo­jog tai pui­kiai ži­no ir da­ro vis­ką, kad tik jos klien­tai lik­tų pa­ten­kin­ti.
Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio A. Bo­jog ar­chy­vo
Jau­no­ji žel­di­nių di­zai­ne­rė mėgs­ta pa­si­dai­ry­ti ir po už­sie­nio gė­ly­nus

„Pro­fe­si­ja pa­ti ma­ne su­si­ra­do“

„Aš šios pro­fe­si­jos neieš­ko­jau – ji pa­ti ma­ne su­si­ra­do, – pri­si­me­na Anas­ta­si­ja. – Kai ant­ra­jam sū­nui suė­jo me­tu­kai, at­si­sė­dau prie sta­lo ir nu­spren­džiau, kad tu­riu kaž­ką da­ry­ti. Kū­riau pa­puo­ša­lus, iš­ban­džiau įvai­riau­sius rank­dar­bius, puo­šiau šven­tes, ta­čiau vis kaž­ko trū­ko. Sup­ra­tau – tu­riu mo­ky­tis. Su­si­ra­dau vi­sas per daug nuo Plun­gės ne­nu­to­lu­sias ko­le­gi­jas, su­si­ra­šiau ma­ne do­mi­nan­čias pro­fe­si­jas, ku­rias fi­nan­suo­tų vals­ty­bė, ir kad jas bū­tų ga­li­ma stu­di­juo­ti nea­ki­vaiz­džiai. Ta­da pra­dė­jau iš­brau­ki­nė­ti tas, ku­rios man neį­do­mios.

Ka­dan­gi vi­sa­da ge­rai se­kė­si tiks­lie­ji moks­lai, o dar mo­kyk­los suo­le įsi­vaiz­duo­da­vau sa­ve sė­din­čią biu­re, į pir­mą vie­tą įra­šiau bu­hal­te­ri­ją, į ant­rą – žel­di­nių di­zai­ną. Die­ve, ko­kia vė­liau bu­vau lai­min­ga, kai, no­rė­da­ma pa­dė­ti vy­rui, bai­giau bu­hal­te­ri­jos kur­sus ir ėmiau­si šio dar­bo. Bet ne­tru­kus su­vo­kiau, jog tai – tik­rai ne man. Mėgs­tu bend­rau­ti su žmo­nė­mis, ju­dė­ti, kaž­ką kur­ti, o sė­dė­ji­mas prie bu­hal­te­ri­jos do­ku­men­tų... Brrr... Ko­le­gi­jo­je iš­mo­kau ag­ro­no­mi­jos, dend­ro­lo­gi­jos, net ir kai ku­rių me­no pa­slap­čių. Stu­di­juo­da­ma pa­gim­džiau ir ant­rą­jį sū­nų.“

Jau­no­ji žel­di­nių di­zai­ne­rė dar ne taip se­niai įsu­ko sa­vo vers­lą. Ir šian­dien ne­pa­mirš­ta pir­mo­jo už­sa­ky­mo. Feis­bu­ke ji ra­do mo­ters pra­šy­mą pa­dė­ti ras­ti žmo­gų, ku­ris su­tvar­ky­tų rep­re­zen­ta­ci­nė­je vie­to­je – prie įva­žia­vi­mo – esan­tį gė­ly­ną. Pa­si­siū­lė. Klien­tei la­bai pa­ti­ko jos dar­bas, tad Anas­ta­si­ja iš­drą­sė­jo ir ėmė siū­ly­ti sa­vo pa­slau­gas.

Net­ru­kus juo­du su vy­ru Ro­lan­du įkū­rė UAB „Dar­ni vi­zi­ja“. Di­zai­ne­rės vy­ras – sta­ty­bi­nin­kas, iš­ma­nan­tis ne vien sta­ty­bų, bet ir trin­ke­lių klo­jė­jo bei ki­tus dar­bus. Ga­vus di­des­nį už­sa­ky­mą, Ro­lan­das – ne­pa­kei­čia­mas pa­gal­bi­nin­kas ir pa­ta­rė­jas. Jų bend­rai įgy­ven­din­tas pro­jek­tas – su­tvar­ky­ta Plun­gės lop­še­lio-dar­že­lio „Vy­tu­rė­lis“ ap­lin­ka.

Ir šią va­sa­rą di­zai­ne­rė su­ko­si lyg bi­tu­tė. Jos ko­man­da dir­bo Plun­gė­je, Ši­lu­tė­je, ki­tuo­se ap­lin­ki­niuo­se ra­jo­nuo­se. Mo­te­ris tem­pą su­ma­ži­no tik rug­sė­jį, nes rei­kia rū­pin­tis „Ry­to“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je pir­mą­ją kla­sę pra­dė­ju­siu lan­ky­ti Eri­ku, į dar­že­lį pa­ly­dė­ti ke­tur­me­tį Vi­tą. Lai­mė, kad tu­ri pa­gal­bi­nin­kę – de­šim­to­kę Sa­man­tą. Ji bro­liams – au­to­ri­te­tas, tad ma­žie­ji gal ir ne vi­suo­met no­riai, bet klau­so se­sės. To­dėl Anas­ta­si­ja jau spa­lį ža­da grįž­ti į įpras­tą rit­mą.

Dar­bai taip su­pla­nuo­ti, jog var­gu ar jos ko­man­da tu­rės bent kiek dau­giau lais­ves­nių die­nų. Žie­mą di­zai­ne­rei teks sės­ti prie kom­piu­te­rio, nes yra pa­ža­dė­ju­si ne vie­nam klien­tui pa­reng­ti ap­lin­kos pro­jek­tų. Va­sa­rio pa­bai­go­je pra­si­dės so­dų ge­nė­ji­mas. Na, o kai pra­dės bus­ti gam­ta, at­bus ir žmo­nių no­rai, sva­jo­nės gy­ven­ti gra­žes­nė­je ap­lin­ko­je. Va, tuo­met ir pra­si­dės pa­ts dar­bin­giau­sias, bet kar­tu pa­ts įdo­miau­sias me­tas.

Lie­tu­vė? Ru­sė? O gal ko­mė?

Ne vie­nas, iš­gir­dęs apie Anas­ta­si­jos Bo­jog šei­mą, jos šak­nis, pa­sa­ky­tų – oho! Pa­ti­kė­ki­te, yra kuo ste­bė­tis... Ši jau­na mo­te­ris gi­mė ir au­go Ko­mi­jo­je, Usins­ko mies­te. Čia gy­ve­no iki tol, kol bai­gė penk­tą­ją kla­sę. 1998 me­tais kar­tu su ma­ma ir bro­liu Dmit­ri­ju­mi per­si­kė­lė į Lie­tu­vą.

Įsi­vaiz­duo­ki­te paaug­lę, ku­rios šei­mai skir­tas bu­tas sve­ti­mes­nis už sve­ti­mą, ku­ri nė žo­džio ne­mo­ka lie­tu­viš­kai ir ne­sup­ran­ta, ar ją žmo­nės ap­kal­ba, ar gi­ria. Ak, tie­sa, ke­lis žo­džius ji ži­no­jo. Usins­ke jos mo­čiu­tė, kai tik su­pyk­da­vo, griež­tu bal­su pa­reikš­da­vo: „Kas čia da­bar?..“ Anas­ta­si­jai at­ro­dy­da­vo, jog tai kaž­koks ne­gra­žus ir la­bai blo­gas lie­tu­viš­kas sa­ki­nys. Ta­čiau nie­ko ne­ga­lė­jo bū­ti skau­džiau už tai, kad ją, pir­mū­nę, „Ry­to“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je vėl grą­ži­no į penk­tą­ją kla­sę – kol iš­moks lie­tu­viš­kai. Ji py­ko ant ma­mos, mo­čiu­tės, ant vi­so pa­sau­lio, kad at­si­dū­rė čia, jai vi­siš­kai sve­ti­ma­me kraš­te.

Ne ką ge­riau bu­vo ir mo­kyk­lo­je. Net­rū­ko pa­ty­čių, įžei­di­mų, ku­rių vie­nas ypač skau­dus – bur­lio­kė... Ta­čiau kar­tais vai­kai bū­da­vo ge­ro­kai su­pra­tin­ges­ni už suau­gu­siuo­sius. Kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­ti šei­ma už­drau­dė sa­vo vai­kams su ja drau­gau­ti. Šie ban­dė drau­gę gin­ti, aiš­ki­no, kad ji – trem­ti­nės anū­kė, bet tė­vų at­kir­tis bu­vo aiš­kus: ji – ru­sė, to­dėl jo­kių drau­gys­čių ne­bus...

Iš da­lies jie bu­vo tei­sūs, nes Anas­ta­si­jos gys­lo­mis te­ka jos tė­vo ru­so krau­jas, ta­čiau to­mis pat gys­lo­mis te­ka ir lie­tu­vės – trem­ti­nės mo­čiu­tės Bi­ru­tės Rum­šai­tės, ir ko­mio se­ne­lio Va­le­ri­jaus Ar­tem­je­vo krau­jas.

„Vi­są gy­ve­ni­mą bū­siu dė­kin­ga Si­mo­nai ir Mo­ni­kai Ged­vi­lai­tėms. Grį­žę į Lie­tu­vą, mes ga­vo­me bu­tą Gon­din­gos gat­vė­je, kur ir jos gy­ve­no. Abi se­se­rys bu­vo šach­ma­tų čem­pio­nės. Jas tre­ni­ra­vo jų tė­ve­lis. Kai mes su­si­pa­ži­no­me, jos iš­kart ėmė ma­ne mo­ky­ti lie­tu­viš­kai. Su­si­ta­rėm taip: jos ro­do į ko­kį daik­tą ir sa­ko lie­tu­viš­ką jo pa­va­di­ni­mą, aš at­sa­kau, kaip jis va­di­na­si ru­siš­kai. Ne­pa­ti­kė­si­te, taip jos iš­mo­ko ru­siš­kai, o aš – ne tik lie­tu­viš­kai, bet ir že­mai­tiš­kai“, – skam­biai nu­si­juo­kia Anas­ta­si­ja, kal­ban­ti la­bai gra­žia že­mai­čių tar­me. Praė­jo dvi­de­šimt me­tų ir da­bar tik­rai nie­kas ne­pa­sa­kys, kad Anas­ta­si­ja Bo­jog – ne lie­tu­vė.

Pat­rio­tiš­ku­mas par­ve­dė šei­mą į Lie­tu­vą

Lie­tu­vo­je ne­gi­mė nei Anas­ta­si­ja, nei jos ma­ma Svet­la­na Pro­ni­na. Net ir jos mo­čiu­tė Bi­ru­tė Rum­šai­tė-Ar­tem­jie­va. Mo­čiu­tės tė­vai kaž­ka­da No­riš­kių kai­me val­dė daug že­mės, tu­rė­jo ne­ma­žai miš­ko, tad vos pa­si­bai­gus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui –1945-ai­siais – bu­vo iš­bil­din­ti į trem­tį. Tuo me­tu mo­čiu­tės tė­vai jau tu­rė­jo dvi duk­ras, o tre­čio­ji, Bi­ru­tė, dar gy­ve­no mo­ti­nos įsčio­se. Tai­gi pa­sau­lį ji iš­vy­do jau trem­ty­je – Ko­mi­jo­je.

Vy­riau­sio­ji jos se­suo Zi­na su­si­tuo­kė su lie­tu­viu trem­ti­niu ir, kai tik bu­vo leis­ta, grį­žo į Lie­tu­vą. Lie­tu­vį vy­rą ga­vo ir ant­ro­ji mo­čiu­tės se­suo Da­nu­tė, tad ir ši grį­žo į sa­vo gim­ti­nę. O Anas­ta­si­jos mo­čiu­tė iš­te­kė­jo už ko­mio, tad li­ko vy­ro gim­ta­ja­me kraš­te. Po kiek lai­ko į Lie­tu­vą iš­va­žia­vo ir mo­čiu­tė su se­ne­liu bei Anas­ta­si­jos ma­mos se­suo In­ga su vy­ru bei sū­nu­mi. Li­ko tik jos 1966-ai­siais gi­mu­si ma­ma, Anas­ta­si­ja ir bro­lis Dmit­ri­jus, ku­ris šiuo me­tu gy­ve­na Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Grį­žus į Lie­tu­vą, ma­ma pa­gim­dė pa­gran­du­ką Va­le­ri­jų.

Mo­čiu­tei, ma­mai, jos se­se­riai Lie­tu­va nie­ka­da ne­bu­vo sve­ti­mas kraš­tas. Va­sa­ro­mis jos sve­čiuo­da­vo­si Pa­ne­vė­žy­je, kur bu­vo įsi­kū­ru­si Zi­na. Tik Anas­ta­si­jai Lie­tu­va ir Ko­mi­ja at­ro­dė kaž­ko­kie pa­slap­tin­gi kraš­tai, kal­ban­tys ne­sup­ran­ta­mo­mis kal­bo­mis. Nors ir gy­ve­no Ko­mi­jo­je, bet apie tą ša­lį ji nie­ko ne­ži­no­jo. Usins­kas – naf­ti­nin­kų mies­tas, tad čia dau­giau­siai gy­ve­no ru­sų. Dau­gu­ma jų, kaip ir Anas­ta­si­jos ma­ma, bu­vo geo­lo­gai ar­ba naf­ti­nin­kai.

Da­bar mo­te­ris lie­tu­viš­kai kal­ba be ma­žiau­sio ak­cen­to, bet se­ne­lio kal­bos taip ir neiš­mo­ko. Se­ne­lis la­bai džiau­gė­si, kai ji iš­te­kė­jo už Ro­lan­do Bo­jog, ku­rio tė­vas – Uk­rai­nos veng­ras. Ir veng­rų, ir ko­mių kal­bos pri­klau­so ug­ro­fi­nų kal­bų gru­pei, tad kol bu­vo gy­vas vy­ro tė­vas, juo­du ras­da­vo bend­rą šne­ką.

Šian­dien ir Anas­ta­si­ja, kaip mo­čiu­tė bei ma­ma, – tik­ra pa­trio­tė, sa­ve pri­ski­rian­ti... že­mai­čiams. Mo­te­ris ak­ty­viai da­ly­vau­ja ne tik bend­ruo­me­nės, bet ir po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, yra vie­nos par­ti­jos na­rė. Ta­čiau, kaip pa­ti pa­ste­bi, dar di­des­nė pa­trio­tė yra jos duk­tė Sa­man­ta, ku­ria Anas­ta­si­ja la­bai di­džiuo­ja­si. Mo­te­ris ti­ki, kad at­si­da­vę Lie­tu­vai bus ir jos sū­nūs, ku­rie, kaip ir Sa­man­ta, čia gi­mė, čia žen­gė pir­muo­sius sa­vo žings­nius. Ir ne tiek svar­bu, koks krau­jas te­ka gys­lo­mis. Svar­biau­sia, – ką sa­ko šir­dis.